- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2005-11-30
- Bylos Nr.
- 1A-385
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Viktoras Kažys, Jonas Algimantas Venckus
- Nukentėjusysis
- L. M.
- Nuteistasis
- A. A.
- Advokatai
- Domantas Skebas, Daris Kašauskas
- Kategorijos
Teisėja L. Ulbienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.2;
2005 m. lapkričio 30 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas - A. A. paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Priteista iš A. A. žalos atlyginimui Valstybinei ligonių kasai 8378,90 (aštuoni tūkstančiai trys šimtai septyniasdešimt aštuoni litai 90 ct) litų.
K. Š., L. M. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. A. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 12 d., apie 23 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), laiptų aikštelėje prie buto (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą K. Š. ir L. M., durdamas tris kartus peiliu K. Š. į krūtinę, pilvą ir koją ir tuo padarydamas durtinę- pjautinę žaizdą krūtinės ląstoje, kiauryminę durtinę - pjautinę pilvo žaizdą su skrandžio - storžarnės raiščio pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę ir durtinę – pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje su dešinio sėdimojo nervo pažeidimu, durdamas peiliu 1 kartą L. M. į dešinę koją ir tuo jam padarydamas durtinę - pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje su dešinės paviršinės šlaunies arterijos, giliųjų šlaunies venų pažeidimu, kurios komplikavosi sunkiu šoku po nukraujavimo, dėl ko jam buvo amputuota dešinė koja blauzdos viršutiniame trečdalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 27 d. (turėtų būti – 2005 m. balandžio 27 d.) nuosprendį ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog apeliantas peržengė būtinosios ginties ribas, prašo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti mažesnę bei švelnesnę bausmę.
Apeliantas teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, jis grindžiamas prielaidomis ir jo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, neįvertino įstatyme numatytų būtinosios ginties nuostatų taikymo pagrindų. Apelianto manymu, teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė, kad apeliantas K. Š. anksčiau grasino; tai, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiųjų kilo dėl to, jog apeliantas kaltino K. Š. dėl apelianto ir R. S. nutrūkusių santykių; iškreipė L. B. parodymus, neva apeliantas jai sakęs, kad galįs, ką nors K. Š. padaryti. L. B. teisminio nagrinėjimo metu tokių J. Š. parodymų nepatvirtino. Teismas, pasak apelianto, neatsižvelgė ir į liudytojos L. B. parodymus, kuriais ji apeliantą apibūdino kaip ramų žmogų, nelinkusį konfliktuoti, o tuo labiau nešiotis su savimi peilį. Apeliantas teigia, kad R. S. iš anksto suplanavo ir numatė šį konfliktą, tai patvirtina R. S. (b. l. 127, t. 1) ir M. J. (b. l. 132, t. 1) parodymai. Apeliantas ginčija teismo vertinimą, kad nukentėjusiųjų K. Š. ir L. M. kišimasis į apelianto su R. S. asmeninį ginčą, smūgių jam sudavimas buvo apelianto nusikalstamą veiklą provokuojantis ir rizikingas elgesys, teigdamas, jog apeliantą smogti peiliu išprovokavo ne nukentėjusiųjų įsikišimas į ginčą, o staigus ir netikėtas užpuolimas, akivaizdus pavojus apelianto gyvybei ir sveikatai. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į tai, kad, tikėdamiesi prisiteisti dideles pinigų sumas ir sumažinti savo kaltę dėl apelianto užpuolimo, nukentėjusieji davė sau naudingus parodymus ir nuslėpė, kad L. M. turėjo peilį. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog apeliantas 2004 m. rugpjūčio 13 d. teismo medicinos ekspertui nurodė, kad įvykio metu nebuvo sužeistas. Apeliantas teigia, kad pas ekspertą nedalyvavo vertėjas, apeliantas manė, kad ekspertas klausia, ar jam nebuvo padaryti dideli kūno sužalojimai peiliu. Įbrėžimą kaktoje jis ekspertui parodė ir pasakė, kad jis padarytas peiliu. Tuo metu darytos nuotraukos neišsaugotos dėl nesuprantamų priežasčių. Pasak apelianto, nei teisme, nei ikiteisminiame tyrime nebuvo tirtas diskas su telefoninių pokalbių įrašais po įvykio, kuriuos padarė apeliantas, aiškindamasis tikrąsias nukentėjusiųjų ir R. S. nuo ikiteisminio tyrimo nuslėptas aplinkybes. Apeliantas teigia, kad teismas, vertinant R. S. parodymus, neįvertino to, kad ši liudytoja yra priešiškai nusiteikusi apelianto atžvilgiu, ne kartą ikiteisminio tyrimo metu keitė savo parodymus. 2004 m. rugpjūčio 13 d. apklausoje ji tvirtino, kad prie apelianto diržo matė pritvirtintą medžioklinį peilį, 2004 m. spalio 15 d. apklausoje ir teisme tai paneigė. Nepagrįsti jos parodymai, kad apeliantas jai grasino peiliu, kurį paskui padėjo ant staliuko. Apeliantas teigia, kad, kalbėdamasis su liudytoja L. B., išsiaiškino, jog nusikaltimo įrankis – peilis, kurį apeliantas išmetė namo laiptinėje - R. S. buvo nuvežtas nukentėjusiajam K. Š. į ligoninę. Šias aplinkybes L. B. gali patvirtinti teisme. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo K. Š. tėvas P. Š. daro spaudimą R. S., L. B., kad neduotų kitokių parodymų. Šis asmuo po įvykio ne kartą grasino apeliantui susidorojimu bei reikalavo pinigų, o 2005 m. gegužės 8 d. vakare K. Š. ir trys jo draugai apeliantą buvo užpuolę Juodšilių gatvėje ir sumušė.
Apeliantas teigia, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Nukentėjusiųjų K. Š. ir L. M. veiksmai buvo nukreipti prieš apelianto sveikatą ir gyvybę (tik atidarius duris K. Š. sudavė apeliantui 3-4 smūgius į galvą, nuo kurių apeliantas apsvaigo ir nukrito). Kėsinimasis buvo akivaizdus, pavojingas ir realus. Apeliantas teigia, kad jo gynyba atitiko kėsinimosi pavojingumą, jis neperžengė būtinosios ginties ribų, nes veikos nepadarė tiesiogine tyčia (teismas nustatė, kad jo veika padaryta netiesiogine tyčia). Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo būtinosios ginties, nes aptariamos situacijos metu tiek nukentėjusiojo K. Š., tiek apelianto smurtas buvo vienas kito puolimas, realizuojant pyktį vienas prieš kitą puolantįjį dėl tų pačių priežasčių. Apeliantas teigia, kad tokia išvada yra niekuo nepagrįsta, nes jis niekada nemanė, jog prieš nukentėjusiuosius teks naudoti smurtą, tam nesiruošė ir tą vakarą nesitikėjo, kad prieš jį gali būti panaudotas smurtas. Apelianto nuomone, teismas nukentėjusiųjų K. Š. ir L. M. veiksmus turėjo įvertinti ne kaip apelianto nusikalstamą veiklą provokuojantį ir rizikingą elgesį, o kaip neteisėtą elgesį, pavojingą ir akivaizdžiai nukreiptą prieš apelianto sveikatą ir gyvybę.
Apeliantas prašo, jeigu teismas nuspręstų, jog apeliantas peržengė būtinosios ginties ribas, taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti mažesnę bei švelnesnę bausmę, kadangi nusikalto pirmą kartą, dešimt metų gyvena ir dirba Lietuvoje, nėra teistas, teigiamai charakterizuojamas. Turkijoje turi šeimą, keturis vaikus, tarp kurių yra ir du mažamečiai (6 ir 13 metų amžiaus), apeliantas vienintelis juos išlaiko. Šiuo metu žmona serga krūties vėžiu ir, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti vaikų. Po įvykio apeliantas iš karto prisistatė į policiją, pranešė apie įvykį ir padėjo jį tirti, padengė nukentėjusiųjų išlaidas gydymuisi. Apeliantas pabrėžia, kad kūno sužalojimus K. Š. ir L. M. padarė gindamasis, didelio susijaudinimo būsenoje, išprovokuotas netikėto jų smurto, grasinimų.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiojo L. M. atstovas advokatas Domantas Skebas prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš liudytojos L. B., nuteistojo A. A. parodymų matyti, kad konfliktas tarp nuteistojo ir K. Š. kilo tuo metu, kai, A. A. ginčijantis su R. S. dėl tarpusavio asmeninių santykių, į butą R. S. įleistas K. Š. sudavė 3-4 smūgius kumščiu į veidą A. A. Pirmosios instancijos teisme K. Š. taip pat pripažino pirmas sudavęs smūgius A. A., tik teigė, kad tai buvo laiptų aikštelėje. L. M. patvirtino matęs, kaip K. Š. sudavė A. A., tačiau teigė, kad prieš tai pastarasis K. Š. pastūmė. Esant prieštaringiems nuteistojo ir nukentėjusiųjų parodymams tuo pačiu klausimu kolegija remiasi liudytojos L. B. parodymais apie konflikto vietą ir pradžią, nes ji tvirtina iš buto neišėjusi, todėl nebūtų galėjusi matyti laiptinėje buvusių įvykių. Ji nėra savarankiškas proceso dalyvis, priežasčių, dėl kurių ji galėtų palaikyti vieną ar kitą pusę nenustatyta, todėl jos parodymai laikomi patikimesniais negu nukentėjusiųjų ar nuteistojo. Iš R. S. parodymų matyti, kad, nukentėjusiesiems patenkant į buto vidų, jos ir A. A. konfliktas buvo aprimęs. Ji paneigė, kad tuo metu A. A. jai grasino peiliu ar kaip nors kitaip ar kad būtų laikęs už plaukų. Jos parodymai tuo klausimu nėra nuoseklūs, tačiau čia cituoti pripažįstami teisingais, nes juos patvirtina liudytojos L. B. parodymai. Ši liudytoja dar nurodė ir tokią svarbią aplinkybę, kad K. Š. pradėjus mušti A. A., R. S. stovėjo su L. M. prie buto durų, t.y. jai tuo metu joks realus pavojus iš A. A. pusės negrėsė. Apibendrinant šią situaciją daroma išvada, kad nukentėjusiųjų įsikišimas į aprimusį A. A. ir R. S. ginčą nebuvo reikalingas ir pateisinamas kaip Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė ginti asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, nėra paneigtas, o atvirkščiai, pasitvirtina A. A. apeliacinio skundo teiginys, kad konflikto pradžioje jis buvo užpultas K. Š. Užpultam asmeniui Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis suteikia teisę į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save ar kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan. Keli K. Š. A. A. suduoti smūgiai įrodo, kad šio nukentėjusiojo veiksmai kėlė realų pavojų apelianto sveikatai. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo teigė, kad K. Š. smurtas negrėsė A. A. sveikatai, nes tai paneigia teisės medicinos specialisto išvada Nr. G 4147/04(01), kur nustatyta, kad ir muštiniai sužalojimai galvoje nežymiai sutrikdė A. A. sveikatą (b. l. 219, t. 1). Taigi, apeliantas turėjo teisę gintis nuo prasidėjusio pavojingo kėsinimosi. Vis dėlto Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis nustato tam tikras būtinosios ginties ribas, jų peržengimą įvardindamas kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą.
Iš teisės medicinos specialisto išvados Nr. G 4147/04(01) matyti, kad 2004-08-13 A. A. kairėje kaktos pusėje ir dešinės akies apatiniame voke buvo nustatytos kraujosruvos. Be to, kaktos dešinėje rasti 2 lygiagretūs, skersinės krypties, 0,2 cm vienas nuo kito, po 0,1x 1 cm dydžio, ir nosies kairiajame sparnelyje 0,1x 0,4 cm dydžio linijiniai odos įdrėskimai. Šie sužalojimai visumoje ir imant atskirai A. A. sveikatą sutrikdė nežymiai (b. l. 219, t. 1). Linijinių odos įdrėskimų net dviejose vietose lygiagretumas daro neįtikinamu nuteistojo aiškinimą, kad tai galėjo būti padaryta peiliu. Tai patvirtina ir teisės medicinos specialisto atsakymai į klausimus pirmosios instancijos teisme. Sužalojimai A. A. kaktoje užfiksuoti objektyviai (įrašai tyrimo akte), todėl nuo jo paaiškinimų apžiūrą atlikusiam specialistui išvertimo tikslumo nustatymas, ar sužalojimai kaktoje padaryti peiliu, ar kitaip, nepriklausė.
Taigi, A. A. aiškinimas, kad jis buvo sužalotas peiliu, nėra teisingas, tuo pačiu nėra teisingas ir jo aiškinimas, kad peilį turėjo nukentėjusysis L. M., tačiau A. A. pavyko tą peilį atimti. Tai patvirtina ir kai kurie kiti duomenys. Apklausta teisme liudytoja R. S. parodė, kad kitą dieną po aptariamo konflikto ji nuvežė į ligoninę K. Š. jo peiliuką. Tačiau šis peiliukas negalėjo būti nukentėjusiojo atsineštas konflikto metu, nes jis bute buvo bent diena anksčiau. Pats apeliantas teigia, kad atimtą peilį išmetė laiptinėje. Toks poelgis nebūtų logiškas, turint galvoje tai, kad po to A. A. važiavo į policiją paaiškinti 2 asmenų sunkaus sužalojimo aplinkybių. Savo pozicijai dėl įvykio aplinkybių apginti jam kaip tik būtų paranku vežtis peilį, sudarant sąlygas nustatyti, kad tas peilis buvo atsivežtas kažkurio iš nukentėjusiųjų, o ne išmesti tą peilį. Ir dėl šių priežasčių kolegija atmeta A. A. aiškinimą, kad peilį turėjo nukentėjusieji, o ne jis pats. Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų kraujo pėdsakų laiptinėje ir liudytojos L. B. parodymų matyti, kad nukentėjusieji buvo sužaloti laiptinėje, į kurią pirma nukentėjusieji, po to ir A. A. išėjo iš buto. Iš teisės medicinos specialisto išvados Nr. G 4245/04 (01) matyti, kad sužalojimai K. Š. padaryti per trumpą laiko tarpą ne mažiau kaip 4 trauminiais poveikiais duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu (daiktais) (b. l. 69-70, t. 1). Iš teisės medicinos specialisto išvados Nr. G 4327/04 (01) matyti, kad sužalojimas L. M. padarytas 1 trauminiu poveikiu duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu (b. l. 106-107,t. 1). Jau minėti motyvai apie peilį turėjusį asmenį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai apie nuteistojo bei nukentėjusiųjų parodymų vertinimą su kuriais kolegija sutinka, paneigia nuteistojo aiškinimą, kad jis buvo užpultas ir peiliu, o jį atimdamas bei atėmęs sužalojo nukentėjusiuosius. Kadangi A. A. dėl K. Š. veiksmų buvo sužalotas tik nežymiai, savo tyčiniais veiksmais, padarytais laiptinėje, durdamas peiliu, jis akivaizdžiai peržengė būtinosios ginties ribas. Dūriai peiliu į krūtinę ir kitas kūno vietas leidžia tvirtinti, kad jis turėjo tiesioginę tyčią sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą ir tokių pasekmių siekė. Todėl jis turi atsakyti už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 12 d., apie 23 val. 30 min., Vilniuje, Juodšilių g. 26a, korpusas B, laiptų aikštelėje prie buto Nr. 3, asmeninio konflikto metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą K. Š. ir L. M., durdamas tris kartus peiliu K. Š. į krūtinę, pilvą ir koją ir tuo padarydamas durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės ląstoje, kiauryminę durtinę - pjautinę pilvo žaizdą su skrandžio - storžarnės raiščio pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę ir durtinę – pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje su dešinio sėdimojo nervo pažeidimu, durdamas peiliu 1 kartą L. M. į dešinę koją ir tuo jam padarydamas durtinę - pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje su dešinės paviršinės šlaunies arterijos, giliųjų šlaunies venų pažeidimu, kurios komplikavosi sunkiu šoku po nukraujavimo, dėl ko jam buvo amputuota dešinė koja blauzdos viršutiniame trečdalyje. Todėl, pakeičiant nuosprendį dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, A. A. veika iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuotina į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nusikaltimą, kartu nustatant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymą peržengiant būtinosios ginties ribas (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Kadangi tokia veika yra laikoma mažiau pavojinga negu ta, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. A. skirtina ir mažesnė bausmė. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nurodytą ir apeliacinės instancijos teisme nustatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, jam skirtina artimesnė minimaliai sankcijoje numatytai, t.y. trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Dar labiau bausmė nemažintina atsižvelgiant į sunkias ir ilgalaikes nusikaltimo pasekmes. Todėl nėra tenkintinas ir nuteistojo prašymas dėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio taikymo, nes šis straipsnis taikomas tada, kai yra pagrindas skirti švelnesnę už minimalią sankcijoje numatytą bausmę.
Tuo nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti: A. A. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą. A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. A. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.