Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-09 · Administracinė byla Nr. A-261-1018-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-09
Bylos Nr.
A-261-1018-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
J. D.
Trečiasis asmuo
R. D. B., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Albinas Raudonis
Kategorijos
  • 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A18-1018/2007Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,vertėjaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjai J. D., jos atstovui advokatui Albinui Raudoniui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir R. D. B. dėl termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į S. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 9,31 ha ploto žemės sklypą, esantį Turniškių kaime, Vilniaus rajone, bei pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja nurodė, kad jos tėvui S. B. iki nacionalizacijos priklausė 9,31 ha ploto žemės sklypas Turniškių kaime, Vilniaus rajone, ir apie tai ji sužinojo iš giminaičių tik 2006 m. kovo mėnesį. Sužinojusi apie tai, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris 2006-03-28 pažymoje nurodė, kad S. B. Turniškių kaime valdė 4 ha žemės sklypą. Vilniaus apskrities archyvo pažymoje Nr. (8.12)-V5-337 nurodyta, kad Turniškių kaime S. B. valdė ir 5,31 ha žemės sklypą, todėl iš viso S. B. Turniškių kaime valdė 9,31 ha ploto žemės sklypą. Įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemės sklypą pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, nes iki 2006 m. kovo mėnesio ji apie tėvo valdytą žemę nežinojo ir neturėjo jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jos tėvas valdė nurodytą žemės sklypą. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad ji pati prisimena, jog jos tėvas turėjo žemės, tačiau ji nežinojo, kad galima atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą ir kad įstatymas nustato prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų padavimo terminus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija sutiko, kad būtų atnaujintas terminas pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises ir dokumentams, įrodantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį, jeigu bus nustatyta, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Paaiškino, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje duomenų apie S. B. žemę nėra.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. B. prašė tenkinti prašymą. Paaiškino, kad ji, kaip ir jos sesuo pareiškėja, nežinojo, jog Turniškių kaime, Vilniaus rajone, jų tėvui S. B. priklausė 9,31 ha žemės sklypas ir jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų neturėjo, todėl terminas atkurti nuosavybės teises praleistas dėl svarbių priežasčių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 str. 1 d. (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises pateikti iki 2001-12-31, o piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatymo 10 str. 4 d. (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nustato, kad iki 2003-12-31 kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai, o piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl Įstatyme nustatytų terminų praleidimo priežasčių yra nenuoseklūs ir prieštaringi: iš pradžių pareiškėja nurodė nežinojusi, kad jos tėvas S. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo žemės, o vėliau, teismo posėdžio metu, pareiškėja paaiškino prisimenanti, kad jos tėvas turėjo žemės, tačiau ji nežinojo, kad galima atkurti nuosavybės teises į šią žemę ir kad įstatymas nustato prašymo atkurti nuosavybės teises bei dokumentų padavimo terminus. Nei vienos iš nurodytų priežasčių nepripažintinos svarbiomis Įstatymo 10 str. prasme, nes visos jos yra subjektyvaus pobūdžio, t.y. priklausiusios nuo pačios pareiškėjos valios.

Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji elgėsi pakankamai rūpestingai. Ji teigė, kad nieko nežinojo apie savo tėvo nuosavybės teise turėtą žemę, tačiau teismas pažymėjo, kad iki prašomų atnaujinti terminų pabaigos ji ir nesiėmė jokių priemonių ar veiksmų, siekdama išsiaiškinti šias aplinkybes. Jokių įrodymų, kad pareiškėja domėjosi, dėjo pastangas, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu, nepateikta. Apie terminus prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo skelbiama viešai, terminai nustatyti įstatymais. Be to, įstatymų leidėjas nuo 1991-06-18 įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį asmenys galėjo realizuoti savo teises, ir paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489, nustatant jį iki 2001-12-31, o 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634 terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti buvo pratęstas iki 2003-12-31. Taigi terminas prašymams paduoti buvo nustatytas daugiau kaip 10 metų, o papildomiems dokumentams pateikti – daugiau kaip 12 metų, todėl konstatuotina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti savo teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdariai.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nenustatė, jog Įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą netenkino.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti 2007 m. vasario 19 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patenkinti. Apeliantė nurodo, kad su priimtu teismo sprendimu nesutinka, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalis, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose žmogaus pažeistų teisių gynyba yra neatsiejama nuo sužinojimo apie pažeistas teises momento (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 str. 1 d.). Tad nežinojimas aplinkybių, kurios sudaro galimybę ginti savo pažeistas teises ar įgyvendinti savo teises, yra svarbi priežastis, dėl kurios praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismo sprendime teigiama, kad apeliantės paaiškinimai dėl Įstatyme nustatytų terminų praleidimo priežasčių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apeliantė nurodo, kad kai pradėjo tvarkyti dokumentus dėl tėvo valdytos žemės, prisiminė, kad tėvas turėjo žemės. Tačiau ji tuomet nesuprato, ar ta žemė priklausė jos tėvui vienam, ar jis ją valdė su kitais žmonėmis, o apie tai, kad ji jam galėjo priklausyti nuosavybės teise, apeliantė net negalvojo, nes tėvas savarankiškai tvarkė visus, su žeme susijusius reikalus. Apeliantei atrodė, kad žemė priklausė visiems bendrai. Po to, kai atsirado kolūkiai, buvo skelbiama, kad nėra nuosavos žemės, nes ji visa yra valstybės. Tad apeliantei net minčių nekilo kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir išsiaiškinti, ar apeliantės tėvas S. B. turėtą žemę iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teisėmis. Nei apeliantė, nei jos sesuo R. D. B. nežinojo apie jų tėvo turėtą žemę ir apie tai, kad jis ją valdė nuosavybės teisėmis, nes neturėjo jokių tai liudijančių dokumentų, kol 2006 m. pavasarį jų negavo. Tad teigti, kad apeliantė buvo nepakankamai rūpestinga ir apdairi siekdama įgyvendinti Įstatymo suteiktas teises, negalima, nes, kai ji sužinojo, jog jos tėvas turėjo žemės, ji iš karto kreipėsi į atitinkamas institucijas, siekdama gauti kuo daugiau informacijos. Akivaizdu, kad nežinojimas apie tai, kad apeliantės tėvas nuosavybės teise valdė žemę, sutrukdė jai laiku kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl žemės susigrąžinimo.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, jog praleistas terminas gali būti atnaujinamas piliečiams dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Įstatymas nenumato, kad terminas atnaujinamas tik dėl svarbių ir objektyvių, t. y. nuo piliečių valios priklausančių, priežasčių. Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių paskutinių sakinių formuluotė reiškia, jog termino praleidimo priežastys gali būti įvairios, t. y. tiek objektyvios, tiek subjektyvios.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. B. nurodo, kad sutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Pagal šiuos Atkūrimo tvarkos punktus (2005-04-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 400 redakcija) piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi ir Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001-12-31, o Įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad terminas pilietybę patvirtinančiam dokumentui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003-12-31. Apeliantė nurodo, kad šiuos terminus praleido ir siekia juos atnaujinti.

Įstatyme bei patvirtintoje Atkūrimo tvarkoje nėra nurodytos priežasčių, kurioms esant turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui ir dokumentams pateikti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nesant įstatymo reglamentuojančio panašius santykius, teismas, vertindamas termino praleidimo priežastis, privalo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į Įstatymo pradmenis ir jo prasmę, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus bei Įstatymu nustatytų terminų trukmę, teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantės paaiškinimai dėl priežasčių, dėl kurių ji praleido Įstatyme nustatytus terminus prašymui ir dokumentams paduoti, yra nenuoseklūs ir prieštaringi: pareiškėja prašyme atnaujinti terminą nurodė, kad iš viso nežinojo, jog jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės, pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad prisimena, jog tokia žemė buvo, ir nežinojo, kad galima atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, o apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė, kad, pradėjusi tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, ji prisiminė, jog jos tėvas turėjo žemės. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad, nors pareiškėja ir buvo pamiršusi, kad jos tėvas valdė žemę, bet apie tai anksčiau žinojo. Tačiau netgi ir pareiškėjos nežinojimas, jog tėvas iki nacionalizacijos turėjo žemės, nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintas svarbia terminų praleidimo priežastimi, dėl kurios Įstatymo nustatyti terminai galėtų būti atnaujinti.

Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais, įstatymų leidėjui priėmus 1991-06-18 įstatymą Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Terminai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir tam tikrus dokumentus įstatymu būdavo vis pratęsiami, paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489, nustatant jį iki 2001-12-31, o 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634 terminas atitinkamiems dokumentams pateikti buvo pratęstas iki 2003-12-31. Apie terminus prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo skelbiama viešai. Todėl pareiškėja, nors ir nežinodama, kad jos tėvas valdė iki nacionalizacijos žemę nuosavybės teise, arba prisiminusi, kad jos tėvas turėjo žemės, turėjo realią galimybę per tokius ilgus Įstatymo nustatytus terminus kreiptis į atitinkamas institucijas pasidomėti ir sužinoti, ar jos tėvas iki nacionalizacijos valdė ar nevaldė nuosavybės teise žemės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja, per įstatymo nustatytus terminus nesiėmusi jokių veiksmų išsiaiškinti, ar jos tėvas iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise žemės, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo aplinkybės negali būti pripažintos objektyviomis kliūtimis paduoti atitinkamą prašymą ir pateikti atitinkamus dokumentus institucijoms, nes šios aplinkybės išimtinai priklausė nuo pareiškėjos pasirinkto elgesio modelio – nesidomėjimo savo galimomis teisėmis, suteiktomis Įstatymo, t. y. termino praleidimas šiuo atveju buvo sąlygojamas išimtinai subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad pagrindo atnaujinti terminą prašymui ir dokumentams paduoti nuosavybės teisių atkūrimui į S. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nėra. Todėl pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra, taigi J. D. apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiamaTeisėjai Stasys GagysBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas