Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ir Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. S. paskirta 60 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. liepos 1 d. priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 90 parų arešto.

Į bausmę įskaitytos dvi sulaikyme išbūtos paros.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos kvalifikavimo, tačiau kelia bausmės individualizavimo klausimą.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę subendrintą 90 parų arešto bausmę R. S., įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), į kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę: iš dalies darbingas (jam nustatytas 35 procentų darbingumas), vedęs, nedirbantis (b. l. 113), neregistruotas Užimtumo tarnyboje (b. l. 114), ne kartą baustas administracine tvarka (b. l. 107–112), devynis kartus teistas, iš jų net tris kartus už fizinio skausmo sukėlimą artimam giminaičiui ar šeimos nariui (b. l. 86–96, 97–102, 103–106). Atsižvelgiant į tai, kad per gana nedidelį laiko tarpą R. S. jau antrąkart traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už fizinio skausmo sukėlimą žmonai A. S. (b. l. 103–106, 138–140), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. S. nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, taigi jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad praeityje R. S. buvo skirtos švelnesnio pobūdžio bausmės (laisvės apribojimas, bauda), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis ir vėl nusikalto, tai reiškia, kad švelnesnės bausmės neatgrasė jo nuo naujų nusikaltimų darymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs inkriminuojamus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kaltininkas nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu už padarytą nusikaltimą pirmosios instancijos teismas R. S. skyrė areštą maksimaliam terminui. Atsižvelgęs į tai, kad byla išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą (b. l. 133–135), taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimi prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį 2020 m. liepos 1 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės. Į paskirtą bausmę įskaitė laikinajame sulaikyme išbūtą laiką (b. l. 54–56, 79–80). Nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę bausmės rūšį (apeliaciniame skunde minimus viešuosius darbus), teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog aplinkybės, susijusios su kaltininko asmeniu, savaime nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-648/2016), todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo šeimine padėtimi (su žmona augina du vaikus, žmonai reikia pagalbos rūpinantis vaikais), nesudaro pagrindo vertinti, kad nuteistajam paskirta arešto bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad žmona viena pati negalės tinkamai pasirūpinti vaikais, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji dėl kokių nors priežasčių negalėtų pasirūpinti savo mažamečiais vaikais. Vien aplinkybė, kad po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo nuteistajam gimė dukra, savaime nereiškia, kad jis negali atlikti arešto bausmės.

9. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė svarstyti galimybę atidėti arešto bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad tai jau trečias kartas, kuomet R. S. nuteisiamas arešto bausme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra galimybės atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymo, nes pagal BK 75 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme.

10. Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant nuteistajam paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas paskirdamas galutinę 90 parų arešto bausmę. Paskirta bausmė yra proporcinga ir adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41, 54 straipsniai), todėl apeliacinis skundas atmestinas.

11. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalvos tarnyba informavo, kad R. S. suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 72 Eur sumą, ir prašė šią sumą priteisti valstybei. Įvertinusi nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis, neregistruotas Užimtumo tarnyboje, iš dalies darbingas) teisėjo kolegija nusprendžia neišieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. S. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo R. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.