- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-12
- Bylos Nr.
- I-688-162/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Dalia Gumuliauskienė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių
- Advokatai
- Raimondas Mažulis
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjui A. M., jo atstovui advokato padėjėjui Raimondui Mažuliui, atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės atstovėms Ginai Breiterytei ir Ritai Gečienei, 2012 m. spalio 1 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (21/22)-10-2862 „Dėl vykimo per valstybės sieną be eilės leidimo neišdavimo“ panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. M. skundu (b.l. 5-6) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (toliau – ir Pagėgių rinktinė) 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (21/22)-10-2862 „Dėl vykimo per valstybės sieną be eilės leidimo neišdavimo“;
2) įpareigoti atsakovą įrašyti pareiškėją A. M. į asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašą;
3) priteisti pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, jog 2012 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į atsakovą dėl vykimo per valstybės sieną be eilės leidimo išdavimo, tačiau atsakovas 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (21/22)-10-2862 atsisakė išduoti leidimą. Mano, jog skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi jame nėra nurodytas aiškus administracinio akto turinys, nenustatytos teisės ir pareigos, taip pat administracinis aktas neatitinka jam keliamų bendrųjų reikalavimų. Skundžiamo sprendimo teiginys, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 131 patvirtintų Asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo sudarymo valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių (toliau – ir Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklės) keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas, pateikdamas atsakovui prašymą dėl įrašymo į sąrašą, pateikė visus taisyklėse nurodytus duomenis ir dokumentus – prašymą su taisyklėse nurodytais duomenimis, tiekimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir „INOK-Sovetsk“, kopiją; paso su Rusijos Federacijos viza kopiją; anksčiau pareiškėjui išduoto leidimo, galiojusio iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., kopiją; “INOK-Sovetsk“ generalinio direktoriaus prašymą išduoti daugkartinę Rusijos Federacijos vizą. Kadangi atsakovas jokių konkrečių taisyklių reikalavimų pažeidimo skundžiamame sprendime nenurodo, pareiškėjas daro išvadą, kad atsisakymas įrašyti jį į sąrašą iš esmės grindžiamas Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklių interpretavimu ir jų nuostatų aiškinimu nurodant, kad pareiškėjo su „INOK-Sovetsk“ palaikomi santykiai nėra darbo santykiai. Pareiškėjas pripažįsta, jog nėra sudaręs darbo sutarties su „INOK-Sovetsk“ ar kitu asmeniu, kadangi pasirinko kitokią veiklos rūšį, t.y. vykdo prekybos veiklą pagal verslo liudijimą. Pagal su „INOK-Sovetsk“ 2012 m. liepos 26 d. sudarytą tiekimo sutartį, pareiškėjas įsipareigojo du kartus per savaitę priimti prekes pagal šalių suderintą užsakymą ir už gautas prekes atsiskaityti. Pažymi, kad jokie įstatymai nenumato būtinybės visiems asmenims gauti pajamas būtent iš darbo santykių, todėl mano, kad jo vykdoma veikla atitinka minėtose taisyklėse nurodomą darbą. Pareiškėjas pabrėžia, jog Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklėse nenurodyta, kokie konkretūs dokumentai turi būti pridėti prie asmens prašymo įrašyti į sąrašą, taip pat nėra nuostatos, jog būtina pateikti darbo sutartį, todėl mano, jog Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklių 5 punktas kalba apie darbą plačiąja prasme. Pažymi, kad minėtos taisyklės nenumato, jog pateikiant prašymą dėl įrašymo į sąrašą, būtina įrodyti darbo santykius, atsiradusius iš darbo sutarties, todėl tokių įrodymų atsakovas neturi teisės prašyti. Mano, jog priimtu sprendimu yra pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi pareiškėjas anksčiau buvo įrašytas į sąrašą ir turėjo galiojantį leidimą, tačiau, nagrinėdamas naują pareiškėjo prašymą analogiškomis aplinkybėmis, atsakovas priėmė skirtingą sprendimą.
Pareiškėjas ir jo atstovas advokatas Raimondas Mažulis prašo tenkinti skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės atstovės Gina Breiterytė ir Rita Gečienė prašo skundo netenkinti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepime (b.l. 29-33) nurodo, jog pareiškėjas klaidingai interpretuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintas Pasienio kontrolės punktų veiklos taisykles bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 131 patvirtintas Asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo sudarymo valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisykles.
Pažymi, jog Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 37.7 papunktyje nurodyta darbo sąvoka negali būti suprantama plačiąją prasme. Taip pat nurodo, jog Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklių ankstesnėje redakcijoje (Valstybės žinios, Nr. 31-1185) buvo numatyta, kad būtina pateikti darbo sutartį. Mano, jog šio reikalavimo panaikinimas nereiškia sąrašo išplėtimo asmenims, kuriems suteikiama teisė vykti be eilės, o tiesiog turėtų būti suprantama kaip įvairesnių dokumentų, kuriais galima patvirtinti esant darbo santykius, pateikimo galimybę. Teigia, kad vertinant, ar pareiškėjo dokumentai patvirtina, jog asmuo dirba užsienio valstybėje, reikia atsižvelgti į Lietuvoje galiojantį darbo santykių reglamentavimą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 13, 15 ir 93 straipsniuose nurodyta darbuotojo sąvoka, taip pat yra įtvirtinti darbo sutarties požymiai, įgalinantys darbuotojo ir darbdavio santykius, identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį, o nesant šių požymių galima vertinti, kad susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų normos. Nurodo, jog pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus matyti, kad jis Rusijos Federacijoje ne dirba, o vykdo individualią veiklą, todėl pareiškėjo vykdoma veikla neatitinka darbo teisinių santykių sąvokos, vartojamos Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Šiuo atveju pareiškėją ir „INOK-Sovetsk“ sieja ne darbo teisiniai santykiai, o civiliniai teisiniai santykiai. Pabrėžia, kad prekių gabenimas per valstybės sieną turint verslo liudijimą ir sudarius pirkimo – pardavimo sutartį yra įprasta komercinė veikla, todėl mano, jog Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 37.7 papunktis turėtų būti suprantamas kaip ypatinga, tik darbuotojams, o ne verslininkams taikoma lengvata. Šios nuostatos aiškinimas plečiamai sudarytų sąlygas asmenų piktnaudžiavimui ir paneigta siauro rato asmenų, t.y. darbuotojų, mokinių ir kitų asmenų, greitesnio vykimo per valstybės sieną idėja. Teigia, jog skundžiamas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jame aiškiai suformuluotas sprendimas neįrašyti pareiškėjo į asmenų, be eilės įleidžiamų ir tikrinamų, sąrašą ir pareiškėjas šį sprendimą bei jo motyvus suprato. Pažymi, kad pareiškėjo įrašymas į asmenų, įleidžiančių ir tikrinamų be eilės sąrašą, prieštarautų teisingumo, protingumo principams, nes Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 37.7 punktas skirtas tik darbuotojams, asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį, o ne verslininkams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
Pareiškėjas prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (minėta toliau – ir Pagėgių rinktinė) 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr.(21/22)-10-2862 „Dėl vykimo per valstybės sieną be eilės leidimo neišdavimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) bei įpareigoti atsakovą įrašyti pareiškėją į asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašą.
Skundžiamame 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (21/22)-10-2862 (b.l. 9) nurodoma, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina darbo teisinių santykių, todėl atsakovas atsisakė pareiškėją įrašyti į asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašą bei išduoti leidimą. Teisiniu šio sprendimo priėmimo pagrindu nurodytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 131 patvirtintos Asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo sudarymo valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklės (minėta toliau – ir Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklės).
Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta tarp pareiškėjo ir atsakovo ne dėl dokumentų turinio, o dėl to, ar pareiškėjo pateikti dokumentai įrodo jo darbą užsienio valstybėje, arba leidimą dirbti užsienio valstybėje (nagrinėjamu atveju – Rusijos Federacijoje), dėl kurio pareiškėjui turėtų būti suteikta teisė vykti per valstybės sieną be eilės.
Dėl pareiškėjo vykdomos veiklos vertinimo
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 131 (b.l. 23-25) patvirtintų Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklės reglamentuoja asmenų, pageidaujančių, kad būtų įrašyti į asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašą prašymų pateikimą, prašymų nagrinėjimą, sprendimų apskundimą ir asmenų įrašymą į sąrašą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (1 punktas). Taigi šis teisės aktas reglamentuoja konkrečius atvejus, kada asmenys gali būti įrašyti į sąrašus asmenų, kurie į pasienio kontrolės punktus įleidžiami ir tikrinami be eilės, ir tai yra asmenys: 1) vykstantys į darbą ar grįžtantys iš darbo 2) vykstantys į mokymo įstaigą ir grįžtantys iš jos. Pareiškėjas minėta teise pageidauja pasinaudoti kaip asmuo, vykstantis į darbą Rusijos Federacijoje. Minėtų taisyklių 5 punkte nurodoma, kad vykstantis į darbą asmuo prie prašymo turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jis dirba užsienio valstybėje arba leidimą dirbti užsienio valstybėje. Šiose taisyklėse suformuluotas reikalavimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo dirba užsienio valstybėje arba leidimą dirbti užsienio valstybėje, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo pateikti dokumentai – viza, verslo liudijimas ir 2012 m. liepos 26 d. tiekimo sutartis Nr. 20 – patvirtina pareiškėjo darbo teisinius santykius užsienio valstybėje.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus dokumentus, atsižvelgia į Lietuvos Respublikoje galiojantį darbo teisinį reglamentavimą.
Pareiškėjo pateikta daugkartinė viza (b.l. 11) yra dokumentas, suteikiantis jam teisę šios vizos galiojimo laikotarpiu (t.y. iki 2012 m. rugpjūčio 12 d.) įvažiuoti į Rusijos Federaciją, tačiau nepatvirtina jo darbo šioje užsienio valstybėje. Pareiškėjui 2012 m. liepos 3 d. išduotas verslo liudijimas, kuriame veiklos vykdymo laikotarpiu nurodytos konkrečios liepos – rugsėjo mėnesio dienos (b.l. 12), taip pat nepatvirtina fakto, kad jis dirba minėtoje užsienio valstybėje. Priešingai, verslo liudijimas kaip tik patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas pasirinko vykdyti individualią veiklą prekybos srityje, o jo vykdomos veiklos teritorija yra Klaipėdos miesto savivaldybė. Pareiškėjo paaiškinimu teismo posėdyje nustatyta, kad verslo liudijime nurodytos veiklos vykdymo dienos nesutampa su pareiškėjo vykimo į Sovietsko miestą atsiimti prekių pagal 2012 m. liepos 26 d. tiekimo sutartį dienomis. Pareiškėjas, pateikdamas atsakovui prašymą dėl įrašymo vykti per valstybės sieną be eilės asmenų sąrašą, pateikė ir 2012 m. liepos 26 d tiekimo sutartį Nr. 20, sudarytą tarp pareiškėjo ir RAB „INOK-Sovetsk“ (b.l. 19-22), todėl teismas privalo nustatyti ir įvertinti, ar ši sutartis patvirtina pareiškėjo darbo užsienio valstybėje faktą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 93 straipsnyje apibrėžta darbo sutarties sąvoka, pagal kurią darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose pažymėjo, jog Darbo kodekso 93 straipsnyje įtvirtinti darbo sutarties požymiai yra reikšmingi tuo, kad leidžia darbdavio ir darbuotojo faktinius santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų (pvz., civilinės) teisės normos (Administracinių teismų praktika, Nr. 7, 2005 m., psl. 215–280). Šis išaiškinimas nagrinėjamoje byloje taikomas siekiant nustatyti, ar tiekimo sutarties pagrindu susiklostę santykiai tarp pareiškėjo ir RAB „INOK-Sovetsk“ atitinka darbo teisinius santykius. Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų tiekimo, jungtinės veiklos (partnerystės) ir kt. Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra ta, jog atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, darbo teisėje yra būtinas šalių pavaldumas, nes neįmanoma efektyviai organizuoti darbo, jei darbuotojas nebus įsipareigojęs veikti išimtinai darbdavio interesais, tuo tarpu civilinių sutarčių pagrindu sutarties šalys veikia išimtinai savo interesais.
Nagrinėjamoje byloje iš pateiktos 2012 m. liepos 26 d tiekimo sutarties Nr. 20 matosi, jog pareiškėjas A. M. yra sudaręs su RAB „INOK-Sovetsk“ prekių pirkimo – pardavimo sutartį, kuria pardavėjas (RAB „INOK-Sovetsk“) įsipareigojo perduoti du kartus į savaitę pirkėjo (pareiškėjo) nuosavybėn prekes pagal suderintą pirkėjo užsakymą, o pirkėjas įsipareigojo priimti prekes ir už jas sumokėti (sutarties 1.1 punktas). Šia sutartimi pareiškėjas neįsipareigojo dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą ar eiti tam tikras pareigas, laikytis darbo tvarkos ar paklusti darbdavio nurodymams, tačiau šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo priimti pardavėjo prekių užsakymą ir už jas atsiskaityti, o pardavėjas šias prekes tiekti. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjas nėra pavaldus „INOK-Sovetsk“, neatlieka jokių darbo funkcijų ir jam nėra mokamas joks darbo užmokestis. Šie teisiniai santykiai yra autonomiški bei teisiškai lygūs. Minėtos sutarties 6 punkte yra numatyta šalių atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pasireiškianti baudų ir delspinigių mokėjimu, nuostolių atlyginimu. Pagal sutarties 8 punktą visi ginčai dėl sutarties sprendžiami derybų keliu, o nepasiekus susitarimo, ginčai sprendžiami Kaliningrado srities Arbitražo teisme. Aptarta sutartis yra prekių pirkimo – pardavimo sutartis, atitinkanti civilinių sutarčių, o ne darbo sutarties turinį, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo ir RAB „INOK-Sovetsk“ nesieja darbo teisiniai santykiai, t.y. ši sutartis nepatvirtina pareiškėjo darbo arba leidimo dirbti užsienio valstybėje fakto.
Tai, kad dabartinėje Asmenų, vykstančių be eilės, sąrašo sudarymo taisyklių redakcijoje (2009 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. 1V-46, galiojanti nuo 2009 m. vasario 13 d.) neliko reikalavimo pateikti darbo sutartį nesudaro pagrindo išvadai, jog išplėstas asmenų, kuriems taikoma teisė bei eilės vykti per valstybės sieną, sąrašas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę įvairesniais dokumentais, o ne tik darbo sutartimis, patvirtinti darbo teisinių santykių buvimą užsienio valstybėje. Pasienio punktų veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, nustato patikrinimą atliekančių valstybės institucijų funkcijas pasienio kontrolės punktuose ir pasienio kontrolės punktų rėžimą. Minėtų taisyklių 37 punktas apibrėžia atvejus, kai asmenys ir transporto priemonės į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės. Pasienio punktų veiklos taisyklių 37 punkto 7 papunktis numato, kad į pasienio kontrolės punktus įleidžiami ir tikrinami be eilės vykstantys į darbą ir iš jo grįžtantys asmenys. Taigi minėta lengvata pasienio kontrolės punkte gali pasinaudoti tik darbuotojai tam, kad greičiau vyktų per valstybės sieną, tačiau tokia lengvata nenumatyta komercinę veiklą vykdantiems asmenims.
Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo
Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys, atitinkantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 37 punkte nustatytas sąlygas bei pateikę patvirtinančius dokumentus, kad atitinka šias sąlygas, jie įgyja teisę vykti per valstybės sieną be eilės. Vadinasi, asmenys, atitinkantys šio nutarimo reikalavimus, gali pagrįstai tikėtis gauti leidimą vykti per valstybės sieną, todėl tokie asmenys gali tikėtis, kad bus saugomi bei užtikrinami teisėti lūkesčiai kylantys iš šio poįstatyminio akto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka minėto teisės akto 37 punkto 7 papunkčio nuostatų, todėl negali pagrįstai tikėtis atitinkamų teisių ir teisėtų lūkesčių, kurie kyla iš šio teisės akto nuostatų. Pažymėtina, jog teisėti lūkesčiai kyla tik iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Šiuo atveju pareiškėjas negalėjo pagrįstai tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas vykti per valstybės sieną be eilės, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 126 patvirtintos Pasienio kontrolės punktų veiklos tasiyklės tokios galimybės nenumato asmenims, veikiantiems komercinės veiklos pagrindu. Atsakovo atstovių paaiškinimu teismo posėdyje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas vykti per valstybės sieną be eilės klaidingai išsiaiškinus aptartas teisės normas. Kadangi teisėtų lūkesčių apsaugos principas saugo tik tas teises, kurios kyla tik iš įstatymų bei kitų teisės aktų, o 2011 m. rugsėjo 1 d. leidimas vykti per valstybės sieną be eilės (b.l. 13-14) buvo išduotas klaidingai aiškinant teises normas, todėl tai nesudaro pagrindo pareiškėjui tikėtis, jog ir sekantį kartą toks leidimas turi būti išduotas. Išduotas leidimas nesuteikė pareiškėjui daugiau teisių nei, kad jam numato įstatymai ar kiti teisės aktai, todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis įgyti daugiau teisių, nei kad jų turėjo prieš išduodant minėtą leidimą. Remdamasi tuo teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas.
Dėl skundžiamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms
Bendruosius reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui nustato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti tikslūs, suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).
Iš šio teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo turiniui keliami tokie pat reikalavimai, kuriuos nustato Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis.
Skundžiamame sprendime nurodyta teisės norma, kuria vadovaujantis priimtas sprendimas (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas „Dėl asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo sudarymo valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių patvirtinimo“); nurodytas faktinis sprendimo pagrindas (pateikta verslo sutarties kopija nėra darbo sutartis ir nesudaro darbo santykių, todėl pateikti dokumentai neatitinka vykimo per valstybės sieną be eilės leidimo išdavimo taisyklių sąlygų); taip pat jame aiškiai suformuluotas sprendimas neįrašyti pareiškėjo į asmenų, įleidžiamų ir tikrinamų be eilės, sąrašą; sprendime nurodyta apskundimo tvarka. Nors skundžiamame sprendime nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 131 patvirtintų Asmenų, vykstančių į darbą, mokymo įstaigą ir grįžtančių iš jų, kurie į pasienio kontrolės punktus, esančius prie automobilių kelių, įleidžiami ir tikrinami be eilės, sąrašo sudarymo valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių punktas, tačiau sprendimo turinys pilnai atskleidžia, jog kalbama apie minėtų taisyklių 5 punktą, kuriame reglamentuojama, kokius dokumentus turi pateikti asmuo, siekiantis įrodyti vykimo į darbą faktą. Iš pareiškėjo skundo turinio ir jo paaiškinimų teismo posėdyje darytina išvada, kad taip skundžiamą sprendimą suprato ir pareiškėjas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pagėgių rinktinės 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (21/22)-10-2862 atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą pripažinus nepagrįstu, netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl 700 litų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.