- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-03
- Bylos Nr.
- 1S-63/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kęstutis Jucys
- Kaltinamasis
- K. M.
- Advokatai
- Arūnas Marcinkevičius
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. M. (K. M. , ankstesnė pavardė K. N. ) ir jo gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria K. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2009 m. balandžio 28 d.
Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo bei jo gynėjų skundus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. M. kaltinamas tuo, kad dirbdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos ypatingosios paskirties milicijos būrio milicininku, veikdamas to paties būrio vado Č. M. (Č. M. ) suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais A. L. (A. L. ) ir A. R. (A. R. ) tyčia nužudė dėl nukentėjusių asmenų tarnybos pareigų vykdymo Vilniaus muitinės inspektorių B. M. , Vilniaus muitinės inspektorių T. O. , Vilniaus muitinės inspektorių R. R. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės Budėtojų dalies vyresnįjį policininką A. K. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Kelių policijos valdybos Kelių policijos rinktinės M-12 būrio policininką J. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininką stažuotoją A. J. , Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininką stažuotoją M. B. , t. y. nužudė daugiau kaip du žmones ir pasikėsino nužudyti Vilniaus muitinės inspektorių T. Š. šiomis aplinkybėmis:
Č. M. 1991 m. liepos 30 d. apie 21-23 val. TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Vilniaus ypatingosios paskirties milicijos būrio bazėje adresu: Valakampių g. 5, Vilniuje, parinko labai sunkiam nusikaltimui padaryti vykdytojus –A. L. , A. R. , K. M. ir įsakė jiems nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus. K. M. sutiko vykdyti šį įsakymą dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymo susitarė su Č. M. , A. L. , A. R. , kad jis kartu su A. L. ir A. R. nužudys Medininkų muitinės poste dirbančius Lietuvos Respublikos pareigūnus.
Vykdydamas šį susitarimą ir turėdamas tikslą kartu su A. L. ir A. R. nužudyti Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, K. M. automobiliu UAZ nuvyko prie Medininkų muitinės teritorijos ir 1991 m. liepos 31 d. apie 4-5 val. Vilniaus rajone, netoli Medininkų kaimo esančiame Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, kartu su A. L. ir A. R. užpuolė Medininkų muitinės poste dirbančius pareigūnus, t. y. K. M. Medininkų muitinės posto teritorijoje, siekdamas įbauginti ir išvengti galimo ginkluoto pasipriešinimo, grasino A. K. ir J. J. tyrimo metu nenustatytu, nesurastu šaunamuoju ginklu – 9 mm kalibro Makarovo pistoletu (PM) - iš jo ne mažiau kaip tris kartus tyčia šovė į automobilyje VAZ 2101, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , sėdintį J. J. ir padarė jam mirtiną kūno sužalojimą pilve, taip palaužęs nukentėjusiųjų J. J. ir A. K. pasipriešinimą juos nuginklavo ir neteisėtai sulaikė. Tuo pačiu metu A. L. ir A. R. grasindami šaunamaisiais ginklais palaužė Medininkų muitinės posto vagonėlyje ir šalia vagonėlio esančių T. Š. , B. M. , R. R. , A. J. , M. B. , S. O. pasipriešinimą ir juos neteisėtai sulaikė. Sulaikytus Lietuvos Respublikos pareigūnus, tarp jų ir sunkiai sužeistą J. J. , K. M. kartu su A. L. ir A. R. bendromis pastangomis, siekdami nužudyti, saugojo, prievarta suvarė į Medininkų muitinės posto vagonėlį, kur iš tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais - tyčia šovė ne mažiau kaip 13 šūvių į nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis K. M. kartu su A. L. ir A. R. , veikdami bendrai Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, iš trijų tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto (PM) - tyčia šovė ne mažiau kaip 16 šūvių į Medininkų muitinės poste dirbančių B. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. , T. Š. galvas, kitas kūno vietas ir:
B. M. padarė galvos šautinę kiaurinę žaizdą su kaukolės skliauto, pamato ir veido kaulų, galvos smegenų medžiagos ir dangalų pažeidimais, krūtinės ląstos dešiniosios pusės priekinio paviršiaus šautinę kiaurinę žaizdą su minkštųjų audinių pažeidimais, pilvo šautinę kiaurinę žaizdą, pažeisdami kairiąją kepenų skiltį ir X šonkaulį dešinėje, kairiosios šlaunies šautinę kiaurinę žaizdą, nubrozdinimą dešiniosios šlaunies priekiniame vidiniame paviršiuje, nubrozdinimą dešiniosios plaštakos nugarėlėje, nubrozdinimą dešiniajame dilbyje, nubrozdinimą dešiniosios blauzdos priekiniame paviršiuje, komplikacijas – masyvų išorinį ir vidinį kraujavimą, galvos smegenų ir plaučių edemą, nuo ko B. M. 1991-07-31 mirė;
S. O. padarė šautinį kiaurinį galvos sužalojimą su kaukolės skliauto ir pamato priekinės daubos dešinės pusės lūžiais, galvos smegenų vientisumo suardymą, kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais, žievėje ir požievyje, liestinį šautinį galvos sužalojimą su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose ir liestinį kaukolės skliauto pažeidimą, dešinės plaštakos šautinį kiaurinį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose ir I piršto delnakaulio lūžį, nuo ko S. O. 1991-07-31 mirė;
R. R. padarė šautinį kiaurinį galvos sužalojimą su kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, galvos smegenų vientisumo pažeidimą, kraujosruvas po minkštaisiais smegenų dangalais ir smegenų žievėje, dešinio žasto šautinį kiaurinį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis ir minkštųjų žasto audinių pažeidimu, nuo ko R. R. 1991-08-02 mirė;
A. K. padarė šautinį kiaurinį galvos sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais dangalais ir smegenų žievėje, smegenų vientisumo pažeidimą, nuo ko A. K. 1991-07-31 mirė;
J. J. padarė šautinę kiaurinę galvos žaizdą su kaukolės skliauto ir pamato kaulų, dangalų ir galvos smegenų medžiagos pažeidimais, kraujosruvomis po smegenų dangalais, šautinę kiaurinę krūtinės ląstos dešiniosios pusės žaizdą, pažeisdami minkštuosius audinius, akliną šautinę pilvo žaizdą, pažeisdami pjautuvinį kepenų raištį, dešiniosios pusės X šonkaulį prie stuburo, šautinę kiaurinę kairiosios šlaunies žaizdą, pažeisdami minkštuosius audinius ir sutrupindami kairįjį šlaunikaulį, linijinį nubrozdinimą kaktos kairiojoje dalyje, momeninės pakaušio srities muštinę žaizdą, komplikacijas – masyvų išorinį ir vidinį kraujavimą, galvos smegenų ir plaučių edemą, nuo ko J. J. 1991-07-31 mirė;
A. J. padarė šautinę kiaurinę galvos žaizdą su kaukolės kaulų lūžiu, daugybinėmis skeveldromis, galvos smegenų medžiagos suardymu, komplikuotu stipriu išoriniu kraujavimu, nuo ko A. J. 1991-07-31 mirė;
M. B. padarė du šautinius kiaurinius galvos sužalojimus su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose ir kaukolės skliauto ir pamato dešinės pusės priekinės daubos lūžiais, galvos smegenų vientisumo suardymu, kraujosruvomis po minkštaisiais smegenų dangalais, žievėje ir smegenų kamiene, dešinio dilbio šautinį kiauryminį sužalojimą su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose ir dilbio kaulų lūžiais, kairiojo žasto šautinį kiaurinį sužalojimą su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose su žastikaulio skeveldriniu lūžiu, nuo ko M. B. 1991-07-31 mirė;
T. Š. padarė šautinį kulkinį kiaurinį, pavojingą gyvybei galvos sužalojimą, lydimą šautinės žaizdos kairiajame smilkinyje, kairio momenkaulio žvyno skylinio– skeveldrinio lūžio, šautinės žaizdos dešiniajame momenyje, dešinio momenkaulio skylinio –skeveldrinio lūžio ir galvos smegenų abiejų skilčių pažeidimo, kraujosruvą kairėje speninėje srityje, kaukolės pamato kaulų skersinį lūžį vidurinėje duobėje su kraujo susikaupimu kairėje būgninėje ertmėje bei dešinės išorinės klausomosios landos plyšimu, paviršinę muštinę plėštinę žaizdą dešiniame sėdmenyje, stiprų dešinės šlaunies užpakalinio paviršiaus sumušimą, lydimą poodinės kraujosruvos ir giliųjų audinių hematomos, t. y. sunkų kūno sužalojimą, tačiau T. Š. nenužudė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo (K. M. ) valios, nes T. Š. laiku buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Taigi, K. M. , veikdamas Č. M. suburtoje ir vadovaujamoje organizuotoje grupėje, kartu su A. L. ir A. R. įtariamas tyčia nužudęs B. M. , S. O. , R. R. , A. K. , J. J. , A. J. , M. B. ir pasikėsinęs nužudyti T. Š. , t. y. K. M. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. spalio 10 d. nutartimi kaltinamajam K. M. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, 2007 m. spalio 11 d. nutarimu paskelbta jo paieška; 2007 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį. K. M. sulaikytas 2007 m. lapkričio 28 d. 14 val. 10 min. Latvijos Respublikoje, jam Rygos miesto centrinis apygardos teismas 2007 m. lapkričio 30 d. paskyrė 80 parų suėmimą. K. M. 2008 m. sausio 28 d. perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. nutartimi K. M. nustatė trijų mėnesių suėmimo terminą (iki 2008 m. balandžio 29 d.). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi kaltinamajam K. M. suėmimo terminą pratęsė 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. nutartimi K. M. suėmimo terminą pratęsė dviem mėnesiams, jį skaičiuodamas nuo 2008 m. gegužės 28 d. 2008 m. liepos 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas suėmimo terminą kaltinamajam pratęsė trims mėnesiams, jį skaičiuodamas nuo 2008 m. liepos 28 d. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartimi kaltinamajam K. M. suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, jį skaičiuodamas nuo 2008 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 26 d. nutartimi K. M. suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams.
Šalies argumentai
Kaltinamasis K. M. skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai dėl kardomųjų priemonių pratęsimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, nacionalinės ir tarptautinės teisės normoms dėl kandidato į Europos Parlamento narius teisinės neliečiamybės, todėl turi būti panaikinta.
K. M. pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje dėl kardomosios priemonės pratęsimo nenurodė motyvų, o tik formaliai, abstrakčiai nurodė įstatyme numatytus pagrindus, pagrįsdamas juos prokuroro pasiūlytais nemotyvuotais argumentais. Taip pat visiškai neatsižvelgė ir nutartyje nepasisakė dėl pateiktų gynybos argumentų. Anot kaltinamojo, toks Vilniaus apygardos teismo elgesys ir priimta nutartis rodo aiškų teismo neobjektyvumą, bejėgiškumą ir negebėjimą arba tyčinį vengimą įsigilinti į gynybos argumentų esmę.
Skunde nurodoma, jog 2008 m. sausio 28 dieną, remdamiesi Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro Marcio Viljumo (Marcis Viljums) 2007 m. lapkričio 3 d. nutarimu bei Europos arešto orderiu, Latvijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai jį perdavė Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje jam buvo paskelbtas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, jis apklaustas kaip įtariamasis. Tačiau šių nusikalstamų veikų jis nepadarė.
K. M. skunde pažymi, kad 2009 m. balandžio 17 d. baudžiamoji byla perduota Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Baudžiamoji byla perduota aiškiai skubotai, tyčia atimant teisę apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui aiškiai neteisėtą prokuroro nutarimą. K. M. mano, kad skirtingų instancijų teismai vien tik tam, kad išlaikytų formalius proceso reikalavimus ir tariamo teisingumo įvaizdį, nagrinėjo visus jo paduotus skundus. Nebuvo atsižvelgiama į paaiškinimus ir patikinimus bei išdėstytus raštu ir pareikštus žodžiu gynybos argumentus. Masinių informacijos priemonių atstovų akivaizdoje ne kartą aiškiai buvo duota ir duodama suprasti, kad jis jau nuteistas ir be teismo proceso ir netgi laikomas kaltu dėl to, ko nėra padaręs, o būsimas teismo procesas reikalingas tik iškilmingam formalumui atlikti-bausmei paskelbti ir dirbtinai viešai sužadintoms visuomenės aistroms patenkinti ir nuraminti. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis laikomas drėgnoje kameroje su per maža ir netinkama jo ūgiui lova, neteisėtai išvežamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apklausti į Policijos departamentą, neužtikrinamas jo gynėjų dalyvavimas, jam grasinama fiziniu smurtu ir susidorojimu, nesuteikiama medicinos pagalba ir atsisakoma ištirti jam padarytus kūno sužalojimus. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28-29 d. posėdžių metu jam nebuvo leista argumentuotai išdėstyti savo nuomonę dėl prokuroro surinktų įrodymų byloje, taip apygardos teismas pademonstravo savo išankstinį nusistatymą ir nenorą nuodugniai įsigilinti į sprendžiamo klausimo esmę, į nepagrįstai ir neteisėtai kaltinamo žmogaus likimą. K. M. skunde tvirtina, kad bylos medžiagoje - nė viename iš vietos apžiūros protokolų (pirminės ar pakartotinių), balistinių ekspertizių aktų, eksperimentinio tyrimo protokolo, liudytojų parodymų - nėra jokių duomenų, tiesiogiai arba netiesiogiai nurodančių ar leidžiančių manyti, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė arba galėjo padaryti jis (K. M. ). Todėl byloje surinkti įrodymai negali būti pripažinti pakankamais suėmimo terminui pratęsti. Taip pat mano, kad skundžiamoje nutartyje nurodytas argumentas, kad netiesioginių duomenų visuma pagrįstai leidžia manyti, jog jis padarė inkriminuojamą nusikaltimą, yra absurdiškas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 1 punkte nurodyta, kad teismas skirdamas suėmimą ir nustatydamas suėmimo terminą privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, taip pat atsižvelgti į BPK 122 straipsnio 7 dalies reikalavimus. Anot kaltinamojo, apygardos teismas turėjo nurodyti motyvus, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti tikslų, numatytų BPK 119 straipsnyje, taip pat nepasisakė dėl galimybės paskirti švelnesnę kardomąją priemonę.
Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog jis (K. M. ) slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo, prokuroro ar teismo, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus. Tačiau tokį teismo teiginį akivaizdžiai paneigė Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Marcis Viljumas interviu Lietuvos žiniasklaidai. 2008 m. sausio 28 dienos dienraščio „Respublika“ straipsnyje „YPMB narys Lietuvoje nebuvo reikalingas“ pastarasis tvirtino, kad K. M. niekada nesislapstė ir visą laiką su šeima gyveno Latvijoje, jo sulaikyti niekas neprašė, pareigūnai žinojo, kur yra įtariamasis. Apie tai, kad įtariamasis nesislapstė, pranešama ir kitose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. K. M. nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje nėra ir negali būti duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog jis vengs dalyvauti teisminiame nagrinėjime, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus.
Anot kaltinamojo, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai nenumato galimybės suimti asmenį, kuris nepadarė nusikaltimo ir neįrodyta jo kaltė, vien dėl to, kad jis yra užsienietis, Lietuvoje neturi darbo bei gyvenamosios vietos, gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, anksčiau du kartus teistas, turi ryšių su užsienio valstybėmis, slapstosi kiti šio nusikaltimo bendrininkai. Vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais bei teisine sąmone nė viena iš nurodytų aplinkybių, vertinant individualiai, neturi jokios reikšmės ir negali būti pripažįstama kaip pakankamas suėmimo pagrindas. Ikiteisminis tyrimas yra baigtas, todėl baudžiamasis procesas jam turi būti nedelsiant nutrauktas pasibaigus dėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir dėl jo, kaip kandidato į Europos Parlamento narius, teisinės neliečiamybės (imuniteto), taip pat iki šiol nesant leidimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Todėl tolesnis ikiteisminis tyrimas, jo laikymas suimto yra neteisėtas, nelogiškas ir nesąžiningas. Kaltinamasis tvirtina, kad nuo įvykio momento praėjo jau 18 metų, todėl suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Anot kaltinamojo, turi būti taikomos tarpinės Baudžiamojo kodekso normų redakcijos, todėl senatis taikoma bet kurioje proceso stadijoje, per trumpiausią laiką, o esant paskirtai kardomajai priemonei suėmimui (areštui) – nedelsiant, nustačius, kad baudžiamosios atsakomybės ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai yra suėję.
Skunde kaltinamasis vertina Vilniaus apygardos teismo teisėjos interviu naujienų portalui „Delfi LT“, kuris patvirtino K. M. abejones dėl galimo teisingo, objektyvaus teisminio proceso Lietuvoje, nepagrįstai daugiau kaip 17 m. užtrukusio ikiteisminio tyrimo, visų kandidatų į Europos Parlamento narius teisių ir teisinių garantijų lygiateisiškumo, nepriklausomai nuo kandidatus iškeliančios šalies ir kandidatų buvimo vietos. Anot kaltinamojo, skundžiama nutartis buvo priimta iš anksto, neteismine tvarka, todėl mano, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis pratęsti jam suėmimo terminą trims mėnesiams yra nepagrįsta ir neteisėta, prašo panaikinti šią nutartį ir paleisti jį teismo salėje.
Kaltinamojo K. M. gynėjai advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė skunde nurodo, kad nustatyti ir pagrįsti sąsajų tarp įvykio ir asmens (kaltininko) spėjimais neįmanoma. Tokiomis sąsajomis grindžiamos hipotetinės išvados yra neįrodytas faktų, kurie turi būti patikrinti, aiškinimas. Tokio kardomosios priemonės-suėmimo pagrindo Lietuvos teisė nepripažįsta, jo nenumato Baudžiamojo proceso kodekso normos. Teigia, kad išvestinių subjektyvių įrodymų, t. y. duomenų, pagrindu negali būti daromos išvados, kurios pateikiamos kaip neginčytinai aiškūs duomenys, pakankami bet kurio asmens laisvės apribojimui (suėmimui) ir jo termino pratęsimui pagrįsti. Tai įpareigoja teismą šioje bylos nagrinėjimo stadijoje aiškiai nustatyti, pagrįsti ir nurodyti, kodėl, kurie ir kokie konkrečiai teismui perduotos baudžiamosios bylos duomenys yra daugiau tikėtini nei kiti, kodėl būtent jie laikytini pakankamu pagrindu taikyti suėmimą, taip pat nustatyti ir aiškiai nurodyti tokių duomenų loginį ryšį su kitais jau neabejotinai nustatytais faktais ir jų visuma. Anot gynėjų, loginis mąstymas nesukuria įrodymų ir duomenų, o vien tik juos analizuoja ir vertina. Todėl labai svarbu skirti faktus nuo fantazijų ir remtis aiškiomis, įrodomomis tiesomis, o ne prielaidomis. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje tinkamai, kaip to reikalauja įstatymas, kritiškai nepatikrino suėmimo skyrimui ir pratęsimui pagrįsti būtinų duomenų kilmės, atsiradimo priežasčių, jų tikrovės ir atitikimo tarpusavyje bei įrodomosios reikšmės, neanalizavo ir neįvertino kaltinamojo ir gynybos nuosekliai dėstomų argumentų. Bylos dokumentų duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, kad neva K. M. dalyvavo darant jam inkriminuojamą nusikaltimą, niekuo nepagrįsti ir neteisingi. Nė viename prokuroro nutarime ar teismo nutartyje nenurodyta jokių duomenų, kurie leistų kaip nors (tiesiogiai ar netiesiogiai) susieti kaltinamąjį su šio nusikaltimo padarymu, nes tokių duomenų šiuose dokumentuose nėra. Todėl K. M. skirti griežčiausią kardomąją priemonę-suėmimą nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo įvykio praėjo daugiau kaip 17 metų. Per visą šį laikotarpį K. M. nesislapstė, ikiteisminio tyrimo veiksmų nevengė ir jiems netrukdė, iki suėmimo ne kartą buvo apklaustas. Mano, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai yra pasibaigę iki K. M. sulaikymo pagal Europos arešto orderį. Todėl jis negali trukdyti nei ikiteisminiam tyrimui, nei teisminiam bylos nagrinėjimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Bykov v. Rusija pažymėjo, jog, taikant kardomąją priemonę-suėmimą, yra būtina sąlyga motyvuoti pareikštų kaltinimų sunkumą, o Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Smirnova v. Rusija pažymima, kad slėpimosi nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vien tik bausmės griežtumu, bet turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių faktorių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo. Anot gynėjų, K. M. taikant pačią griežčiausią kardomąją priemonę-suėmimą, nebuvo užtikrintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įgyvendinimas. Taip pat būtina atsižvelgti į įstatymų leidėjo valią, išreikštą Lietuvos Respublikos Seimo pagrindinio ir papildomo komitetų patvirtintose išvadose. Europos Žmogaus Teisių Teismas Stogmuller v. Austria byloje pažymėjo, kad pagrįstas manymas, jog asmuo padarė nusikaltimą, yra būtina sąlyga jo suėmimui bei besitęsiančiam sulaikymui, bet praėjus tam tikram laikui vien tik šios sąlygos nebeužtenka. Todėl šiuo pagrindu negali būti pateisinamas nepagrįstai ilgas sulaikymo laikas ir turėtų būti nustatytas bendras suėmimo terminas, taikytinas tiek ikiteisminiam tyrimui, tiek teisminiam nagrinėjimui. Taip pat prašo atsižvelgti į K. M. , kaip kandidato į Europos Parlamento narius, teises.
Gynėjai mano, kad K. M. tolesnis laikymas suimto yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turi būti nedelsiant nutrauktas.
Apeliacinio proceso metu K. M. ir jo gynėjai prašo skundus patenkinti, o prokuroras prašo šiuos skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo K. M. ir jo gynėjų skundai atmetami.
Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga (conditio sine qua non) yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad asmeniui pareikšti kaltinimai turi būti pagrįsti. Apeliacinis teismas mano, jog šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis K. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 10 punkte. Pagrįstai manyti, jog K. M. padarė nurodytą nusikaltimą, leidžia duomenų visuma, užfiksuota įvykio vietų apžiūrų protokoluose, papildomų įvykio vietų apžiūrų protokoluose, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūrų protokoluose, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktuose, tardymo eksperimento protokole, liudytojų P. V. , A. K. , A. Z. , A. T. , M. M. , liudytojo Nr. 11, kuriam taikomas anonimiškumas, V. O. , A. S. , V. C. ir kitų liudytojų apklausų protokoluose, taip pat nukentėjusiojo T. Š. apklausų protokoluose bei kituose bylos dokumentuose. Skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą nėra būtina, kad duomenų byloje būtų tiek, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas negali suteikti bet kuriam iš jų prioritetinės reikšmės, nes visi šie duomenys gali būti įvertinti tik pirmosios instancijos teisme.
Skunduose nurodoma, kad apygardos teismas nutartyje nepasisakė dėl kaltinamojo ir jo gynėjų teisme pateiktos prokuroro prašyme išvardintų duomenų analizės, teisinės reikšmės kaltinamojo kaltei pagrįsti, ar K. M. padarė inkriminuojamą nusikaltimą. Apeliacinis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas (taip pat ir apeliacinės instancijos teismas) negali vertinti byloje esančių duomenų, kadangi negali pateikti išankstinio įrodymų vertinimo. Tai gali ir turi padaryti tik pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, priešingu atveju būtų pažeistas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje bylos stadijoje atskleisti šių duomenų turinio teismas neprivalo. Pažymėtina, kad dėl tų pačių priežasčių šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas dėl K. M. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šio klausimo sprendimas bet kokiu atveju yra susijęs su įrodymų vertinimu, o teismas, tiek pratęsdamas suėmimo terminą, tiek nagrinėdamas skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, to daryti negali.
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apeliacinis teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, nes už nusikaltimą, dėl kurio padarymo pareikšti kaltinimai K. M. , įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, o sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios. Apeliacinis teismas mano, kad BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Vilniaus apygardos teismas K. M. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra neišnykęs kardomosios priemonės suėmimo taikymo ir jos termino tęsimo pagrindas, numatytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, bėgs (slėpsis) nuo teismo. Tai, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas atsižvelgiant į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte nurodoma, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo teismo, tai tada jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Pažymėtina, kad kaltinamasis K. M. Lietuvos Respublikoje neturi nei darbo, nei gyvenamosios vietos, du kartus teistas Latvijos Respublikoje, be to, byloje esantys duomenys leidžia manyti, kad jis turi ryšių užsienio valstybėse, taip pat ir Rusijoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad K. M. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo, kurio sankcijoje numatytos griežtos bausmės, padarymu, Apeliacinis teismas mano, kad apygardos teismo išvada, jog K. M. bėgs (slėpsis) nuo teismo, yra pagrįsta. Teismo nuomone, šiuo atveju pareikšto kaltinimo sunkumas yra reikšmingas, o suėmimo termino pratęsimas pateisinamas. Todėl K. M. suėmimo terminas pratęstas, remiantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, pagrįstai.
Gynėjų skunde nurodoma, kad nuo įvykio momento praėjo daugiau kaip 17 metų. Per visą šį laikotarpį K. M. nesislapstė, ikiteisminio tyrimo veiksmų nevengė ir jiems netrukdė, iki suėmimo ne kartą buvo apklaustas. Be to, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai yra pasibaigę iki K. M. sulaikymo pagal Europos arešto orderį.
Apeliacinis teismas pažymi, kad nors ikiteisminis tyrimas byloje vyko pakankamai ilgai, tačiau tyrimo eiga ir jo metu priimami sprendimai bet kokiu atveju priklauso nuo esamos tyrimo situacijos. Šiuo metu byla perduota teismui. Apeliacinės instancijos teismas negali daryti įtakos pirmosios instancijos teismo procesui, taip pat spręsti klausimo dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino ir proceso nutraukimo, nes tai būtų faktinių bylos aplinkybių vertinimas. Kita vertus, sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo ir jos termino pratęsimo klausimus turi būti vertinami byloje esantys faktiniai duomenys, o ne žiniasklaidoje skelbiama (paskelbta) informacija. Apeliacinis teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje dėl tos pačios priežasties taip pat nesvarsto ir nepasisako dėl skunduose minimo Vilniaus apygardos teismo teisėjos pasisakymo žiniasklaidoje ir galimo šališkumo. Antra, suėmimo terminas K. M. pratęstas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Apygardos teismas, pratęsdamas suėmimą, nesirėmė BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, todėl skundų motyvų, kuriais ginčijamas minėtų pagrindų buvimas, Apeliacinis teismas netikrina ir dėl to nepasisako. Apeliacinis teismas nepasisako dėl K. M. , kaip kandidato į Europos Parlamento narius, neva pažeistų teisių, nes tai nėra šio proceso nagrinėjimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad tai gali būti kito (ne baudžiamojo proceso) nagrinėjimo dalykas.
Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nesiremia ir nemotyvuoja skunduose nurodytų samprotavimų, taip pat ir teorinių, kurių nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Skunduose remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo Bykov v. Rusija, Smirnova v. Rusija, Stogmuller v. Austria bylomis. Apeliacinis teismas pažymi, kad K. M. suėmimo terminas pratęstas nustačius BPK numatytos šios kardomosios priemonės taikymo sąlygas bei pagrindą, nurodytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurie šiuo metu nėra išnykę. K. M. taikomas BPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytas maksimalus suėmimo terminas, kuris nustatytas ikiteisminiame tyrime, nėra pažeistas, nes byla jau perduota teismui.
K. M. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad neva jis laikomas drėgnoje kameroje su per maža ir netinkama jo ūgiui lova, neteisėtai išvežamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo į Policijos departamentą į apklausą, neužtikrinamas jo gynėjų dalyvavimas, jam grasinama fiziniu smurtu ir susidorojimu, jam nesuteikiama medicinos pagalba ir atsisakoma ištirti jam padarytus kūno sužalojimus. Šios aukščiau nurodytos aplinkybės ir tai, kad baudžiamoji byla perduota teismui neva skubotai ir taip tyčia K. M. buvo atimta teisė tokį prokuroro nutarimą apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra tik kaltinamojo subjektyvi ir deklaratyvi nuomonė, kuri niekuo nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių negali nei patvirtinti, nei paneigti. Tai gali padaryti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.
Skunduose taip pat nurodoma, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo kaltinamojo teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žmogaus teises. Tačiau atkreiptinas K. M. ir jo gynėjų dėmesys į tai, kad šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Apeliacinis teismas mano, kad šiuo metu K. M. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų, toks kaltinamojo teisių suvaržymas yra pateisinamas. Apygardos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje padarytos išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimams.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo K. M. (K. M. ) ir jo gynėjų advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.