Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-07 · Civilinė byla Nr. 2A-112/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-07
Bylos Nr.
2A-112/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Intraforma“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui
Civilinė byla Nr. 2A-112/2012Procesinio sprendimo kategorija 87
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Intraforma“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė ,,Wigwam solutions“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kuriuo skundas atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-5898-178/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Intraforma“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Intraforma“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 2Ap-1219 ir įpareigoti Valstybinį patentų biurą ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti žymenį „LTSR muziejus“ (paraiškos Nr. 2007 2412) prekės ženklu. Nurodė, kad ieškovas pateikė paraišką dėl ženklo „LTSR muziejus“, paraiškos Nr. 2007 2412, įregistravimo prekių ženklu. Tačiau šį ženklą buvo atsisakyta įregistruoti. Ieškovas 2008 m. spalio 15 d. pateikė atsakovui prašymą dėl pakartotinės šio ženklo ekspertizės. 2009 m. gegužės 5 d. atsakovo prekių ženklų ir dizaino skyrius, atlikęs pakartotinę ekspertizę, priėmė sprendimą, kuriuo sprendimas neregistruoti ženklo „LTSR muziejus“ paliktas galioti. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 4 d. pateikė rašytinę apeliaciją su motyvuotu prašymu peržiūrėti atsakovo sprendimą. Atsakovo Apeliacinis skyrius 2010 m. sausio 19 priėmė sprendimą Nr. 2Ap-1219, kuriuo atmetė ieškovo apeliaciją ir paliko galioti sprendimą neregistruoti ženklo „LTSR muziejus“. Atsakovas nepagrįstai atsisakė registruoti ženklą „LTSR muziejus“, motyvuodamas tuo, jog šis ženklas neturi jokio skiriamojo požymio, nes tik nurodo istoriškai egzistavusios valstybės kultūros įstaigą. Priimant neigiamą ieškovui sprendimą nebuvo įvertinta tai, kad Lietuvos TSR valstybė nustojo egzistuoti daugiau kaip prieš 20 metų. Todėl bet kuris atidus ir apdairus pirkėjas ar galutinis vartotojas, susidūręs su tokiu prekės ženklu pažymėtomis prekėmis ar paslaugomis, supras, kad jos nėra kildinamos iš anksčiau egzistavusios valstybės ar susijusios su subjektu, susijusiu su anksčiau egzistavusia Lietuvos TSR. Ženklas „LTSR muziejus“ nėra nuolat kasdieninėje kalboje vartojamas žodis, šis žymuo naudojamas tik pakankamai siauroje srityje – kalbant apie anksčiau egzistavusios valstybės kultūrinį gyvenimą. Tokiu ženklu Lietuvoje nėra žymimos jokios prekės ar paslaugos, todėl galima manyti, kad jis leistų atskirti ieškovo gaminamas prekes bei teikiamas paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Ieškovo veiklos sritis, kurioje būtų naudojamas šis prekės ženklas, yra išskirtinė ir specifinė – muziejų ir paslaugų veikla. Lietuvoje nėra šioje srityje veikiančio subjekto, kuris žymėtų savo paslaugas tapačiu ar panašiu ženklu, kas leistų vidutiniam vartotojui lengvai atskirti ieškovo prekes ir paslaugas. Todėl, vertinant iš vidutinio vartotojo pozicijų, ženklas „LTSR muziejus“ turi pakankamai stiprų skiriamąjį požymį, t. y. atitinka įstatymo reikalavimus dėl įregistravimo. Be to, bent minimalaus skiriamojo požymio buvimas žymenyje yra pakankamas pagrindas jį įregistruoti prekės ženklu. Dėl šios priežasties ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, o ženklas „LTSR muziejus“ privalo būti įregistruotas. Toks atsakovo atsisakymas registruoti ženklą prieštarauja Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymui (toliau – PŽĮ), Lietuvos ir Europos Sąjungos teismų praktikai bei Europos Bendrijos ir paties atsakovo prekių ženklų registravimo praktikai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš paraiškos, prašomas įregistruoti prekių ženklu žymuo „LTSR muziejus“ yra išpildytas standartiniu šriftu žodžių junginys. Pirmasis žymens elementas yra buvusios valstybės pavadinimo santrumpa. Lietuvių kalbos žodyne „muziejus“ (ieškovo teikiamo žymens antrasis elementas) apibrėžiamas kaip „įstaiga renkanti, sauganti ir eksponuojanti įvairius senovinius ar šiaip retesnius daiktus, jos patalpos“. Tarptautinių žodžių žodyne (Alma litera, Vilnius, 2001 m.) jis apibrėžiamas kaip „kultūros įstaiga, renkanti, sauganti tirianti ir eksponuojanti gamtos, istorijos, materialinės ir dvasinės kultūros vertybes“. Taigi, „muziejus“ yra bendrinis žodis, reiškiantis įstaigas, kurios užsiima minėta veikla, ir šis žymuo prekių ženkle nurodytų tik įstaigos, kurios paskirtis ir yra teikti būtent tokio pobūdžio įstaigų paslaugas, pavadinimą. Teismo teigimu, toks žymuo niekaip neatspindėtų nei ieškovo, kaip tokio pobūdžio paslaugų teikėjo, nei šių paslaugų teikimo būdo specifiškumo, taigi, galima manyti, jog ir neleistų vartotojui atskirti jo teikiamų paslaugų nuo kitų muziejų teikiamų tokio pobūdžio paslaugų. Šių abiejų žymenų junginys buvo naudojamas (o ypač istoriniu aspektu – ir dabar yra naudojamas) atitinkamu valstybės laikotarpiu įvardinti (identifikuoti) veikiančias kultūros įstaigas, paprastai dar ir nurodant įstaigos specifiką pagal sritį – LTSR dailės muziejus, LTSR literatūros muziejus ir pan. Teismas nurodė, kad ieškovas apskritai skirtingai aiškina savo ketinimus dėl ženklo naudojimo: ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad prekių ženklo ,,LTSR muziejus“ (jei toks būtų įregistruotas) naudojimo ieškovas nesieja vien su tos valstybės (LTSR) egzistavimo laikotarpiu, jis apimtų ir didesnį istorinį laikotarpį (taigi, tokiu atveju ieškovo siekiamų teikti prekių ar paslaugų nebūtų galima sieti tik su LTSR egzistavimo istoriniu laikotarpiu ir konstatuoti ieškovo nurodomo veiklos specifiškumo 16, 41 klasių prekėms ir paslaugoms lyginant su kitomis panašaus pobūdžio įstaigomis), tuo tarpu prašyme dėl pakartotinės ženklų ekspertizės buvo teigiama, kad konkrečios prekės ir paslaugos būtų susiję su laikmečiu, kurį žymi norimas registruoti prekių ženklas (b. l. 22). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad sutinka su atsakovo pozicija, jog prašomas įregistruoti prekių ženklu žymuo, reiškiantis buvusios kultūros įstaigos pavadinimą, negalėtų įgyvendinti prekių ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Teismo teigimu, ieškovo nurodomi kiti argumentai, susiję su kitų, ieškovo nuomone – panašių, ženklų registracija Lietuvoje ar kitose Europos valstybėse nesuteikia pakankamo pagrindo konstatuoti, jog žymuo „LTSR muziejus“ turi skiriamąjį požymį, nes kiekvienas registravimui prekės ženklu teikiamas žymuo vertinamas kiekvienu atveju atskirai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Intraforma“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė ir nevertino ieškovo argumentų, susijusių su tuo, kad atsakovo vykdoma prekių ženklų registravimo praktika suponuoja, kad žymuo yra registruotinas ženklas, kadangi atsakovas yra įregistravęs ne vieną prekės ženklą, turintį panašius skiriamuosius požymius, kaip ir ieškovo prašomas įregistruoti žymuo, todėl atsakovas, kaip institucija, vykdanti prekių ženklų registravimą, turi užtikrinti savo vykdomos veiklos vientisumą bei įregistruoti žymenį prekės ženklu. Teismas iš esmės nevertino ieškovo argumentų ir rėmėsi vien atsakovo argumentais, tuo pažeisdamas CPK 2 ir 14 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.

2. Neteisinga teismo išvada, kad žymuo neturi skiriamojo požymio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, bet kuris prekės ženklas turi garantuoti pirkėjui arba vartotojui prekės šaltinio identiškumą – kilmę, tuo pačiu leidžiant atskirti vieno asmens prekes bei paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje ženklui nėra keliamas originalumo kriterijus, kaip pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl tam tikro ženklo įregistravimo prekės ženklu – svarbiausia, jog tam tikras ženklas turėtų bent minimalų skiriamąjį požymį ir leistų identifikuoti bei nustatyti tam tikrų prekių ar paslaugų kilmę. Vien ta aplinkybė, kad žymu yra sudarytas iš dviejų žinomų žodžių, negali būti laikoma pagrindu vertinti žymenį kaip neturintį skiriamojo požymio ar negalintį identifikuoti prekės ar paslaugos kilmės. Teismų praktikoje yra pažymima, kad tai, ar žymuo turi skiriamąjį požymį, ar ne, yra vertinama iš vidutinio vartotojo pozicijų. Ginčo žymuo, kaip visuma, dviejų žodžių junginys, turi pakankamą skiriamąjį požymį, leisiantį vartotojams atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų, tuo labiau, kad šis junginys pastaruoju metu kasdieninėje kalboje nėra vartojamas. Be to, ieškovas nori naudoti žymenį prekėms ar paslaugoms, susijusioms su muziejų ir suvenyrų veikla, žymėti.

3. Teismas, atmesdamas ieškovo skundą, neįvertino to, jog atsakovas, atsisakydamas įregistruoti žymenį, nesilaiko vientisos prekių ženklų registravimo praktikos, skirtingiems žymenims kelia skirtingus reikalavimus ir pažeidžia teisėtų lūkesčių bei lygiateisiškumo principus. Atsakovas yra įregistravęs ne vieną ženklą, kuris buvo naudojamas Lietuvos TSR valstybės gyvavimo laikotarpiu, taip pat ir nustojus egzistuoti LTSR, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žymuo laikytinas neturinčiu skiriamojo požymio. Europos Bendrijos mastu taip pat registruojami prekių ženklai, susidedantys iš anksčiau egzistavusių valstybių pavadinimų ar jų trumpinių.

4. Teismo sprendime iš esmės nepasisakoma dėl pagrindinių ieškovo nurodytų argumentų, todėl sprendimas laikytinas nemotyvuotu.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atsižvelgė į šios kategorijos bylose formuojamą teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl prekių ženklo registracijos.

Prekių ženklai – vienas iš pramoninės nuosavybės objektų, kurių pagalba vartotojai atskiria vieno subjekto gaminamas prekes arba teikiamas paslaugas nuo kito subjekto gaminamų prekių arba teikiamų paslaugų. Prekių ženklas yra svarbus įrankis ūkio subjektams konkuruojant, nes atskiria konkurentų prekes bei paslaugas. Reikalavimai prekių ženklui, įtvirtinti Prekių ženklų įstatymo 6 bei 7 straipsniuose (t. y. reikalavimai, kuriuos turi atitikti prekių ženklas tam, kad jis būtų saugomas išimtine teise), nėra savitiksliai. Jų esmė yra ta, kad saugomas išimtinių teisių pagrindu ženklas atliktų savo kaip prekių ženklo funkciją – atskirtų vieno subjekto gaminamas prekes arba teikiamas paslaugas nuo kito subjekto gaminamų prekių arba teikiamų paslaugų. Tai yra „testas“ prekių ženklui tam, kad jis galėtų atlikti savo esminę funkciją garantuoti prekių ženklu pažymėtos prekės kilmės identiškumą vartotojui arba galutiniam vartotojui, įgalinant jį, be jokios supainiojimo galimybės atskirti prekę ar paslaugą nuo kitų, kurios yra kitos kilmės. Tam, kad prekių ženklas galėtų įgyvendinti savo esminę funkciją neiškreiptos konkurencijos sistemoje, jis privalo suteikti garantiją, jog visos juo pažymėtos prekės ir paslaugos yra sukurtos prižiūrint konkrečiam asmeniui, kuris yra atsakingas už jų kokybę (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1998 m. rugsėjo 29 d. prejudicinį nutarimą, priimtą byloje Canon Kabushiki Kaisha v. Metro-Goldwyn-Mayer Inc., bylos Nr. C-39/97; 2002 m. birželio 18 d. prejudicinis nutarimas, priimtas byloje Koninklijke Philips Electronics NV v. Remington Consumer Products Ltd., Nr. C-299/99; 2002 m. gruodžio 12 d. prejudicinis nutarimas, priimtas byloje Ralf Sieckmann v. Deutsches Patent-und Markenamt, Nr. C-273/00; Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje SAT.1 Satelliten Fernsehen GmbH. v. OHIM, Nr. C-329/02 P; Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje BioID AG v OHIM, Nr. C-37/03 P; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P.; bylos Nr. 3K-3-554/2000; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad sprendžiant dėl prekių ženklo ir Prekių ženklų įstatyme įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui atitikties, t.y. ženklo galėjimo būti prekių ženklu, tai turi būti vertinama per ženklo funkcijos prizmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N.P, bylos Nr. 3K-3-969/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002).

Šioje byloje kilęs teisės klausimas yra susijęs su vieno iš absoliučių reikalavimų prekių ženklui, įtvirtinto PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikymu, kuriame numatyta, kad žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio. Prekių ženklų registracijos taisyklėse (toliau – Taisyklės) (patvirtinta Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-37) inter alia nustatyta, kad žymuo laikomas neturinčiu jokio skiriamojo požymio, jeigu toks žymuo sudarytas tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų (114.2 p.). Pagal Taisyklių 114.2.6. punktą skiriamojo požymio neturi žymenys, jeigu toks žymuo negali atskirti vieno asmens prekių ar paslaugų nuo kito asmens prekių arba paslaugų dėl to, kad sudaryti tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų.

Nagrinėjamu atveju prašomas įregistruoti prekių ženklu žymuo „LTSR muziejus“ yra išpildytas standartiniu šriftu žodžių junginys, skirtas 16 klasės prekėms bei 41 klasės paslaugoms. Pirmasis žymens elementas ,,LTSR“ – buvusios valstybės pavadinimo trumpinys. Antrasis žymens elementas ,,muziejus“ – įstaiga renkanti, sauganti ir eksponuojanti įvairius senovinius ar šiaip retesnius daiktus, jos patalpos (www.lkz.lt). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis ,,muziejus“ apibrėžiamas kaip įstaiga, kur renkami, laikomi, tiriami ir rodomi materialinės ir dvasinės kultūros dalykai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žodis „muziejus“ yra bendrinis žodis, reiškiantis įstaigas, kurios užsiima minėta veikla, ir šis žymuo prekių ženkle nurodytų tik įstaigos, kurios paskirtis ir yra teikti būtent tokio pobūdžio įstaigų paslaugas, pavadinimą.

Sprendžiant dėl žymens ir teisės aktuose įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui atitikties yra reikšmingos aplinkybės, susijusios, tiek su prekių ženklu per se (t. y. iš kokių elementų jis yra sudarytas), kokioms prekėms ar paslaugoms žymėti jis yra registruojamas, vidutiniu tų prekių ar paslaugų vartotoju, tiek su tuo, kaip šis vidutinis vartotojas suvokia tą prekių ženklą, tam tikrais atvejais. Junginys „LTSR muziejus“ yra įprastas ir buvo naudojamas bei dabar naudojamas istoriniu aspektu įvardijant atitinkamas kultūros įstaigas, kaip pvz. LTSR ateizmo muziejus, LTSR literatūros muziejus, LTSR liaudies muziejus ir pan. Junginį „LTSR muziejus“ vertinant registruojamų 41 klasės paslaugų atžvilgiu (ypač susijusių su muziejų veikla) jis neturi jokio skiriamojo požymio, nes tik nurodo istoriškai egzistavusios valstybės kultūros įstaigą, o 16 klasės prekių (spaudiniai, knybos, brošiūros ir kt.) atžvilgiu žymuo nusako muziejaus eksponavimo priemones. Todėl darytina išvada, kad toks žymuo negalės įgyvendinti prekių ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų.

Apelianto skunde nurodyti Lietuvoje ir Europos Bendrijoje įregistruoti ženklai nėra analogiški pavyzdžiai pareikštam žymeniui „LTSR muziejus“. Be to, žymens ir teisės aktuose įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui atitiktis įvertinama, kiekvienu atveju atsižvelgiant į visas aplinkybes ir žymens individualias charakteristikas (Paryžiaus konvencijos 6quinqies straipsnio (C) dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N.P, bylos Nr. 3K-3-969/2001).

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žymuo „LTSR muziejus“ negali būti saugomas išimtinių teisių pagrindu, kadangi jis neturi skiriamojo požymio. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai argumentavo, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėGintaras Pečiulis