- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- A-2365-575/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00310-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. E., Z. R., L. K., N. U., A. V., E. S., O. L. B., O. B., I. Š., J. G., G. R., G. Š., V. M., I. P., I. B., V. R., Ž. K., D. Ž., G. J., R. L., I. L., V. G., L. M., L. V., D. S., A. Š., S. R., D. K., A. A., O. S., M. K., V. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, VSDFV Alytaus skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. E., Z. R., L. K., N. U., A. V., E. S., O. L. B., O. B., I. Š., J. G., G. R., G. Š., V. M., I. P., I. B., V. R., Ž. K., D. Ž., G. J., R. L., I. L., V. G., L. M., L. V., D. S., A. Š., S. R., D. K., A. A., O. S., Z. R., M. K., V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. E., Z. R., L. K., N. U., A. V., E. S., O. L. B., O. B., I. Š., J. G., G. R., G. Š., V. M., I. P., I. B., V. R., Ž. K., D. Ž., G. J., R. L., I. L., V. G., L. M., L. V., D. S., A. Š., S. R., D. K., A. A., O. S., Z. R., M. K., V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. E., Z. R., L. K., N. U., A. V., E. S., O. L. B., O. B., I. Š., J. G., G. R., G. Š., V. M., I. P., I. B., V. R., Ž. K., D. Ž., G. J., R. L., I. L., V. G., L. M., L. V., D. S., A. Š., S. R., D. K., A. A., O. S., Z. R., M. K., V. S. (toliau – ir pareiškėjai) patikslintu skundu (I t. b. l. 11–19, 189–194, II t., b. l. 168–173) kreipėsi į teismą, kuriuo: 1) atsisakė dalies skundo reikalavimų – ta suma, kuria grąžinamas darbo užmokestis pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas); 2) prašė priteisti iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio ir grąžinamo darbo užmokesčio skirtumą, t. y. A. E. – 1 169,73 Eur, Z. R. – 1 263,41 Eur, L. K. – 1 429,54 Eur, N. U. – 1 395,91 Eur, A. V. – 575,93 Eur, E. S. – 2 343,27 Eur, O. L. B. – 3 309,73 Eur, O. B. – 2 451,53 Eur, I. Š. – 1 863,70 Eur, J. G. – 1 265,33 Eur, G. R. – 238,64 Eur, G. Š. – 1 258,70 Eur, V. M. – 1 388,75 Eur, I. P. – 697,10 Eur, I. B. – 1 160,36 Eur, V. R. – 1 517,09 Eur, Ž. K. – 575,02 Eur, D. Ž. – 574,87 Eur, G. J. – 1 159,15 Eur, R. L. – 67,75 Eur, I. L. – 2 398,75 Eur, V. G. – 1 276,40 Eur, L. M. – 1 387,05 Eur, L. V. – 728,06 Eur, D. S. – 2 352,91 Eur, A. Š. – 1 507,61 Eur, S. R. – 2 103 Eur, D. K. – 1 264,53 Eur, A. A. – 1 268,92 Eur, O. S. – 912,81 Eur, Z. R. – 1 978,67 Eur, M. K. – 1 954,63 Eur, V. S. – 1 557,42 Eur Pareiškėjai nurodė, jog ginčo laikotarpiu dirbo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius) karjeros valstybės tarnautojų pareigose. Pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjams buvo sumažintas darbo užmokestis, sumažinus nustatytus priedų už suteiktas kvalifikacines kategorijas dydžius ir taikant darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimais dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo. Prašė priteisti negrąžintą darbo užmokesčio sumą, atėmus grąžintiną dalį pagal Grąžinimo įstatymą už visą ginčo laikotarpį. Taip pat pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies konstitucingumą.Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepime (II t., b. l. 63–69, 177–179) nurodė, jog skundu nesutinka.Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis valstybės tarnautojams buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Kadangi Grąžinimo įstatyme yra numatytas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų kompensavimas, o šis įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl jų prašomos darbo užmokesčio dalies (skirtumo tarp priskaičiuoto darbo užmokesčio ir grąžintino pagal Grąžinimo įstatymą) priteisimo. Prašė taikyti ieškinio senatį.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai – VSDFV Alytaus skyriaus karjeros valstybės tarnautojai, kreipėsi į teismą, reikalaudami priteisti dalį darbo užmokesčio, kuris 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu jiems buvo sumažintas įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai. Teismas rėmėsi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, ir pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas. Dėl pareiškėjų prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi ir akcentavo, kad teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nustatė, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų ir konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia pareiškėjų teisę į teisingą atlygį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestas.
III.
Pareiškėjai (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 29–39), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo, remdamasis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundas buvo tikslinamas ir byla baigta nagrinėti galiojant ABTĮ pakeitimo įstatymui Nr. VIII-1029.
11.2. Pareiškėjai į teismą kreipėsi tikėdamiesi pašalinti įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai jiems sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, tuo pačiu siekdami, kad būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą, paisant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.
11.3. Pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams grąžinant nedidelę dalį jų patirtų praradimų, akivaizdu, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas neteisingas. Pareiškėjai įgijo lūkestį, kad jų patirti praradimai bus grąžinti didesne dalimi. Mano, jog įstatymų leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ir apribotos. Daliai pareiškėjų praradimai pagal Grąžinimo įstatymą išvis nėra kompensuojami, o kitiems kompensuojami tik nominaliai. Pareiškėjams patirti praradimai kompensuojami mažesni, pažeidžiant Konstitucijos 23, 29, 48 straipsnius. Dėl to pareiškėjams kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėjai pateikė pagrįstus teisinius argumentus ir konkrečius skaičiavimus.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius padavė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą (IV t., b. l. 44–47), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus ir pareiškėjų skundą pagrįstai atmetė. Mano, jog pareiškėjai nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, pagrindžiančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo, remdamasis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų skirtumo.Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, jog pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas nėra kompensuojamas visas per krizę sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, manydami, jog minėtų sumų išmokėjimas pagal Grąžinimo įstatymą efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjai prašė priteisti skirtumą, kuris susidarė tarp per krizę neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų dydžio. Atitinkamai pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.Nurodytų aplinkybių kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017).Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. E., Z. R., L. K., N. U., A. V., E. S., O. L. B., O. B., I. Š., J. G., G. R., G. Š., V. M., I. P., I. B., V. R., Ž. K., D. Ž., G. J., R. L., I. L., V. G., L. M., L. V., D. S., A. Š., S. R., D. K., A. A., O. S., Z. R., M. K., V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.