- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-02
- Bylos Nr.
- ATP-454-309/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-29-3-00749-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Kavaliauskas
- Pažeidėjas
- M. M.
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas
teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarimo, kuriuo paliktas 2012 m. rugsėjo 11 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio (toliau – Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPK KPP) specialisto S. L. priimtas nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) nepakeistas ir M. M. skundas netenkintas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. nubaustas už tai, kad jis 2012 m. rugsėjo 3 d. 11.56 val. vairuodamas automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) k. esančioje sodų bendrijos teritorijoje, (duomenys neskelbtini) g., kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka Kelių eismo taisyklėse neaptarta, nedavė kelio transporto priemonei, kuri artėjo jam iš dešinės ir susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Šiais veiksmais M. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 120 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį.
Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPK KPP specialisto S. L. 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) M. M. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirta 150 Lt dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi atmetė M. M. skundą ir paliko galioti Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPK KPP specialisto 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu M. M. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį, taip pat panaikinti Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPS KPP specialisto S. L. 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad 2010 m. gegužės 28 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu „Dėl naujų pavadinimų gatvėms suteikimo“ (duomenys neskelbtini) kaimo keliams, kurie anksčiau neturėjo gatvės statuso, buvo suteikti gatvių pavadinimai, jų išsidėstymas pažymėtas kaimo teritoriją atspindinčiame žemėlapyje (priedai 1 ir 1A). Gatvės buvo užregistruotos VĮ „Registrų centro“ Adresų registre, buvo suformuoti nauji adresai. Kaip nurodo LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 1395 (2003 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1231 redakcija): „gatvė – kelias ar jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje, turintis unikalų kodų ir pavadinimų“ bei „gatvės pavadinimų sudaro vardas (žodis ar žodžių junginys, žodžio ar žodžių junginio ir skaitmens derinys) ir gatvės tipo nuoroda. Nustatomi šie gatvių tipai: gatvė, skersgatvis, akligatvis, alėja, prospektas, takas, plentas, kelias, aplinkkelis, vieškelis, aikštė, skveras ir krantinė“. Pasak apelianto, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, iškviesta liudyti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. Š. rėmėsi minėtuoju nutarimu aiškindama, kad: „akligatvyje, kuriame nėra dešimt namų, pavadinimas nesuteikiamas, o visi šių pastatų adresai priskiriami arčiausiai praeinančiai gatvei“. Toliau ji teigia, kad: „akligatvis dėl to akligatvio statuso nepraranda“. D. Š. nepaaiškino, kaip akligatvis pirmiausia įgauna statusą, tačiau vėliau tvirtina, kad „kelias, iš kurio išvažinėjo automobilis, vairuojamas V. S., kaip gatvė nėra įteisintas“. Mažeikių rajono apylinkės teismas nutartyje cituoja LR Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr. 1395 (2003 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1231 redakcija) „priimant sprendimą dėl sodų bendrijos ar jų masyvo teritorijoje esančių akligatvių priskyrimo gatvėms, turi būti atsižvelgta į potencialių adresų objektų skaičių tokioje gatvėje. Jeigu gatvėje būsimų adresų objektų ne daugiau kaip 10, tokių akligatvių projektuoti kaip gatvių nerekomenduojama, o juose esantys adresų objektai priskiriami artimiausiai suprojektuotai gatvei“, tačiau nepaaiškina ir jokiais dokumentais nepagrindžia, kuo remiantis niekada neturėjęs gatvės statuso ir atskiro pavadinimo kelias, kuriame savivaldybės sprendimu nebuvo suprojektuota gatvė, kaip tai ir rekomenduoja minėtasis LR Vyriausybės nutarimas, įgijo akligatvio statusą ir tapo lygiavertis Adresų registre įregistruotai, suprojektuotai gatvei. Visiškai neaišku, kuo remiantis kelias, niekada nebuvęs nei gatve, nei akligatvių, niekada neturėjęs atskiro unikalaus numerio ir pavadinimo, tapo akligatvių ir įgijo tokį statusą. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) gatvė buvo atitinkamai suprojektuota, pavadinta ir užregistruota, taigi įteisinta. Priskirti ir adresai šioje gatvėje išsidėsčiusiems pastatams, taigi ir esantiems sklypuose šalia (duomenys neskelbtini) g., Nr. 29, 31, 33 ir 35 pažymėtiems pastatams, iš kurių į jų adresuose nurodančią (duomenys neskelbtini) gatvę veda aklakelis (išvažiavimas). Toliau D. Š. dėsto, kad: „gatvės nėra perduotos miestui, tai yra rajono teritorija, tai yra sodų bendrijos prižiūrimos teritorijos“. Apelianto vertinimu, tokie argumentai leidžia manyti, kad kaimo gyventojų – šiuo atveju (duomenys neskelbtini) kaimo – susisiekimui svarbios gatvės kažkodėl turėtų būti laikytinos mažiau reikšmingos ir teisėtos, nei miestų ir didmiesčių gatvės.
Apelianto teigimu, nesuprantama, kodėl į nutartį buvo įtraukta ir niekuo nepagrįsta D. Š. asmeninė nuomonė, kad „šiam įvykiui neturi turėti jokios įtakos gatvių pavadinimų suteikimas“. Iš tokio pareiškimo tampa visiškai neaišku, kam Lietuvos Respublikoje reikia projektuoti gatves, suteikti joms pavadinimus ir jas registruoti. Neaišku ir tai, ar gatvių pavadinimų suteikimas neturi turėti įtakos tik šiam, ar visiems eismo įvykiams, nepriklausomai nuo to, ar jie įvyko mieste (pavyzdžiui, ties išvažiavimu į gatvę iš kompleksinio daugiabučių kiemo), ar kaime (šiuo atveju – ties išvaža į gatvę iš trijų sklypų savininkų naudojamo aklakelio). Nesupranta, kodėl teismas atsižvelgė ir nutartyje rėmėsi asmenine architektūros ir urbanistikos specialistės nuomone apie jos kompetencijai nepriklausančią sritį, kodėl neišsiaiškino bylos esmę sudarančių klausimų, neprašė D. Š. pateikti papildomų savivaldybės žinioje esančių dokumentų, kurie padėtų geriau suprasti pavadinimo neturinčio aklakelio reikšmingumą santykyje su įteisinta (duomenys neskelbtini) gatve.
Pasak apelianto, byloje (duomenys neskelbtini) kaimą, kuriame veikia sodininkų bendrija, buvo nuolat bandoma prilyginti uždarai teritorijai, pavyzdžiui, stovėjimo aikštelei ar įmonės teritorijai. Remiantis vieša informacija, kuri pateikiama VĮ „Registrų centro“ interneto svetainėje, skiltyje „Adresų registras“, rubrikoje „Dažnai užduodami klausimai“ (http://www.registrucentras.lt/ adr/apie/duk.php) aiškinama, kad: „Gatvių pavadinimai suteikiami ir registruojami tik gyvenamosiose vietovėse. Sodininkų bendrija yra juridinis asmuo (tam tikra įmonė), o juridiniams asmenims gatvės nepriskiriamos. Gatvių pradžia ir pabaiga gali sutapti su konkrečios sodininkų bendrijos teritorijos ribomis, bet gatvė vis tiek bus registruojama gyvenamojoje vietovėje. Svarbu žinoti, kad vienoje gyvenamojoje vietovėje esančių kelių sodininkų bendrijų gatvių pavadinimai negali kartotis, nes gatvės pavadinimas gyvenamojoje vietovėje turi būti unikalus“. Ten pat dar yra pateiktas išaiškinimas dėl gatvių įregistravimo svarbos: „Gatvių pavadinimai teisėtai naudojami tik tada, kai jie įregistruoti Adresų registre. Kol gatvės neįregistruotos, visi jas žymintys ženklai yra neteisėti. Tokiose gatvėse negalima suteikti numerį pastatui ar patalpai bei registruoti nekilnojamąjį turtą, deklaruoti gyvenamąją vietą ir atlikti kitus veiksmus“.
Apeliantas nurodo, kad Mažeikių rajono PK atstovas S. L. teismo posėdyje paaiškino, kad „tiek (duomenys neskelbtini) gatvėje, tiek tame kitame keliuke kelio ženklų nėra“. Policijos atstovas jau ne kartą neigia (duomenys neskelbtini) gatvėje esant kelio ženklus – lenteles su gatvių pavadinimais. Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPK KPP viršininkas N. G. 2012 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos teismui neneigia (duomenys neskelbtini) gatvėje esant ženklų, tačiau bando jų galiojimą nuneigti tuo, kad jų įrengimas neatitinka standartų. Pabrėžtina, kad vairuotojai negali būti baudžiami tik todėl, kad vadovaujasi akivaizdžiai matomais kelių ženklais, nors šie ir netinkamai pakabinti. N. G. rašte pats patvirtina, kad „vadovaujantis KET kelio ženklo 620 „Gatvės pavadinimas“ paaiškinimu, minėtas kelio ženklas privalo būti įrengtas prieš sankryžą, o tai tik įrodo, kad skirtingų gatvių pavadinimai reiškia – sankryžą, kur nesant pirmumo ženklų, reikia vadovautis dešinės rankos taisykle“. Apelianto teigimu, čia būtina pastebėti ir pabrėžti, kad nagrinėjamas eismo įvykis įvyko ne skirtingų gatvių pavadinimų sankryžoje, kurių viena yra šiek tiek toliau, už dviejų sklypų, kur kertasi (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Būtent ši, skirtingus pavadinimus turinčių gatvių sankryža, kaip ir kitos (duomenys neskelbtini) kaime esančios gatvių sankryžos, yra pažymėta gatvių pavadinimus nurodančiomis lentelėmis. Tačiau nagrinėjamasis eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) gatvę iš šalia jos esančių teritorijų, t. y. (duomenys neskelbtini) g. Nr. 29, 31, 33 ir 35 adresais pažymėtų sklypų. O ši vieta, remiantis N. G. išaiškinimu, nėra laikytina sankryža, nes čia nesikerta dvi skirtingų pavadinimų gatvės. Prašo atsižvelgti į tai, kad pats Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPS KPP viršininkas pripažįsta sankryžas ten, kur kertasi skirtingus pavadinimus turinčios gatvės, tai tik dar kartą įrodo, kad nagrinėjamasis eismo įvykis įvyko ne sankryžoje, todėl, kaip teigia apeliantas, jis buvo nubaustas nepagrįstai ir neteisėtai. Be to, pareigūnas S. L. taip pat aiškina: „jei nėra kelio ženklų ir važiavimas neaptartas, naudojamasi dešinės rankos taisykle“. Tačiau bylos metu policijos atstovai nė karto nepaaiškino, kodėl, jų manymu, laikytina, kad važiavimas (duomenys neskelbtini) kaimo gatvėmis nėra aptartas KET, kodėl būtų pagrįsta netaikyti nuostatos, kad „sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų“, kodėl miestuose iš kompleksinių daugiabučių kiemų išvažiuojant į gatvę dešinės rankos taisyklė negalioja, o analogiškoje situacijoje kaime galioja. Nepaaiškinta ir tai, kodėl šiuo atveju netaikytinas punktas, nurodantis išvažiuojant iš uždaros teritorijos (aklakelio) į gatvę, duoti kelią ja važiuojančioms transporto priemonėms.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, Mažeikių rajono apylinkės teismas, kaip ir priimdamas pirmąją nutartį, klaidingai cituoja Lietuvos Respublikos kelių įstatymą. Teismas konstatuoja, kad „Kelių įstatymo 1 straipsnyje yra nustatyta, kad keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius“ (pažymi, kad tai nustato ne Kelių įstatymo 1 straipsnis, nurodantis įstatymo paskirtį, bet 3 straipsnis „Kelių suskirstymas pagal reikšmę“). Teismas neatsižvelgia į šio įstatymo 3 straipsnį „Kelių suskirstymas pagal reikšmę“, kuris nurodo, kad toliau vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius, pagal kurį (duomenys neskelbtini) g., kuria važiavo jis, priskirtina prie vietinės reikšmės viešųjų kelių (Kelių įstatymo 3 straipsnis: keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams), kai kelias (išvažiavimas) kuriuo važiavo automobilio „Rover“ vairuotojas V. S. priskirtinas prie vietinės reikšmės vidaus kelių (Kelių įstatymo 3 straipsnis: juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams). Tuo remiantis darytina pagrįsta išvada, kad keliai, kuriais šiuo atveju važiavo jis ir V. S., yra nelygiareikšmiai, o reikšmingesne laikytina (duomenys neskelbtini) g. Be to, Mažeikių rajono apylinkės teismas neatsižvelgė ir į Kelių įstatymo 3 straipsnyje nurodytus kelių skirstymo pagal reikšmę kriterijus, t. y. „eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę“. Kaip jau nurodė ankstesniuose skunduose, nustatant jo vairuoto automobilio ir automobilio „Rover“ susidūrimo vietoje esantį bendro įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) g. 29, 31, 33 ir 35 sodų į (duomenys neskelbtini) gatvę socialinį ir ekonominį reikšmingumą ir jo tikrąją ir tiesioginę paskirtį turėtų būti akivaizdu, kad minėtasis išvažiavimas yra skirtas tik konkrečiam interesui patenkinti – patekti į (duomenys neskelbtini) g. 29, 31, 33 ir 35 sklypus iš (duomenys neskelbtini) gatvės arba įvažiuoti iš šių sklypų į (duomenys neskelbtini) gatvę. Būtent tokią kelio (išvažiavimo) paskirtį nurodo KET 3 punktas, pagal kurį „sankryžomis yra nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelių iš esančių šalia jo teritorijų“. Be to, apelianto vertinimu, (duomenys neskelbtini) gatvė socialiniu ir ekonominiu požiūriu gerokai reikšmingesnis kelias, nes juo ne tik naudojasi kelis kartus didesnis į šalia šios gatvės išsidėsčiusius sklypus norinčių patekti savininkų ir gyventojų skaičius, bet ši gatvė dar ir jungia kitas gatves, taigi yra svarbi šalia kitų gatvių išsidėsčiusių sklypų savininkams ir gyventojams. Be to, būdama visiškai pralaidi, ši gatvė užtikrina judėjimą visoje sodininkų bendrijos teritorijoje bei patekimą į ją ar išvažiavimą iš jos. Taigi, galima pagrįstai teigti, jog (duomenys neskelbtini) g. yra visuotinės svarbos, socialine prasme gerokai reikšmingesnė nei kelias (išvažiavimas), kuriuo automobiliu „Rover“ važiavo V. S..
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad papildomai šių kelių reikšmingumas nagrinėtinas ir remiantis kelių paskirtį bei funkcijas nurodančiu statybos techninių reikalavimų reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ laikytina, kad abiems minėtiesiems keliams priskirtini skirtingi papildomos klasifikacijos indeksai: (duomenys neskelbtini) gatvei priskirtinas D(2-5) papildomos klasifikacijos indeksas, pavadinimas „Paskirstomoji gatvė“, o nurodoma paskirtis ir funkcija „lengvųjų automobilių ir pėsčiųjų eismui susiformavusiose gyvenamosiose teritorijose, užstatytose vienbučiais ir dvibučiais gyvenamaisiais pastatais, mėgėjiško sodo teritorijose, senamiesčiuose“, o keliui, kurio važiavo V. S., priskiriamas D(2-7) papildomos klasifikacijos indeksas, pavadinimas „Privažiavimas“, o nurodoma paskirtis ir funkcija – „privažiuoti prie mažiau nei 10 sklypų susiformavusiose gyvenamosiose teritorijose, užstatytose vienbučiais ir dvibučiais gyvenamaisiais pastatais, mėgėjiško sodo teritorijose“. Taigi, grindžiant kelių reikšmingumą šiuo teisės aktu ir faktinėmis aplinkybėmis darytina neabejotina išvada, kad šie keliai taip pat nėra lygiareikšmiai, o socialine bei ekonomine prasme reikšmingesniu laikytina (duomenys neskelbtini) g. Be to, minėtasis kelias (išvažiavimas), kuriuo važiavo V. S., yra pralaidus tik viename gale (t. y. šis kelias yra akligatvis arba aklakelis), kuriuo patenkama į (duomenys neskelbtini) g., kai (duomenys neskelbtini) g., kaip tai nurodo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimas Dėl naujų pavadinimų gatvėms suteikimo ir planai, yra pralaidi abiejuose galuose. Mažeikių rajono apylinkės teismas taip pat neįvertino, jog analogiško reikšmingumo ir paskirties yra ir įvažiavimai į gatves iš daugiabučių namų kiemų. Papildomai pastebėtina, kad kiekvienas įvažiavimas ar išvažiavimas Lietuvoje nėra paženklintas kelio ženklais, ir jų kelio dangos gali būti vienodos. Be to, nors vienu keliu (išvažiavimu), skirtu patekti į gatvę ar iš jos įvažiuoti į šalia kelio esančias teritorijas, gali naudotis daugiau nei vieno daugiabučio namo gyventojai, šis kriterijus, ar kelio (išvažiavimo) ilgis nedaro iš šių teritorijų išvažiuoti į gatvę ar iš gatvės įvažiuoti į šalia esančias teritorijas skirto kelio (išvažiavimo) viršesnių už socialine ir ekonomine prasme svarbesnį kelią – gatvę, kuri yra įteisinta ir turi pavadinimą; o šalia minėto kelio (išvažiavimo), skirto patekti į gatvę ar iš jos įvažiuoti į šalia esančias teritorijas, išsidėsčiusiems namams dar ir priskirti tos gatvės, šalia kurios yra išsidėsčiusios teritorijos, adresai. Taigi, remiantis protingumo principu ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pateiktais 2012-05-28 Mažeikių rajono savivaldybės Tarybos sprendimu dėl naujų pavadinimų gatvėms suteikimo ir planais, galima neabejotinai ir pagrįstai teigti, kad kelias (išvažiavimas), kuriuo naudojasi (duomenys neskelbtini) g. 29, 31, 33, 35 sklypų gyventojai ar savininkai, neturi atskiro pavadinimo, o minėtuose planuose net nepažymėtas kaip galiojantis. Minėtiesiems sklypams priskirti būtent (duomenys neskelbtini) g. adresai, kaip matoma iš fotonuotraukos, vaizduojančios sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ planą. Todėl darytina objektyvi išvada, kad kelias (išvažiavimas), kuriuo naudojasi (duomenys neskelbtini) g. 29, 31, 33, 35 sklypų gyventojai ar savininkai nėra toks reikšmingas, kaip pati (duomenys neskelbtini) gatvė, o minėtasis pavadinimo neturintis kelias (išvažiavimas) tėra kelias, skirtas išvažiuoti iš šalia (duomenys neskelbtini) gatvės esančių teritorijų į (duomenys neskelbtini) gatvę, t. y. išvažiavimas iš kiemų, analogiškas kitiems išvažiavimams iš šalia kelio esančių teritorijų (pvz., daugiabučių kiemų). Pastebėtina ir tai, kad nei policijos organai (pareigūnai), nei Mažeikių rajono apylinkės teismas pagrįstai ir objektyviai neišaiškino, kuo šis konkretus kelias (išvažiavimas), skirtas išvažiuoti iš šalia (duomenys neskelbtini) g. esančių teritorijų į (duomenys neskelbtini) gatvę, skiriasi nuo bet kurio kito pirmumo ženklais pažymėto ar nepažymėto kitose Lietuvos vietose esančio išvažiavimo.
Apeliantas nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas nutartyje remiasi Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus eksperto E. G. ekspertizės aktu. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartyje įpareigojo Mažeikių rajono apylinkės teismą bylą nagrinėti iš naujo, kadangi teismas nebuvo aktyvus ir visapusiškai neišsiaiškino bylos aplinkybių. Šiaulių apygardos teismas taip pat nurodo, kad yra neaišku, kuri (duomenys neskelbtini) gatvė įvykio metu buvo pagrindinė, kad reikia specialių žinių, todėl tikslinga kreiptis į specialistus, kompetentingus nagrinėjamojoje situacijoje duoti paaiškinimus. Pastebi, kad gatvė negali pati su savimi kirstis, kaip tai numato 2011 m. sausio 25 d. LR Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-57 „Dėl numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo ir pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas „Pavadinimų gatvėms, pastatams statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašas“, kurio 10.3 punktas nurodo, kad „gatvė yra viena ištisine, kitų objektų neskaidoma ir nedalijama linija“. Kaip rodo 2010 m. gegužės 28 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. Tl-183 „Dėl naujų pavadinimų gatvėms suteikimo“ ir jo priedais Nr. 1 ir 1A, kuriuose (duomenys neskelbtini) gatvė plane pažymėta numeriais 12, 13, 14, ir 15, minėtoji gatvė atitinka 2011 m. sausio 25 d. LR Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-57 įtvirtintus reikalavimus, niekur pati su savimi nesikerta, nėra kitų objektų skaidoma, į ją užtikrinti privažiavimai. Apeliantas teigia, kad jis 2013 m. kovo 4 d. prašyme Mažeikių rajono apylinkės teismui nurodė visus argumentus, kuriais remiantis prašė skirti kompetentingus ekspertus, kurie pagal atitinkamus teisės aktus ir dokumentus išnagrinėtų, kuris kelias buvo pagrindinis. Tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismas kreipėsi tik dėl eismo įvykių ekspertizės, o paskirtasis ekspertas nurodė, kad nėra kompetentingas atlikti ekspertizę esminiais šios bylos klausimais. Jokie papildomi dokumentai nebuvo pateikti, nors minėtuosius klausimus prašė išsiaiškinti remiantis šiame prašyme jau įvardytais ir kitais bylai aktualiais ir Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, Adresų registro ir kadastro tekstiniais duomenų išrašais, grafiniais duomenimis ir dokumentų, pagal kuriuos registro objektai įregistruoti, detaliaisiais ir specialiaisiais planais, įskaitant savivaldybės tarybos sprendimu dėl pavadinimo gatvei suteikimo ar keitimo projektu, aiškinamuoju raštu, kuriame pagrindžiamas aprašo savivaldybės tarybos sprendimo projekte teikiamų pasiūlymų tikslingumas, gatvių išdėstymo planu (aprašo 1 priedas) topografiniame plane ar ortofotografinio ar topografinio žemėlapio ištraukoje, kuriame nurodytos gatvių ašinės linijos (fiksuojant pradžią, pabaigą ir posūkio taškus), esančios valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje, ir numatomi gatvių pavadinimai, kartografiniu pagrindu, skaitmeniniu ar analoginiu ortofotografiniu, ar kitu rastriniu arba vektoriniu žemėlapiu valstybinėje LKS-94 koordinačių sistemoje, užtikrinančiu ne mažesnį negu M 1:10000 skaitmeninei topografinei medžiagai reikalingą tikslumą, skaitmeninio ar analoginio pavidalo topografiniais planais M 1:500-1:2000 LKS-94 koordinačių sistemoje, savivaldybių teritorijų ribomis, gyvenamosios vietovės, kurioje projektuojamos gatvės, teritorijos ribomis, esamo gatvių tinklo planu (duomenimis), valstybinės ir vietinės reikšmės kelių tinklu ir kelių numeriais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės ir savivaldybių tarybų patvirtintus vietinės reikšmės kelių sąrašus, kitų kelių ir pravažiavimų duomenimis, nekilnojamųjų daiktų grafiniais duomenimis, įregistruotais Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre (toliau – Nekilnojamojo turto registras), Lietuvos Respublikos adresų registro (toliau – Adresų registro) ir Nekilnojamojo turto registro išrašais. Todėl klausimas dėl pagrindinės gatvės taip ir liko neišnagrinėtas. Ekspertas rėmėsi tik byloje jau buvusiais dokumentais, policijos pareigūnų ranka piešta schema, kurioje net nesimato, kad vienas iš kelių yra aklakelis. Nebuvo atsižvelgta į jokius kitus teisės aktus, nebuvo surinkti papildomi įrodymai ar argumentai. Be to, jis nepaaiškino, kodėl šiuo atveju neturėtų būti taikytinas KET punktas, nurodantis, kad sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų.
Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos teisės aktai nereikalauja įvažiavimų į šalia esančias teritorijas žymėti kelių eismo ženklais, o tokių įvažiavimų į gatves yra ne tik (duomenys neskelbtini) k. gatvių tinkle, bet ir visos Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų gatvių tinkluose (pavyzdžiui, analogiški miestuose yra ženklais nepažymėti išvažiavimai iš daugiabučių kiemų į gatves). Šiuo nagrinėjamojo eismo įvykio atveju, į eismo įvykio vietą atvykę pareigūnai net nevertino, kad įvykis įvyko vienoje tokių vietų, kurios nelaikomo sankryžomis, kaip tai nustato Kelių eismo taisyklės (sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš esančių šalia jo teritorijų), rinkdami itin fragmentiškus įvykio vietos duomenis (kaip tai nurodo eismo įvykio vietos schema) ir selektyviai taikydami Kelių eismo taisykles, o sugrįžę į policijos poskyrį nė nemėginę aiškintis, ar įvykis įvyko gatvių sankryžoje, nors (duomenys neskelbtini) km. gatvių tinklo duomenys yra laisvai ir viešai prieinami Adresų registre, priėmė teisės aktams prieštaraujantį (reikalaujantį pirmumo ženklais žymėti vietas, skirtas įvažiuoti į šalia kelio esančias teritorijas, o sankryžomis nelaikomas vietas pripažindami lygiareikšmių kelių sankryžomis) sprendimą kaltu laikyti jį. Toks, teisės aktams ir realiems viešai prieinamiems duomenims ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujantis sprendimas sukuria prielaidas neigti oficialiai ir laikantis visų galiojančių tvarkų ir procedūrų įregistruotų gatvių reikšmingumą prieš mažiau reikšmingus, gatvės statuso neturinčius įvažiavimus (išvažiavimus), taip sukuriant eismo dalyvių sąmyšį, kai važiuojant bet kokia gatve tektų praleisti visus iš kiemų išvažiuojančius ir iš dešinės artėjančius automobilius. O tai prieštarautų pačioms Kelių eismo taisyklėms, kurios tokių vietų nelaiko sankryžomis.
Pasak apelianto, teismų praktika rodo esant kitų LVAT nutarčių įvairiose daugiau ir mažiau į pastarąją panašiose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N3-856/2009, Nr. N444-777/2009, Nr. N261-l354/2009 ir etc.). Kaip jau minėjo, Lietuvos administracinis teismas yra nustatęs, kad: „Kelių eismo taisyklėse trūksta nuoseklumo, vartojant terminus „kelias“ bei „esanti šalia jo teritorija“ (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-856/2006). Dėl to vertinant, konkrečią teritoriją kaip vientisą, ar esančią šalia kelio, reikėtų atsižvelgti ne tik į Kelių eismo taisyklėse vartojamas sąvokas, bet ir į konkretaus kelio išsidėstymą ir kitas aplinkybes, iš kurių vairuotojas objektyviai galėtų spręsti apie važiavimo tvarką tokioje teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-777/2009)“. Remdamasis objektyviais įrodymais (t. y. pirmiausia - ties sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ įvažiavimu esantį viešai prieinamą sklypų ir gatvių planą, kurio fotonuotrauka buvo pateikta Mažeikių rajono apylinkės teismui bei visur pagrįstai aiškiai matomus kelio ženklus, nurodančius gatvės pavadinimus), o taip pat protingumo principu, kai protingumas suvokiamas kaip asmens proto galia, kuri paprastai būna paremta gebėjimu logiškai mąstyti, ir gyvenimo patirtimi, taigi ir žiniomis apie V. S. naudojamo kelio (išvažiavimo) paskirtį (išvažiuoti iš šalia (duomenys neskelbtini) g. esančių teritorijų į (duomenys neskelbtini) g.) bei rūšį (akligatvis, aklakelis, privažiavimas, vietinės reikšmės vidaus kelias) objektyviai sprendžia, kad vieta, kurioje įvyko jo ir V. S. vairuojamų automobilių eismo įvykis nėra laikytina sankryža, kaip tai ir nustato KET, t.y. „sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelių iš esančių šalia jo teritorijų“, todėl šiuo atveju galioja būtent KET 107 punktas nurodantis, kad „įvažiuodamas į kelių iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelių juo važiuojančioms transporto priemonėms“. Be to, KET priede „Kelių ženklai“ randamas ir toks išaiškinimas: „Draudžiamųjų ženklų galiojimas nesibaigia ties išvažiavimu iš šalia esančios teritorijos, taip pat ties lauko, miško ir kitais šalutiniais keliais, kuriuose nėra pirmumo ženklų“, leidžiantis ne tik priskirti išvažiavimus iš šalia esančios teritorijos prie šalutinių kelių, bet ir priskirdamas išvažiuoti iš šalia kelio esančių teritorijų skirtiems keliams išvažiavimo sąvoką.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad: „M. M. kaltas dėl įvykusio autoįvykio, nes nesilaikė dešinės rankos taisyklės, kurios duotu atveju buvo privalu laikytis“. Nors, kaip nurodo KET 120 punktas, šiuo atveju transporto priemonių trajektorijos kertasi, šis punktas netaikytinas, nes važiavimo tokiais atvejais tvarka KET aptarta tiek KET 2 skyriuje, kuris teigia, kad „sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelių iš esančių šalia jo teritorijų“, tiek KET 107 punktas, kuris nurodo, kad „įvažiuodamas į kelių iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelių juo važiuojančioms transporto priemonėms“. Tai, jog jo vairuojamo automobilio ir automobilio „Rover“ susidūrimas iš tiesų įvyko ne sankryžoje, turėtų neginčijamai patvirtinti ir jo padarytos prie įvažiavimo į sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją esančio šios teritorijos plano fotonuotraukos, kadangi minėtame plane šis kelias (išvažiavimas) nepažymėtas. O (duomenys neskelbtini) gatvė, kuria iki susidūrimo su automobiliu „Rover“ važiavo jis, turi savo pavadinimą, be to, ji kaip gatvė yra pažymėta ir jo jau minėtame plane, esančiame prie įvažiavimo į sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose rėmėsi tokiais pat argumentais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-883/2011 ir kt.). Akivaizdu, kad jei minėtame prie įvažiavimo į sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją esančiame šios teritorijos plane kelias (išvažiavimas), kuriuo važiavo „Rover“ vairuotojas V. S. nepažymėtas, analogiškai nėra pažymėta ir sankryža. Be to, sankryža nepažymėta nei viešai prieinamame VĮ Registrų centro Adresų registre, nei Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pateiktuose 2012-05-28 Mažeikių rajono savivaldybės Tarybos sprendime dėl naujų pavadinimų gatvėms suteikimo ir planuose. Pastarajame minėtasis kelias (išvažiavimas) taip pat nėra pažymėtas kaip egzistuojantis. Taigi, darytina akivaizdi išvada, kad jis važiavo laikydamasis Kelių eismo taisyklių, o dešinės rankos taisyklė pagal KET 120 punktą šiuo atveju netaikytina. Kadangi šiuo atveju eismo įvykis kilo ne sankryžoje, netaikytinos ir Kelių eismo taisyklių 18 skyriaus „Važiavimas per sankryžas“ nuostatos. Atitinkamai eismo įvykio dalyviams, vairavusiems transporto priemones kelio dalyje, kurioje kilo eismo įvykis, šio skyriaus reikalavimai netaikytini. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ir konstatavo išvadą dėl jo kaltės, o nagrinėjamu atveju kaltas kitas eismo įvykio dalyvis – automobilio „Rover“ vairuotojas V. S., kuris pažeidė KET 107 punktą, nurodantį, kad „įvažiuodamas į kelių iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelių juo važiuojančioms transporto priemonėms“, kas sąlygojo eismo įvykio kilimą. Papildomai pažymi, kad V. S. šiuo atveju pažeidė ir kitus KET punktus, pavyzdžiui KET 106 punktą, nurodantį, kad „prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams“.
Apeliantas taip pat pažymi, kad analogiškose situacijose organai (pareigūnai) KET traktuoja nevienodai (kaip, pavyzdžiui, rodo LVAT nutartis administracinėje byloje N444-883/2011, kurioje policijos pareigūnai analogiškoje situacijoje aplinkybes traktuoja visiškai priešingai, nei jo atveju), o tai pažeidžia įstatymų viršenybės principą, pagal kurį turi būti užtikrinamas teisėtumo vieningumas (įstatymai turi būti vienodai suprantami, vykdomi ir taikomi visoje šalies teritorijoje), be to įstatymas turi būti taikomas visuotinai (t. y. visiems teisės subjektams, taip pat aukščiausioms valdžios institucijoms ir pareigūnams). Taip pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, nustatantis, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Be to, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus.
Be to, apeliantas teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog klausimas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo fakto (šiuo atveju dėl sankirtos (sankryžos) pobūdžio, dėl kelių lygiareikšmiškumo yra teisinis, o ne techninis klausimas, ir jo sprendimas yra ne eksperto, o teismo kompetencija. Ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius – tik teismas. Tam ir yra teismas, kad veika ir jos padariniai būtų vertinami teisiniu požiūriu. Tik teismo kompetencija yra vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies (kasacinė nutartis Nr. 2K-187/2005). Be to, sprendžiant probleminius Kelių eismo taisyklių pažeidimo klausimus, į kuriuos KET neduoda tiesioginio atsakymo, svarbu vadovautis protingumo principu. Vadovaujantis Mažeikių rajono apylinkės teismo padaryta išvada išeitų, kad šioje kelių sankirtoje galioja dešinės rankos taisyklė, t. y. automobiliai, judėdami (duomenys neskelbtini) gatve tiesiai, turėtų sustoti ir praleisti iš gatvės pavadinimo neturinčių, iš kiemų vedančių kelių išvažiuojančius automobilius. (duomenys neskelbtini) gatvė yra pakankamai ilga, į ją įsilieja net keli įvažiavimai, ja naudojasi didelis skaičius gyventojų ir sklypų savininkų. Ar būtų logiška ir nesukeltų transporto chaoso, jei vairuotojai, važiuodami (duomenys neskelbtini) gatve turėtų suvokti, kad visi išvažiavimai laikytini gatvėmis be pavadinimo, sankryžos yra lygiareikšmės, ir praleistų įvažiuojančius automobilius. Nelogiškumą suvokė visi vairuotojai, net ir to automobilio, kuris nesustojo prieš sankirtą praleisti jo vairuojamo automobilio, vairuotojas V. S., norėjęs išsukti iš jam priklausančio kiemo vedančio aklakelio į (duomenys neskelbtini) gatvę, kuriai yra priskirtas jam ar jo šeimos nariams priklausančio pastato adresas. Be to, pažymi, kad ženklas „Pagrindinis kelias“ nestatomas ties kiekviena kelių sankirta. Priimdamas nutartį Mažeikių rajono apylinkės teismas neįvertino kitų KET reikalavimų, kurie padėtų suvokti kelių eismo reikalavimus, kaip antai KET 158 punkto (Nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu), 161 punkto (Sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti ir lenkiančioms transporto priemonėms), 162 punkto (Sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą), 164 punkto (Draudžiama įvažiuoti į važiuojamųjų dalių sankirtą, jeigu joje ar už jos yra kliūtis, kuri priverstų vairuotoją sustoti sankryžoje ir trukdyti kitų transporto priemonių eismui) reikalavimų. Taip pat nebuvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad V. S. matomumą labai ribojo iš abiejų pusių įrengtos tvoros, o priekyje tebuvo matyti namo siena, mat išvažiavimas prasideda jo kieme, o baigiasi ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) g. Jei jis būtų stabtelėjęs prieš pasukdamas kairėn ir įsitikinęs, kad manevrą atlikti saugu, kad gatve link jo neartėja joks eismo dalyvis, jis nebūtų atsitrenkęs į jo vairuojamą automobilį. Apeliantas nesutinka, su nutartyje įrašytu kaltinimu, kuriame visiškai nepagrįstai teigiama, kad: „M. M. bando traktuoti savo naudai priimtų savivaldybės tarybos sprendimų dėl gatvių pavadinimų suteikimo sodo bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ ir nori, kad (duomenys neskelbtini) gatvės akligatviui nebūtų suteikti gyventojams namų numeriai, nes galėtų traktuoti tai įvažiavimu į gatvę iš šalia esančios teritorijos“. Apeliantas teigia, kad visiškai nesupranta, kuo remiantis teismas daro tokią išvadą, primesdamas jam tokius kėslus, nes nuo pat bylos pradžios savo argumentus grindė būtent tuo, kad taip vadinamame akligatvyje esantiems pastatams jau yra suteikti adresai, jie priskirti (duomenys neskelbtini) gatvei. Jo manymu, būtent tai ir parodo, kad pavadinimo ir gatvės statuso neturintis kelias yra skirtas (duomenys neskelbtini) gatvėje gyvenantiems gyventojams, kurių adresai (duomenys neskelbtini) gatvės 29, 31, 33 ir 35, išvažiuoti iš savo sklypų į (duomenys neskelbtini) gatvę, o ja į kitas kaimo gatves ir už jo teritorijos ribų. Jam yra žinoma ir ne kartą cituota, kad pagal teisės aktus gatvė – sudėtinė adreso dalis, o namo numeris nurodo jo buvimo gatvėje vietą. Niekur nėra teigęs ir niekada neturėjo intencijų atimti iš gyventojų namų numerių, visuomet teigė, kad adresai (duomenys neskelbtini) kaime jau yra suformuoti, gatvės užregistruotos. Tai ne kartą pagrindė net pateikdamas sodininkų bendrijos plano bei Adresų registro fotonuotraukas. Prašo Šiaulių apygardos teismo atidžiai išnagrinėti visus bylos dokumentus, kuriuose yra surašęs savo argumentus ir panaikinti tokį niekuo nepagrįstą kaltinimą. Taip pat prašo atkreipti dėmesį į Mažeikių rajono apylinkės teismui teiktus jo prašymus bei pirmąjį apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui. Pažymi ir tai, kad pripažinęs aklakelį įvažiavimu į gatvę iš šalia esančios teritorijos, teismas jokiais būdais nepanaikintų adresų, mat gatvės statuso neturintis aklakelis nėra sudėtinė jame esančių pastatų adreso dalis. Išeina, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas atmetė kaip nepagrįstą versiją, kurios niekada net nebūtų pateikęs pirmiausia dėl teisinės logikos nebuvimo ir to nenaudos jam pačiam. Priešingai, nei teigia Mažeikių rajono apylinkės teismas, jis nuolat stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos apie taikytinus teisės aktus ir jų išaiškinimą, buvo visais atvejais geranoriškai nusiteikęs. Tokia Mažeikių rajono apylinkės teismo išvada leidžia manyti teismą neįsigilinus į su byla susijusius esminius teisės aktus. Be to, pažymi ir tai, kad ši byla jam nėra kažkuo lemtinga, iš jo nėra atimamos vairuotojo teisės, tad vienintelis jo tikslas – išaiškinti objektyvią, teisės aktams neprieštaraujančią ir įrodymais bei protingumo principu pagrįstą tiesą, kuria vadovaujantis turi važiuoti visi eismo dalyviai be išimties.
Apeliantas taip pat nesupranta, kodėl iš visų Kelių eismo taisyklių pareigūnai vadovaujasi tik vadinamąja dešinės rankos taisykle, suteikdami jai viršenybę prieš kitas taisykles, nebandydami aiškintis, ar įvykio vieta pirmiausiai iš viso laikytina sankryža, neigdami (duomenys neskelbtini) kaime esančius viešai visiems eismo dalyviams matomus ženklus, viešai prie įvažiavimo pateikta gatvių schema, leidžiančia vairuotojams susidaryti nuomonę apie kelių reikšmingumą. Neaišku, kodėl pareigūnai netaikė kitų galiojančių teisės aktų, bandydami visiškai išsiaiškinti situaciją, nesirėmė viešai prieinama informacija, neatkreipė dėmesio, kad jau pats V. S. adresas parodo aklakelio (išvažiavimo) priskirtinumą (duomenys neskelbtini) gatvei, kaip tai būtų analogiška miestuose, ties įvažiavimais į daugiabučių kiemus ar kitas uždaras, šalia kelio esančias teritorijas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos visos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, apeliantas teigia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartis neteisėta bei nepagrįsta įrodymais bei galiojančiais teisės aktais, o jo pateikti parodymai bei įrodymai interpretuoti šališkai ir neteisingai, taigi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu dėl teisės kreiptis į teismą užtikrinimo ir 31 straipsniu, užtikrinančiu nekaltumo prezumpciją, bylos viešą ir teisingą išnagrinėjimą nepriklausomame ir bešališkame teisme, bei Lietuvos ratifikuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, įtvirtinančiu teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos principą bei procesines garantijas, o taip pat įstatymų viršenybės, teisingumo ir protingumo principais prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį, taip pat panaikinti Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPS KPP specialisto S. L. 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPS KPP viršininkas prašo palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartį ir apeliacinio skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į teismo priimtą sprendimą, mano, jog teismas priėmė objektyvų ir teisiškai pagrįstą nutarimą, atsižvelgė į neginčijamas faktines medžiagoje nustatytas aplinkybes bei esminius įrodymus. Savo nuomonę grindžia tuo, jog bylos nagrinėjime dalyvavo abi šalys administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo bei Telšių apskr. VPK Mažeikių r. PK VPS KPP atstovas, mano, jog buvo įvykdyti visi Šiaulių apygardos teismo nutartyje minimi nurodymai, buvo iškviesta į teismo posėdį specialistė, buvo atliekama ekspertizė, todėl mano, jog posėdžių metu buvo pateikti visi įrodymai, išnagrinėtos visos įvykio aplinkybės ir pateikti visi prašymai, bei įvertintos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Byloje konstatuota, jog administracinės nuobaudos skyrimo tvarka ir terminai nepažeisti, veika kvalifikuota teisingai, todėl procesinių pažeidimų nenustatyta. Atkreipia dėmesį į tai, jog atlikus techninę ekspertizę, Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus 2013-06-27 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje patvirtinama, jog M. M. pažeidė Kelių eismo taisykles. Pabrėžia ir tai, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra viena iš prioritetinių krypčių eismo saugumo srityje, todėl eismo saugumą vykdančių padalinių pareiga yra užtikrinti eismo saugumą aptarnaujamojoje teritorijoje, ATPK tikslų įgyvendinimą bei teisingų sprendimų priėmimą pagal kompetenciją nagrinėjant administracines bylas. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles taip pat tiek pats teisės pažeidėjas tiek kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai įrodymų neabejotinai patvirtinančių M. M. kaltę, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje.
KET 1 punkte nustatyta, kad Kelių eismo taisyklės nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2 punkte nurodyta, kad Instrukcijos, taisyklės ir kiti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, nustatantys eismą keliuose, negali prieštarauti Kelių eismo taisyklėms.
Taigi, nagrinėjamu atveju visų pirma būtina vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. KET 9 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. KET 120 punkte nustatyta, kad kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka šiose taisyklėse neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės. Iš byloje surinktų duomenų: eismo įvykio schemos, fotolentelės, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos rašto Dėl sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ gatvių plano ir kelio ženklų, Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus 2013-06-27 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų duomenų matyti, kad eismo įvykis įvyko dviejų žvyro danga dengtų kelių susikirtime, kuriame važiavimo tvarka nėra reglamentuota, t. y. nėra pastatytų vieno kelio pirmumo kito kelio atžvilgiu rodančių ženklų, kelių danga vienoda. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju važiavimo tvarka šiame kelių susikirtime nebuvo nustatyta, todėl vairuotojai privalėjo vadovautis KET 120 punkte įtvirtinta taisykle, kad kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės.
Apeliantas skunde nurodo, kad eismo įvykis įvyko ne sankryžoje, o kelio susikirtime su išvažiavimu iš šalia esančios teritorijos. Teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, su tokiu apelianto argumentu nesutinka. Kadangi įstatymo leidėjas nustatydamas, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, įvertino tai, kad tokių situacijų keliuose yra pakankamai daug ir jos yra akivaizdžiai matomos ir suprantamos, t. y. numatė, kad vairuotojai įvertinę kelio dangos, jo pločio skirtumus ir kitas aplinkybes akivaizdžiai suvoks, kad važiuoja keliu ar į kelią išvažiuoja iš šalia jo esančios teritorijos. Tokios nuomonės laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinėse bylose Nr. N444-777/2009; Nr. N444?883/2011). Šiuo atveju teismas, įvertinęs kelių dangą, jų plotį, matomumą bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo daryti išvados, kad tiriamu atveju automobilių vairuotojai turėjo galimybę akivaizdžiai nustatyti, jog kelias, kuriuo važiavo V. S. vairuojamas automobilis, yra tik išvažiavimas į kelią iš šalia esančios teritorijos kelio atžvilgiu, kuriuo važiavo M. M. vairuojamas automobilis. Abiejų kelių dangos vienodos, t. y. sausas žvyras, kelių pločio skirtumas nėra didelis ar akivaizdus (20 cm (3,5 m ir 3,7 m)). Šiuo atveju apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl kelių reikšmingumo, jų svarbos sodų bendrijos gyventojams ir pan. neleidžia spręsti, kad kelias, kuriuo važiavo M. M. vairuojamas automobilis, turi pirmumą lyginant su keliu, kuriuo važiavo V. S. vairuojamas automobilis. Tokiu atveju vairuotojai turi vadovautis Kelių eismo taisyklėmis ir kelyje akivaizdžiai matomomis aplinkybėmis, o ne vertinti kelių reikšmingumą ar jų svarbą toje vietoje gyvenantiems gyventojams, nes toks kelių vertinimas prieštarautų Kelių eismo taisyklėse įtvirtintoms nuostatoms reguliuojant eismą, bei protingumo ir teisingumo principams.
Taigi, įvertinus visas aplinkybes konstatuojama, kad M. M. vairuodamas automobilį „Audi A6“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privalėjo vadovautis KET 9, 120 punktuose įtvirtintomis nuostatomis, t. y. laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, ir, kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka šiose taisyklėse neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės, tačiau šiomis nuostatomis nesivadovavo, dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas V. S. vairuojamas automobilis „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarinius tiesiogiai sieja priežastinis ryšys su M. M. minėtų KET nuostatų nesilaikymu, todėl konstatuojama, kad M. M. teisėtai ir pagrįstai pripažintas padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Teismas įvertinęs Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus 2013-06-27 ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) kitų byloje surinktų duomenų kontekste, neturi pagrindo abejoti šiame ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis. Ekspertizės aktą surašė kvalifikuotas ekspertas, turintis 11 metų ekspertinio darbo stažą, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, be to, byloje nėra nustatyta, kad ekspertizės aktą surašęs ekspertas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas.
Apeliantas skunde teigia, kad jo pateiktus įrodymus apylinkės teismas interpretavo šališkai ir neteisingai, todėl mano, kad priimta nutartis yra neteisėta. Aukštesnysis teismas išanalizavęs byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas būtų buvęs šališkas ar kitaip suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi teismas nagrinėdamas bylą nepažeidė bylos nagrinėjimo eigą ir tvarką reglamentuojančių teisės normų, teismo posėdžio metu apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį, liudytojus, atliko kitus reikalingus veiksmus, nutartyje išdėstė byloje surinktus įrodymus ir padarė teisiškai pagrįstas išvadas. Teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva, todėl nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra proceso įstatymo pažeidimas, jeigu priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Vien proceso dalyvių manymas, kad byloje buvo šališkai ar netinkamai ištirti byloje surinkti įrodymai, nesant proceso ar sprendimo surašymo taisyklių pažeidimų, nesudaro pagrindo daryti išvados apie tokių pažeidimų buvimą ir teismo šališkumą. Tai, kad teismų praktikoje panašiose situacijoje buvo priimti skirtingi sprendimai lemia atskirose bylose nustatytų aplinkybių visuma, ir to negalima laikyti teisėtumo ar lygiateisiškumo principų pažeidimais.
Tai, kad apeliantas subjektyviai vertina susidariusią situaciją, teisės aktų reikalavimus ir teismų praktiką, yra administracinėn atsakomybėn traukiamo teisės į gynybą įgyvendinimas ir tai laikytina jo pasirinkta gynybos taktika siekiant išvengti teisinių pasekmių. Tokia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pozicija nėra kaltinimas, todėl apelianto argumentai apie skundžiamoje nutartyje išdėstytus kaltinimus subjektyviai vertinant bylos aplinkybes, yra nepagrįsti ir atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas priimdamas 2013 m. liepos 18 d. nutartį M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai paliko nepakeistą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio specialisto S. L. 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarimą, todėl skundžiamos nutarties naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
M. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.