- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 1A-360/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Linas Žukauskas, Svajūnas Knizleris
- Nukentėjusysis
- I., I. N., K. Č.
- Nuteistasis
- M., M. M.
- Advokatai
- Stasys Zabita, Petras Jucevičius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo ir nukentėjusiojo I. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiojo I. N. epizodas) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams ir septyniems mėnesiams, taip pat pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje (nukentėjusiojo K. Č. epizodas) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė M. M. paskirta septyneri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. nuteistas už tai, kad pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, t. y. turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą – I. N. priklausantį turtą – pinigines lėšas 351000 litų sumoje, būdamas susitaręs, kad I. N. iš jo pirks duris ir gavęs iš I. N. avansu už duris 1700 litų, įgijęs pastarojo pasitikėjimą apgaulės būdu, žinodamas, kad pastarasis nėra jam įsiskolinęs, I. N. nesuprantančiam lietuvių kalbos, 2007 gegužės mėnesį adresu Ukmergės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pateikė pasirašyti neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame I. N. , būdamas suklaidintas, įsitikinęs, kad šis dokumentas už kitas suteiktas paslaugas, t. y. už paimtus avansu M. M. 1700 litų, skirtus durų pagaminimui, ties tekstu „Vardas, Pavardė“ įrašė savo vardą bei pavardę bei ties tekstu „Parašas“ pasirašė, po to jis 2007 m. gegužės mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu adresu, žinodamas, kad tekstas melagingas, pilnai užpildė I. N. pasirašytą paprastojo vekselio blanką, jame nurodydamas, kad I. N. yra skolingas jam 351000 litų ir įsipareigoja iki 2007 m. gegužės 9 d. grąžinti pinigus, tokiu būdu pagaminęs netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, jį laikė nenustatytu adresu iki 2007 m. gegužės 18 d., kuomet pateikė savo paties pagamintą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį Vilniaus miesto 21 – ojo notarų biuro notarei V. Š. , Pamėnkalnio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykdomojo įrašo gavimui ir gavęs vykdomąjį įrašą iš notarės, jis 2007 m. gegužės 21 d. pateikė jį antstoliui R. K. , (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prašydamas, kad išieškojimas būtų nukreiptas į I. N. priklausantį turtą, tokiu būdu M. M. pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių - paprastąjį vekselį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje.
Be to, M. M. nuteistas už tai, kad pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, t. y. turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą – K. Č. priklausantį turtą – pinigines lėšas 150000 litų sumoje, 2007 metų kovo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, melagingai prisistatęs pašto darbuotoju, atėjęs pas K. Č. į namus, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nurodydamas K. Č. , kad turi įteikti jam registruotą laišką, įgijęs pastarojo pasitikėjimą apgaulės būdu, žinodamas, kad pastarasis nėra jam įsiskolinęs, pateikė pasirašyti neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame K. Č. , būdamas suklaidintas, įsitikinęs, kad šis dokumentas už kitas suteiktas paslaugas, t. y. už įteiktą registruotą laišką, ties tekstu „Vardas, Pavardė“ įrašė savo vardą bei pavardę bei ties tekstu „Parašas“ pasirašė, po to jis 2007 m. kovo 16 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu adresu, žinodamas, kad tekstas melagingas, pilnai užpildė K. Č. pasirašytą paprastojo vekselio blanką, jame nurodydamas, kad K. Č. yra skolingas jam 150000 litų ir K. Č. įsipareigoja iki 2007 m. balandžio 17 d. grąžinti pinigus, tokiu būdu jis pagaminęs netikrą vertybinį popierių - paprastąjį vekselį, jį laikė nenustatytu adresu iki 2007 m. balandžio 26 d., kuomet pateikė savo paties pagamintą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį Vilniaus miesto 21 – ojo notarų biuro notarei V. Š. , Pamėnkalnio g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykdomojo įrašo gavimui ir gavęs vykdomąjį įrašą iš notarės, jis 2007 m. balandžio 27 d. pateikė antstoliui S. R. , (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, prašydamas, kad išieškojimas būtų nukreiptas į K. Č. priklausantį turtą, tokiu būdu jis pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis I. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendžio dalį, kuria M. M. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendžio dalį dėl M. M. pripažinimo kaltu pagal BK 213 straipsnio 2 dalį pakeisti ir papildomai konstatuoti, kad nuteistojo veiksmuose yra BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytas alternatyvusis nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – tikro vertybinio popieriaus klastojimas.
Taip pat nukentėjusysis prašo panaikinti antstolio R. K. 2007 m. gegužės 21 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) turto arešto aktą (t. 1, b. 1. 100) bei nuteistajam M. M. skirti kardomąją priemonę – suėmimą.
Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą M. M. inkriminuoti vieną iš alternatyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 213 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės požymių – klastojimą. Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, kad paprastojo vekselio blankas nėra dokumentas, nes toks argumentas nėra pagrįstas nei įstatymu, nei teismų praktika. Šiuo atveju teismas rėmėsi baudžiamosios teisės doktrina, pateikdamas bendro pobūdžio klastojimo sąvoką. Konstatuodamas, jog dokumento suklastojimu laikomi veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas arba jo turinio teisingumas, teismas neatsižvelgė į tai, kad klastojimas gali būti dviejų rūšių, t. y. materialinis ir intelektinis. Šiuo atveju nustatant, jog nuteistasis suklastojo vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, svarbu šį nusikaltimo požymį vertinti kaip intelektinio dokumento klastojimo būdą, kuris pasireiškia melagingos informacijos įrašymu į tikrą dokumentą, ką teismas nustatė priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą M. M. papildomai inkriminuoti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jo veiksmus kvalifikuoti kaip BK 213 straipsnio 2 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Nukentėjusiojo teigimu, pirmos instancijos teismas, remdamasis tomis pačiomis faktinėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nuteistąjį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino nepateikdamas konkrečių argumentų dėl tokio sprendimo. Teismas tik nurodė, kad netikrų ar suklastotų vertybinių popierių pagaminimu, laikymu arba realizavimu kėsinamasi ne tik į normalią vertybinių popierių apyvartą, bet ir į asmenų materialinius interesus. Ši išvada paremta 1998 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato (toliau – LAT) nutarimo Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose Nr. 19, aštuntuoju punktu. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad paminėto LAT nutarimo aštuntojo punkto antroji pastraipa aiškiai nurodo, jog asmuo, kuris, turėdamas tikslą apgauti konkretų asmenį ir taip užvaldyti tam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ar jam patikėtą konkretų turtą ar įgyti teisę į tokį turtą, kaip atsiskaitymo priemonę panaudojo netikrus pinigus ar vertybinius popierius ir tokiu būdu paleido juos apyvarton, atsako pagal BK 274 ir 327 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį. Minėtų straipsnių sutaptis atitinka 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 182 ir 213 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį. Apeliantas nurodo, kad iš pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog nuteistasis M. M. turėjo tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą turtą iš konkretaus asmens, t. y. nukentėjusiojo I. N. . Jis įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą susitardamas dėl galimybės pastarajam padėti užsisakyti ir pagaminti duris bei per tris kartus už durų pagaminimą gavo 1700 Lt. Nuteistasis priėmęs durų užsakymą ir gavęs už jų pagaminimą pinigus, turėdamas pasitikėjimą, apgaulės būdu, žinodamas, kad nukentėjusysis nėra jam skolingas, be to žinodamas, jog pastarasis nesupranta lietuvių kalbos, pateikė jam pasirašyti neužpildytą paprastąjį vekselį kaip durų pagaminimui skirtą dokumentą, kurį nukentėjusysis suklaidintas pasirašė. Vėliau, vekselio realizavimo metu paaiškėjo, kad nukentėjusysis suklaidintas pasirašė neužpildytame paprastajame vekselyje, pagal kurį M. M. privalėjo grąžinti tariamai pasiskolintus 351000 Lt. Taigi nuteistasis, turėdamas šį paprastąjį vekselį užpildė jį tikrovės neatitinkančiu tekstu, t. y. kad nukentėjusysis iš jo pasiskolino aukščiau paminėtą sumą pinigų. Tokiu būdu, M. M. neteisėtai įgijo teisę į nukentėjusiojo turtą – pinigines lėšas, ir siekdamas užvaldyti suklastotame paprastajame vekselyje nurodytą konkrečią pinigų sumą, realizavo šią neteisėtai įgytą teisę pareiškimu kreipdamasis į Vilniaus m 21 - ąjį notarų biurą prašydamas išduoti pagal pateiktą paprastąjį vekselį vykdomąjį įrašą, kuris buvo perduotas antstoliui vykdyti. Apelianto manymu, šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma rodo, jog nuteistojo M. M. veikoje yra visi baigto kvalifikuoto sukčiavimo požymiai (BK 182 str. 2 d.).
Nukentėjusiojo manymu, teismas taip pat netinkamai išsprendė ir kitus su išnagrinėta baudžiamąja byla susijusius klausimus. Teismas, turėjo imtis priemonių pašalinti dėl nuteistojo M. M. padarytų nusikaltimų, t. y. neteisėtu būdu įgytos turtinės teisės realizavimo, atsiradusius nukentėjusiojo teisių ir teisėtų interesų suvaržymus. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl nuosavybės teisių naudotis areštuotu nekilnojamuoju turtu nustatė netinkamą šio turto suvaržymo teisinį pagrindą, t. y. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 6 dalimi yra pasibaigęs. Šiuo atveju apeliantas mano, kad teismas turėjo priimti sprendimą panaikinti nukentėjusiojo nuosavybės teisių apribojimą, kurio pagrindas yra turto arešto aktas 2007 m. gegužės 21 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Be to apeliantas mano, kad M. M. pripažinimas kaltu dėl sunkių nusikaltimų padarymo ir paskirta griežta, reali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat kitos byloje nustatytos aplinkybės dėl nuteistojo polinkio nusikalsti, ne vieno teisimo už turtinio pobūdžio nusikaltimus, nors teistumai išnykę, bei kitas jo asmenybę nepalankiai vertinti leidžiančias aplinkybes, liudija ne tik pavojingą padarytos priešingos teisei veikos laipsnį ir pobūdį, bet ir akivaizdų nuteistojo asmenybės pavojingumą. Todėl šių aplinkybių visuma verčia abejoti pirmos instancijos teismo sprendimo dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti palikimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo, pagrįstumu. Nukentėjusiojo manymu, be kitų aplinkybių atsižvelgus į tai, kad nuteistasis neatvyko į teismo posėdį kuriame buvo skelbiamas nuosprendis, teismas privalėjo įvertinti ir motyvuotai priimti sprendimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo skirti nuteistajam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.
Šalies argumentai
Nuteistojo M. M. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendžio dalį, kuria M. M. pripažintas kaltu pagal BK 213 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje jo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminius baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus.
Nuteistojo gynėjo nuomone, byloje nenustatyta bei nėra jokių įrodymų, kad M. M. suklastojo Lietuvos Respublikoje esančius ar oficialiai patvirtintus vertybinius popierius – paprastuosius vekselius. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad 2007 m. lapkričio 5 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvadoje Nr. 11-2822 nurodyta, kad 2007 m. kovo 16 d. paprastajame vekselyje rankraštinius, skaitmeninius įrašus, išskyrus rankraštinius, skaitmeninius įrašus „K. Č. . (duomenys neskelbtini) Panevėžys (duomenys neskelbtini)", esančius dešiniajame apatiniame kampe, eilutėse ir po eilutėmis „Vekselio davėjas", „Adresas", parašė ir eilutėje „Adresas" pasirašė M. M. . Savo duomenų eilutę įrašė ir pasirašė K. Č. (t. 3, b. l. 60 – 65). K. Č. savo ranka užpildė visą likusią dalį tame tarpe anketinius duomenis, sumą (151000 litų) bei pasirašė. 2007 m. lapkričio 14 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvadoje Nr. 11-2750(07), nurodyta, kad 2007 m. sausio 8 d. paprastajame vekselyje 351000 Lt sumai, eilutėse „Vekselio davėjas", „Adresas" ir po jomis, įrašus „I. N. (duomenys neskelbtini) Vilnius, Ukmergės g. (duomenys neskelbtini)" įrašė ir eilutėje „Parašas (ai)" pasirašė I. N. (t. 3, b. l. 71). Apelianto manymu, tai patvirtina, jog pripažintieji nukentėjusiais K. Č. bei I. N. , patys įrašė teisybę atitinkančius anketinius duomenis, sumas bei pasirašė AB Lietuvos Banko išleistose paprastojo vekselio formose, nustatytose vekselio davėjo vietose. Kaip vekselio gavėjas savo anketinius duomenis įrašė ir pasirašė – M. M. . Todėl gynėjui nesuprantama, kokiu būdu M. M. suklastojo oficialiai patvirtintus vertybinius popierius - paprastuosius vekselius, kai juose įrašyti duomenys atitinka įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatytą užpildymo tvarką.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, M. M. BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytų veiksmų, kurie užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, nepadarė, kadangi formaliai I. N. ir K. Č. išduoti vekseliai atitinka paprastųjų ir įsakomųjų vekselių įstatyme nustatytus reikalavimus. Šiuos vekselius išdavė savo valia patys nuketėjusieji, o kaip jie suprato už ką išduodami vekseliai yra ginčo objektas, kuris nesusijęs su M. M. inkriminuotu nusikaltimu. Gynėjo manymu, svarbiausia, kad paprastieji vekseliai nėra M. M. suklastoti, pagaminti, jie pirkti AB Lietuvos Banke ir tinkamai pasirašyti pačių nukentėjusiųjų, t. y. tikri vertybiniai popieriai.
Nuteistojo gynėjo manymu, teismas nepagrįstai nustatė, kad M. M. turėdamas paprastojo vekselio blanką, t. y. ne patį dokumentą, o tik jo blanką pateikė jį užpildyti apgaule suklaidintiems asmenims bei pats tuos blankus užpildė, įrašydamas į juos tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu šiuos netikrus vekselius pagamino. Tokį skundo argumentą apeliantas grindžia 2007 m. lapkričio 5 ir 14 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvadomis Nr. 11-2822 ir Nr. 11-2750(07), kuriose nustatyta, kad į vekselius savo ranka duomenis surašė pripažinti nukentėjusiais I. N. ir K. Č. . Gynėjo nuomone, tai, ar nukentėjusieji pasirašė suklaidinti ar apgauti, šio nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl teismas klaidingai kvalifikavo M. M. veiką pagal BK 213 straipsnio 2 dalį.
Taip pat gynėjo nuomone, byloje apklaustų liudytojų parodymai neturi jokios įtakos šiai bylai, nes šie liudytojai niekaip nesusiję su civiliniais santykiais, kurie buvo tarp M. M. ir I. N. . Pačių nukentėjusių parodymai, jog juos M. M. apgavo pateikdamas pasirašyti vekselį taip pat nėra įrodyti kitais duomenimis. Juolab, kad abu nukentėjusieji matė vandens ženklus turintį blanką, kuriuose įrašė savo duomenis, skaičius ir pasirašė, ir kuris tiek savo forma, tiek išvaizda nėra panašūs į pašto šaknelę (K. Č. parodymai), ar avansinę sutartį (I. N. parodymai).
Apelianto nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" reikalavimus. M. M. pagal BK 213 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas remiantis tik prielaidomis, jog jis pagamino, laikė ir realizavo netikrus didelės vertės vertybinius popierius - vekselius, tačiau pagaminimo faktas ir jų netikrumas šioje byloje yra grindžiamas tik nukentėjusių parodymais, jog M. M. neva apgavo nukentėjusiuosius ir išvestinėmis teismo ir prokuroro interpretacijomis, jog apgaulės būdu M. M. pagamino netikrus vertybinius popierius, tačiau nieko nepasisakyta kodėl jie netikri ir kaip M. M. juos pagamino. Juolab, kad jie atitinka paprastųjų ir įsakomųjų vekselių įstatymo nustatytus reikalavimus, buvo pirkti AB Lietuvos Banke, o duomenis į juos savo ranka surašė nukentėjusieji K. Č. ir I. N. .
Atsikirtimų į nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusysis I. N. prašo šį skundą atmesti.
Nukentėjusysis nurodo, kad nuteistojo gynėjas nepagrįstai teigia, jog nėra byloje jokių įrodymų, kad M. M. suklastojo oficialiai patvirtintus vertybinius popierius, nes pats nukentėjusysis įrašė teisybę atitinkančius anketinius duomenis, sumas bei pasirašė paprastojo vekselio formose. Nukentėjusiojo manymu, gynėjas iškreipia Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad jis vekselyje įrašė savo vardą, pavardę, asmens kodą, nurodė gyvenamąją vietą bei padėjau parašą, tačiau išvadoje nenurodyta, kad jis įrašė piniginės 351000 Lt sumą. Be to, apeliacinio skundo gynybinė versija pagrįsta tuo, kad apgaulės įtakoje pasirašytas paprastasis vekselis užpildytas pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatytą tvarką. Nukentėjusiojo teigimu, tokia gynybinė pozicija nelogiška, nes tai kad jis, būdamas suklaidintas įrašė tikrovę atitinkančius savo asmens duomenis, dar nereiškia, kad nukentėjusysis savo valia siekė tų teisinių santykių, kurie atsiranda tarp civilinių teisinių santykių subjektų įgyvendinančių savo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme. Byloje įrodyta, kad įrašydamas savo asmens duomenis paprastajame vekselyje, nukentėjusysis nesuvokė, jog pildo paprastąjį vekselį.
I. N. mano, kad nuteistojo gynėjas nepagrįstai teigia, jog M. M. nesuklastojo vertybinio popieriaus - paprastojo vekselio. Šiuo atveju tiek pirmos instancijos teismas, tiek ir nuteistojo gynėjas neatsižvelgė į tai, jog dokumento suklastojimu laikomi veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas arba jo turinio teisingumas. Konstatuojant, jog nuteistasis suklastojo vertybinį popierių, svarbu yra į šį nusikaltimo požymį žiūrėti per intelektinio dokumento klastojimo būdą, kuris pasireiškia kaip melagingos informacijos įrašymas į tikrą dokumentą, kas teismo buvo nustatyta priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Taip pat nukentėjusysis mano, kad turėtų būti atmestas nuteistojo gynėjo teiginys, jog nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi tai, kad nukentėjusysis pasirašė paprastąjį vekselį suklaidintas ar apgautas. Nusikaltimo padarymo būdas (apgaulė) ir siekis iš konkretaus asmens neteisėtai įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą leidžia pagrįstai nuteistojo M. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 213 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kaip šių nusikalstamų veikų sutaptį (1998 m. gruodžio 22 d. LAT senato nutarimo Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose Nr. 19, 8 p.).
Be to, nukentėjusysis mano, kad nuteistojo gynėjo teiginiai apie nereikšmingas liudytojų apklausas yra tik gynėjo nuomonė ir jei neparemti konkrečiais faktais. Juolab, kad nuteistojo kaltė yra įrodyta ne tik liudytojų parodymais. Be to, nuteistojo veika atitinka baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų požymius, todėl gynybos argumentas, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. M. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis I. N. bei jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. M. gynėjo ir nukentėjusiojo I. N. apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam M. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 213 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo gynėjas.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo M. M. kaltę dėl nukentėjusiųjų K. Č. ir I. N. vardu įformintų netikrų paprastųjų vekselių neteisėto pagaminimo, laikymo ir realizavimo, patvirtina pačių nukentėjusiųjų, o taip pat pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, atpažinimo iš fotonuotraukos protokolas, specialisto išvados bei kiti byloje surinkti ir apygardos teismo nuosprendyje išsamiai ištirti įrodymai. Kartu minėti įrodymai paneigia nuteistojo parodymuose išdėstytą įvykių versiją.
Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. M. parodė, kad vekselių neklastojo, su K. Č. buvo pažįstami, gyveno tame pačiame rajone. K. Č. reikėjo pagalbos, reikėjo pinigų, nes buvo sudegęs jo namas. Kiek yra jam paskolinęs bendroje sumoje, dabar negali pasakyti, bet per mėnesį skolindavo iki 1000 Lt. Su K. Č. įformino vekselį 150000 Lt sumai. Praėjus terminui, tą vekselį nunešė notarei, notarė nepriėmė to vekselio, tuomet nuvažiavo vėl pas jį ir perrašė tą vekselį. Buvo kaimynas Astrauskas ir jis matė kaip jie antrą kartą su K. Č. perrašė vekselį. Pas I. N. nuomojo butą, pastarajam davė pinigų dėl žemės sutvarkymo, parašė vekselius, bet jų neklastojo. Ikiteisminio tyrimo metu yra nurodyta, kad I. N. paskolino 30000 Lt, neatsisako tų parodymų. Vekselyje atsirado 351000 Lt, nes sutvarkius dokumentus, pardavus žemę, pagal to laiko rinkos kainą gavosi milijonas, pasiskaičiavo ir gavosi ta suma. Dokumentų I. N. netvarkė, davė jam tik pinigus, kad kažką pasidarytų, kad gautų kažkokią naudą. Dėl 351000 Lt buvo susitarimas. Su I. N. bendravo visaip: ir lietuviškai, ir kokį žodį rusiškai. I. N. neprašė jo užsakyti šarvuotų durų, tuo metu jokioje firmoje nedirbo. Turėto I. N. žemės sklypo paskirties žemės ūkiui nekeitė į namų valdą, jis pats keitė. I. N. skolino pinigus, kad jis pradėtų tvarkyti savo žemės reikalus, buvo toks sandoris, jie susitarė, kad 1/3 nuo sklypo vertės bus sumokėta jam, t. y. M. M. (t. 6, b. l. 134 – 137). Visgi kolegija konstatuoja, kad byloje išsamiai ir visapusiškai ištirti įrodymai paneigia nuteistojo M. M. nenuoseklius ir prieštaringus parodymus dėl abiejų bylos epizodų.
Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistasis M. M. viso bylos tyrimo metu davė iš esmės prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. parodė, kad su K. Č. buvo pažįstamas, nes pastarasis buvo M. M. tėvo klasiokas. K. Č. iš M. M. dvejus metus skolindavosi po 1000 litų per mėnesį, tačiau tų paskolos santykių neįformindavę. Kadangi skolos suma susidariusi didelė, buvo nuspręsta pasirašyti vekselį. K. Č. buvęs skolingas virš 20000 litų. M. M. pasirašęs savo vardu, o K. Č. – savo vardu. Tai buvo padaryta K. Č. bute. M. M. nurodė, kad vekselio turinys, prieš pateikiant jį pasirašyti K. Č. , buvęs užpildytas prie pastarojo akių. K. Č. , prieš pasirašydamas tekstą, dar jį perskaitė. Su I. N. susipažino 2007 m., nes nuomavo pastarojo butą Vilniuje. Kai jie susipažino ir M. M. gyveno nukentėjusiojo bute, šis papasakojo, kad turi 2 ha žemės sklypą prie Vilniaus. Jis jį norėjęs parduoti, bet dokumentai nebuvę sutvarkyti. Norėjęs sklypus padalinti į mažesnes dalis ir įforminti kaip namų valdas. Tam I. N. pinigų neturėjo, todėl M. M. pasakė, kad galės padėti pinigais susitvarkyti reikiamus dokumentus, tačiau nuo parduoto turto I. N. duosiąs 1/3 pelno. M. M. davė iš viso 30 000 litų, šią sumą duodant per keletą kartų. Buvo sutarę, kad tuos santykius reikia kažkaip įforminti. Tam tiko vekselis. I. N. žinojo, ką pasirašo. Vekselis buvo pasirašytas Vilniuje, Ukmergės gatvėje nuomojamame bute. Kiekvienas įrašė ir pasirašė savo dalis turinyje (t. 2, b. 1. 17 – 20, 21 – 24).
Antra, pastebėtina, kad nuteistojo pirmosios instancijos teisme pateiktos įvykių versijos nepatvirtina ir kiti byloje surinkti ir išsamiai ištirti įrodymai. Tuo tarpu abu nukentėjusieji davė iš esmės nuoseklius neprieštaringus parodymus, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina nuteistojo gynėjas. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina, detalizuoja ir papildo kiti byloje surinkti ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų ištirti bei įvertinti įrodymai.
Kolegijos manymu, vertinant nuteistojo M. M. parodymus dalyje dėl nukentėjusiojo K. Č. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, darytina išvada, jog byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai paneigia nuteistojo M. M. parodymų dalį, jog K. Č. dvejus metus iš jo skolindavosi po 1000 Lt per mėnesį, o kai susidarė didelė skolos suma, jie pasirašė vekselį. Tiek iš paties nukentėjusiojo, tiek iš kitų byloje apklaustų liudytojų nuoseklių ir vieni kitus papildančių parodymų matyti, kad paprastąjį vekselį nukentėjusysis K. Č. užpildė ir pasirašė įtakotas pašto kurjeriu prisistačiusio nuteistojo M. M. apgaulės, nesuvokdamas, jog pasirašo būtent šį dokumentą, bet manydamas, jog pasirašo už registruotą laišką.
Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis K. Č. parodė, kad M. M. pirmą kartą matė, kai jis atnešė laišką. Vėliau pas jį gyvenę nuomininkai sakė, kad šis asmuo buvo du kartus atnešęs laišką, bet jo, t. y. K. Č. , nerado. Manė, kad M. M. – tai pašto kurjeris, jis davė jam pasirašyti. Nukentėjusysis parašė vardą, pavardę, asmens kodą ir pasirašė. Dar paklausė, kam reikia asmens kodo, o M. M. atsakė, kad taip reikalaujama. Vėliau pamatė, kad ant voko nėra antspaudo, parodė voką nuomininkams, šie pasakė, kad jį apgavo. Tuojau pat paskambino į policiją. Pasirašydamas galvojo, kad pasirašo už įteiktą laišką. Nukentėjusiojo teigimu, M. M. atėjo 2007 metų balandžio mėnesio pabaigoje, prisistatė pašto darbuotoju, paprašė asmens dokumento, su savimi turėjo segtuvą, kuriame buvo apie 10 lapų. K. Č. pasirašė šaknelę, tai buvo paprastas, baltas popierius. Nesuprato, kad pasirašo ant vekselio. Pasirašant matė tik šaknelę, viso dokumento nematė. Tiksliai neprisimena, bet ta šaknelė galėjo būti ir gelsvos spalvos. Anksčiau M. M. nepažinojo. Po 5 – 6 dienų pašto dėžutėje rado pranešimą, kad turi nuvykti į paštą. Nukentėjusiojo nuomininkas L. A. padėjo nueiti į paštą. Prie pašto tamsiu automobiliu atvažiavo M. M. su draugu, L. A. sakė, kad tai BMW markės automobilis. L. A. išvažiavo į darbą, jis liko vienas su M. M. . Pašte pasirašė į knygą, M. M. pasiėmė laišką ir išvažiavo. Iš M. M. pinigų niekada nesiskolino (t. 5, b. l. 179 – 180). Tokius pat parodymus nukentėjusysis K. Č. davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. l, b. l. 14 – 16, 20, 24 – 29).
Aukščiau išdėstytus nukentėjusiojo K. Č. nuoseklius parodymus, kad išties M. M. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį ir prisistatė pašto tarnautoju ir davė pasirašyti už registruotą laišką, taip pat, kad nukentėjusysis neturėjo kažkokių ypatingų įsiskolinimų, kurie būtų jį vertę skolintis iš nuteistojo, patvirtino kiti byloje apklausti liudytojai. Kolegijos manymu, šių liudytojų parodymai detalizuoja nukentėjusiojo K. Č. parodymus ir nėra bereikšmiai, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas.
Liudytoja G. Č. parodė, kad jos tėvas K. Č. didelių įsiskolinimų neturėjo. Tėvas jai pasakojo, kad jam davė kažkoks vyras pasirašyti už registruotą laišką, o kai jis atplėšė, ten buvo tuščias laiškas. Po to jį persekiojo juodos spalvos automobilis BMW. Pas tėvą, kai atėjo vyras apsimetęs paštininku, gyveno nuomininkai, kurie matė, jog anksčiau tas pats vyras jos tėvo ieškojo, bet jo nebuvo namie (t. 6, b. l. 40 – 41). Liudytojas G. Č. davė iš esmės analogiškus parodymus. Liudytojas parodė, kad jo tėvas K. Č. jokių įsiskolinimų neturėjo, taip pat nežino, kam jam buvo reikalingi 150 000 litų. K. Č. jam pasakojo, kad į tėvo namus atėjo apsimetęs pašto kurjeriu jaunas vaikinas ir davė pasirašyti ant kažkokio lapo už registruotą laišką, o po kurio laiko tėvas gavo pranešimą, kad jo namas areštuotas už skolą. Jei tėvui reikėdavo pinigų, tai jis pats jam jų duodavo (t. 6, b. l. 41). Liudytojas L. A. parodė, kad jis nuo 2005 metų nuomavo kambarį pas K. Č. . Po darbo grįždavo vėlai, todėl nematė kaip į namus buvo atėjęs paštininkas. Tačiau 2007 metų pavasarį, tikslios datos neprisimena, ryte, apie 7.30 val. K. Č. paprašė palydėti jį į paštą, esantį Rožių gatvėje, Panevėžyje. Jiems nuėjus kartu prie pašto, privažiavo tamsios spalvos automobilis BMW, valstybinių numerių neprisimena. Iš automobilio išlipo du vyriškiai, vienas iš jų pasisveikino su K. Č. . Tada jis nuėjo į darbą, o K. Č. liko su minėtais vyriškiais. Vėliau K. Č. jam pasakojo, jog kai jis nuėjo į darbą, vyriškiai iš jo paėmė jam adresuotą laišką (t. 6, b. l. 42 – 43). Liudytoja L. P. parodė, kad ji nuo 2006 metų iki 2008 metų nuomavo kambarį pas K. Č. . Pastarajam nebūnant namuose, buvo du kartus užėjęs vaikinas, prisistatęs pašto kurjeriu ir ieškojo K. Č. , norėdamas jam įteikti registruotą laišką. M. M. jai matant buvo atėjęs du kartus, jo bruožus įsiminė gerai (t. 6, b. l. 41 – 42). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. P. parodymo atpažinti iš nuotraukų metu atpažino M. M. , kaip asmenį, kuris du kartus buvo atėjęs su registruotu laišku į K. Č. namus ir jo ieškojo (t. l, b. l. 74 – 76).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybę, jog M. M. siekė apgauti nukentėjusįjį prisistatydamas pašto tarnautoju patvirtina ir 2008 m. birželio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvada Nr. 11 – 780, kurioje konstatuota, kad ant tyrimui pateikto voko rankraštinius įrašus aversinėje voko pusėje - „K. Č. , (duomenys neskelbtini), Panevėžys, LT 5300“ ir reversinėje voko pusėje - „P. M. , (duomenys neskelbtini), Panevėžys, LT 5300“ parašė M. M. (t. 3, b. l. 81 – 82). Iš 2007 m. lapkričio 5 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvados Nr. 11 – 2822 matyti, kad 2007 m. kovo 16 d. paprastajame vekselyje rankraštinius, skaitmeninius įrašus, išskyrus rankraštinius, skaitmeninius įrašus „K. Č. (duomenys neskelbtini) Panevėžys (duomenys neskelbtini)“, esančius dešiniajame apatiniame kampe, eilutėse ir po eilutėmis „Vekselio davėjas“, „Adresas“, parašė ir eilutėje „ Adresas“ pasirašė M. M. . Savo duomenų eilutę įrašė ir pasirašė K. Č. (t. 3, b. l. 60 - 65).
Vertinant nuteistojo M. M. parodymus dalyje dėl nukentėjusiojo I. N. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, darytina išvada, jog byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai paneigia nuteistojo M. M. parodymuose iškeltą versiją, jog jis skolino nukentėjusiajam pinigų, nes šis norėjo tvarkytis žemės reikalus. Tiek iš paties nukentėjusiojo, tiek iš kitų byloje apklaustų liudytojų nuoseklių ir vieni kitus papildančių parodymų matyti, kad paprastąjį vekselį nukentėjusysis I. N. užpildė ir pasirašė įtakotas nuteistojo M. M. apgaulės, manydamas, kad pasirašo avansinio mokėjimo sutartį už sodo namelio duris, t. y. nesuvokdamas, jog pasirašo būtent paprastąjį vekselį.
Nukentėjusysis I. N. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad M. M. pažinojo, nes jis nuomojosi jo butą. M. M. pas jį atvedė nuomos agentė. Jis prisistatė M. M. , agentūra sudarė buto nuomos sutartį. M. M. bute gyveno apie 6 mėnesius. Su M. M. nebendravo, tik ateidavo paimti nuompinigių. Praėjus maždaug 5 mėnesiams, M. M. pasakė, kad dirba bendrovėje, kuri gamina duris ir langus. Jis norėjo sodo namelyje įstatyti duris, M. M. sutiko padėti. Su M. M. nuvažiavo į jo sodą Rastinėnuose, M. M. išmatavo duris, paėmė avansą 500 Lt, vėliau paprašė dar 500 Lt, dar vėliau - 700 Lt, iš viso paėmė 1700 Lt. M. M. sakė, kad durys greitai bus, bet paskui visai dingo, net negrąžino buto raktų. Pradžioje avanso neįformino, nes juo pasitikėjo, nuomojo butą, už buto nuomą visada sumokėdavo laiku. Davus M. M. trečią kartą avansu 700 litų, tai buvo 2007 metų gegužės mėnesį, M. M. jam pasiūlė avansu gautus pinigus už duris įforminti. M. M. paėmęs iš jo 700 litų padavė jam tušinuką ir žalsvos spalvos popieriuką apie 14 cm pločio ir 13 cm ilgio, kuriame nebuvo nieko įrašyta, t. y. sumos, vardo, pavardės. Jis paėmęs iš M. M. popieriuką bei duotu tušinuku jame dešinėje pusėje savo ranka įrašė vardą, pavardę, adresą bei pasirašė. M. M. paaiškino, kad užsakant duris, reikia pasirašyti, įrašyti asmens kodą. Nesuprato, kad pasirašo vekselį, galvojo, kad tai dokumentas dėl durų. M. M. žinojo, kad jis nemoka lietuviškai. Kai buvo išvažiavęs į Lenkiją, kaimynas paskambino ir pasakė, kad areštuotas jo sodas. Nuvykęs į sodo namelį, už durų rado paliktą raštelį, kuriame nurodyta antstolio adresas, telefono numeris. Nuvyko pas antstolį S. K. , jo nerado, tačiau biure sužinojo, kad jo sodas areštuotas už 350000 Lt skolą M. M. . Iš M. M. niekada pinigų nesiskolino, užteko savų. Jokių bendrų planų su M. M. neturėjo. M. M. kalbėjo lietuviškai, jis rusiškai, kartais abu bendravo gestų pagalba. Lietuvių kalbos nemoka, neskaito ir nesupranta. Jokio įgaliojimo dėl sklypo tvarkymo M. M. nedavė. Skolintis pinigų iš M. M. jam nebuvo jokio poreikio, turėjo pakankamai savo pinigų. Nebuvo jokių problemų dėl jam priklausančių sklypų padalijimo, jie buvo padalinti. Kad ruošiasi parduoti jam priklausančius sklypus, su M. M. nekalbėjo. M. M. birželio mėnesį išsikėlė iš buto, jokių durų nepagamino ir neįdėjo, taip pat negrąžino raktų nuo buto ir avansu duotų 1700 litų. Jokio raginimo rašto iš antstolio negavo ir ant raginimo nepasirašė (t. 5, b. l. 108 – 182).
Aukščiau išdėstytus nuoseklius nukentėjusiojo I. N. parodymus patvirtino, o kartu ir paneigė nuteistojo M. M. parodymus, kiti byloje apklausti liudytojai bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apklaustų liudytojų parodymai detalizuoja nukentėjusiojo I. N. parodymus ir nėra bereikšmiai, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas.
Liudytoja A. K. parodė, kad ji nuo 2004 m. dirba įmonėje, kuri užsiima butų nuoma. Ji I. N. pažinojo nuo 2002 metų, kaip klientą, kadangi jis naudojosi teikiamomis įmonės paslaugomis. I. N. nuomavo butą esantį Ukmergės g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2006 metais, lapkričio mėnesį įmonės vardu buvo paduotas skelbimas, kad nuomojamas butas Ukmergės gatvėje, Vilniuje. Pagal skelbimą paskambino vaikinas ir pasakė, kad nori apžiūrėti butą. Ji, būdama tarpininkė, vaikinui, kaip vėliau paaiškėjo M. M. , parodė butą. Rodant butą, sužinojo, kad M. M. dirba bendrovėje, kuri užsiima langų gaminimu, jis dar siūlė savo paslaugas. Vaikinas pasakė, kad butas jam tinka ir jį nuomos. Sutartis buvo pasirašoma 2006 m. lapkričio 31 d., I. N. bute, dalyvaujant pastarajam, M. M. ir jai. Kuomet buvo pasirašoma sutartis, M. M. girdėjo, kaip I. N. kalbėjo rusų kalba ir kaip ji vertė I. N. sutarties tekstą. Po kiek laiko pas ją atėjo I. N. ir pasakė, kad nuomininkas dingo (t. 6, b. l. 43 – 44).
Liudytojas R. Š. parodė, kad I. N. yra jo sodo kaimynas. Jis neketino parduoti sklypo, dalinti sklypą į mažesnius sklypus sodo bendrijoje neįmanoma. I. N. , kiek jis žino, skolų neturėjo (t. 6, b. l. 44). Liudytoja V. S. parodė, kad yra I. N. sodo kaimynė. I. N. gyveno tvarkingai, kiek jai žinoma, jokių skolų neturėjo, parduoti savo sodo sklypo neketino. 2007 metais pavasarį matė, kaip I. N. matavo sodo duris su jaunu vyriškiu (t. 6, b. l. 45). Liudytojas Z. N. parodė, kad tėvas I. N. kalba lenkų, rusų kalbomis. Lietuviškai labai mažai supranta. Lietuviškai rašyti nemoka. 2006 – 2007 metais nieko brangaus nepirko ir pinigų nesiskolino. Jis nėra girdėjęs, kad tėvas 2006 – 2008 metais ketintų parduoti ar dalinti į mažesnius sklypus savo sodo sklypą. Jam tėvas pasakojo, kad jį kažkas apgavo duodamas pasirašyti ant kažkokio dokumento, o dabar reikalauja grąžinti skolą (t. 45 – 46). Liudytojas Z. N. parodė, kad tėvas I. N. kalba lenkų, rusų kalbomis. Lietuviškai nesupranta. Niekada neketino parduoti žemės sklypo ar jį dalinti į mažesnes dalis. Visada turėjo pinigų, todėl jam skolintis nereikėjo. Tėvas rėmė jį materialiai (t. 6, b. l. 46). Liudytoja L. Š. parodė, kad jos sugyventinis I. N. su ja kalba lenkų kalba. Lietuviškai nekalba, neskaito ir nerašo. Ji M. M. pažįsta, nes jis nuomavo pas I. N. butą. Sodo sklypo I. N. parduoti neketino (t. 6, b. l. 46 – 47). Liudytojai P. V. , Z. N. , A. M. , J. K. parodė, kad su I. N. buvo bendradarbiai, bendravo su juo rusų kalba. I. N. nesuprato lietuvių kalbos. I. N. supranta lenkiškai ir rusiškai (t. 6, b. l. 47 – 48, 88). Liudytoja K. N. parodė, kad pažįsta nukentėjusįjį I. N. , jis yra jos vyro brolis. 2007 m. sausio mėn. 8 d. I. N. buvo atvažiavęs pas ją į namus ir buvo pas ją svečiuose iki 18 – 19 val. I. N. kalba lenkiškai, rusiškai, bet lietuviškai nekalba (t. t. 6, b. l. 87).
Liudytoja I. G. parodė, kad 2007 m. sausio 8 d. matė I. N. . Tuo metu turėjo mažą vaiką, vaikščiojo gatve, ją per langą pakvietė užeiti pas jo brolį. Ji užėjo, ten buvo I. N. . Ten taip pat buvo I. N. brolio žmona, kaimynė iš 10 aukšto L. V. , I. N. sugyventinė. Tai buvo per Tris Karalius. I. N. gyvena pasiturinčiai, niekada nei pas nieką nesiskolindavo, problemų su pinigais niekada neturėjo, padeda savo sūnums (t. 6, b. l. 102 – 103). Liudytojas G. N. parodė, kad yra I. N. brolis. Su broliu bendrauja lenkiškai. Brolis lietuviškai nekalba, nemoka lietuvių kalbos. Sekmadienį buvo Trys Karaliai, 2007 m. sausio 8 d., apie 16.30 val. grįžo iš darbo, brolis su sugyventine buvo jo namuose. Jie pavakarieniavo, sugyventinė nuėjo namo, jis su broliu nuėjo pas motiną. Apie dvi valandas pabuvo pas motiną, apie 19.30 val. gal 20.00 val. brolis išėjo namo. Kad brolis 8 d. pasirašė kažkokį dokumentą, nebuvo net kalbos. Tą dieną į Panevėžį jis nebuvo išvykęs, nes visą dieną buvo jo namuose. Brolis pasakojo, kad jo nuomininkas žadėjo pagaminti duris, kad jis dirba firmoje, kuri stato duris, kad nuomininkas išmatavo, kokias duris reikia pastatyti, kad jam davė avansą, kad nuomininkas pinigus paėmė ir dingo iš buto. 2007 metų pradžioje brolis neturėjo skolų, jis turėjo pakankamai lėšų (t. 6, b. l. 103 – 104). Liudytoja L. V. parodė, kad pažįsta nukentėjusįjį I. N. kaip kaimyną. 2007 m. sausio 8 d. iš karto po Trijų Karalių, buvo pas G. N. , tuomet su jais buvo ir I. N. (t. 6, b. l. 118 – 119).
Liudytoja notarė V. Š. parodė, jog pareiškime, kad būtų išduotas vykdomasis įrašas, įrašyta, kad išversta į rusų kalbą. Pareiškimai ruošiami kompiuteriu, tai yra įvesta į programą. Jei asmuo moka lietuviškai, tai neverčiama į rusų kalbą. Svarbiausia nustatyti asmens tapatybę, tapatybė nustatoma, jei asmuo rusakalbis, jam yra išverčiama ir jis savo ranka tai parašo. M. M. asmeniškai nepažįsta, bet kaip klientą prisimena. Jis kreipėsi, kad išduotų vykdomąjį įrašą. Prieš išduodamas vykdomąjį įrašą, notaras turi įsitikinti, kad vekselis išrašytas laikantis visų vekselio įstatymo taisyklių. Notaras žiūri, ar nepraėjo terminas pranešimui, pasibaigus mokėjimo terminui, yra duodamos 4 dienos. Notaras visada praneša skolininkui, t. y. asmeniui, kuris išdavė paprastąjį vekselį. Ar skolininkas gavo pranešimą, atsakymo notaras neprivalo sulaukti. Jų biuras praneša registruotu laišku, pagal vekselio davėjo gyvenamąją vietą, o atsakymo nelaukia. Notaras negali nustatyti iš rašysenos, kas išrašė vekselį. Vekselyje nėra įrašyta, kas jį išrašė, notaras mato tik rašyseną asmens, kuris išrašė vekselį ir vekselio davėjo parašą, o kas išrašė vekselį, gali spręsti tik ekspertas. Kas išrašė nukentėjusiojo I. N. išduotą paprastąjį vekselį M. M. , notaras negali spręsti (t. 6, b. l. 117 – 118).
Taigi, iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad I. N. nemokėjo lietuvių kalbos, kuo ir pasinaudojo nuteistasis M. M. , duodamas nukentėjusiajam užpildyti ir pasirašyti paprastojo vekselio blanką vietoj tariamo avansinio mokėjimo už duris sodo nameliui. Tai, kad M. M. nukentėjusiajam I. N. davė pildyti paprastojo vekselio blanką patvirtina 2007 m. lapkričio 14 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto išvada Nr. 11 – 2750 (07), kurioje nustatyta, kad 2007 m. sausio 8 d. paprastajame vekselyje 351000 Lt sumai, eilutėse „Vekselio davėjas“, „Adresas“ ir po jomis, įrašus „I. N. (duomenys neskelbtini) Vilnius, Ukmergės g. (duomenys neskelbtini)“ įrašė ir eilutėje „Parašas (ai)“ pasirašė I. N. (t. 3, b. 1. 71). Pastebėtina, kad nuteistojo parodymus apie tai, kad jis skolino pinigus I. N. , iš dalies paneigia ir byloje esanti I. N. 2006 m. gegužės 1 d. – 2009 m. kovo 31 d. laikotarpio banko sąskaitos išklotinės, kuri patvirtina, kad I. N. turėjo pakankamai piniginių lėšų banke (t. l, b. l. 157 – 158). Taigi, jam nebuvo jokio objektyvaus reikalo skolintis iš nuteistojo M. M. pinigų. Juolab, kad byloje apklausti nukentėjusiojo vaikai Z. ir Z. N. taip pat patvirtino, kad jų tėvas I. N. turėjo pinigų bei rėmė juos. Tuo tarpu iš byloje esančios M. M. metinės pajamų mokesčio deklaracijos matyti, kad joje nėra duomenų, jog jis būtų turėjęs 2006 metais tokias sumas, kurias tariamai skolino tiek I. N. , tiek K. Č. (t. 5, b. l. 81 – 90).
Iš byloje esančių M. M. pareiškimų dėl vykdomojo įrašo įforminimo bei notarės V. Š. išduotų vykdomųjų raštų, kuriuos pirmosios instancijos teismas perskaitė posėdžio metu, matyti, kad M. M. nukentėjusiųjų K. Č. ir I. N. užpildytus ir pasirašytus paprastuosius vekselius pateikė vykdymui (t. 1, b. l. 13, 43 - 44, 98).
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis M. M. pagamino, laikė ir realizavo netikrus didelės vertės vertybinius popierius – paprastuosius vekselius, turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą turtą, t. y. I. N. priklausančias pinigines lėšas 351000 litų sumoje bei K. Č. priklausančias pinigines lėšas 150000 litų sumoje. Šiais veiksmais M. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 213 straipsnio 2 dalyje.
Taip pat kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam M. M. teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas skirdamas nuteistajam M. M. bausmę, atsižvelgė į jo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.). Teismas įvertino, kad tiesiogine tyčia padaryti du sunkūs, savanaudiški nusikaltimai, iš anksto suplanuoti, organizuoti, padaryti prieš nukentėjusiuosius panaudojus apgaulę. Nors M. M. teistumas išnykęs, visgi apkaltinamųjų nuosprendžių už savanaudiškus nusikaltimus priėmimas M. M. atžvilgiu praeityje, dabartinė jo pozicija rodo, jog padaryti nusikaltimai nėra atsitiktiniai, o tai vedamo kaltininko gyvenimo būdo pasekmė. Teismas įvertinęs šias aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad už padarytus nusikaltimus M. M. skirtina BK 213 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose numatyta reali laisvės atėmimo bausmė. Taigi, apygardos teismas nuteistajam M. M. paskirdamas subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, šiuo atveju baudžiamojo įstatymų reikalavimų nepažeidė. Tokia bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistajam bausmę, kolegija byloje nenustatė.
Atmetami nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jo ginamojo veiksmuose nėra BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes teismas nepagrįstai byloje nustatė objektyviuosius šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius – netikro vertybinio popieriaus pagaminimą, klastojimą, laikymą ir realizavimą.
Nuteistojo gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad jo ginamasis M. M. negamino netikrų vertybinių popierių, nes paprastuosius vekselius užpildė ir pasirašė patys nukentėjusieji, o tai, ar jie pasirašė suklaidinti ar apgauti, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pastebėtina, kad pagal BK 213 straipsnio prasmę, pagaminimu laikomas visiškai naujo netikro vertybinio popieriaus sukūrimas. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, koks paprastasis vekselis yra tikras ir koks – netikras. Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, paprastasis vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Taigi, akivaizdu, kad sprendžiant dėl paprastojo vekselio tikrumo, svarbūs Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje numatyti formalūs šio dokumento rekvizitai bei vekselio davėjo ir gavėjo valia sukurti tokį civilinį teisinį santykį. Kitaip tariant, išrašydamas paprastąjį vekselį asmuo turi suvokti, jog šiuo dokumentu jis įsipareigoja besąlygiškai sumokėti kitam asmeniui atitinkamą sumą pinigų. Nagrinėjamu atveju, iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad nei nukentėjusysis K. Č. , nei nukentėjusysis I. N. nesuvokė, jog pasirašo būtent paprastąjį vekselį. Taigi, nukentėjusieji savo valia nesiekė tų teisinių santykių, kurie atsiranda tarp civilinių teisinių santykių subjektų, įgyvendinančių savo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse bei Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme. Dėl paminėtų aplinkybių, kolegija mano, kad nukentėjusiųjų užpildyti ir pasirašyti paprastieji vekseliai, nesant tam išreikštos jų valios, negali būti laikomi tikrais vertybiniais popieriais, nors formaliai jie ir atitinka visus Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme vertybiniam popieriui keliamus reikalavimus. Kolegijos manymu, nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, jog nukentėjusieji patys užpildė vekselių blankus, šiuo atveju esminės reikšmės, sprendžiant dėl paprastųjų vekselių tikrumo, neturi. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis M. M. ėmėsi iniciatyvos šiuos netikrus vertybinius popierius sukurti (gaminti). Jis įgijo paprastųjų vekselių blankus, apgaulės būdu pateikė juos užpildyti bei pasirašyti nukentėjusiesiems K. Č. ir I. N. . Maža to, jis aiškiai suvokdamas šio sukuriamo vertybinio popieriaus reikšmę ir žinodamas tokiam vertybiniam popieriui Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme keliamus reikalavimus, nukentėjusiesiems nurodė konkrečius duomenis, kuriuos jie turi patys įrašyti į pateiktus paprastųjų vekselių blankus. Tai nukentėjusieji patvirtino apklausų metu nurodydami, jog suabejojo, kam reikalinga į jų pildomus dokumentus rašyti asmens kodą, tačiau M. M. juos įtikino, kad yra tokie reikalavimai. Be to, aukščiau minėtomis ekspertų išvadomis nustatyta, kad dalį rankraštinių įrašų M. M. parašė pats. Kolegijos manymu, visi šitie nuteistojo M. M. veiksmai vertintini kaip netikro paprastojo vekselio pagaminimas, todėl apygardos teismas pagrįstai M. M. pripažino kaltu pagaminus netikrus vertybinius popierius. Vien ta aplinkybė, kad gynėjo teigimu nukentėjusieji užpildė oficialiai AB „Lietuvos Banke“ pirktus paprastųjų vekselių blankus, šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, nes Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nekelia tokių formos reikalavimų paprastiesiems vekseliams.
Atmetami ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai byloje nustatė BK 213 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius – netikro vertybinio popieriaus laikymą ir realizavimą. Aukščiau šioje nutartyje konstatuota, kad nuteistasis M. M. pagamino netikrus vertybinius popierius – paprastuosius vekselius, kuriuos tariamai išdavė nukentėjusieji K. Č. ir I. N. . Pagal BK 213 straipsnio prasmę, netikrų vertybinių popierių laikymas - tai jų turėjimas savo žinioje, o realizavimas – tai jų perdavimas bent vienam kitam asmeniui. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų K. Č. ir I. N. apklausų, nuteistasis M. M. jų užpildytus ir pasirašytus paprastųjų vekselių blankus pasiėmė su savimi, to iš esmės neneigė ir pats nuteistasis. Be to, nuteistasis neneigė ir tos aplinkybės, kad vėliau šiuos paprastuosius vekselius, kaip tikrus, pateikė notarei V. Š. , reikalaudamas jų pagrindu išduoti vykdomuosius raštus. Pastarąją aplinkybę patvirtino apklausiama notarė V. Š. , nurodydama, kad prisimena M. M. , kaip klientą, kuris prašė išduoti vykdomuosius raštus. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančių vykdomųjų raštų kopijos, kurias nuteistasis vėliau pateikė vykdyti notarams R. K. ir S. R. . Kolegijos manymu šios aplinkybės patvirtina apygardos teismo padarytą išvadą kad nuteistasis M. M. laikė ir realizavo netikrus vertybinius popierius – paprastuosius vekselius.
Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad jo ginamasis neklastojo didelės vertės vertybinių popierių, nes į vekselius anketinius duomenis įrašė bei juose pasirašė patys nukentėjusieji. Kolegija atkreipia dėmesį, kad M. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, I. N. ir K. Č. epizoduose už didelės vertės netikrų vertybinių popierių pagaminimą, laikymą ir realizavimą. Tuo tarpu dėl didelės vertės vertybinių popierių klastojimo jis kaltu nepripažintas. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo išsamiau pasisakyti dėl šio nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumento.
Kartu kolegija atmeta nukentėjusiojo I. N. apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą papildomai konstatuoti, kad nuteistojo M. M. veiksmuose yra BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytas alternatyvusis nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis – tikro vertybinio popieriaus klastojimas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad analizuojant BK 213 straipsnio dispoziciją matyti, jog klastojimas, tai būtent tikro vertybinio popieriaus turinio teisingumo pakeitimas arba atskirų jo dalių pakeitimas ar iškraipymas (pavyzdžiui pakeičiant jo nominalią vertę). Kaip jau anksčiau konstatuota šioje byloje, M. M. , turėdamas paprastojo vekselio blankus, pateikė juos užpildyti ir pasirašyti suklaidintiems jo apgaulės K. Č. ir I. N. , bei iš dalies tuos blankus užpildė pats, įrašydamas į juos tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. šiais veiksmais jis pagamino netikrus paprastuosius vekselius. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė ir pats nukentėjusysis I. N. šios aplinkybės apeliaciniu skundu neginčydamas, bet prašydamas papildomai nustatyti ir klastojimo požymį. Kolegijos manymu, toks dviprasmiškas vieno ir to paties dokumento vertinimas nėra galimas, nes konstatavus, kad buvo pagamintas netikras vertybinis popierius iš esmės nėra teisinio pagrindo jį kitoje dalyje pripažinti tikru vertybiniu popieriumi ir konstatuoti, kad buvo suklastotas tikras vertybinis popierius. Be to, kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog M. M. pagamino netikrus vertybinius popierius – paprastuosius vekselius, o ne klastojo tikrus vertybinius popierius, šiuo atveju esminės įtakos veikos kvalifikavimui neturi nukentėjusiojo apeliacinio skunde išdėstyti samprotavimai ar paprastojo vekselio blankas laikytinas ar nelaikytinas dokumentu bei jo skundo argumentai dėl materialinio bei intelektinio klastojimo.
Taip pat nepagrįstas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas be pagrindo M. M. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors turėjo jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 213 straipsnio 2 dalies ir BK 182 straipsnio 2 dalies sutaptį. Tokį argumentą nukentėjusysis grindžia 1998 m. gruodžio 22 d. LAT Senato nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“, aštuntojo punkto antrąja dalimi.
Visų pirma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pastebėtina, kad BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektu laikoma kiekvieno konkretaus fizinio ar juridinio asmens turtinių santykių visuma, kurią sudaro konkretaus asmens turima nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio prievolės, kurias šis asmuo privalo įvykdyti. Tuo tarpu BK 213 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra normali pinigų ar vertybinių popierių apyvarta, o papildomi objektai – valstybės, ūkio subjektų ar fizinių asmenų materialiniai interesai, ką apygardos teismas pagrįstai konstatavo skundžiamame nuosprendyje. Kolegijos manymu, įvertinus pastarąją aplinkybę, nėra pagrindo papildomai nuteistojo M. M. padarytą nusikalstamą veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Juolab, kad 1998 m. gruodžio 22 d. LAT Senato nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“, aštuntojo punkto pirmoje dalyje nurodyta, kad svetimo turto užvaldymas ar teisės į turtą įgijimas panaudojus netikrus pinigus ar vertybinius popierius paprastai kvalifikuojamas tik pagal BK 327 straipsnį, kuris atitinka būtent 2000 m. BK 213 straipsnį.
Antra, kolegijos manymu nukentėjusysis netinkamai aiškina aukščiau nurodyto LAT nutarimo 8 punkto antrąją dalį, kurioje nurodyta, kad asmuo, kuris, turėdamas tikslą apgauti konkretų asmenį ir taip užvaldyti tam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ar jam patikėtą konkretų turtą ar įgyti teisę į tokį turtą, kaip atsiskaitymo priemonę panaudojo netikrus pinigus ar vertybinius popierius ir tokiu būdu paleido juos apyvarton, atsako pagal BK 274 ir 327 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį. Nukentėjusiojo teigimu, minėtų straipsnių sutaptis atitinka 2000 m. BK 182 ir 213 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šio LAT nutarimo aštuntojo punkto antrąja dalimi galima remtis tik nustačius, jog vertybinis popierius apyvarton buvo paleistas panaudojant jį kaip atsiskaitymo priemonę. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis vekselį pateikė notarei V. Š. ne kaip atsiskaitymo priemonę, o kaip dokumentą patvirtinantį jo teisę reikalauti iš nukentėjusiųjų K. Č. ir I. N. atitinkamas pinigų sumas. Maža to, kolegija mano, kad netikro paprastojo vekselio perdavimas notarei, tikslu jo pagrindu gauti vykdomąjį raštą, nelaikytinas netikro vertybinio popieriaus paleidimu apyvarton. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo nuteistojo M. M. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 213 straipsnio 2 dalies ir BK 182 straipsnio 2 dalies sutaptį. Be to, teismas įvertindamas visus nuteistojo M. M. nusikalstamus veiksmus konstatavo, kad jis turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą turtą, pagamino, laikė ir realizavo netikrus didelės vertės vertybinius popierius – paprastuosius vekselius. Taigi, apygardos teismas taip pat davė tinkamą teisinį įvertinimą šiems M. M. nusikalstamiems veiksmams, kurie patenka į BK 213 straipsnio sudėtį.
Atmetamas nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl nuosavybės teisių naudotis areštuotu nekilnojamuoju turtu, nustatė netinkamą šio turto suvaržymo teisinį pagrindą, t. y. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris, remiantis BPK 151 straipsnio 6 dalimi yra pasibaigęs, nors turėjo priimti sprendimą panaikinti nukentėjusiojo nuosavybės teisių apribojimą, kurio pagrindas yra turto arešto aktas 2007 m. gegužės 21 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kolegija konstatuoja, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas atitinkamus sprendimus gali priimti tik dėl šioje byloje priimtų procesinių prievartos priemonių. Šioje byloje priimtas tik vienas procesinis sprendimas, vadovaujantis BPK 151 straipsniu apriboti nuosavybės teises į nukentėjusiajam I. N. priklausantį turtą. Todėl apygardos teismas pagrįstai šį klausimą išsprendė skundžiamu nuosprendžiu. Tuo tarpu nukentėjusiojo nurodomas turto arešto aktas 2007 m. gegužės 21 d. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl šio turto arešto akto panaikinimo nukentėjusysis turi teisę kreiptis į teismą civiline tvarka.
Kartu kolegija atmeta nukentėjusiojo apeliacinio skundo prašymą skirti suėmimą nuteistajam M. M. . Tai su nuosprendžio vykdymu susijęs klausimas ir dėl to sprendimą priims nuosprendį vykdantis teismas, nuosprendžiui įsiteisėjus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismo nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu septyneriems metams. Pagal BPK 335 ir 336 straipsnius, nuosprendis pradedamas vykdyti nuo tada, kai jis įsiteisėja. Jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi, nuo šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties paskelbimo, skundžiamas apygardos teismo nuosprendis pradedamas vykdyti ir apygardos teismas privalės imtis visų priemonių, kad nuteistajam M. M. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė būtų pradėta vykdyti.
Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutari a:
Nuteistojo M. M. gynėjo bei nukentėjusiojo I. N. apeliacinius skundus atmesti.