- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-24
- Bylos Nr.
- A-415-1715-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Gintaras Kryževičius (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- Petrui Gražuliui, Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos, Klaipėdos miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Gražulio prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Seimo narys Petras Gražulis kreipėsi į teismą prašydamas ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“ teisėtumą bei nurodė, kad šiuo sprendimu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba papildė Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisykles ir uždraudė prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų. Minėtas sprendimas priimtas pažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 8 dalį. Šiais bei prašyme (b. l. 5) išdėstytais motyvais teismo prašė: pripažinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 12-360 prieštaraujančiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 18 straipsnio 8 daliai ir laikyti jį panaikintu.
Atsiliepimas
Atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos atstovės nurodė, kad ginčijamas sprendimas neprieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 18 straipsnio 8 daliai, nes Klaipėdos miesto savivaldybės taryba vadovavosi Vietos savivaldos įstatymu, miesto tarybos patvirtinu reglamentu. Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 26 punktas prie priskirtųjų savivaldybei funkcijų priskiria prekybos bei kitų paslaugų teikimo tvarkos turgavietėse bei viešosiose vietose nustatymą. Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimo Nr. 697 „Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ 5 punktas taip pat įpareigoja savivaldybių tarybas patvirtinti prekybos turgavietėse (prekyvietėse) ir viešosiose vietose taisykles. Nutarimo nuostatos nereglamentuoja prekybos viešosiose vietose tvarkos, palieka teisę tokią tvarką patvirtinti savivaldybių taryboms. Vykdydama minėtų teisės aktų nuostatas, Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsižvelgdama į gyventojų interesus ir Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtį, mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą jo prieinamumą ypač nepilnamečiams, priėmė ginčijamą sprendimą. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis ir minėtas nutarimas nustato mažmeninės prekybos ir prekybos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo įmonėse tvarką, o ne prekybos jais viešose vietose tvarką, ir nurodo, kad Lietuvos Respublikoje leidžiama ir prekyba iš kioskų alumi. Kioskai yra stacionarūs ir laikini. Tai reglamentuoja Statybos įstatymo 2 straipsnis bei Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnis. Iš to matyti, kad Alkoholio kontrolės įstatymas nustato Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisykles iš stacionarių kioskų, o prekybos viešosiose vietose iš (nuo) laikinųjų įrenginių taisykles nustato savivaldybių tarybos, todėl mano, kad savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, nepažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo ir neviršijo jai suteiktų įgaliojimų.
Trečiojo suinteresuoto asmens vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos atstovė nurodė, kad atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“ nustatydamas draudimą prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 8 dalį, nes minimos įstatymo nuostatos tokių draudimų nenumato. Atsakovui nesuteikta teisė keisti galiojančio teisinio reguliavimo ir numatyti papildomą draudimą prekiauti alkoholiu. Atsakovui 2006 m. sausio 13 d. buvo surašytas teikimas siūlant artimiausiame posėdyje svarstyti šio sprendimo panaikinimo klausimą, tačiau atsakovas 2006 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T2-62 netenkino šio teikimo. Atstovė prašė pareiškėjo prašymą patenkinti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“ pripažino prieštaraujančiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei 18 straipsnio 8 daliai ir nusprendė jį laikyti panaikintu nuo tos dienos, kai įstatymo nustatyta tvarka oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas; iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdė minėto sprendimo galiojimą.
Dėl akto norminio pobūdžio teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnyje nustatyta, kad administraciniai aktai yra dviejų rūšių: individualūs ir norminiai. Individualus teisės aktas - vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“, kuriuo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. blandžio 22 d. sprendimu Nr. 1-162 patvirtintų Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių 23 punktas papildytas 23.3 papunkčiu, nėra skirta konkrečiam asmeniui. Aktas, kuriame įtvirtintos elgesio taisyklės, skirtos individualiai neapibrėžtai subjektų grupei, pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį yra norminis. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. T2-360 priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsniu ir 17 straipsnio 33 punktu, savivaldybės administravimo subjektui vykdant priskirtąsias (ribotai savarankiškas) funkcijas. Aktas, vadovaujantis įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsniu, yra paskelbtas viešai ir galiojantis (b. l. 11, 64), jame įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui, todėl teismas nusprendė, jog jis yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminio pobūdžio teisės aktas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1-162 patvirtintos Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklės (toliau – Taisyklės), kurios nustato bendruosius mažmeninės prekybos ir paslaugų tiekimo (pardavimo) Klaipėdos miesto gatvėse, aikštėse, poilsio ir kitose viešosiose vietose reikalavimus savivaldybei priklausančiose ar aptikėjimo teise valdomoje teritorijoje, taip pat asmenims, prekiaujantiems privačiose ar nuomojamose teritorijose. Taisyklių 2 punktas nustato, kad šių taisyklių privalo laikytis visi įstatymų nustatyta tvarka įregistravę savo veiklą juridiniai ar fiziniai asmenys, prekiaujantys ar teikiantys paslaugas laikinuose statiniuose ir nuo (iš) laikinų statinių bei nurodo taisyklių veikimo teritoriją. Taisyklių IV skirsnio „Reikalavimai prekybos ir paslaugų teikimui“ 23 punkte buvo nurodyta, kad draudžiama prekiauti - prekėmis, kurių mažmeninė prekyba yra uždrausta įstatymais ir kitais teisės aktais bei pirotechninėmis priemonėmis. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“ papildė 2004 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1-162 patvirtintų Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių 23 punktą 23.3 papunkčiu, numatančiu draudimą prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų.
Teismas nurodė, jog teisinius santykius, susijusius su alkoholio produktų gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, reklama, rėmimu, valstybės alkoholio kontrole, reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymas (toliau - Įstatymas). Prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama ūkinė veikla. Verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali tik įmonės, kurios turi atitinkamos savivaldybės vykdomosios institucijos neterminuotam laikui išduotas licencijas (Įstatymo 16 straipsnio 3 dalis, Civilinio kodekso 2.79 straipsnio 1 dalis). Licencijose verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti įrašyta: leidžiamų parduoti alkoholinių gėrimų grupės, alkoholinių gėrimų prekybos ir laikymo vieta. Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (Įstatymo 16 straipsnio 5 ir 6 dalys, 18 straipsnio 7 dalis).
Iš pareiškėjo formuluojamų reikalavimų turinio teismas nustatė, kad ginčijamų teisės aktų prieštaravimas kildinamas iš Alkoholio kontrolės įstatymo, kurio 18 straipsnis reglamentuoja prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punktas apibrėžia, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama: gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru (kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento) ir alumi - kioskuose, nestacionariose degalinėse, paviljonuose, automobiliuose - parduotuvėse (kurios aptarnauja kaimo gyventojus savivaldybės tarybos nustatyta tvarka) ir stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-360 papildė prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisykles 23.3 papunkčiu, kuriuo uždraudė prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų. Apibrėžiant savivaldybių tarybų įgaliojimus, nustatyta, kad jos turi teisę riboti ir uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis mažmeninės prekybos įmonėse, kurios nėra visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų ar kitų patalpų, nesusijusių su prekių pardavimo organizavimu ar jų sandėliavimu (Įstatymo 18 straipsnio 8 dalis). Kitų atvejų, susijusių su prekybos uždraudimu alkoholio produktais, Alkoholio kontrolės ar Vietos savivaldos įstatymai nenumato. Teismas nurodė, kad savivaldybių institucijoms yra suteikti įgalinimai alkoholio kontrolės srityje, kurie yra dvejopi: taryba - nustato mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse licencijų išdavimo tvarką, ją skelbia visuomenės informavimo priemonėse (Įstatymo 16 straipsnio 4 dalis) bei licencijų sąlygų laikymosi kontrolės tvarką (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr.618 7 punktas); vykdomoji institucija (savivaldybės administracijos direktorius) - licencijas išduoda, papildo, patikslina, sustabdo ir panaikina, įspėja apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, kontroliuoja kaip licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojai laikosi licencijuojamos veiklos sąlygų (Įstatymo 16 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr.618 7 punktas); turi teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus už prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimus (ATPK 164, 259¹ str.), taiko ekonomines sankcijas (pinigines baudas) už Įstatymo 29 straipsnyje nustatytų išorinės reklamos draudimo pažeidimus (Įstatymo 34 straipsnio 14 dalis ir 40 straipsnio 1 dalis). Savivaldybės vykdomoji institucija (administracijos direktorius), tik vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 47 ir 51 punktuose nustatytais pagrindais, ūkio subjektams, kuriems yra išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba gamyklų supilstytu į tarą alumi ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento, kioskuose, gali sustabdyti ar panaikinti licencijos galiojimą. Kol licencijos galiojimas nesustabdytas ar ji nepanaikinta, ūkio subjektas turi teisę verstis licencijoje nurodyta ūkine veikla. Teismas nurodė, jog toks reguliavimas skirtas užtikrinti ūkio subjektų, kurie laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Nagrinėjamuoju atveju susidaro situacija, kad asmenys, kuriems yra išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba gamyklų supilstytu į tarą alumi ir natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento, kioskuose, dar turėdami galiojančias licencijas, netenka teisės verstis licencijose nurodyta veikla.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog savivaldybių institucijų konkretūs įgaliojimai yra nustatyti Įstatymu ir negali būti aiškintini plečiamai, šios institucijos veikia kaip viešojo administravimo subjektai ir jų priimti teisės aktai negali prieštarauti nurodytam Įstatymui ir Vyriausybės nutarimui. Administravimo subjekto priimti aktai turi paklusti teisės aktų hierarchijai ir gali būti priimami nepažeidžiant jų tikslo ir neišeiti už jiems priskirtų reguliavimo ribų. Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma taip pat numato, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, tačiau tai negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės laisvai ir savarankiškai veikia pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją derinasi su Europos vietos savivaldos chartija. Savivaldybių ir valstybės interesai turi būti derinami. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas reiškiasi ne tik valstybei įvairiais būdais ir formomis remiant savivaldybes arba valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis prižiūrint savivaldybių veiklą bet ir koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Seimo išleistiems įstatymams, o juo labiau negali keisti įstatymų normų turinio, todėl jis negali prieštarauti įstatymui, jame negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. T2-360 priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsniu ir 17 straipsnio 33 punktu. Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnyje reglamentuoti savivaldos teisės įgyvendinimo klausimai bei nurodyta, kad institucija, įgyvendinanti savivaldos teisę, yra savivaldybės taryba ir pati savivaldybės taryba gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti tik Savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 33 punktas numato, kad savivaldybės taryba tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo, visuomenės sveikatos, sanitarijos ir higienos, atliekų tvarkymo bei aplinkos apsaugos, gyvūnų laikymo, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles, tačiau tai nesuteikia teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų jau galiojančiam aukštesnio lygmens teisiniam reguliavimui. Savivaldybės tarybos ir vykdomosios institucijos kompetenciją, vykdant Alkoholio kontrolės įstatymą, teismas vertino ne kaip savarankiškąją savivaldybės funkciją, o kaip priskirtąją (ribotai savarankišką) ir valstybės perduotą savivaldybėms funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 27 punktas, 8 straipsnio 31 punktas). Teismas konstatavo, jog iš to seka, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ginčijamu sprendimu papildydama Klaipėdos miesto Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių 23 punktą 23.3 papunkčiu, ėmėsi papildomai reglamentuoti draudžiamų prekiauti prekių sąrašą, kai tuo tarpu santykius, susijusius su alkoholio produktų gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, reklama, rėmimu, valstybės alkoholio kontrole reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis, numatantis prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punktas apibrėžia, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama: gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru (kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento) ir alumi - kioskuose, nestacionariose degalinėse, paviljonuose, automobiliuose - parduotuvėse (kurios aptarnauja kaimo gyventojus savivaldybės tarybos nustatyta tvarka) ir stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose. Apibrėžiant savivaldybių tarybų įgaliojimus, nustatyta, kad jos turi teisę riboti ir uždrausti prekyba alkoholiniais gėrimais oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis mažmeninės prekybos įmonėse, kurios nėra visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų ar kitų patalpų, nesusijusių su prekių pardavimo organizavimu ar jų sandėliavimu (Įstatymo 18 straipsnio 8 dalis). Teismas nustatė, jog kitų savivaldybių tarybų įgaliojimų, susijusių su prekybos uždraudimu alkoholio produktais, Alkoholio kontrolės ar Vietos savivaldos įstatymai nenumato. Teismas nusprendė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, nepaisė Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos kompetencijos, todėl šios aplinkybės teisėjų kolegijai leido konstatuoti ir pripažinti, kad 2005 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“, kuriuo Klaipėdos miesto Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių 23 punktas papildytas 23.3 papunkčiu, numatančiu draudimą prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų, prieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 18 straipsnio 8 daliai.
Kadangi pagal ABTĮ 110 straipsnio nuostatas išnagrinėtas pareiškėjo pareikštas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, vadovaujantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi,. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d sprendimą Nr. T2-360 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“, teismas pripažino panaikintu nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto (jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog ginčijamas norminis administracinis aktas įsigalioja nuo 2006 m. blandžio 1 d., todėl dar vykstant teisminiams ginčams bus pradėtas taikyti norminis aktas, kurio teisėtumu yra suabejota ir dėl minimo teisinio reguliavimo taikymo gali būti pažeistos trečiųjų asmenų, turinčių galiojančias licencijas prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų, turtinės teisės, o tai gali sąlygoti ir naujų teisinių ginčų kilimą. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 116 straipsnio 3 dalimi, teismas pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto galiojimą sustabdė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti. Atsakovo manymu, Vietos savivaldos įstatymas suteikia teises savivaldybei tvirtinti prekybos ir paslaugų teikimo viešosiose vietose taisykles. Šia nuostata vadovaujantis, tokios taisyklės yra patvirtintos Klaipėdos miesto tarybos sprendimu. Mažmeninės prekybos taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697, reglamentuoja mažmeninės prekybos taisykles, išskyrus prekybą viešosiose vietose ir turgavietėse, kur taisykles tvirtina savivaldybės taryba.
Alkoholio kontrolės įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo tvarkos irgi reglamentuoja mažmeninę prekybą jais, o ne prekybą viešosiose vietose. Įstatyme nėra nė vieno punkto, kuris reglamentuotų, kad šis įstatymas galioja ir prekybai viešose vietose.
Alkoholio kontrolės įstatymu reglamentuojamos tik nestacionarios viešojo maitinimo įmonės ir stacionarios prekybos ir viešojo maitinimo įmonės, apie laikinus prekybos objektus nekalbama, tuo tarpu kioskai yra 2-ų rūšių - stacionarūs ir nestacionarūs, t. y. laikini, kurie pagal Statybos įstatymą gali stovėti 3-jus metus, o po to nukeliami. Stacionariems kioskams, kurie turi licencijas prekiauti alumi ir sidru, ir kuriems taikomos mažmeninės prekybos taisyklės, savivaldybės taryba jokių apribojimų netaiko. Laikinas ūkio subjektas, kuris, vadovaudamasis Statybos įstatymu, gali stovėti 3 metus, įgyja teisę neterminuotai prekybai alumi ir sidru iš kioskų, kas prieštarauja Statybos įstatymui. Tai įrodo, kad laikiniems kioskams negali galioti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklės, o kioskai yra laikini statiniai, kuriems galioja prekybos viešosiose vietose taisyklės.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog nustatydama prekybos viešosiose vietose nuo (iš) laikinųjų įrenginių tvarką, savivaldybės taryba vadovavosi Vietos savivaldos įstatymu ir atsižvelgė į vietos savivaldos principus bei Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtį - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, jo daromą žalą sveikatai ir t. t., be to, savivaldybė negali neatsižvelgti į visuomenės interesą, o jis išreikštas nepasitenkinimu prekyba alumi kioskuose ir to pasekmėje kylančiomis negerovėmis - betvarke, asocialia aplinka, piliečių nesaugumu. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl licencijavimo taisyklių numato, kad licencijos gali būti išduodamos 3 metų laikotarpiui - tiek kiek gali stovėti laikinas statinys.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Nurodo, jog Klaipėdos m. savivaldybės 2005 m. lapkričio 24 d. tarybos sprendimas Nr. T2-360, uždraudęs prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų, akivaizdžiai pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris leidžia prekiauti alumi ir sidru kioskuose, ir 18 straipsnio 8 dalį, kuri suteikia teisę savivaldybių taryboms riboti ar uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais tik oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis. Teigia, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas leidžia prekiauti alumi ir sidru kioskuose, nepriklausomai nuo to, ar jie stacionarūs, ar nestacionarūs (laikini). Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra skirtingai reglamentuojama prekyba alkoholiu stacionariose ir nestacionariose degalinėse arba stacionariose ir nestacionariose viešojo maitinimo įmonėse, tačiau skirtingo prekybos alkoholiu reglamentavimo stacionariems ir nestacionariems kioskams Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nenumato.
Vyriausybės atstovo institucija Klaipėdos apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Pažymi, jog prekybai viešosiose vietose, kurias nustato savivaldybės taryba ir tvirtina prekybos viešosiose vietose taisykles, yra taikomos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės, ir Alkoholio kontrolės įstatymas. Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra apibūdinami šio įstatymo reglamentuojami santykiai, kurių tarpe yra ir santykiai, susiję su alkoholio produktų prekyba.
Priešingai nei teigia apeliantas, Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr.697 „Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 3 punkte yra nustatytos šių taisyklių netaikymo sritys (taisyklės netaikomos mažmeninei prekybai vandeniu, elektros energija, kuru, kitomis inžineriniais tinklais tiekiamomis prekėmis ir vaistais). Šiose taisyklėse nėra teisės normų, nustatančių, kad taisyklės netaikomos prekybai viešosiose vietose. Tokiu būdu apeliantas neturi teisinio pagrindo teigti, kad prekyba viešosiose vietose yra reglamentuojama tik savivaldybės tarybos tvirtinamomis Prekybos viešosiose vietose taisyklėmis ir šiai prekybos sričiai yra netaikomos nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės, nei Alkoholio kontrolės įstatymo teisės normos, reglamentuojančios mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu patvirtintos Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklės. Atsižvelgiant į tai, teismas, vertindamas savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. T2-360, tinkamai taikė Alkoholio kontrolės įstatymo teisės normas: 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidžiantį prekiauti sidru ir alumi kioskuose, ir 18 straipsnio 8 dalį, nustatančią savivaldybių taryboms teise riboti ar uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais tik vieninteliu atveju, tai yra oficialiu švenčiu ir masiniu renginiu dienomis.
Apeliantas pateikia Alkoholio kontrolės įstatymo teisės normomis nepagrįstą įmonių, turinčių teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais, klasifikaciją. Be teisinio pagrindo padaroma išvada dėl pačios savivaldybės išduotų licencijų pagrindu vykstančios prekybos alumi ir sidru laikinuose statiniuose - kioskuose prieštaravimo Statybos įstatymui, kuris nereglamentuoja prekybos alkoholiniais gėrimais ir negali būti teisiniu pagrindu tokiai apelianto išvadai, kad laikiniems statiniams - kioskams negalioja mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklės.
Teismas, priimdamas sprendimą, teisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidžiantį, be kita ko prekiauti sidru ir alumi kioskuose. Šiuo atveju įstatymas nereglamentuoja prekybos alkoholiniais gėrimais ypatumų ar draudimų stacionariuose ir nestacionariuose kioskuose, nors nustatydamas kitas vietas, kuriose leidžiama prekyba alkoholiniais gėrimais nustato prekybos ar viešojo maitinimo įmonės (objekto) stacionarumo reikalavimą.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu teismas nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas pateikė teisės aktais pagrįstą savivaldybių institucijoms suteiktų įgalinimų alkoholio kontrolės srityje sąrašą ir tuo pagrindu pripažino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą veikė ne pagal įstatymu jai suteiktą kompetenciją, o ėmėsi papildomai reglamentuoti draudžiamų prekiauti prekių sąrašą kai tuo tarpu santykius, susijusius su alkoholio produktų prekyba, reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnis, numatantis prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir visuomeninio maitinimo įmonėse tvarką.
Atsiliepimas
Pareiškėjas ir jo atstovas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nesutikdami su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti atsiliepime į skundą nurodytų argumentų pagrindu.
Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsiliepime į jį nurodytų motyvų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2004 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1-162 patvirtinto Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisykles (toliau – Taisyklės), kurios nustatė bendruosius mažmeninės prekybos ir paslaugų tiekimo (pardavimo) Klaipėdos miesto gatvėse, aikštėse, poilsio ir kitose viešosiose vietose reikalavimus savivaldybei priklausančiose ar patikėjimo teise valdomoje teritorijoje, taip pat asmenims, prekiaujantiems privačiose ar nuomojamose teritorijose. Taisyklių 2 punktas nustato, kad šių taisyklių privalo laikytis visi įstatymų nustatyta tvarka įregistravę savo veiklą juridiniai ar fiziniai asmenys, prekiaujantys ar teikiantys paslaugas laikinuose statiniuose ir nuo (iš) laikinų statinių bei nurodo taisyklių veikimo teritoriją. Taisyklių IV skirsnio „Reikalavimai prekybos ir paslaugų teikimui“ 23 punkte buvo nurodyta, kad draudžiama prekiauti - prekėmis, kurių mažmeninė prekyba yra uždrausta įstatymais ir kitais teisės aktais bei pirotechninėmis priemonėmis. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-360 „Dėl Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių papildymo“ papildė 2004 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 1-162 patvirtintų Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių 23 punktą 23.3 papunkčiu, numatančiu draudimą prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų.
Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas, reglamentuojantis prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką, nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru (kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento) ir alumi - kioskuose, nestacionariose degalinėse, paviljonuose, automobiliuose - parduotuvėse (kurios aptarnauja kaimo gyventojus savivaldybės tarybos nustatyta tvarka) ir stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-360 papildė Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisykles 23.3 papunkčiu, kuriuo uždraudė prekiauti alumi ir sidru išsineštinai iš kioskų, o tai reiškia, jog vietos savivaldos norminiu teisės aktu nustatyta daugiau ribojimų, nei numato aukštesnės galios teisės aktas. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad įstatymas savivaldybių taryboms suteikė įgalinimus riboti ir uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais tik oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis mažmeninės prekybos įmonėse, kurios nėra visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų ar kitų patalpų, nesusijusių su prekių pardavimo organizavimu ar jų sandėliavimu (Įstatymo 18 straipsnio 8 dalis). Kitų atvejų, susijusių su prekybos uždraudimu alkoholio produktais, Alkoholio kontrolės ar Vietos savivaldos įstatymai nenumato.
Įstatymo numatytas leidimas prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru (kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento) ir alumi kioskuose nenumato jokių išlygų – kioskų skirstymo į stacionarius ir nestacionarius, t. y. laikinus, todėl atsakovo argumentai, jog stacionariems kioskams, turintiems licencijas prekiauti alumi ir sidru, savivaldybės taryba jokių apribojimų netaiko, o Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T2-360 papildytų Prekybos ir paslaugų teikimo miesto viešosiose vietose taisyklių 23.3 papunktis teisėtai taikomas tik laikiniems ūkio subjektas, nepagrįsti.
Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog savivaldybės taryba nustatydama ginčijamus draudimus atsižvelgė į vietos savivaldos principus bei Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtį - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, jo daromą žalą sveikatai ir t. t., be to, savivaldybė negali neatsižvelgti į visuomenės interesą, o jis išreikštas nepasitenkinimu prekyba alumi kioskuose ir to pasekmėje kylančiomis negerovėmis - betvarke, asocialia aplinka, piliečių nesaugumu, yra reikšmingi vertinant paminėtus bendruomenės interesus ir verslo laisvės suvaržymų tarpusavio proporcijų mastą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog atsakovas byloje neįrodė, kad anksčiau paminėti tikslai negali būti pasiekti panaudojant kitas teisėtas įstatymų nustatytas savivaldos galias.
Dėl šių argumentų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.