- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-03
- Bylos Nr.
- 2-876/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- UAB „RM Sprendimai“
- Ieškovas
- UAB „SEB lizingas“, AB SEB lizingas "RM Sprendimai"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „RM Sprendimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. L2-4406-565/2009 pagal ieškovo UAB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „RM Sprendimai“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą dėl 275576,43 Lt skolos ir delspinigių išieškojimo solidariai iš skolininkų UAB „RM Sprendimai“ ir R. Š. . Pareiškimo reikalavimų užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkų turto ir piniginių lėšų areštą reikalavimo sumai. Teismo įsakymo neįvykdymo riziką pareiškėjas grindė skolininkų ilgalaikiu vengimu atsiskaityti su kreditoriumi ir didele reikalavimo suma.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir nurodė, kad iš kreditoriaus nurodytų aplinkybių matyti, kad skolininkas UAB „RM Sprendimai“ vėluoja atsiskaityti su kreditoriumi nuo 2008 m. gruodžio mėnesio. Be to, kreditorius yra pareiškęs didėlės vertės – 275576,43 Lt, turtinį reikalavimą tiek fizinio, tiek juridinio asmens atžvilgiu, kas savaime padidina sprendimo neįvykdymo riziką. Esant šioms aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui priimto palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartį. Atskirąjį skundą atsakovas grindžia šiais motyvais:
1. Didelė ieškinio suma neįpareigoja teismo visuomet taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai gali būti svarbus motyvas taikant laikinąsias apsaugos priemones, tačiau jokiu būdu nėra vienintelis.
2. Taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti įvertinama ar yra grėsmė, jog teismo sprendimas gali pasunkėti bei priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Ikiteisminis bandymas sureguliuoti kilusius ginčus, nesuradimas bendros pozicijos, negali būti traktuojamas kaip bandymas išvengti prievolių tinkamo ir savalaikio įvykdymo.
3. Ieškinio suma turi būti vertinama kaip didelė arba nedidelė būtent skolininkui, o ne kreditoriui. Skolininkas yra sėkmingai rinkoje veikianti įmonė, kurios turtas paskutinių metų finansinės atskaitomybės duomenimis buvo 20904959 Lt, todėl ieškinio suma atsakovui nėra didelė.
4. Kreditoriaus teiginiai, kad skolininkas gali imtis priemonių ir nesąžiningais būdais bandyti išvengti prievolių įvykdymo yra neteisingi ir neįrodyti byloje surinktais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007).
Tačiau, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog ši prezumpcija nėra absoliuti. Prezumpcija remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikant šią prezumpciją teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimu nustatytas tam tikro dydžio pinigines prievoles. Tada, kai yra įrodymų, jog pareiškimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, t. y. kai atsakovas paneigia objektyvios grėsmės (pvz., dėl didelės ieškinio sumos) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Su atskiruoju skundu atsakovas pateikė 2008 m. gruodžio 31 d. balansą (b.l. 113-114) ir nurodo, kad turtas paskutinių metų finansinės atskaitomybės duomenimis buvo 20904959 Lt, todėl ieškinio suma atsakovui nėra didelė. Tačiau iš 2008 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „RM Sprendimai“ mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 20125171, t.y. nedaug mažesni už turimą turtą, be to, 2007 metais įsipareigojimai ir mokėtinos sumos sudarė 109662087 Lt, todėl teigti, jog atsakovas yra finansiškai stabilus, pajėgus bei, kad jam 275576,43 Lt suma nėra didelė, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų, areštavo skolininkui priklausantį turtą ne didesnei nei kreditoriaus pareikšto reikalavimo sumai, pirmiausiai areštavo skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar neužtenkant, areštavo atsakovo pinigines lėšas.Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent toks minėtų priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, o tai leidžia skolininkui patirti mažiausiai suvaržymų ūkinėje-komercinėje veikloje. Taigi teismas pagrįstai taikė tokias priemones, kurios ne tik kad padeda užtikrinti ieškinį, tačiau leidžia atsižvelgti ir į atsakovo interesus.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.