Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Jurisdictus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams R. T. ir R. Š. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo.

25. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-10-05 nutarimu Nr. 993 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-27 nutarimo Nr. 1426 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, 2019 m. spalio 29 d. buvo surašytas transporto priemonės Nissan Micra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinio nuvežimo aktas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5.2 punkto nuostatas policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remdamasis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi Nr. 10-ST2-89 tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, perdavė automobilį transportuoti į UAB „Sauda“ aikštelę saugojimui.

26. UAB „Sauda“ akto surašymo dieną nuvežė transporto priemonę į saugojimo aikštelę.

27. 2018 m. gegužės 8 d. sutarties Nr. 10-ST2-89 tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priede Nr. 1 yra nurodyti įkainiai už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2,00 Eur mokestis už nuvežimą. Už transporto priemonės vienos paros saugojimą yra nustatytas 14,00 Eur mokestis.

28. 2018 m. spalio 2 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 18/03 UAB „Sauda“ yra perleidusi reikalavimo teises į skolininkus, taip pat ir reikalavimo teisę į atsakovus ieškovei UAB „Jurisdictus“. UAB „Jurisdictus“ bandė suderinti skolos dengimo klausimą ikiteismine tvarka, bei remdamasis ikiteisminio tarpininkavimo sutartimi su antstolių kontora siuntė pranešimą žinomu transporto priemonės savininko adresu, tačiau laiškas grįžo neįteiktas su žyma „Neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“.

29. Taip pat nustatyta, kad viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės Nissan Micra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku yra nurodytas R. T.. Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriaus pateiktą informaciją apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus ir valdytojus ginčo automobilį pažeidimo metu vairavo atsakovas R. Š.. Jis yra nurodytas ir transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte.

30. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, jog R. T. sudarė mainų sandorį ir tokiu būdu perleido automobilį Nissan Micra kitam asmeniui ir nebebuvo automobilio savininkas. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių, nėra aišku, ar automobilis perleistas atsakovui R. Š., ar kitam, byloje nenustatytam, asmeniui. Tokią išvadą dėl mainų sutarties buvimo teismas padarė remdamasis tik liudytojo T. P. parodymais, nors pagal teisės aktų nuostatas tokia teisė nėra numatyta, daugiau jokių įrodymų dėl mainų sutarties sudarymo byloje nepateikta.

31. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad išlaidas ūkio subjektui, už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą iki automobilio atsiėmimo iš aikštelės dienos privalo atlyginti transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Byloje esantis VĮ „Regitra“ išrašas patvirtina, kad savininku nurodytas asmuo yra R. T.. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, gali gintis nuo jam pareikšto reikalavimo sandorio sudarymo faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Taigi, šiuo atveju atsakovas, siekdamas, kad jam nebūtų taikoma atsakomybė pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, privalėjo įrodyti, kad jis automobilį Nissan Micra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra perleidęs kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta aplinkybę, kad R. T. mainų sutartimi perleido nuosavybės teisę į minėtą automobilį, tokią išvadą padarė remdamasis atsakovo R. T. paaiškinimais ir liudytojo T. P. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima konstatuoti, kad tarp R. T. ir kito asmens buvo sudaryta mainų sutartis ir R. T. nebekyla atsakomybė už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

32. Mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios normos (šios knygos XXIII skyrius), jeigu tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei. Mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju (CK 6.432 straipsnio 2 dalis). Mainų sutarties formos specialiosios nuostatos nereglamentuoja, todėl taikytinos bendrosios civilinio kodekso nuostatos. CK 1.73 straipsnio 1 dalyje 10 punkte nurodyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromos motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartys. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais (CK 1.73 straipsnio 2 dalis).

33. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos pasekmės, jog įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodant, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Dėl mainų sutarties tokio imperatyvaus nurodymo įstatyme nėra, todėl žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą. Tokiu atveju šalis mainos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Teismų praktika. 2013, 41, p. 202-213). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad mainų sutarties sudarymo faktas buvo patvirtintas grindžiant liudytojo T. P. parodymais, kas įstatymo imperatyviai yra draudžiama, todėl atsakovas R. T. turėjo pateikti ir kitokios rūšies įrodymus, kurie pagrįstų mainų sutarties egzistavimą. Taip pat pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Teismų praktika. 2013, 41, p. 202-213).

34. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą.

35. Atsakovas įrodinėjo mainų sutarties sudarymą taip pat teikdamas paaiškinimus, nurodydamas, kad jis nusprendė parduoti automobilį ir apie tai paskelbė FACEBOOK platformoje, skelbimų savo telefone atsakovas neišsaugojo, atsiliepus apie 23 metų amžiaus vaikinui, atsakovas sutarė su juo išmainyti automobilį į telefoną ir automagnetolą. Sandorio sudarymo dieną atsakovas prašė kartu dalyvavusio kaimyno T. P. nufotografuoti vaikino, kuriam perleidžiamas automobilis, asmens dokumentą. Gautą už automobilį telefoną tą pačią (sandorio sudarymo) dieną R. T. pardavė už 50 Eur, o už vėliau parduotą automagnetolą gavo 70 Eur. Po automobilio perleidimo atsakovas su automobilį įgijusiu vaikinu daugiau nebendravo.

36. Šiuo atveju, vertinant atsakovo paaiškinimus, turėtų būti vadovaujamasi tokių įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Atsakovas yra bylos šalis, bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Vertinant atsakovo parodymus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šalies paaiškinimai yra teikiami šalies kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant atsakovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma atsakovo parodymuose. Reikia įvertinti, ar neobjektyvumas ir neišsamumas yra žymus, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis. Atsakovo paaiškinimų subjektyvus ir klaidinantis pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir juos atmesti, nes konkrečioje byloje reikia įvertinti atsakovo parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008).

37. Svarbu tai, kad byloje daugiau nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad mainų sutartis buvo sudaryta (konstatavus, kad liudytojo T. P. parodymai nelaikytini leistina įrodymo priemone). Byloje nėra pateiktas, kaip atsakovas nurodė, nei automobilio skelbimas, nei susirašinėjimas su minėtu asmeniu, net nėra pagrindo daryti bent kiek pagrįstą išvadą, kad kita mainų sutarties šalis buvo ar atsakovas R. Š., ar dar kitas asmuo, to patvirtinti nei R. T., nei T. P. negalėjo. Liudytojas nurodė, kad buvo nufotografavęs mainų sutarties šalies asmens tapatybės kortelę, tačiau nuotrauką ištrynė, tačiau taip pat nenurodė (neatsiminė), kad mainų sutartis galimai būtų sudaryta su R. Š..

38. Teismo vertinimu, dėl šių prieštaravimų vien atsakovo paaiškinimų negalima vertinti kaip pakankamų mainų sutarties sudarymo faktui konstatuoti, juo labiau, neegzistavo jokios kitos aplinkybės, nurodytos teismų praktikoje ir šios nutarties 33 punkte, kurios pateisintų rašytinės mainų sutarties nesudarymo faktą.

39. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nesant tam pakankamai patikimų įrodymų padarė išvadas, kad mainų sutartis, kuria R. T. perleido Nissan Micra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises, buvo sudaryta.

40. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011, o būtent joje suformuluotu išaiškinimu, kad „nei CK, nei SEAKĮ ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos, todėl transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepateikimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre yra teisiškai nereikšminga aplinkybė, sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė pardavė automobilį trečiajam asmeniui, pažeidimo metu nebuvo jo savininkė ir teisėta valdytoja, jai pareikštas reikalavimas atlyginti automobilio saugojimo išlaidas negalėjo būti tenkinamas, o teismai nepagrįstai sprendė, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai privaloma registracija, kurios neatlikęs asmuo netenka teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo ir savininko pasikeitimo faktu“.

41. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

42. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.).

43. Tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę.

44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinės instancijos teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2011, kadangi minėtoje byloje ginčas nebuvo kilęs dėl pirkimo-pardavimo sutarties (ne)sudarymo, o tik dėl tokios sandorio teisinės registracijos (jos išviešinimo) teisinės reikšmės („2007 m. balandžio 8 d. sutartimi kasatorė perleido nuosavybės teisę į ginčo automobilį trečiajam asmeniui S. M. automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri buvo sudaryta ir įvykdyta po jos sudarymo perduodant daiktą pirkėjui, nėra sąlygos dėl nuosavybės teisės pirkėjui perėjimo po to, kai bus pakeisti transporto priemonės registracijos duomenys, o įstatyme nenustatyta privaloma transporto priemonės registracija, kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui sąlyga, todėl sprendžiant dėl to, kas yra jos savininkas, buvo pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė daiktą pardavė, t. y. nustojo būti transporto priemonės savininke“). Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai vadovavosi minėta teismų praktika, todėl nepagrįstai sprendė, kad nuo galimai sudarytos mainų sutarties momento atsakovas R. T. nuosavybės teisės neteko ir jam atsakomybė nebėra taikoma.

45. Apibendrinant konstatuotina, kad R. T. nepateikė pakankamų ir leistinų įrodymų, kad mainų sutartis dėl automobilio Nissan Micra buvo sudaryta ir jos pagrindu jis į automobilį neteko nuosavybės teisės, taigi nepaneigė viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ nurodytos informacijos, kad jis yra transporto priemonės savininkas, taigi jam kyla atsakomybė pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį. Dėl šios priežasties ieškovės UAB „Jurisdictus“ apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimas keistinas, ieškovės ieškinį tenkinant visiškai.

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Ieškinį patenkinus ieškovo bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (89,37 Eur) lygiomis dalimis priteistinos iš abiejų atsakovų. Atitinkamai naikintinas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. papildomas sprendimas, kuriuo iš ieškovės atsakovo R. T. naudai buvo priteista 420 Eur bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 85 Eur žyminį mokestį, kuris jos naudai lygiomis dalimis priteistinas iš atsakovų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliantės UAB „Jurisdictus“ apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant sekančiai:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 782 Eur skolos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (3 782 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme - 2021-04-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis (po 44,67 Eur iš kiekvieno atsakovo) 89,34 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“, įmonės kodas 301851658 , naudai.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybės naudai (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660)“.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. papildomą sprendimą.

Priteisti ieškovei UAB „Jurisdictus“ lygiomis dalimis iš atsakovų R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 85 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.