Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-634/2015

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00010-2014-7

2015 m. balandžio 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant kaltinamajai A. K., jos gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiajam V. B., jo atstovei advokatei Rūtai Survilienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. išteisinta dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.), baudžiamoji byla nutraukta.

Nukentėjusiojo V. B. pareikštą civilinį ieškinį nuspręsta palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. privataus kaltintojo V. B. buvo kaltinama tuo, kad ji būdama V. B. kaimyne, kurių žemės sklypai ribojasi (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, 2013-05-10 V. B. darbdaviui (duomenys neskelbtini) viršininkui pateikė pareiškimą, kuriuo tyčia paskleidė apie V. B. žeminančią, tikrovės neatitinkančią informaciją, apkaltino jį sunkaus nusikaltimo padarymu ir šiais savo neteisėtais, tyčiniais veiksmais įvykdė nusikaltimą bei padarė neturtinę žalą, t.y. kaltinama pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., o būtent: 2013-05-10 pateiktame pareiškime Nr. G-184 A. K. tyčia paskleidė apie V. B. melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją „prašau Jūsų pagalbos dėl V. B. veiksmų mano atžvilgiu“, nors pačiai A. K. buvo gerai žinoma, jog nei pareiškimo rašymo metu, nei kitu laiku A. K. atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko, dėl ko jai reikėtų kreiptis pagalbos. Toliau, tęsdama nusikalstamą veiką, A. K. nurodė, jog „V. B. jai keršija naikindamas jos turtą“, „teismo metu sužinojo, jog V. B. turi daug baudų už greičio viršijimą, nes gali įvažiuoti į jos pastatą. Jis pavojingas kelyje“. Šiais savo teiginiais A. K. tyčia paskleidė apie V. B. tikrovės neatitinkančią, žeminančio turinio informaciją, siekdama darbdavio akyse jį pažeminti, sumenkinti, be to, A. K. tokiais savo pareiškimo teiginiais kaltina jį nusikaltimų padarymu ateityje, nors tam neturi jokio teisinio pagrindo. A. K. taip pat nurodė, jog V. B. ją „apšmeižė užgrobdamas dalį sklypo pagal žemės sklypo planą I. D. vardu“. Tęsdama nusikalstamą veiką A. K. pareiškime nurodė „Gerb. viršininke, noriu numirti savo mirtimi, o ne nuo V. B.. Todėl prašau Jūsų pagalbos“. Tokiais savo teiginiais A. K. sąmoningai apšmeižė V. B., nurodydama, jog jai yra grėsmė mirti nuo jo veiksmų, t. y. kad jis ateityje ketina ją nužudyti, tokiu būdu A. K. jį apkaltino sunkaus nusikaltimo padarymu ateityje. Tęsdama nusikalstamą veiką A. K. toliau tyčia nurodė jį žeminančią informaciją „Nesuprantu, kaip V. B. gali (duomenys neskelbtini) dirbti, kai savo sklypo ribų (keturių tiesių linijų) nesupranta. Nesuprantu kaip V. B. gali žeminti (duomenys neskelbtini) vardą“. 2013-10-21 pareiškime Nr. G-394, pateiktame (duomenys neskelbtini) viršininkui, A. K. tyčia paskleidė apie V. B. melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pareiškime nurodydama „kokių priemonių ėmėtės dėl V. B. pagal mano priduotus raštus: ...sužalojimą. Kiek man žinoma patikrinimo metu visi tie aktai pasitvirtino“. Tokiu pareiškimu A. K. patvirtino, jog jis ją sužalojo ir sužalojimo faktas pasitvirtino, nors pačiai A. K. dar nuo 2012-06-25 Kauno apygardos teismo nuosprendžio priimto baudžiamojoje byloje buvo gerai žinoma, jog jis teismo buvo visiškai išteisintas, pripažįstant, jog jokių smurtinių veiksmų, atitinkančių BK 140 str. 1 d., A. K. atžvilgiu neatliko. Akivaizdu, jog A. K., siekdama sumenkinti jo asmenį, tyčia paskleidė apie jį melagingą informaciją, nurodydama, jog jis ją buvo sužalojęs, nors informacijos paskleidimo metu žinojo, jog teismo jis visiškai išteisintas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, išteisintoji ir jos atstovė prašė pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

V. B. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad A. K. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų yra pagrįstos byloje surinkta medžiaga.

Pagal BK 155 str. 1 d. įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y., kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete. Tokių faktinių aplinkybių savo skunde, paduotame privataus kaltinimo tvarka, nukentėjusysis (privatus kaltintojas) nenurodė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atskiras kaltinimas privataus kaltinimo tvarka dėl įžeidimo pagal BK 155 str. 1 d. (nurodant nusikalstamos veikos padarymo vietą laiką, būdą ir pan.) nesuformuluotas, o A. K. veiksmų, nurodytų privataus kaltinimo skunde (skundo surašymas ir išsiuntimas dalinio vadui) negalima kvalifikuoti kaip viešą užgaulų žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimą (įžeidimą). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. išteisintina pagal BK 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių yra pagrįsta ir teisėta.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių 2014-05-14, 2014-06-05 metu išteisintoji jo atžvilgiu toliau tęsė nusikalstamą veiką ir atliko BK 155 str. 1 d. numatytus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės (skunde nesukonkretintos) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, privataus kaltinimo skundas jomis nėra grindžiamas, todėl apelianto argumentai dėl jų vertinimo šioje byloje nenagrinėtini.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje daug dėmesio skyrė A. K. skunde išdėstytų teiginių vertinimui ir padarė iš esmės teisingą išvadą, kad kaltinamosios veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Apylinkės teismas tokią išvadą grindė tuo, kad kaltinamoji tokiais veiksmais išreiškė nuomonę apie nukentėjusiojo daromus veiksmus jos atžvilgiu, taigi jos veiksmuose nėra subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės – tiesioginės tyčios. Teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje taip pat konstatavo ir tai, kad nėra nusikaltimo objektyviosios pusės, nors tokios išvados niekaip nemotyvavo.

Tam, kad asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Pagal BK 154 str. 1 d. dispoziciją būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti neigiamus padarinius, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. (duomenys neskelbtini) viršininkui pateikė raštą, kuriame išdėstė savo vertinimus ir nuomonę dėl atitinkamų jų darbuotojo V. B. veiksmų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad A. K. pateiktu raštu siekė ne paskleisti neigiamą informaciją apie V. B., o paskatinti vadovybę įvertinti jos nurodomus V. B. veiksmus. Bylos medžiaga patvirtina, kad teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojas G. G. nurodė, kad skundo turinys nebuvo paskleistas: „pasitarimo metu (…) vadas paminėjo tokį dalyką, kad gautas skundas ant V. B. iš kaimynės, pasakė, kad nekonfliktuoti su kaimynais. Kas buvo nurodyta skunde, jam aplinkybės nebuvo žinomos. Įvykių apie konfliktus nežino. Skundo faktai konkrečiai išdėstyti nebuvo, apie tai žino tik aukštesnė vadovybė” (b. l. 98). Be to, nukentėjusysis V. B. taip pat niekaip nepagrindė savo teiginių, kad skunde nurodytos aplinkybės buvo paskleistos tretiesiems asmenims. Jis bendromis frazėmis nurodė, kad: „teko aiškintis viršininkui aplinkybes po skundo, kalbos praėjo tarp bendradarbių, buvo nemalonu” (b. l. 118). A. K. nurodė, kad „rašė raštą dėl savo gyvybės, turto. Dėkinga viršininkui, kad jį (V. B.) apramino. Viršininkas atrašė, kad reikia kreiptis teismo keliu“ (b. l. 119). Taigi akivaizdu, kad informaciją priėmė, ją ištyrė ir atsakymą pateikė (duomenys neskelbtini) vadovybė, kuriai ši informacija ir buvo skirta, duomenų, kad ši informacija būtų paskleista tretiesiems asmenims (nesusijusiems su rašte išdėstytų aplinkybių tyrimu ir jų vertinimu), byloje nėra. Tokiu būdu darytina pagrįsta išvada, jog šiuo atveju nėra BK 154 str. 1 d. dispozicijoje būtino šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo, todėl nėra pagrindo asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-56/2004, Nr. 2K-91/2015 ir kt.).

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, proceso dalyviams suteikta galimybė užduoti klausimus išteisintajai A. K., tačiau pastaroji pasinaudojo savo teise neatsakyti į jai užduodamus klausimus. Taigi apelianto skundo argumentas dėl galimai pažeistų jo teisių, nesudarant galimybės užduoti klausimus A. K., buvo pašalintas apeliacinės instancijos teisme, tačiau išteisintajai pasinaudojus teise atsisakyti atsakyti į atskirus klausimus šio procesinio veiksmo atlikimas jokio rezultato iš esmės nedavė, naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nepaaiškėjo.

Apelianto skundas taip pat grindžiamas tuo, jog teismas A. K. išteisino pagal BK 154 str. 2 d., nors baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota pagal BK 154 str. 1 d. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio įžanginės ir aprašomosios dalies matyti, kad kaltinimas A. K. atžvilgiu buvo nagrinėjamas analizuojant, ar išteisintosios veikoje nėra BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, kaip to ir buvo prašoma nukentėjusiojo skunde. Pažymėtina, kad jokie minėto straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašyti nusikalstamos veikos požymiai (šmeižimas padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, per visuomenės informavimo priemones ar spaudinyje) nagrinėjami nebuvo, taigi šis neatitikimas vertintinas kaip techninio pobūdžio klaida, ji taisytina nekeičiant teismo nuosprendžio.

Skunde V. B. taip pat apeliuoja į teismo šališkumą, tačiau tokia apelianto subjektyvi nuomonė neparemta jokiais objektyviais duomenimis, iš esmės grindžiama tik nepasitenkinimu jam nepalankiu išteisinamuoju nuosprendžiu, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Be to, BPK 44 str. 5 d. įtvirtintas teismo nešališkumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso šalių palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodą elgesį su proceso šalimis, turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, nenustatyta, kad egzistuotų kiti BPK 58 str. numatyti pagrindai. Vien tai, kad teismas kitaip, negu apeliantas, vertino byloje esančius įrodymus, nėra pagrindas abejoti teismo nešališkumu.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl naikinti jį ir priimti naują nuosprendį ir A. K. nuteisti pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio teisinio pagrindo.

Konstatavus, jog A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo pagrįstai paliktas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė ne tik išteisinti A. K., bet ir nutraukti baudžiamąją bylą. Nagrinėjant bylą teisme, nebuvo nustatyta pagrindų, nurodytų BPK 235 straipsnyje, todėl toks teismo sprendimas yra perteklinis. Nuosprendis šioje dalyje neskundžiamas, todėl teismas neišeina iš apeliacinio skundo ribų.

Nukentėjusiojo V. B. atstovės advokatės R. Survilienės prašymas priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti netenkintinas, nes pagal BPK 106 str. 2 d. teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atmetus nukentėjusiojo apeliacinį skundą, jo turėtos atstovavimo išlaidos nepriteistinos.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, patvirtinančią 28,95 Eur dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. K. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už išteisintajai A. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad A. K. išteisintina pagal BK 154 str. 1 d.