- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- eA-1368-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02012-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- I. M., D. Ž., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Padovinio žemės ūkio bendrovei
- Pareiškėjas
- Kauno apygardos prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Marijampolės
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovių I. M. ir D. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, D. Ž., I. M., Padovinio žemės ūkio bendrovei (tretieji suinteresuoti asmenys – Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarė L. P., Marijampolės 2-ojo notaro biuro notarė N. U.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), 2017 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. panaikinti Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. S-18-19419-19519, kuriuo J. Ž. (duomenys neskelbtini) suteikta neatlygintinai nuosavybėn 9,42 ha žemės;
1.2. panaikinti Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-18-19615-19715, kuriuo J. Ž. (duomenys neskelbtini) suteikta neatlygintinai nuosavybėn 6,24 ha žemės;
1.3. pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo Padovinio žemės ūkio bendrovei;
1.4. pripažinti iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą 2010 m. vasario 18 d., notarinio registro Nr. 660, kuriuo D. Ž. ir I. M. atiteko J. Ž. nuosavybės teise neatlygintinai suteikti žemės sklypai, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini);
1.5. taikyti restituciją:
1.5.1. pripažinus negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, įpareigoti D. Ž. ir I. M. (toliau kartu – ir atsakovės) grąžinti valstybei visas pagal šį sandorį gautas pajamas – 5 600 Eur;
1.5.2. pripažinus iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą 2010 m. vasario 18 d., notarinio registro Nr. 660, žemės sklypus, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini), grąžintini valstybei natūra.
2. Pareiškėjas teigė, kad nuosavybės teisės į D. Ž. (D. Ž.) Lenkijos Respublikoje valdytą žemę pagal A. Ž. 1991 m. lapkričio 4 d. pateiktą prašymą jo paveldėtojui J. Ž. buvo atkurtos nepagrįstai, kadangi archyviniai duomenys patvirtina, jog nei D. Ž., nei I. Ž. (E. Ž.), Lenkijoje turėję atitinkamai 15,66 ha ir 15,65 ha žemės ūkio valdos, kartu su A. Ž. šeima 1939–1941 metais nebuvo įkeldinti į Lietuvos Respubliką ir mirė atitinkamai 1946 metais ir 1965 metais (duomenys neskelbtini) kaime, Lenkijos Respublikoje, o dokumentai, patvirtinantys, jog pats A. Ž. Lenkijoje nuosavybės teise valdė žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo pateikti. Kitaip tariant, nuosavybės teisės J. Ž. atkurtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl šios priežasties Marijampolės apskrities viršininko administracijos sprendimai Nr. S-18-19419-19519 ir Nr. S-18-19615-19715 laikytini neteisėtais ir naikintinais. Be to, atitinkamai, vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali gimti teisė), su šių administracinių aktų priėmimu susiję sandoriai, kuriais turtas perleistas kitiems asmenims, pripažintini negaliojančiais. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti egzistuojantį viešąjį interesą, pažymėjo, kad šiuo atveju nuosavybės teisės į D. Ž. Lenkijoje turėtos žemės plotą atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, šiuo pažeidimu valstybė prarado ne bendrai turtą, o turtą, skirtą žemės reformai įgyvendinti, be kita ko, nuosavybės teisėms atkurti. Pareiškėjas tvirtino, jog jis nėra praleidęs termino skundui paduoti, kadangi informaciją apie numanomą viešojo intereso pažeidimą prokuratūra iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) gavo tik 2017 m. rugsėjo 9 d. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo galimybių šioje byloje, nurodė neabejojantis nei Padovinio žemės ūkio bendrovės, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijusios žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nei D. Ž. ir I. M., paveldėjimo pagal įstatymą būdu įgijusios ginčo žemės sklypus, sąžiningumu, kadangi daugiau nei dešimt metų jokie reikalavimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo nebuvo reiškiami, ginčo žemės sklypai nebuvo išimti iš civilinės apyvartos, nuosavybės teisių perėjimo teisėtumas buvo patikrintas notaro. Manė, kad ginčo žemės sklypai natūra gali būti išreikalaujami tik iš D. Ž. ir I. M., nes jos šį turtą įgijo neatlygintinai, o kitoje dalyje restitucija taikytina sumokant ekvivalentą pinigais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį tenkinti.
4. Tarnyba iš esmės rėmėsi pareiškime nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais. Pritarė pareiškėjo pozicijai, kad atkuriant nuosavybės teises J. Ž. buvo pažeisti valstybės interesai, nes nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjas privalėjo kreiptis į teismą, gindamas viešąjį interesą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Padovinio žemės ūkio bendrovė atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė, pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, pripažinus negaliojančia, palikti žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendrovei.
6. Padovinio žemės ūkio bendrovė paaiškino, jog apie galimybę ir pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ją informavo Tarnybos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyrius 2016 m. gegužės 9 d. gautu pranešimu. 2016 m. birželio 9 d. minėtas Tarnybos skyrius sutiko, kad bendrovė pirktų šią žemę. Padovinio žemės ūkio bendrovė pažymėjo, jog ji neturėjo pagrindo nepasitikėti pardavėju ir galimybės patikrinti, ar valstybės institucijos nuosavybės teisę į žemę pripažino laikydamosi galiojančių teisės aktų ir ar ateityje nebus vykdomas restitucijos taikymas natūra bei žemės sklypo grąžinimas valstybei. 2016 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrovė šį žemės sklypą įsigijo iš D. Ž. ir I. M., sumokėjo 5 600 Eur už žemę, taip pat patyrė notarinės sutarties sudarymo, žemės nuosavybės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre išlaidas. Akcentavo, kad bendrovė, įsigydama šį žemės sklypą, veikė sąžiningai ir teisėtai, sklypą naudoja savo veikloje.
7. Atsakovės I. M. ir D. Ž. atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė bylą perduoti nagrinėti pagal teismingumą bendrosios kompetencijos teismui.
8. I. M. ir D. Ž. įsitikinusios, jog teisiniai santykiai, dėl kurių pareiškėjas kelia ginčą (sandorių ginčijimas, restitucija), yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normomis, todėl, vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Atsakovės taip pat tvirtino, jog pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti – vienas mėnuo nuo skundžiamo akto paskelbimo.
II.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą, t. y.:
9.1. panaikino Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. S-18-19419-19519 ir 2008 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-18-19615-19715;
9.2. pripažino negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, bei iš dalies negaliojančiu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą 2010 m. vasario 18 d., notarinio registro Nr. 660, pagal kurį D. Ž. ir I. M. paveldėjo J. Ž. nuosavybės teise valdytus žemės sklypus, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini);
9.3. taikė restituciją:
9.3.1. įpareigojo D. Ž. ir I. M. pagal pripažintą negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, gautas pajamas – 5 600 Eur grąžinti Lietuvos valstybei, o pardavimo objektą – žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), – nutarė palikti Padovinio žemės ūkio bendrovei;
9.3.2. nurodė žemės sklypus, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini), natūra grąžinti Lietuvos valstybei.
10. Teismas, atsižvelgęs į ginčo pobūdį (susijęs su valstybinės žemės suteikimu neatlygintinai piliečiams pagal Žemės reformos įstatymo nuostatas), pripažino, jog šioje byloje egzistuoja viešasis interesas – interesas, susijęs su teisingu žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn teisinius santykius reguliuojančių įstatymų taikymu. Pažymėjo, kad prokuroro nustatytos aplinkybės, įgalinančios manyti, jog administraciniai aktai priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, suteikia prokurorui ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti ginčą dėl viešojo intereso pažeidimo, siekiant ginčo žemės grąžinimo valstybės nuosavybėn.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, jog termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Šiuo atveju Kauno apygardos prokuratūra 2017 m. rugsėjo 7 d. gavo Tarnybos 2017 m. rugpjūčio 31 d. prašymą Nr. 20SD-4895-(14.20.7.) dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodytos su ginču susijusios aplinkybės, kartu su šiuo prašymu pateikti duomenys, patvirtinantys prašymo faktines aplinkybes ir pagrįstumą. Kadangi prokurorui pakako duomenų dėl viešo intereso pažeidimo, jis 2017 m. rugsėjo 15 d. į administracinį teismą kreipėsi nepraleisdamas termino skundui paduoti.
12. Teismas akcentavo, kad žemės suteikimą neatlygintinai nuosavybėn Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinių teritorijų sričių, reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės ir jų institucijų veikla, susijusi su žemės suteikimu nuosavybėn neatlygintinai Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu yra veikla viešojo administravimo srityje. Byloje vyraujantys santykiai yra viešojo administravimo srityje, nes vėlesni nuosavybės teisiniai santykiai susiklostė administracinių aktų, kuriais žemė buvo suteikta nuosavybėn neatlygintinai ir tapo civilinių teisinių santykių objektu, pagrindu. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina administraciniame teisme nepriklausomai nuo to, kad ginčas susijęs ir su civiliniais teisiniais santykiais, t. y. sandorių ginčijimu ir restitucija, reglamentuojamais privatinės teisės normomis.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nustatė, kad J. Ž. bendrai 15,66 ha žemės nuosavybėn neatlygintinai suteikta įvertinus jo tėvo A. Ž., D., 1991 m. lapkričio 4 d. parašymą Marijampolės rajono Marijampolės agrarinės reformos tarnybai. A. Ž. prašė sugrąžinti Lenkijos Respublikoje (duomenys neskelbtini) kaime, A. Ž. tėvo D. Ž. valdytą žemę. A. Ž. prašymą pateikė kaip Lietuvos Respublikos pilietis, kurio šeima įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš jo tėvo D. Ž. nuosavybės teise valdyto ūkio Lenkijos tuometėje teritorijoje. A. Ž. mirė 1992 metais. Teisę susigrąžinti D. Ž. valdytą žemę paveldėjo A. Ž. sūnus J. Ž.. Marijampolės apskrities viršininko administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 29 d. pažymoje Nr. PS-13-153 nurodyta, jog J. Ž. turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn 15,66 ha žemės už D. Ž. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės plotą. J. Ž. Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. S-18-19419-19519 „Dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje piliečiui J. Ž.“ suteikta 9,42 ha žemės, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini), 2008 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. S-18-19615-19715 „Dėl žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai kaimo vietovėje piliečiui J. Ž.“ suteikta 6,24 ha žemės nuosavybėn neatlygintinai, suteikiant žemės sklypus, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini).
14. Teismas konstatavo, kad J. Ž. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą negalėjo būti suteikta nuosavybėn neatlygintinai D. Ž. ir I. Ž. Lenkijos Respublikoje turėta nuosavybės teise žemė, nes nei D. Ž., nei I. Ž. į Lietuvos Respubliką kartu su A. Ž. šeima nebuvo įkeldinti ir todėl J. Ž. negalėjo pretenduoti į Lenkijoje jų turėtą žemę. Faktinę aplinkybę, kad D. Ž. ir I. Ž. į Lietuvos Respublikos teritoriją 1939–1941 metais nebuvo įkeldinti, patvirtina ir Lenkijos Respublikos Podlasko vaivadijos Seinų civilinės tarnybos valdybos 2003 metais išduoti mirties aktai, kuriuose nurodyta, kad tiek D. Ž. 1946 metais, tiek I. Ž. 1965 metais, mirė (duomenys neskelbtini) kaime (Lenkijos Respublika). Jokių duomenų, patvirtinančių, kad į Lietuvos Respublikos teritoriją 1941 metais įkeldintas A. Ž., D. (šeimos galva, žemdirbys, šeimininkas be samdinių), jo žmona O. ir jų sūnus A. tuometinėje Lenkijos Respublikoje nuosavybės teise valdė žemę, nėra nustatyta. Todėl teismui nekilo abejonių, jog J. Ž. neturėjo teisės pretenduoti neatlygintinai gauti žemę už D. Ž. ir I. Ž. Lenkijoje valdytą žemę. Taigi, ginčijami administraciniai aktai pripažinti naikintinais kaip neteisėti, nes iš esmės prieštarauja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvioms nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 91 str. 1 d.).
15. Teismas taip pat nustatė, jog pripažintų naikintinais administracinių aktų pagrindu buvo sukurti kiti teisiniai santykiai, nulėmę materialiąsias teisines pasekmes – neteisėtais administraciniais aktais neatlygintinai suteikta žemė buvo paveldėta įpėdinių D. Ž. ir I. M., vėliau vienas iš žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perleistas kito trečiojo asmens nuosavybėn – Padovinio žemės ūkio bendrovei. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika panašaus pobūdžio bylose bei principu ex injuria jus non oritur, nutarė, kad, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turėtų būti naikinti ir visi su šių aktų priėmimu susiję sandoriai, kuriais turtas perleistas tretiesiems asmenims, kadangi tik skundžiamų administracinių sprendimų panaikinimas viešojo intereso neapgintų. Atsižvelgiant į tai, tenkintas pareiškėjo reikalavimas pripažinti negaliojančiais pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, bei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, išduotą 2010 m. vasario 18 d., notarinio registro Nr. 660.
16. Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, akcentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad Padovinio žemės ūkio bendrovė žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo veikdama sąžiningai ir teisėtai, neturėjo pagrindo manyti, jog nuosavybės teisės į šį sklypą J. Ž. buvo atkurtos nepagrįstai, konstatuotina, kad bendrovė yra sąžininga įgijėja ir todėl, nesant duomenų apie turto valdymo praradimą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, šis sklypas neišreikalautinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnyje įtvirtintas vindikacijos taisykles. Tačiau D. Ž. ir I. M., neteisėtai minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleidus žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iš atlygintino sandorio gautos pajamos vertintinos kaip nepagrįstas praturtėjimas, todėl nepagrįstai įgytos pajamos išreikalautinos nepagrįstai turtą praradusio asmens (šiuo atveju – Lietuvos valstybės naudai), įpareigojant atsakoves grąžinti visas pagal šį sandorį gautas pajamas – 5 600 Eur (Civilinio kodekso 6.237 str.).
17. Teismas neabejojo ir D. Ž. bei I. M. sąžiningumu, nes jos ginčo žemės sklypus įgijo kaip įstatyminės įpėdinės, tačiau, kadangi šių atsakovių žinioje esantis turtas – žemės sklypai, kurių kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini), – buvo įgytas neatlygintinio sandorio pagrindu ir vertintinas kaip nepagrįstas pastarųjų praturtėjimas, nepagrįstai įgytas turtas iš atsakovių išreikalautinas turtą praradusios valstybės naudai (Civilinio kodekso 6.237 str.).
III.
18. Atsakovės I. M. ir D. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą.
19. Atsakovės palaiko savo poziciją, jog kilęs ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui (pažymi, jog jos vadovaujasi naujesne teismų praktika nei teismas) bei kad prokuroras praleido terminą skundui paduoti. Pastebi, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta ir išklausyta Vyriausybės įgaliota institucija, kuri vykdo vadovavimo ir kontrolės funkcijas 2007 m. lapkričio 21 d. ir 2008 m. birželio 20 d. žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimui (Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 ir 3 d.). Atsakovės mano, jog ginčijami administraciniai aktai buvo priimti įstatymų nustatyta tvarka. Jei pareiškėjas yra įsitikinęs priešingai, jis turėjo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos tarnautojų pareigų neatlikimo arba netinkamo atlikimo ir piktnaudžiavimo tarnyba Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta tvarka. Atitinkamų Marijampolės apskrities viršininko administracijos tarnautojų veiklos vertinimą atlikusi komisija (Valstybės tarnybos įstatymo 22 str.) jų veikloje neįžvelgė neteisėtumo, nepagrįstumo ar įgaliojimų viršijimo, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti jų priimtus sprendimus neturi jokio teisinio pagrindo, o ir pats pareiškėjas pareiškime nurodė tik faktines aplinkybes. Atsakovės atkreipia dėmesį ir į Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintą galimybę valstybės tarnautojus patraukti materialinėn atsakomybėn bei pastebi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į kokią valstybės instituciją, kuri būtų nustačiusi valstybės tarnautojo kaltę ir atlygintiną žalą. Be to, atsakovės pabrėžia, kad šioje byloje nėra nustatytas valstybės tarnautojo(-ų) ir / ar kitų asmenų nusikaltimas, todėl negali būti taikomas Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje numatytas daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo.
Atsiliepimas
20. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Pareiškėjas akcentuoja, kad prokurorui, kaip subjektui, nedalyvaujančiam materialiniuose teisiniuose santykiuose, iš kurių kilo ginčas, terminas skundui paduoti skaičiuojamas specifiškai – termino eigos pradžia laikytina diena, kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Mano, kad, nors byloje sprendžiami ir sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo klausimai, kurie būtų teismingi bendrosios kompetencijos teismui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad prielaidos šiems sandoriams sudaryti kilo iš ginčijamų administracinių aktų, t. y. Marijampolės apskrities viršininko administracijai nusprendus perduoti privačion nuosavybės žemės sklypus, laikytina, jog tokia byla teisminga administraciniam teismui. Toliau pareiškėjas nurodė sutinkantis su teismo išvadomis ir jų motyvais.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Tarnyba nesutinka su atsakovių pozicija, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, nes reikalavimai pripažinti negaliojančiais pirkimo pardavimo sutartį ir paveldėjimo teisės liudijimą, taikyti restituciją, nors ir civilinio teisinio pobūdžio, yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti ginčijamus administracinius aktus, priimtus vykdant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas procedūras, kurių vykdymas laikytinas viešojo administravimo veikla. Teigia, kad teismas tinkamai vadovavosi teismų praktika, prieidamas prie išvados, kad termino skundui paduoti pradžia laikytina 2017 m. rugsėjo 7 d., todėl prokuroras nepraleido šio termino. Tarnybos nuomone, kadangi už viešojo administravimo subjekto sprendimų teisėtumą atsako pats viešojo administravimo subjektas, o atsakovės neįvardijo kito subjekto, kurio teisėms ar pareigoms turės įtakos bylos išsprendimas, apeliacinio skundo teiginiai dėl į bylą neįtrauktų asmenų laikytini nepagrįstais. Pažymi, kad ginčijami administraciniai aktai pagrįstai pripažinti naikintinais, nes iš esmės prieštarauja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui, o atsakovių argumentai dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Padovinio žemės ūkio bendrovė atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą prašo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2016 m. birželio 27 d., notarinio registro Nr. 2509, pripažinti galiojančia, pakartoja atsiliepimo į pareiškimą argumentus.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarė L. P. atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą nurodo ginčo išsprendimą paliekanti teismo nuožiūrai.
Šalies argumentai
26. L. P. paaiškina paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (2010 m. vasario 18 d., reg. Nr. 660) išdavimo aplinkybes, teigia, kad liudijimo išdavimo metu nei administraciniai aktai, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės J. Ž., nei duomenys apie šio asmens daiktines ir nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, esantys viešame registre – Nekilnojamojo turto registre, nebuvo nuginčyti bei nebuvo pateikta duomenų apie pažeistas trečiųjų asmenų teises, ginčus ir pradėtus ar vykstančius teismo procesus.
27. P. Ž. ir A. L. 2019 m. lapkričio 8 d. teismui pateikė prašymą dėl įtraukimo į bylos nagrinėjimą, kuriame nurodo, jog D. ir I. Ž. yra jų seneliai. Teigia buvę įsitikinę, jog 1941 metais į Lietuvą buvo perkelti ne tik A. Ž. su žmona ir sūnumi, bet ir jo tėvai D. ir I. Ž.. Jiems neaišku, kokiu pagrindu Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2008 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. S-18-19615-19715 J. Ž. perduota neperkelto į Lietuvą D. Ž. Lenkijoje nuosavybės teise turėta 15,66 ha žemės bei kodėl analogiškai nebuvo perduota dalis I. Ž. Lenkijoje turėtos 15,65 ha žemės. Be to, J. Ž. galėjo gauti tik vieną ketvirtąją bendros 31,24 ha žemės dalį, t. y. 7,81 ha. Žemės grąžinimo procesas turėtų būti grąžintas į pirminę stadiją, visiems pretendentams žemę perduodant lygiomis dalimis – po 7,81 ha.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčas yra dėl žemės sklypų suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisėtumo.
29. Minėtu teisiniu reguliavimu numatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto.
30. Byloje nustatyta ir atsakovių nepaneigta, kad ginčo žemės savininkas D. Ž. 1946 metais mirė (duomenys neskelbtini) kaime Lenkijos Respublikoje ir į Lietuvos teritoriją nebuvo įkeldintas, todėl nesant šio teisinio fakto jo šeimos nariai neįgijo teises pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą neatlygintinai įgyti žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje.
31. Šios aplinkybes yra lemiančios ginčo baigtį, o atsakovių apeliaciniame skunde nurodyti kiti argumentai dėl žemės sklypo suteikimo aplinkybių Lietuvos Respublikos teritorijoje yra nereikšmingi, todėl plačiau nevertinami.
32. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamus sprendimus, teisingai taikė restitucijos sąlygas. Atsakovės ginčijamus žemės sklypus įgijo iš valstybės neatlygintinai be teisėto perleidimo pagrindo, todėl toks daiktas visais atvejais grąžinamas savininkui iš neteisėto įgijėjo (Civilinio kodekso 4.96 str. 3 d.).
33. Dėl kitų įpėdinių teisės neatlygintinai įgyti žemės sklypą pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015) konstatuojama, kad turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė, paveldima nustatyta tvarka.
34. Dėl anksčiau konstatuoto teisinio fakto nebuvimo, t. y. fakto apie žemės savininko įkeldinimą į Lietuvos Respublikos teritoriją (žr. nutarties 30 p.), D. Ž. turto įpėdiniai nėra pretendentai neatlygintinai gauti žemės sklypą Lietuvoje už D. Ž. valdytą žemę Lenkijos Respublikos teritorijoje. Kitų įstatyminių paveldėtojų, tarp jų – P. Ž. bei A. L., įtraukimas į šią bylą nėra privalomas, nes teismo sprendimas šioje byloje neturės įtakos jų teisėms bei pareigoms.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovių I. M. ir D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.