Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo M. N. (toliau – M. N.) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties, kuria buvo atmestas M. N. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės K. R. 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo gautas M. N. 2014 m. lapkričio 19 d. pareiškimas dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Pareiškime nurodoma, kad 2013 m. spalio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) byloje Nr. A882-1463/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT byloje Nr. A882-1498/2013 pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 3500 litų ir 500 litų sumos neturtinei žalai atlyginti. M. N. teigimu, teismo sprendimai nėra vykdomi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (1.34)7R-1642 informavo pareiškėją, kad piniginės lėšos be jo sutikimo pervestos tretiesiems asmenims.

Išnagrinėjusi pareiškimą, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė K. R. 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 3 str. 1 d. 1 p., 168 str., ikiteisminį tyrimą pagal M. N. pareiškimą pradėti atsisakė, motyvuodama tuo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, M. N. pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2015 m. sausio 22 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.

Skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei, įstatymo 2 str. 6 d., teismo sprendimas atlyginti žalą yra įvykdomas, kai lėšos pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais. Pažymima, jog aptariamas įstatymas nenumato jokių išlygų, todėl ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi prievolę atlyginti teismo priteistą žalą. Jeigu antstolis trukdo sprendimo įvykdymui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija dėl antstolio procesinių veiksmų gali pateikti skundą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ne tik neskundė antstolio veiksmų, kuriais trukdoma vykdyti teismo sprendimą, bet ir sąmoningai ėmėsi veiksmų, kad teismo sprendimas būtų neįvykdytas. 2014 m. sausio mėnesį pareiškėjui paskambinus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, pasiteirauti, kada bus pervestos teismo priteistos lėšos žalai atlyginti, Ministerijos darbuotoja jam pranešė, kad priteisti pinigai M. N. pervesti nebus ir teismo sprendimas nebus įvykdytas, nes pareiškėjas turi įsiskolinimą antstoliams.

Pabrėžiama, kad 2014 m. vasario mėnesį antstolis V. D. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai pateikė patvarkymą dėl turto arešto, iš ko spręstina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija iš anksto ketino nevykdyti teismo sprendimo ir sąmoningai ėmėsi veiksmų, kuriais sutrukdė jį įvykdyti.

Pareiškėjo skundas netenkinamas.

LR BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Sutinnkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 2 str. 4 d., pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjus pareiškėjo skundą bei jo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės K. R. 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Teismas pritaria prokurorės nutarime bei ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nurodytiems pareiškėjo skundo atmetimo motyvams dėl esminių aplinkybių. Atvirkščiai nei savo skunde teigia pareiškėjas M. N., jų argumentacija yra teisinga bei pakankama, todėl nėra jokio pagrindo naikinti minėtų procesinių sprendimų.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad jis skundo argumentus dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos grindžia išimtinai savo subjektyvia nuomone ir samprotavimais. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai LR BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Jei veikoje nėra bent vieno LR BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsisakius pervesti teismo priteistas lėšas M. N., veikė ne teisės aktų nustatyta tvarka. Vien tai, kad M. N. netenkino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas pastarajam priteistos žalos atlyginimą nukreipti tretiesiems asmenims, nėra pagrindas teigti, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, LVAT 2013 m. spalio 15 d. nutartimi M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteista 3500 litų neturtinei žalai atlyginti. 2013 m. lapkričio 7 d. LVAT nutartimi M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteista 500 litų neturtinei žalai atlyginti. 2013 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo 2013 m. spalio 21 d. pareiškėjo prašymą LVAT sprendimais priteistą neturtinę žalą pervesti į Vilniaus pataisos namų sąskaitą. 2013 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo 2013 m. spalio 30 d. M. N. pataisymą, kuriame nurodyta, jog jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl 2013 m. spalio 15 d. LVAT sprendimo įvykdymo, nurodė sąskaitą, į kurią turėtų būti pervedamos jo atžvilgiu priteistos lėšos, pabrėžiant, kad lėšos turėtų būti pervestos ne į Vilniaus pataisos namų, bet į kito asmens, t.y. A. S., sąskaitą. 2013 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo kitą 2013 m. gruodžio 23 d. prašymo papildymą, kuriame nurodoma, kad M. N. 2013 m. spalio ir lapkričio mėnesiais kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl pinigų pervedimo į A. S. sąskaitą. Pareiškėjas prašė atšaukti ankstesnius jo prašymus pervesti pinigus į minėto asmens sąskaitą ir pervesti juos į Vilniaus pataisos namų sąskaitą. 2013 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija gavo antstolio V. D. patvarkymą Nr. 036-938, kuriuo areštavo pareiškėjui priklausančią 4000 litų sumą bei įpareigojo pervesti lėšas į depozitinę antstolio sąskaitą. Nors pareiškėjas nurodo, kad tokie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmai atitinka baudžiamojo nusižengimo, įtvirtinto LR BK 245 str., požymius, tačiau skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos plotmėje, bei atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, su tokia M. N. pozicija sutikti negali.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas; tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais; kartu sudaromos realios galimybės įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

Taigi bet kurio įsiteisėjusio teismo sprendimo (taip pat ir nesusijusio su bausmėmis) nevykdymas yra pavojinga veika, kuri kliudo teisingumo įgyvendinimui, kenkia teismų autoritetui, apskritai menkina žmonių pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais ir kartu paprastai daro žalą asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) teisėms ir teisėtiems interesams. Būtent valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias teismo sprendimų vykdymą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, nevykdantiems teismo sprendimą, įtvirtinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais.

Šiame kontekste aiškinant LR BK 245 str. nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui, galima būtų teigti, kad esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia LR BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą. Tačiau toks formalus LR BK 245 str. įtvirtintos teisinės nuostatos aiškinimas ne tik prieštarautų aptartoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės, t.y. ultima ratio, teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Tam, kad padaryta veika būtų laikoma nusikalstama, ji ne tik turi formaliai atitikti LR BK 245 str. įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad LR BK 245 str. įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012).

Vertinant aptartas aplinkybes M. N. skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos visumoje, matyti, kad M. N. prašymais kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl neturtinės žalos, priteistos LVAT 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. procesiniais sprendimais, atlyginimo. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei, įstatymo 2 str. 6 d., vykdant teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo, lėšos pervedamos į asmens nurodytą sąskaitą banke arba jo pageidavimu išmokamos grynais pinigais. Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, M. N., kreipdamasis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl jo atžvilgiu priteistos neturtinės žalos atlyginimo, savo prašymus tikslino net keletą kartų, t.y. 2013 m. lapkričio 4 d. ir 2013 m. gruodžio 30 d., nurodydamas vis kitą gavėjo sąskaitos numerį. 2014 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo gautas 2014 m. vasario 11 d. antstolio V. D. patvarkymas dėl turtinių teisių į pinigines lėšas, piniginių lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą Nr. 036-938, kuriuo antstolis areštavo 10019,77 litų dydžio skolininkui M. N. priklausančias turtines teises į pinigines lėšas, o taip pat ir išmokėtinas/perduotinas pinigines lėšas, kurias Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo/privalės išmokėti skolininkui M. N.. Šiuo patvarkymu antstolis V. D. įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nedelsiant M. N. priklausančias pinigines lėšas pagal minėtus LVAT procesinius sprendimus pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama aptartą antstolio patvarkymą, 2014 m. kovo 7 d. M. N. žalos atlyginimui priteistas sumas pervedė į antstolio sąskaitą. Toks Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimas, pareiškėjo skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktus, todėl nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbuotojų veiksmuose LR BK 245 str. įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo požymių neįžvelgiama. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 585 str. 1 d., antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus yra privalomi visiems asmenims. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, pervesdama pinigines lėšas antstoliui pagal jo pateiktą patvarkymą, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, vadovaudamasi LR CPK 585 str. nuostatomis, įvykdė antstolio reikalavimą, tuo tarpu pareiškėjas, nesutikdamas su tam tikrų antstolio procesinių veiksmų atlikimu/neatlikimu, remdamasis LR CPK 510 str. ir 512 str. nuostatomis, gali tokius antstolio veiksmus apskųsti.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo skundą nebuvo procesinio pagrindo, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokios aplinkybės pagrįstai konstatuotos skundžiamuose procesiniuose dokumentuose.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti pareiškėjo M. N. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. sausio 22 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.