- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-04-13
- Bylos Nr.
- A-248-1695-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Kretingos grūdai“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir pareiškėjo akcinės bendrovės, „Kretingos grūdai“
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje, atnaujinus procesą, apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kretingos grūdai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir pareiškėjo akcinės bendrovės „Kretingos grūdai“ skundus dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2004 m. spalio 4 d. sprendimo Nr.S-511-(7-428/2004) 1 dalį ir palikti dėl šios dalies galioti atsakovo 2004 m. liepos 22 d. sprendimą Nr.69-342.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija 2004 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino atsakovo 2004 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 118000 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio bei su šiuo mokesčių susijusius delspinigius. Minėtos sumos pareiškėjui Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo metu buvo apskaičiuotos, nustačius, kad pareiškėjas, 2000 metais pardavęs UAB ,,Kontvainiai” akcijas, nepagrįstai sumažino 2000 metų apmokestinamąjį pelną 495000 Lt. Tuo tarpu Mokestinių ginčų komisija panaikino atsakovo sprendimo dalį, patvirtinančią Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymus, ir rėmėsi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad, nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų pajamų atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės sąnaudos, tenkančios realizuotai produkcijai, bei Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu patvirtintos Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos 5 bei 30 punktais, kuriuose nustatyta, jog sąnaudomis laikomas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti, t. y. pajamoms uždirbti. Aiškindama šias nuostatas, vertindama atsakovo ir pareiškėjo pateiktą medžiagą, Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų akivaizdu, kad pareiškėjas nesiekė uždirbti pajamų, ir pripažino pareiškėjo 2000 metų apmokestinamojo pelno sumažinimą 495000 Lt pagrįstu. Atsakovas nurodė, jog jis su tokiu Mokestinių ginčų komisijos atliktu mokestinio ginčo aplinkybių vertinimu nesutinka. Iš Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos matyti, kad padarytos išlaidos turi tiesiogiai lemti pajamų uždirbimą. Pareiškėjas turi teisę akcijų įsigijimo išlaidas priskirti sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, tik tuo atveju, kai išlaidos buvo realiai nukreiptos apmokestinamosioms pajamoms uždirbti. UAB ,,Kontvainiai“ akcijų įsigijimas buvo pagrįstas pareiškėjo, kaip vienintelio UAB ,,Kontvainiai” akcininko, sprendimu padidinti šios įmonės įstatinį kapitalą ir įsigyti naujai išleidžiamas akcijas, už jas įskaitant įmonės įsiskolinimą. Šie sprendimai buvo priimti 2000 m. kovo mėnesį, tačiau tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo priimtas sprendimas dalį akcijų parduoti už 10 kartų mažesnę nei akcijos nominali vertė kainą. Jokios aplinkybės nepaaiškina ir neįrodo, kad akcijų įsigijimo išlaidos tiesiogiai lėmė pareiškėjo pajamų uždirbimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2004 m. spalio 4 d. sprendimo Nr.S-511-(7-428/2004) 2 dalį dėl atsakovo 2004 m. liepos 22 d. sprendimo Nr.69-342 nurodymo pareiškėjui sumokėti 557520 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius patvirtinimo.
Pareiškėjas nurodė, kad jo įvykdytas turimų UAB ,,Kaspalėja” akcijų pardavimas, uždirbant 200000 Lt pajamų, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo papildomai mokėtinas ginčijamas juridinių asmenų pelno mokesčio bei delspinigių sumas, buvo ekonomiškai pagrįstas. Tai patvirtina ir tolesni UAB ,,Kaspalėja” veiklos rezultatai. Pareiškėjas, būdamas vienintelis UAB ,,Kaspalėja” akcininkas, eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime būtų buvęs priverstas turimų 2533000 Lt akcijų nominalią vertę sumažinti 1872477 Lt (patirto nuostolio dydis, kuriuo nuosavas kapitalas tapo mažesnis už įstatinį kapitalą) iki 660523 Lt arba papildomu 1872477 Lt įnašu padengti nuostolį. Papildomų investicijų į nuostolingai dirbančią UAB ,,Kaspalėja” pagrįstai buvo atsisakyta ir buvo priimtas sprendimas parduoti nuvertėjusias akcijas už 200000 Lt, t. y. realią vertę, nelaukiant, kol toliau gaunami nuostoliai šias akcijas pavers bevertėmis. Pareiškėjas nurodė, kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog, nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos faktiškai patirtos įmonės sąnaudos toms pajamoms uždirbti. Šio straipsnio komentare išaiškinta, kad, parduodant vertybinius popierius (akcijas), sąnaudoms priskiriama tų vertybinių popierių (akcijų) įsigijimo vertė, išskyrus tuos atvejus, kai antrinėje rinkoje parduodami Vyriausybės, savivaldybių ir tarptautinių finansinių organizacijų, kurių narė yra Lietuvos Respublika, vertybiniai popieriai. Vadovaudamasis šiuo straipsniu, pareiškėjas pagrįstai priskyrė sąnaudoms visą parduotų UAB ,,Kaspalėja” akcijų įsigijimo vertę.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog, įsigyjant akcijas, pareiškėjas turėjo išlaidų, kurias iš dalies padengė iš tų akcijų perleidimo gautos įplaukos, nepaneigia atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos išvados, padarytos įvertinus akcijų įsigijimo bei perleidimo aplinkybes, atsižvelgiant į Juridinių asmenų pelno mokesčio 5 straipsnio prasmę. Pareiškėjo nurodyti argumentai neįrodo, kad atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimai yra nepagrįsti, nes šie argumentai arba remiasi neteisingu įstatymo nuostatų aiškinimu, arba nėra su juo susiję. Vertinant išlaidų pripažinimo ar nepripažinimo pajamomis pagrįstumą, vertinama patirtų išlaidų įtaka, uždirbant pajamas, o ne akcijų įtaka, uždirbant pajamas. Vertinti akcijas kaip pajamų uždirbimo šaltinį būtų galima tik tuo atveju, kai akcijų savininkas gautų dividendus iš bendrovės veiklos pagal akcijų suteikiamas teises. Šiuo atveju reikšminga, ar nuostolis, gautas iš akcijų įsigijimo – perleidimo operacijos, yra pripažintinas suma, kuri galėtų būti priskirta sąnaudoms. Iš faktinių aplinkybių bei teisės aktų nuostatų darytina išvada, kad pareiškėjo gauto nuostolio suma negali būti laikoma išlaidomis sąnaudų prasme, todėl negali sumažinti apmokestinamojo pelno.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. sausio 3 d. sprendimu atsakovo skundą patenkino, o pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad tiek pareiškėjo, tiek atsakovo skunduose nurodyti akcijų įsigijimo bei pardavimo sandoriai vertintini kaip neskirti pajamoms uždirbti. Pareiškėjo atliktos komercinės - ūkinės operacijos buvo jam nenaudingos, nes abiem atvejais buvo patirti nuostoliai. Šios operacijos negali būti laikomos nukreiptomis į pelno siekimą. Byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad dėl ūkinių operacijų patirtos sąnaudos buvo nukreiptos pajamų uždirbimui. Pareiškėjo pateikti dokumentai, kad atliekamų veiksmų metu dalį turėtų išlaidų padengė akcijas pardavus gautos įplaukos, taip pat negali keisti išvados dėl neteisėto apmokestinamųjų pajamų sumažinimo, jeigu nustatyta, kad bendras visų atliktų ūkinių operacijų tikslas neatitinka Juridinių asmenų pelno mokesčio 5 straipsnio ir Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr.804 patvirtintos Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos nuostatų reikalavimų. Todėl abiem atvejais atsakovas ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išlaidų skirtumo, susidariusio tarp akcijų įsigijimo ir pardavimo, pagrįstai nepripažino sąnaudomis. Teismo nurodė, kad patirtos išlaidos, įsigyjant ir parduodant UAB ,,Kontvainiai” bei UAB ,,Kaspalėja” akcijas, nebuvo skirtos 2000 metų mokestinio laikotarpio pajamoms uždirbti. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kaip įsigytos akcijos buvo naudojamos pajamoms uždirbti įmonės veikloje, nepateikė konkrečių paaiškinimų dėl akcijų įsigijimo tikslų ir jų kainų nustatymo. Nors iš pareiškėjo teiginių ir bylos medžiagos nustatyta, kad, įsigyjant UAB ,,Kaspalėja” akcijas, buvo planuojama, jog jos pagrindinė veikla bus viešbučių paslaugos ir ši veikla bus pelninga, tačiau faktų, kurie patvirtintų ekonomine logika pagrįstą veiklą, iš kurios siekiama uždirbti pajamų, nėra. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog UAB ,,Kontvainiai” ir UAB ,,Kaspalėja” akcijų įsigijimo bei pardavimo sandoriai būtų buvę grindžiami racionalia ekonomine logika ir nukreipti į pajamų uždirbimą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo skundą ir atmesti atsakovo skundą.
Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimo Nr.804 5 punkte yra nustatyta, jog ne visos įmonėje per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos laikomos sąnaudomis ir ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos sąnaudos turi būti susijusios su šio laikotarpio išlaidomis. Per ataskaitinį laikotarpį padarytos išlaidos, kurios nelaikomos sąnaudomis, nurodomos balanse kaip turtas. Ataskaitiniais 2000 metais pareiškėjas nepatyrė išlaidų, susijusių su 2000 metais parduoto finansinio turto įsigijimu. Išlaidos, susijusios su parduoto finansinio turto įsigijimu, patirtos 1996-1999 metais. 2000 metais parduoti 500 vienetų UAB ,,Kontvainiai” akcijų buvo įsigyti 1996 metais, o sąnaudoms priskirta 1996 metais įsigytų akcijų įsigijimo savikaina. UAB ,,Kaspalėja” akcijų įsigijimo savikaina susiformavo 2000 metais, kai turtinio įnašo dydžiu pasikeitė pareiškėjo turimo turto sudėtis, sumažėjus ilgalaikiam materialiajam turtui, atsargoms ir padidėjus finansiniam turtui. Taigi, investuoto turto įsigijimo išlaidos buvo patirtos 1996-1999 metais. 2000 metais pareiškėjas nepatyrė išlaidų, susijusių su UAB ,,Kaspalėja” finansinio turto įsigijimu, tik pasikeitė pareiškėjo turto sudėtis. Taigi, 2000 metais sąnaudoms priskirtas pareiškėjo finansinio turto vertės sumažėjimas, susidaręs dėl šio turto pardavimo, o ne ataskaitiniais metais patirtos išlaidos. Visa parduoto finansinio turto įsigijimo savikaina turi būti priskirta ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms, nes parduoto finansinio turto įsigijimo savikainos dalis, kuri viršija uždirbtas pajamas iš šio turto pardavimo, negali būti ir toliau fiksuojama įmonės balanse kaip turtas. Be to, pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus pelno mokestis yra apskaičiuojamas, ne atskirai apskaičiavus rezultatą iš kiekvieno sandorio, bet yra nustatomos visos apmokestinamosios pajamos ir šios pajamos mažinamos sąnaudomis, patirtomis šioms pajamoms uždirbti. Pareiškėjas nurodė, kad nuostolis, kaip turto pardavimo rezultatas, negali būti pagrindas teigti, kad iš sandorio nesiekta uždirbti ir neuždirbta pajamų. Tokiu atveju visi nuostolingi turto pardavimo sandoriai turėtų būti vertinami kaip neskirti pajamoms uždirbti, nes jų rezultatas yra nuostolis, o tai prieštarautų Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas nurodė, jog šiuo atveju akcijos buvo įsigytos už mažiausią leistiną kainą, neturint tikslo jų perparduoti, o parduotos už maksimaliai didžiausią kainą rinkoje. Parduodant akcijas, buvo siekiama maksimaliai sumažinti nuostolius ir gauti kuo daugiau pajamų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad ne visos įmonės patirtos išlaidos yra reikšmingos, skaičiuojant juridinių asmenų pelno mokestį, o tik tos, kurios patirtos, siekiant uždirbti pajamas. Be to, apie tai, kad tarp patirtų sąnaudų, mažinančių apmokestinamąjį pelną, ir gautų pajamų turi būti ryšys, yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Sprendžiant, ar pareiškėjo patirtos akcijų įsigijimo išlaidos priskirtinos sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną, būtina nustatyti, ar šios išlaidos buvo realiai nukreiptos apmokestinamoms pajamoms uždirbti, t. y. būtina įvertinti akcijų įsigijimo ir pardavimo operacijas. Pareiškėjas 2000 m. vasario 11 d. padidino jo įsteigtos UAB ,,Kaspalėja” įstatinį kapitalą 2523000 Lt suma, išleido akcijas ir jas įsigijo, įnešdamas už akcijas turtinį įnašą, į kurį įėjo taip pat ir 2163756 Lt vertės nekilnojamasis turtas - pastatas. UAB ,,Kaspalėja” šį pastatą pagal 2000 m. gegužės 2 d. sutartį už 500000 Lt pardavė UAB ,,Hansa lizingas”. Pareiškėjas su UAB ,,Hansa lizingas” dėl šio pastato 2000 m. gegužės 1 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį ir nekilnojamąjį turtą įsigijo už 500000 Lt, o 2000 m. gegužės 2 d. pagal patalpų panaudos sutartį jį perdavė UAB ,,Kaspalėja”, susitariant, kad, lizingo davėjui sutinkant, išperkamosios nuomos sutarties teisės ir pareigos pereina UAB ,,Kaspalėja”. Pareiškėjas 2000 m. gruodžio 29 d. UAB ,,Kaspalėja” akcijas už 200000 Lt pardavė fiziniam asmeniui, kuris už akcijas apmokėjo tik 2002 m. birželio 20 d.. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas 2000 m. kovo mėnesį už 800000 Lt įsigijo UAB ,,Kontvainiai”, kurios 100 procentų akcijų priklausė pareiškėjui, visas papildomai išleidžiamas akcijas (akcijos nominali ir įsigijimo vertė buvo 100 Lt). Už akcijas pareiškėjas užskaitė UAB ,,Kontvainiai” 800000 Lt įsiskolinimą. Pagal 2000 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, 500 vienetų šios bendrovės akcijų buvo parduota fiziniam asmeniui (akcijos pardavimo vertė - 10 Lt). Atsakovas nurodė, kad negalima daryti išvados, jog šiais atvejais išlaidas būtų galima priskirti sąnaudoms Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo prasme, todėl papildomos juridinių asmenų pelno mokesčio ir šio mokesčio delspinigių sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos pagrįstai.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2004 m. spalio 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. liepos 22 d. sprendimą, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priskaičiuota 676320 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio ir 278315 Lt šio mokesčio delspinigių.
Teismas nurodė, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl UAB ,,Kontvainiai” ir UAB ,,Kaspalėja” akcijų įsigijimo išlaidų pripažinimo pareiškėjo sąnaudomis, mažinančiomis 2000 metų apmokestinamąjį pelną. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.VIII-1818 redakcija) buvo nustatyta, jog, nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos faktiškai patirtos įmonės sąnaudos toms pajamoms uždirbti (materialinės ir joms prilygintos sąnaudos, sąnaudos darbo apmokėjimui, socialinio draudimo sąnaudos ir kitos sąnaudų rūšys, išvardintos šio straipsnio 1 dalies 1 - 15 punktuose). Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reguliuoja įmonės uždirbtoms pajamoms tenkančių sąnaudų atėmimą iš įmonės bendrųjų pajamų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Pagal šią įstatymo nuostatą pagrindinis sąnaudų pripažinimo principas yra jų ryšys su realizuota produkcija (suteiktomis paslaugomis, atliktais darbais), tam tikra veikla, dėl kurios įmonė uždirbo pajamas, todėl sąnaudomis negali būti pripažįstamos ir iš įmonės bendrųjų pajamų, skaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos išlaidos, kurios akivaizdžiai nėra skirtos įmonės veiklai, iš kurios uždirbamos pajamos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2000 m. vasario 11 d. padidino jo įsteigtos UAB ,,Kaspalėja” įstatinį kapitalą 2523000 Lt suma, išleido akcijas ir jas įsigijo, tačiau 2000 m. gruodžio 29 d. šias akcijas už 200000 Lt pardavė fiziniam asmeniui. Taip pat pareiškėjas 2000 m. kovo mėnesį už 800000 Lt įsigijo UAB ,,Kontvainiai”, kurios 100 procentų akcijų priklausė pareiškėjui, visas papildomai išleidžiamas akcijas ir pagal 2000 m. spalio 4 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį 500 vienetų šios bendrovės akcijų pardavė fiziniam asmeniui už 5000 Lt (akcijos pardavimo vertė - 10 Lt, o 500 vienetų akcijų įsigijimo kaina - 500000 Lt). Pareiškėjas 2000 metais parduotų UAB „Kaspalėja“ ir 500 vienetų UAB „Kontvainiai“ akcijų įsigijimo išlaidas (2523000 Lt ir 500000 Lt) pripažino sąnaudomis ir sumažino jomis 2000 metų apmokestinamąjį pelną. Teismas nurodė, kad Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 1 dalis, galiojusi pareiškėjo atliktų ūkinių operacijų laikotarpiu, numatė, kad akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Taigi, akcijos suprantamos kaip nematerialus finansinis turtas, turintis apibrėžtą vertę ir galintis būti civilinės apyvartos objektas. Pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį už kitų įmonių akcijų pardavimą gautos pajamos turi būti priskiriamos įmonių nerealizacinėms pajamoms. Akcijos iš esmės laikytinos turtu, skirtu įmonės veiklai, apmokestinamosioms pajamoms uždirbti, ir akcijų įsigijimo išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog, pardavęs įsigytas UAB „Kontvainiai“ ir UAB „Kaspalėja“ akcijas, pareiškėjas gavo pajamų, kurias priskyrė nerealizacinėms pajamoms. Taigi, ir pareiškėjo išlaidos akcijoms įsigyti buvo susijusios su įmonės veikla, iš kurios uždirbta pajamų. Pareiškėjas turėjo teisę šias išlaidas laikyti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Esminė sąlyga, pripažįstant tam tikras išlaidas sąnaudomis, yra jų ryšys su įmonės veikla, iš kurios uždirbamos pajamos, o pareiškėjas šią sąlygą įvykdė. Teismas nurodė, kad atvejai, kai, mokesčių administratoriaus nuomone, visa akcijų įsigijimo išlaidų suma negali būti pripažįstama sąnaudomis, nes akcijų pirkimo – pardavimo ūkinėmis operacijomis, buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo, arba kai įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jų tikrojo turinio (akcijų vertė nurodyta padidinta ar sumažinta ir pan.), negali būti laikomi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo dalyku. Tokius teisinius santykius mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjo patikrinimo laikotarpiu reglamentavo Civilinio kodekso nuostatos, apibrėžiančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 27-1 straipsnis bei Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr.1073 patvirtinti Netiesioginiai mokesčio bazės nustatymo metodai, kurie suteikė teises bei sudarė galimybes mokesčių administratoriui nuginčyti pareiškėjo sudarytus sandorius ar perskaičiuoti jų vertę. Mokesčių administratorius minėtų teisės aktų nuostatomis, atlikdamas patikrinimą, nesivadovavo ir papildomos 676320 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio bei su juo susijusios delspinigių sumos (278315 Lt) apskaičiavimą pagrindė Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nors nagrinėjamu atveju taikyti šį įstatymo straipsnį nebuvo jokio teisinio pagrindo.
V.
Atsakovas padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), t. y. neteisingai taikė Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnį. Atsakovas nurodė, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas šio įstatymo II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymo II skyriaus 5 straipsnyje buvo įtvirtinta principinė apmokestinamąjį pelną mažinančių išlaidų pripažinimo nuostata: ,,nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų juridinio asmens pajamų atimamos šios faktiškai patirtos juridinio asmens sąnaudos toms pajamoms uždirbti <...>“. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju faktai, kai 2000 m. vasario mėnesį už 2523000 Lt įsigytos UAB ,,Kasplėja“ akcijos 2000 m. gruodžio 29 d. parduodamos už 200000 Lt, o 2000 m. kovo mėnesį už 500000 Lt įsigytos UAB ,,Kontvainiai“ akcijos 2000 m. spalio 14 d. parduodamos už 5000 Lt ir gautu akcijų pardavimo nuostoliu (akcijų įsigijimo išlaidomis) sumažinamas 2000 metų apmokestinamasis pelnas, akivaizdžiai įrodo, kad ne visos faktiškai patirtos pareiškėjo išlaidos buvo skirtos pajamoms uždirbti. Atsakovas nurodė, kad jis sąnaudomis pripažino išlaidų dalį, lygią gautų pajamų sumai, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, dėl ko per trumpą laiką taip sumažėjo įsigytų akcijų vertė. Atsakovas taip pat nurodė, kad būtina atnaujinti šios bylos procesą, siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Atsakovas, paminėdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A(11)-648-2003, 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A(10)-686-2004, 2004 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A(11)-560-2004, 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A(14)-975-2004, 2005 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A(14)-587-2005, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčo klausimu suformavo kitokią administracinių teismų praktiką nei išvados, padarytos šioje administracinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 13 d. nutartimi atnaujino procesą šioje administracinėje byloje ir bylą perdavė apeliacine tvarka nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Teismas nurodė, kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr.VIII-1818 redakcija) buvo numatyta, jog, nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos faktiškai patirtos įmonės sąnaudos toms pajamoms uždirbti. Sąnaudos išvardintos šio straipsnio 1 dalies 1 - 15 punktuose. Pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasmę, nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, t. y. iš bendrųjų įmonės pajamų atimant faktiškai patirtas įmonės sąnaudas toms pajamoms uždirbti, turi būti vertinama, ar įmonės sąnaudos realiai buvo skirtos pajamoms uždirbti. Todėl darytina išvada, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šioje administracinėje byloje konstatavus, jog atvejai, kai, mokesčių administratoriaus nuomone, visa akcijų įsigijimo išlaidų suma negali būti pripažįstama sąnaudomis, nes akcijų pirkimo – pardavimo ūkinėmis operacijomis buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo, arba kai įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jos tikrojo turinio (akcijų vertė nurodyta padidinta ar sumažinta ir pan.), negali būti laikomi Juridinių asmenų pelno mokesčio 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo dalyku, galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas, ją taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A(11)-648-2003, analogiškoje nagrinėjamai bylai pagal ginčo teisinių santykių turinį, aiškindama Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2001 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr.IX–321 redakcija), to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bendrojo apmokestinamojo pelno apskaičiavimą, padarė išvadą, kad jų esmę sudaro įmonės pajamų bei faktiškai patirtų ir ekonomiškai pagrįstų sąnaudų, skirtų šioms pajamoms uždirbti, santykio konstatavimas, kuris yra būtinas mokesčio bazei nustatyti, bei kad šiose Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo normose įtvirtinta juridinių asmenų pelno mokesčio bazės apskaičiavimo tvarka yra skirta ne vien šio mokesčio mokėtojams, turintiems pareigą apskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą, tačiau ir mokesčių administratoriui, kontroliuojančiam šio mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokesčių administratorius yra įgaliotas vertinti tiek mokesčio mokėtojo pajamų, tiek ir sąnaudų apskaičiavimo pagrįstumą ir konstatuoti, ar sąnaudos gali būti pripažintos pagrįstomis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Šias aplinkybes mokesčių administratorius turi nustatyti, vertindamas sąnaudas pagrindžiančių įrodymų visumą, o ne vien sandorį, kuris nurodomas kaip tokių sąnaudų atsiradimo pagrindas. Plenarinė sesija konstatavo, kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas tokioje situacijoje išsamiai reglamentuoja apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarką ir kartu mokesčių administratoriui suteikia įgaliojimus, reikalingus siekiant patikrinti pelno mokesčio apskaičiavimo pagrįstumą, todėl subsidiariai taikyti privatinės teisės normų nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytos išvados dėl Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo dalyko bei privatinės teisės normų taikymo nesutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodytomis nuostatomis dėl atitinkamų teisės aktų išaiškinimo. Todėl darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje galėjo nukrypti nuo susiformavusios administracinių teismų praktikos, o tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ir pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto atstovai prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu, atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti, pakartodamas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo 2000 m. apmokestinamojo pelno dydžio. Apskaičiuojant apmokestinamąjį 2000 m. pelną taikytina Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-1818 redakcija. Šio įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad bendrasis apmokestinamasis pelnas, esantis juridinių asmenų pelno mokesčio objektu, nustatomas iš bendrųjų pajamų atskaičius 5 straipsnyje nurodytas realizuotos produkcijos, darbų ir paslaugų sąnaudas bei investicijai skirtas lėšas. To paties įstatymo 5 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad nustatant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės pajamų atimamos faktiškai patirtos įmonės sąnaudos toms pajamoms uždirbti ir išvardijamos šių sąnaudų rūšys (1-15 punktai). Remiantis šia nuostata bei Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr.804 patvirtintos Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos 5 ir 30 punktais, sąnaudomis laikytinas ne bet koks turto sumažėjimas ar įmonės skolų padidėjimas, bet tik ta jų dalis, kuri buvo sunaudota įmonės per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį parduotai produkcijai pagaminti ar paslaugoms suteikti- pajamoms uždirbti. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A11–648/2003, taip pat pažymėta, kad šių aiškinamų teisės normų esmę sudaro įmonės pajamų bei faktiškai patirtų sąnaudų, skirtų šioms pajamoms uždirbti, santykio konstatavimas, kuris yra būtinas mokesčio bazei nustatyti. Todėl tikrinant apmokestinamojo pelno apskaičiavimo teisingumą būtina nustatyti, ar visos sąnaudos, į kurias pareiškėjas atsižvelgė nustatydamas apmokestinamąjį pelną, pagal įstatymą priskirtinos toms sąnaudų rūšims, į kurias gali būti atsižvelgiama, nustatant apmokestinamąjį pelną ir ar jos buvo panaudotos pajamoms uždirbti.
Minėtoje Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo normose įtvirtinta juridinių asmenų pelno mokesčio bazės apskaičiavimo tvarka yra skirta ne vien šio mokesčio mokėtojams, turintiems pareigą apskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį į valstybės biudžetą, tačiau ir mokesčių administratoriui, kontroliuojančiam šio mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokesčių administratorius, remdamasis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo II skirsniu, yra įgaliotas vertinti tiek mokesčio mokėtojo pajamų, tiek ir sąnaudų apskaičiavimo pagrįstumą ir konstatuoti, ar sąnaudos gali būti pripažintos pagrįstomis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną.
Šioje byloje mokesčių administratorius padidino pareiškėjo 2000 metų apmokestinamąjį pelną, nepriskirdamas sąnaudoms skirtumo tarp išlaidų ir pajamų (nuostolių), pareiškėjo patirtų įsigyjant ir perleidžiant UAB „Kontvainiai“ ir UAB „Kaspalėja“ akcijas (pareiškėjas 2000 m. kovo 24 d. įsigijo 800 UAB „Kontvainiai“ akcijų už 800000 Lt, o 2000 m. rugsėjo 20 d. 500 akcijų pardavė fiziniam asmeniui už 5000 Lt bei 2000 m. vasario 11 d. įsigijo 25320 UAB „Kaspalėja“ akcijų už 2523000 Lt, o 2000 m. gruodžio 29 d. šias ir dar 1000 akcijų perleido fiziniam asmeniui už 200000 Lt).
Kaip ir konstatuota Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. sprendime, priimtame šioje byloje, pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-1818 redakcija) už kitų įmonių akcijų pardavimą gautos pajamos turi būti priskirtinos įmonių nerealizacinėms pajamoms. Akcijos iš esmės laikytinos turtu, skirtu apmokestinamosioms pajamoms uždirbti, ir atitinkamai akcijų įsigijimo išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Tokias išvadas suponuoja Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 1 dalis, galiojusi pareiškėjo atliktų ūkinių operacijų laikotarpiu (1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII-666 redakcija), numatanti, kad akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises, kitaip tariant, kad akcijos suprantamos kaip nematerialus finansinis turtas, turintis apibrėžtą vertę ir galintis būti civilinės apyvartos (akcijų perleidimo už tam tikrą užmokestį sandorių) objektu (Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 10 dalis).
Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. sprendime taip pat pažymėta, kad pagrindinis sąnaudų pripažinimo principas yra jų ryšys su realizuota produkcija (suteiktomis paslaugomis, atliktais darbais). Atsižvelgdama į tai, kad pardavęs įsigytas UAB „Kontvainiai“ ir UAB „Kaspalėja“ akcijas pareiškėjas gavo pajamų, kolegija sprendime pripažino, jog ir pareiškėjo išlaidos akcijoms įsigyti buvo susijusios su įmonės veikla, iš kurios uždirbta pajamų, o tuo pačiu- kad vadovaujantis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas turėjo teisę šias išlaidas laikyti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Iš tiesų, pareiškėjas įsigydamas akcijas turėjo tam tikrų sąnaudų, o jas parduodamas gavo pajamų ir tokiais atvejais Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio prasme sąnaudos gali būti laikomos patirtomis pajamoms uždirbti.
Toliau sprendime nurodoma: „Atvejai kai, mokesčių administratoriaus nuomone, visa akcijų įsigijimo išlaidų suma negali būti pripažįstama sąnaudomis, nes akcijų pirkimo – pardavimo ūkinėmis operacijomis, buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo, arba kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jos tikrojo turinio (akcijų vertė nurodyta padidinta ar sumažinta ir pan.), negali būti laikomi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo dalyku. Tokius teisinius santykius mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjo patikrinimo laikotarpiu reglamentavo Civilinio kodekso nuostatos, apibrėžiančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir Mokesčių administravimo įstatymo (redakcija galiojusi iki 2004-05-01) 27¹ straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-03 nutarimu Nr.1073 patvirtinti Netiesioginiai mokesčio bazės nustatymo metodai, kurie suteikė teises bei sudarė galimybes mokesčių administratoriui nuginčyti pareiškėjo sudarytus sandorius ar perskaičiuoti jų vertę“.
Kolegija sutinka su Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendime išdėstyta nuomone, kad tokiais atvejais, kai yra įvykdytos įstatyme keliamos sąlygos (sąnaudos pagal savo rūšį gali būti atimamos iš bendrųjų įmonės pajamų ir yra skirtos pajamoms uždirbti), bet mokesčių administratorius mano, kad ūkinėmis operacijomis buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir mokestinę naudą, mokesčio administratorius negali neatsižvelgti į atitinkamas sąnaudas (jų dalį) ir papildomai apmokestinti pareiškėją, remdamasis vien Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tačiau, kolegijos nuomone, sprendime nurodytas galimas mokesčių administratoriaus veiksmų modelis, esant tokiai situacijai, nevisiškai atitinka teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką tokiose bylose.
Dėl Civilinio kodekso normų taikymo mokestiniuose santykiuose ir civilinių sandorių nuginčijimo pasisakyta jau minėtoje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A11–648/2003. Nutartyje konstatuota: „Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Mokesčių įstatymų normose <...> dominuoja subordinacijos, liepimo elementai. <...> Būdamas viešojo administravimo subjektas, mokesčių administratorius turi vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, iš kurių nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus, o atlikdamas administracinius veiksmus, susijusius su asmenų teisėmis ir laisvėmis, šis subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų (Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tiek mokestinių santykių teisinio reguliavimo metodas (imperatyvus, subordinacinis), tiek ir šio reglamentavimo dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia tai, kad šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. <...> Tiesioginiai teisės šaltiniai, skirti šiai mokesčių administratoriaus veiklai reglamentuoti, yra Mokesčių administravimo įstatymas ir konkrečius mokesčius nustatantys įstatymai. Tačiau susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas. Tai tiesiogiai numato Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. <...> Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis“. Vadinasi, tais atvejais, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamomis viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės, o ne Civilinio kodekso normos. Plenarinė sesija konstatavo, kad nustatant įmonių apmokestinamąjį pelną ir tuo pačiu juridinių asmenų pelno mokesčio dydį pakanka viešosios teisės normų ir Civilinio kodekso normos netaikytinos. Dėl būtinybės nuginčyti civilinius sandorius pasakytina, kad sandorių civilinės teisinės pasekmės ir jų įtaka ūkio subjekto apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami. Tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose analogiškos problematikos Vyriausiojo administracinio teismo bylose: Nr. A7-60/2004, Nr.A11-1176/2006, Nr.A8-308/2005 ir kt. Todėl Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendime esantis siūlymas nustatant apmokestinamąjį pelną taikyti Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo sąlygas, bei civiline tvarka nuginčyti akcijų perleidimo sandorius neatitinka administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
Kolegijos nuomone, tokiais atvejais, kai mokesčių administratorius prieina prie išvados, kad tam tikromis ūkinėmis operacijomis buvo siekiama ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo, arba kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jų tikrojo turinio, nustatydamas sąnaudų dalį, skirtą pajamoms uždirbti, o tuo pačiu ir mokesčio bazę, mokesčių administratorius turėtų remtis ne tik Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsniu, bet pasitelkti ir kitus teisinius instrumentus, tai yra, taikyti kitas viešosios teisės normas, reglamentuojančias būtent šiuos santykius (1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnis (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr.VIII-838 redakcija), 26² straipsnis (2002 m. birželio 18 d. įstatymo Nr.IX-955 redakcija), Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr.1073 patvirtinti Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodai, 2004 m. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis, 69 straipsnis, Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnis, Finansų ministerijos 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr.1K-123 patvirtintos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklės ir kt.). Pažymėtina, kad iš šių teisės aktų laikotarpiu, už kurį pareiškėjui priskaičiuoti papildomi mokesčiai, galiojo 1995 m. Mokesčių administravimo įstatymo 27¹ straipsnis (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr.VIII-838 redakcija), Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr.1073 patvirtinti Mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodai.
Tokį veikimo modelį mokesčių administratorius turėjo pasirinkti ir šioje byloje, jei manė, kad akcijų įsigijimo ir perleidimo sutartimis pareiškėjas siekė ne tik gauti pajamas, bet ir išvengti mokesčių mokėjimo arba kad buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotos ūkinės operacijos neatitinka jų tikrojo turinio (akcijų vertė jas įsigyjant ar parduodant nurodyta padidinta ar sumažinta ir pan.). Atsakovas sąnaudomis, skirtomis pajamoms uždirbti, pripažino sąnaudų dalį, atitinkančią pajamų, gautų pardavus akcijas, dydį, tačiau teisiškai (įstatymiškai) tokio savo sprendimo nepagrindė. Dėl šios priežasties atsakovo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu ir todėl naikintinas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendime išdėstyta pozicija, kad mokesčių administratoriui neatlikus minėto vertinimo ginčas spręstinas mokesčio mokėtojo naudai, neatitinka teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr.A11-648/2003, A7-60/2004, A1-355/2004 ir kt.). Esant tokiai situacijai mokesčių administratorius įgyja pareigą iš naujo nustatyti ir įvertinti faktus, reikšmingus mokestinėms prievolėms vykdyti, ir iš naujo atlikti teisinio kvalifikavimo veiksmus. Todėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. sprendimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimas, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 4 d. sprendimas Nr.S-511- (7-428/2004), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. liepos 22 d. sprendimas Nr.69-342 naikintini, mokestinį ginčą perduodant iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. sprendimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 4 d. sprendimą Nr.S-511- (7-428/2004), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2004 m. liepos 22 d. sprendimą Nr.69-342 ir mokestinį ginčą perduoti iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.
Sprendimas neskundžiamas.