Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Š. gynėjo advokato G. Griciaus apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo O. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. (plėšimas įsibraunant į patalpą) laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas) areštu 50 parų;pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2010-04-15) areštu 45 paroms;pagal BK 140 str. 2 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui) laisvės atėmimu 7 mėnesiams;pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2010-04-30) areštu 50 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., 6 d., O. Š. paskirtos bausmės pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2010-04-15) ir pagal BK 140 str. 2 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui) subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., prie pagal BK 180 str. 2 d. (plėšimas įsibraunant į patalpą) 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta paskirta subendrinta bausmė ir paskirtos bausmės pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas), pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2010-04-30), ir O. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010-03-30 iki 2010-04-01 ir nuo 2010-04-26 iki 2011-01-24.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas G. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. Š. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. kovo 26 d. apie 22.00 val., veikdamas kartu su G. M., išlaužė duris, kurios iš vidaus buvo užkabintos kabliu, įsibrovė į patalpą – I. L. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Akmenės r., (duomenys neskelbtini), kur G. M. panaudojo fizinį smurtą, t. y. kelis kartu spyrė nukentėjusiajam R. M., pargriovė jį ant grindų, O. Š. panaudojo fizinį smurtą, t.y. nukentėjusiajam P. N. mediniu grindų šepečio kotu vieną kartą smogė į galvos sritį bei metaliniu kastuvėliu vieną kartą sudavė į veidą, ir taip, panaudodami fizinį smurtą, atėmė galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą: nukentėjusiajam P. N. priklausančius 80 Lt., 6 kilogramus rūkytų lašinių bendros 60 Lt vertės; nukentėjusiajai I. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ 100 Lt vertės, M. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ 80 Lt vertės, tuo padarydami P. N. 140 Lt turtinę žalą, I. L. – 100 Lt turtinę žalą, M. M. – 80 Lt turtinę žalą, iš viso pagrobė svetimo turto už 320 Lt.

Be to, O. Š. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. balandžio 5 d. apie 21.00 val. Akmenės r., (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą, t. y. kumščiu du kartus smogė į veido sritį nukentėjusiajam A. L., pargriovė jį ant žemės, taip panaudodamas fizinį smurtą atėmė galimybę priešintis, atsegė nukentėjusiojo A. L. striukės užtrauktuką ir pagrobė svetimą, A. L. priklausantį, turtą – mobiliojo ryšio telefoną „LG“ 150 Lt vertės, 15 Lt, taip viso pagrobė nukentėjusiojo A. L. turto už 165 Lt.

Be to, O. Š. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. balandžio 15 d. apie 20.30 val. Akmenės r., (duomenys neskelbtini) prie kultūros namų esančioje aikštelėje, tai yra viešoje vietoje, įžūliais ir vandališkais veiksmais, vieną kartą smogdamas kumščiu į veidą nukentėjusiajam mažamečiui K. P., gimusiam 1997-01-11, ir taip padarydamas nukentėjusiajam K. P. kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, O. Š. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. balandžio 20 d. apie 23.30 val. Akmenės r., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, prie buto durų, tai yra viešoje vietoje, nakties metu įžūliais ir vandališkais veiksmais, spardydamas nukentėjusiajai R. N. priklausančio buto Nr. (duomenys neskelbtini) duris, jas sugadino, sugriebė R. N. už kaklo ir ją smaugė bei bandė ją ištempti iš buto į laiptinę, po to tris kartus sudavė nukentėjusiosios R. N. dukrai – nepilnametei nukentėjusiajai I. V., gimusiai 1993-06-20, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad O. Š. nusikaltimus padarė būdamas jauno amžiaus, anksčiau neteistas, jo elgesiui įtakos turėjo jo socialinė aplinka ir sudėtinga šeimos materialinė – socialinė padėtis. Skunde teigiama, kad O. Š. elgesys teisme, nuoširdžiai bei nuosekliai išdėstyti parodymai liudija apie tai, kad jis suvokė skaudžiai suklydęs ir labai dėl to išgyvena, yra pasiryžęs ateityje nebenusikalsti, susirasti darbą ir gyventi dorai bei sąžiningai. Apeliantas mano, kad teismas, įvertinęs visas tas aplinkybes, galėjo apsiriboti bausme, kuri prilygtų laikiname įkalinime O. Š. praleistą laiką, ir kad tuo atveju bausmės tikslai būtų įgyvendinti kur kas labiau.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai O. Š. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę 2010-03-26 padarius kvalifikuotą plėšimą pagal BK 180 str. 2 d., 2010-04-05 padarius paprastą plėšimą pagal BK 180 str. 1 d., 2010-04-05 pažeidus viešąją tvarką pagal BK 284 str. 1 d. ir 2010-04-15 nežymiai sutrikdžius mažamečiui sveikatą pagal BK 140 str. 2 d., o taip pat 2010-04-30 pažeidus viešąją tvarką pagal BK 284 str. 1 d.

Dėl plėšimo, numatyto BK 180 str. 2 d.

Skunde apeliantas teigia, kad O. Š. veikimas dėl svetimo turto pagrobimo įsibrovus į I. L. priklausantį namą turėtų būti kvalifikuojamas kaip kvalifikuota vagystė, nes nuteistasis O. Š., braudamasis į namą, jokio smurto prieš nukentėjusiuosius naudoti neketino ir nenaudojo, siekė tik pagrobti svetimą turtą. Dėl tokių skundo argumentų kolegija pažymi, kad visus juos aiškiai ir vienareikšmiškai paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir visuma ištirtų įrodymų.

Taigi apeliaciniu skundu neginčijamas pats svetimo, nukentėjusiems P. N., I. L. ir M. M., turto pagrobimo būdas, įsibrovus į patalpą, tačiau akcentuojamos naudotos priemonės šiam tikslui pasiekti – turtui pagrobti, kas yra esminė skirtis, vertinant veiką kaip vagystę ar plėšimą. Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio, nei psichinio smurto, nei kitaip neatima galimybės priešintis – nukentėjusiajam ginti savo nuosavybę. BK 180 str. 1 d. dispozicija numato: ,,Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą...“, o šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kelis kvalifikuojamuosius požymius, tarp jų apiplėšimą įsibrovus į patalpą. Kita vertus BK 178 str. 2 d. dispozicijoje numatytas tapatus turto pagrobimo būdas – įsibrovus į patalpą, tačiau turto užvaldymas, panaudojant fizinį smurtą arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, numatytas plėšimo straipsnio dispozicijoje, kas pagrįstai inkriminuota O. Š..

Neteisus apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino O. Š. parodymų, o rėmėsi išskirtinai nuteistajam O. Š. nepalankiais ir G. M. padėtį gerinančiais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Skundžiame nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi įrodymai, tarp jų paties nuteistojo O. Š. parodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, kokius nuteistųjų O. Š. bei G. M. parodymus atmetė, kokiais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais nesirėmė.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (byloje esantiems įrodymams patikrinti apylinkės teismas garsino ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymus, apklausė ikiteisminio tyrimo tyrėją ir kt.). Kita vertus, apeliantas ir nenurodė, kokios bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos.

Be to, kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas ne tik O. Š., bet ir plėšimo, numatyto BK 180 str. 2 d., bendravykdytojas G. M., todėl nuteistojo O. Š. gynėjo skundo teiginys apie, neva, apylinkės teismo išankstinį nusistatymą jo ginamojo atžvilgiu, yra tik niekuo nepagrįstas deklaratyvus pareiškimas.

Nustatant O. Š. nusikalstamo sumanymo turinį, įvykdant kvalifikuotą plėšimą, būtina aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Apeliantas skunde teigia, kad O. Š., braudamasis į nukentėjusiosios I. L. namą norėjo tik pagrobti pinigus ir smurto naudoti neketino. Konkrečiu atveju kolegija pažymi, kad O. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 180 str. 2 d. nėra svarbu, kada susiformavo jo pasiryžimas apiplėšimo būdu pagrobti svetimą turtą – prieš braunantis į patalpą, įsibrovimo metu ar jau įsibrovus į I. L. namą. Byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina tai, kad O. Š. su bendrininku įsibrovęs į I. L. namą, ten rado nukentėjusiuosius I. L., P. N., M. ir R. M.. Nors teisiamajame posėdyje O. Š. neigė naudojęs smurtą prieš nukentėjusiuosius ir kaltę dėl panaudoto smurto vertė bendrininkui G. M., tačiau nukentėjusieji P. N. aiškiai ir išsamiai nurodė, kad jį, iš pradžių kastuvėliu, o po to šepečiu mušė būtent O. Š. (3 t., 182-184 b. l.), nukentėjusysis R. M. taip pat tvirtino, kad iš kambario į virtuvę jį nutempė O. Š., kad norėjo pabėgti, tačiau O. Š. jam trenkė koja (4 t., 26-27 b. l.). Nukentėjusieji I. L. ir M. M. negalėjo nurodyti, kas būtent buvo įsibrovę į namus, tačiau patvirtino tai, jog įsibrovę vyrai vaikščiojo ir kažko ieškojo, reikalavo pinigų, sumušė P. N. ir bandžiusį pabėgti R. M. (3 t. 181-182; 184 b. l.). Apelianto kritika nukentėjusiųjų I. L. ir R. M. parodymų atžvilgiu yra nepagrįsta. Tai, kad I. L. neįsidėmėjo asmenų, kurie įsibrovė į jos namą, veidų, nepaneigia to, kad į namą buvo įsibrovęs O. Š. su G. M. ir kad jie naudojo fizinį smurtą ir pagrobė svetimą turtą. O tai, kad teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis R. M. negalėjo tvirtai pasakyti, ar į I. L. namą buvo įsibrovęs ir G. M., nereiškia, kad taip jis nori padėti pastarajam išvengti atsakomybės, kaip teigia apeliantas. R. M. davė kategoriškus parodymus dėl to, kad į namą buvo įsibrovęs ir jį mušė O. Š., nes aiškiai jį matė. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui yra visiškai suprantama, kad asmuo, paprastai, negali tvirtinti to, ko neprisimena ar neįsidėmėjo, kaip konkrečiu atveju R. M.. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo netikėti aptartais ir teisiamajame posėdyje ištirtais nukentėjusiųjų I. L., P. N., M. M. ir R. M. parodymais, nes jie papildo vieni kitus, dėl esminių aplinkybių sutampa tarpusavy ir juos patvirtina rašytiniai bylos įrodymai (įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, kuria konstatuoti P. N. padaryti sužalojimai, parodymų atpažinti protokolai, kuomet nukentėjusieji atpažino juos apiplėšusius asmenis, kt. įrodymai) ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymai.

Visuma aptartų, teisiajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų sudaro vieningą O. Š. kaltę įrodančią medžiagą, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su kitu nuteistuoju G. M. įvykdė plėšimą – įsibrovė į patalpą, betarpiškai panaudojo fizinį smurtą ir, neutralizavęs nukentėjusiųjų norą pasipriešinti, ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo, pagrobė svetimą turtą. Aptartos įrodytos objektyvios aplinkybės aiškiai atskleidžia O. Š. veikoje ir BK 180 str. 2 d. numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Kolegijai nekyla abejonių, kad O. Š. suvokė, jog nukentėjusiųjų P. N. I. L., M. M. turtą pagrobia palaužęs jų valią ir atėmęs galimybę priešintis, numatė atitinkamus padarinius ir norėjo jų. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo šioje dalyje keisti nuosprendį ir perkvalifikuoti O. Š. padarytą nusikaltimą pagal BK 178 str. 2 d., kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Dėl A. L. apiplėšimo

Nuteistojo gynėjas, kritikuodamas apylinkės teismo sprendimą dėl O. Š. inkriminuoto nukentėjusiojo A. L. apiplėšimo 2010-04-05, apeliuoja į liudytojų E. R., D. ir N. R. parodymus, kurie, pasak apelianto, paneigia nukentėjusiojo keliamą versiją ir patvirtina nuteistojo parodymus. Apeliantas siūlo nukentėjusiojo A. L. parodymus laikyti melagingais ir kelia savo versijas, neva, nukentėjusysis pinigus, kuriuos turėjo grąžinti liudytojui M. B., išleido svaigalams, stipriai apgirtęs važiavo dviračiu, nugriuvo ir susižalojo, o, norėdamas pasiteisinti, pasakė, kad jį apiplėšė O. Š.. Tokios advokato versijos yra grįstos tik subjektyviais spėjimais.

Ne nukentėjusiojo A. L. parodymai teisiamajame posėdyje, o liudytojų D. ir N. R. parodymai, į kuriuos apeliuoja nuteistojo gynėjas, yra skirtingi dėl esminių aplinkybių ir prieštaraujantys byloje nustatytiems duomenims. Nukentėjusysis A. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu (3 t., 45-46; 156-157; 158-159) vienareikšmiškai tvirtino, kad įvykio dieną prie parduotuvės jį užpuolė, sumušė ir pagrobė mobilųjį telefoną bei pinigus, būtent, O. Š.. Nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad O. Š. pirma trenkė delnu, o po to kumščiu į veidą, trenkė į paširdžius, jam parkritus ištraukė iš striukės 15 Lt ir nuo kaklo nutraukė jo mobilųjį telefoną. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. L. parodymais dėl to, kad jis negalėjo tiksliai prisiminti kai kurių prieš jį įvykdyto nusikaltimo detalių (kaip pagrobė pinigus – iš kišenės ar iš piniginės, ir pan.), nes tai neturi esminės reikšmės O. Š. veikos kvalifikavimui pagal BK 180 str. 1 d. Kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis A. L. buvo sumuštas ir apiplėštas O. Š.. Be jo paties parodymų tai patvirtina specialisto išvada (1 t., 93 b. l.), kurioje konstatuotas nukentėjusiojo veido sumušimas, padarytas dviejų kontaktų su kietu buku daiktu metu, galimai padaryti suduodat du smūgius. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojais apklausti asmenys, kurie matė kruviną A. L. iškart po įvykio tą patį vakarą – nukentėjusiojo sesuo V. L. (3 t., 158-159 b. l.) ir kaimynas M. B. (3 t., 157-158 b. l.), kuriems grįžęs A. L. pasakė, jog sumušė jį O. Š. ir atėmė grąža bei mobiliojo ryšio telefoną. Tą patį nukentėjusysis A. L. pasakė ir savo tėvui liudytojui A. L. (3 t., 126-127 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus visete padarė teisingas išvadas dėl liudytojų D. ir N. R. bei E. R. parodymų, pastaruosius atmesdamas. D. ir N. R. parodymai skiriasi ne tik tarpusavy, bet ir savaime. D. R. iš pradžių teisiamajame posėdyje minėjo, kad apie 21 val. buvo susitikę su nukentėjusiuoju A. L. prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), o po to ji, jos sesuo N. R. ir nukentėjusysis A. L. nuėjo pas jos dėdę į namus, kur pastarasis nugėrė pusę butelio (apie 1 litrą) alaus ir apie 22.30 val. svirduliuodamas dviračiu išvažiavo, o nugertą alaus butelį išsivežė (3 t., 128 b. l.). Tuo tarpu liudytojos sesuo N. R. tvirtino priešingai, kad nukentėjusysis nebuvo užėjęs pas jas į namus ir alaus negėrė (3 t., 127; 128 b. l.). Tačiau jau vėliau, tame pačiame teismo posėdyje D. ir N. R. tvirtino, kad po to, kai su nukentėjusiuoju A. L. išsiskyrė prie parduotuvės, pastarasis pas jas buvo atvažiavęs dar naktį, apie 1 val., nesimatė, kad jis būtų sužalotas ir nieko nesakė apie apiplėšimą (3 t., 129 b. l.). Dar kitame teismo posėdyje minimos liudytojos dar kitaip atpasakojo įvykio aplinkybes, nebegalėjo prisiminti, kada A. L. atvažiavo ir išvažiavo ir kodėl jų parodymai skiriasi nuo ankščiau duotų teisiamajame posėdyje (3 t., 159-160 b. l.). Tuo pačiu pažymėtina, kad liudytojo E. R. parodymai teisiamajame posėdyje yra identiški nuteistojo O. Š. parodymams, kad pastarasis iki 24 val. buvo pas jį namuose ir jokio nusikaltimo prieš A. L. nepadarė (3 t., 125-126; 161 b. l.).

Paprastai, žmogus, pasakodamas apie realius įvykius, esmines aplinkybes atpasakoja vienodai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojų D. ir N. R. parodymus, nes jie skiriasi dėl esminių aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Iš bylos medžiagos aišku, kad tuo laiku, kada liudytojos deklaravo apie nukentėjusiojo A. L. būvimą pas jas namuose, nuo 23.45 val. iki 1 val. buvo atliekami procesiniai veiksmai, kuriuose dalyvavo nukentėjusysis ir pasirašė ant atitinkamų protokolų (1 t., 82; 84-86; 87 b. l.), taigi jis negalėjo tuo pat metu būti kitoje vietoje. Be to liudytojai M. B. ir V. L. patvirtino, kad apie 22 val. į namus grįžęs nukentėjusysis daugiau niekur išėjęs nebuvo. Visos aptartos aplinkybės neprieštarauja A. L. parodymams, kad jis buvo apiplėštas jo nurodytu laikotarpiu.

Liudytojas M. B. patvirtino, kad A. L., visgi, parvežė jam nepradarytą ir nenugertą butelį alaus, o kitą dieną atidavė grąžą. Nukentėjusysis tvirtino, kad pats nuteistasis kitą dieną jam atidavė mobilųjį telefoną ir 15 Lt, kuriuos buvo pagrobęs. Tokie nukentėjusiojo parodymai neprieštarauja liudytojų M. B., A. L. ir V. L. parodymams, kurie patvirtino, kad nukentėjusysis A. L. kitą dieną iš jo pagrobtą mobilųjį telefoną ir pinigus atgavo. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajam A. L. nei pinigų alkoholiui, nei paties alkoholio nereikėjo, todėl jau minėta apelianto versija, kad nukentėjusysis M. B. pinigus išleido svaigalams, po to girtas nukrito nuo dviračio, susižalojo ir sukūrė pasiteisinimą – savaime nelogiška.

Dėl visumos aptartų aplinkybių nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. L. parodymais, kad jį užpuolė, sumušė ir apiplėšė nuteistasis O. Š., o vėliau pagrobtą mobilųjį telefoną ir pinigus (15 Lt) pats ir grąžino. Nuteistojo, kaip ir pastarojo versiją palaikančio liudytojo E. R. parodymų nėra pagrindo laikyti teisingais, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms, o be to liudytojas E. R. ir O. Š. yra geri draugai, todėl liudytojo parodymai gali būti įtakoti subjektyvių faktorių, norint padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Aptartų aplinkybių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad O. Š., panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. L., pagrobė svetimą turtą ir taip realizavo plėšimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėties objektyviosios pusės požymius, kurie aiškiai atskleidžia ir nuteistojo veikimą tiesiogine tyčia, todėl nėra pagrindo šioje dalyje naikinti nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

Dėl viešosios tvarkos sutrikdymo 2010 m. balandžio 20 d.

Apeliantas, teisindamas ginamąjį O. Š. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų, tvirtina, kad jis eidamas į namus pas nukentėjusiąsias R. N. ir I. V. tikslo sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo ir dėl laiptinėje kilusio konflikto kaltina pačią R. N.. Nuteistojo gynėjas R. N. kaltę apibūdina tuo, kad pastaroji, nuteistajam O. Š. pasiūlius, atsisakė su juo gerti sidrą ir įsileisti į butą, todėl ir kilo konfliktas. Tokie apelianto argumentai visiškai nelogiški, kaip ir nuteistojo O. Š. aiškinimai teisiamajame posėdyje, kad jis pas R. N. pasibeldė į duris, pastaroji duris atidariusi jį užpuolė, o nukentėjusioji I. V. peiliu smogė jam į krutinės pusę, tačiau peilis nulūžo.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad O. Š. neturėjo nei tariamos, nei realios teisės reikalauti R. N. įsileisti jį naktį į butą ir gerti su juo alkoholinius gėrimus. Įvykio vietos apžiūros metu buvo užfiksuotos sulaužytų R. N. buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų medinės konstrukcijos ir spyna (1 t., 131-137 b. l.), kas paneigia nuteistojo parodymus, kad jis buto durų nedaužė ir į butą nesibrovė, ir patvirtina nukentėjusiųjų R. N. bei I. V. parodymus, kad O. Š. spardė ir daužė duris – veržėsi į butą. Nekyla abejonių, kad į tokį neteisėtą, nusikalstamą ir pavojingą O. Š. elgesį nukentėjusiosios reagavo adekvačiai – kažkaip stengėsi priešinti įsibrovėliui. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų R. N. ir I. V. vienodais ir nuosekliais parodymais akistatų su nuteistuoju metu (2 t., 139-140;141-142) ir teisiamajame posėdyje (3 t., 46-48 b. l.), kad O. Š. užpuolė R. N., pastarajai atidarius duris, ir smaugdamas už kaklo ištempė į laiptinę, dėl ko nepilnametė nukentėjusioji I. V., pagriebusi peilį, puolė ginti mamą, tačiau nuteistasis peilį atėmė ir sudavė smūgius į galvą, į šonus.

Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad O. Š. pateikiama savita įvykio aplinkybių interpretacija yra tik niekuo nepagrįsta, pasirinkta gynybos taktika – verčiant kaltę pačioms nukentėjusiosioms, siekiant išvengti atsakomybės už savo pavojingus veiksmus.

Nepagrįstai apeliantas skunde pažymi, kad dėl kilusio triukšmo laiptinėje nenukentėjo kiti asmenys ir kitų žmonių rimtis nebuvo sutrikdyta.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo O. Š. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių. Pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra, ar turi teisę lankytis, kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kuriems kaltininko veiksmai sukels nepatogumų. Byloje surinktais įrodymais duomenimis nustatyta, kad O. Š. laužiamas trankomas buto duris nakties metu (apie 23 val.), smurto prieš nukentėjusiąsias naudojimo faktą galėjo girdėti ir matyti bet kuris kitas žmogus, nes visa tai vyko daugiabučio namo laiptinėje, į kurią galėjo išeiti bet kuris kaimynas ar užeiti žmogus iš gatvės. O. Š. pavojingi veiksmai – svetimo buto durų daužymas, sugadinimas, panaudotas smurtas prieš nukentėjusiąją R. N. viešoje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje, buvo padaryti nepilnametės nukentėjusiosios I. V. akivaizdoje ir net panaudotas smurtauta prieš ją pačią. Kolegijai nekelia abejonių, kad vieša rimtis ir nukentėjusiųjų numatytas normalus buvimas savo bute ir viešoje vietoje – laiptinėje, buvo sutrikdytas. Kolegijai nekyla abejonių, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, vadinasi, apeliantas pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir todėl nėra jokio pagrindo išteisinti O. Š. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, kaip prašo apeliantas.

Dėl paskirtų bausmių

Bausmės O. Š. už inkriminuotas nusikalstamas veikas paskirtos nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Jos atitinka BK 54 str. reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. Š. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis, kiekvienu konkrečiu atveju įvertino jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, padarytų nusikaltimų pobūdį ir aplinkybes.

Nepagrįstai apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nepakankamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nors naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skunde nenurodė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į teigiamai, tiek neigiamai nuteistojo asmenį apibūdinančius duomenis, apsvarstė švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybę pagal BK 62 str. nuostatas ir 54 str. 3 d. reglamentuotą teisingos bausmės principą. Iš bylos medžiagos ir O. Š. pareiškimų (4 t., 80 b. l.) nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis visumoje apgailestauja dėl savo veiksmų, suvokia visuomenei pavojingą savo elgesio pobūdį, kada trumpiau nei per mėnesį padarė 5 nusikaltimas veikas, iš kurių 1 sunkus, 1 – apysunkis ir 3 nesunkūs nusikaltimai, susiję su fizinio smurto naudojimu (net prieš mažametį), pasižymintys ypatingu įžūlumu ir noru susipriešinti su aplinkiniais. Nuteistasis O. Š. prisipažino ir reiškė apgailestavimą tik dėl dviejų nusikaltimų padarymo, kada 2010-04-15 pažeidė viešąją tvarką (BK 284 str. 1 d.) ir nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą (BK 140 str. 2 d.), ką pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmes. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiems dėl kvalifikuoto plėšimo (BK 180 str. 2 d.) žala buvo atlyginta, ką teismas taip pat pripažino kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad minimą plėšimą O. Š. padarė bendrininkų grupėje su kitu nuteistuoju G. M., kas sunkina O. Š. atsakomybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistojo elgesys visuomenėje ir gyvenimo būdas byloja apie jo susiformavusį aiškiai klaidingą supratimą dėl gyvenimiškų vertybių ir savo elgesio suvokimo, o dinamiškas baudžiamųjų įstatymų pažeidinėjimas yra aiškiai nulemtas susiformavusio įspūdžio apie nebaudžiamumą už padarytus veiksmus. Iš to kas išdėstyta akivaizdu, kad mažinti už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių ar švelninti jų rūšis nėra pagrindo, nes kitaip bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų.

Visgi nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos subendrintos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Apylinkės teismas pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. nuostatas bausmių apėmimo būdu subendrinęs už 2010-04-15 viešosios tvarkos paskyrimą pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą bausmę – areštą 45 paroms ir laisvės atėmimą 7 mėnesiams, paskirtą už nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui pagal BK 140 str. 2 d., nepagrįstai paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Pagal BK 63 str. 2 d. nuostatas, kai bausmės apimamos, subendrinta bausmė turi prilygti griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Vadinasi, pagal BK 63 str. 5 d. 1 p. O. Š. paskirta subendrinta bausmė turėjo prilygti griežčiausiai bausmei – laisvės atėmimui 7 mėnesiams. Dėl išdėstytų aplinkybių O. Š. paskirta subendrinta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė mažintinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. nuosprendį:

O. Š., vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., 6 d., paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 7 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., prie pagal BK 180 str. 2 d. (plėšimas įsibraunant į patalpą) 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 180 str. 1 d. (plėšimas), pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas 2010-04-30) paskirtas bausmes, ir paskirti O. Š. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 1 mėnesiui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.