Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Gudyno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Rimanto Giedraičio,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuotieji asmenys Janina G. B. ir D. B. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl D. B. išmokėtos 10814,13Lt. pensijos permokos laikotarpiu nuo 1998 m. kovo 2 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d., kuri buvo priskaičiuota ir išmokėta atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotas neteisingas pažymas apie D. B. stažą bei draudžiamąsias pajamas,todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta žala. Nustatyta, kad D. B. nuo 1998 m. kovo 2 d. buvo paskirta invalidumo pensija (b.l. 11). 2000 m. gruodžio 18 d. D. B. kreipėsi į pareiškėją dėl invalidumo pensijos perskaičiavimo ir pateikė Kauno miesto Dokumentų skyriaus archyvo pažymėjimą Nr. 2798. Tuo pagrindu D. B. VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų poskyrio 2001 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 5623 buvo perskaičiuota invalidumo pensija (b.l. 17). Nuo 2006 m. birželio 1 d. D. B. pensijos byla buvo perduota VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriui.

Vadovaujantis LR valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimų nuostatų (patvirtintų LR Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156) 63 punktu iš atsakovo buvo pareikalauta pakartotinai išduoti pažymas apie D. B. pajamas, gautas dirbant VMĮ „Žalias kalnas“ ir antraeilėse pareigose VMĮ „Dainava“. 2006 m. rugpjūčio 2 d. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyrius gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos kanceliarijos archyvo 2006 m. liepos 27 d. pažymas Nr. 24-4-10323, Nr. 24-4-10325, Nr. 24-4-10326 ir Nr. 23-4-10327, kuriose nurodyta D. B. pajamų suma, dirbant VMĮ „Žalias kalnas“, mažesnė negu anksčiau pateiktose 1998 m. kovo 16 d. pažymose Nr. 138 ir Nr. 139. Dėl šių aplinkybių buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1998 m. kovo 2 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 10814,13 Lt. perskaičiuotos invalidumo pensijos permoka.

Byloje dėl 2006 m. liepos 27 d. pažymose Nr. 24-4-10323, Nr. 24-4-10325, Nr. 24-4-10326 ir Nr. 23-4-10327 įrašytų duomenų teisingumo bei dėl susidariusios 10814,13 Lt. perskaičiuotos invalidumo pensijos permokos ginčo nėra. Ginčo esmę sudaro tai, ar žalos atsiradimą (invalidumo pensijos permoką) sąlygojo atsakovo veiksmai ir ar atsakovas turi pareigą atlyginti susidariusią permoką.

Pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš 1998 m. kovo 16 d. išduotų pažymų Nr. 138 ir Nr. 139 apie D. B. draudžiamąsias pajamas (b.l. 8-9). Permokėtos invalidumo pensijos sumą (10814,13 Lt.) įvardina kaip patirtą turtinę žalą, kurią prašo priteisti. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, dėl kurių kaltės VSDFV administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems tam tikras išmokas, privalo žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Dėl to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad atsakovas (Institucija) arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismo nuomone, sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1304/2008 VSDFV Anykščių skyrius v Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“).

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės Verslo skyriaus 1998 m. kovo 16 d. išduotose pažymose Nr. 138 ir Nr. 139 buvo nurodytos kitokios draudžiamųjų pajamų sumos nei 2006 m. liepos 27 d. pažymose Nr. 24-4-10323, Nr. 24-4-10325, Nr. 24-4-10326 ir Nr. 23-4-10327 (b.l. 8-9, 22-26).

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156, 63 punktą Socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Darytina išvada, kad tokia teisės norma reiškė įpareigojimą pareiškėjui veikti aktyviai. Tokį minėtos nuostatos aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-321/2010, 2007-12-14 nutartis administracinėje byloje A5-1120/2007) nurodant, kad Nuostatuose įtvirtintas įpareigojimas pareiškėjui veikti aktyviai renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Paminėtų teisės normų pagrindu teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijų skyrimo, privalėjo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Tai reiškia, kad pareiškėjas, prieš skirdamas pensiją D. B., jeigu būtų elgęsis rūpestingai ir apdairiai, būtų laiku pastebėjęs netikslumus dėl trečiojo suinteresuoto asmens draudžiamųjų pajamų. Nors pareiškėjas savo skunde nurodė, kad 1998 metais VSDFV Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius pažymose nepastebėjo netikslumų, tačiau D. B. pensijos bylą 2006 m. birželio 1 d. perdavus VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriui, šis, vadovaudamasis LR Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Nuostatų 63 p., paprašė Kauno miesto savivaldybės administracijos Bendrųjų reikalų departamento archyvo pakartotinai išduoti pažymas apie D. B. pajamas. Tokiu būdu, pareiškėjas gavęs pakartotinius dokumentus, pastebėjo ir išsiaiškino esančius netikslumus. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas, elgdamasi pakankamai atsakingai ir rūpestingai, prieš priimdamas 1998 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 1089 dėl invalidumo pensijos skyrimo, galėjo pats užsiklausti atsakovą apie D. B. išmokėtas pajamas, tuo labiau, kad Darbo knygelės intarpe apie darbovietes, žinių apie D. B. darbą VMĮ “Dainava“ nebuvo (b.l.10). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma turtinė 10814,13Lt. žala atsirado dėl jo paties neveikimo, o ne dėl atsakovo veiksmų, t.y. nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos turtinės žalos atsiradimo, todėl nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Pensija yra kasmėnesinė išmoka, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žalą patirdavo kiekvieną mėnesį išmokėdamas padidintą invalidumo pensiją. Tačiau iki 2001-07-01 galiojusio CK 86 str. (kaip ir galiojančio CK 1.127 str. 1 d.) buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti. Pažymėtina, jog ieškovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimties dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kitoks šios normos aiškinimas, t.y. kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas (2007 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007 ).

Kaip jau buvo nurodyta, reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 str., 1.130 str.). LR civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovė aiškiai išsakė reikalavimą taikyti šioje byloje ieškinio senatį. Įvertinus visa, kas išdėstyta, o taip pat vadovaujantis LR civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, darytina išvada, kad ir šia prasme nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl žalos priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teismas,

nuspre n d ė:

Prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.