- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-22
- Bylos Nr.
- 1A-55-493/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54526-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Giedraitis, Arūnas Paštuolis, Jurga Vasiliauskienė
- Kaltinamasis
- G. O.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. O. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. O. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad jis, būdamas AB „(duomenys neskelbtini)“ elektrokrautuvo vairuotoju, 2018 m. lapkričio 8 d., apie 13.25 val., bendrovės teritorijoje, adresu: (duomenys neskelbtini), darbo metu vairuodamas elektrokrautuvą „Secab“, matydamas, kad koridoriuje prie sienos pasistatęs kopėčias ir pasilipęs ant jų dirba elektrošaltkalvis V. R., pravažiuodamas elektrokrautuvo galine dalimi kliudė kopėčių apatinę dalį, ko pasekoje nukentėjusysis V. R. nukrito ant grindinio ir patyrė kairio alkūnkaulio ir stipinkaulio apatinės dalies lūžimą, muštinę žaizdelę kairio dilbio srityje, dėl ko jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tokiu būdu pažeisdamas specialiąsias elgesio saugumo taisykles – Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2018 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 42-1, 152 punkto reikalavimą – „darbo metu laikytis technologinės darbų tvarkos“, ir Elektrokrautuvo vairuotojo (sandėlio) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 5, patvirtintos AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 9/212, 14 punkto reikalavimą – „Elektrokrautuvo valdymui sutelkti visą dėmesį“, 17 punkto reikalavimą –„Vairuojantis elektrokrautuvą privalo žiūrėti važiavimo kryptimi ir visada gerai matyti kelią, kuriuo važiuoja“ dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. R..
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad G. O. veiksmais nebuvo padaryta veika, turinti BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
3. Prokurorė skundžia Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. O. pripažinti kaltu, padarius BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį tęsti darbą bei būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; panaikinti G. O. skirtą kardomąją priemonę; kompaktinį diską palikti bylos medžiagoje.
Šalies argumentai
3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad G. O. darbo metu, vairuodamas elektrokrautuvą bei juo važiuodamas šaldytos produkcijos cecho koridoriumi, matydamas, kad koridoriuje prie sienos pasistatęs kopėčias ir pasilipęs ant jų dirba elektrošaltkalvis V. R., jį pravažiavęs ir pasikrovęs padėklus, atlikinėjo posūkio manevrą, kuomet nukentėjusysis V. R. buvo jo dešinėje, o paletės – kairėje pusėje, prieš tai įjungęs įspėjamąjį garsinį signalą, elektrokrautuvo galine dalimi kliudė kopėčių apatinę dalį, ko pasekoje nukentėjusysis V. R. nukrito ant grindinio ir patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad elektrošaltkalvio darbo vieta turėjo būti pažymėta ir aptverta, tačiau, anot liudytojo Ž. T., tas nebuvo padaryta dėl objektyvių priežasčių – trumpos darbo trukmės ir dėl to, kad buvo atjungta elektros srovė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu darbui atlikti reikia, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje, t. y. ir elektrokrautuvų zonoje, vaikščiotų darbuotojai, privaloma imtis tinkamų priemonių apsaugoti juos, kad įrenginiai nesužalotų. Remdamasis šiomis išvadomis, apylinkės teismas konstatavo, kad kaltinamasis, nors ir turėjo numatyti atstumą tarp jo ir nukentėjusiojo, stovėjusiojo ant kopėčių, objektyviai padaryti to negalėjo, kadangi nukentėjusiojo darbo vietos zona, pažeidžiant AB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtintas instrukcijas, nebuvo išskirta skiriamaisiais ženklais ar aptverta juosta, pagal kurią kaltinamasis, žinodamas pareigą būti atidžiam ir laikytis atstumo, galėtų objektyviai jį įvertinti.
3.2. Prokurorės skunde nurodyta, kad nagrinėjant bylą teisme buvo atlikta darbų saugos ekspertizė. Ekspertizės akte nurodyta, kad tiriamo nelaimingo atsitikimo priežastimi ir pagrindine sąlyga yra tai, jog prieš pradedant vykdyti elektros remonto darbus krautuvų judėjimo zonoje nebuvo imtasi tinkamų priemonių, kurios užtikrintų, kad krautuvai nesužalotų krautuvų judėjimo zonoje elektros remonto darbus vykdžiusių elektrošaltkalvių. Tuo pačiu nustatytas ir nelaimingo atsitikimo mechnanizmas – G. O. valdomas krautuvas kliudė kopėčias, ant kurių palypėjęs tuo metu dirbo V. R., dėl to nukentėjusysis, netekęs pusiausvyros, nukrito ant betoninių grindų ir patyrė sužalojimus. Šiuo atveju būtina nustatyti, kokią įtaką padariniams atsirasti, turėjo kaltinamojo veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo, nes nukentėjusiojo padaryti pažeidimai automatiškai neeliminuoja kitų asmenų baudžiamosios atsakomybės esant priežastiniam ryšiui tarp jų padarinių ir kilusių pasekmių.
3.3. Apeliantė skunde sutinka, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta saugi elektrošaltkalvių darbo zona. Vertinant ekspertizės akte įvardintą nelaimingo atsitikimo priežastį ir pagrindinę sąlygą, numatytą Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102, 2 priedo 2.3. punkte – jeigu darbui atlikti reikia, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje vaikščiotų (vykdytų darbus) darbuotojai, privaloma imtis tinkamų priemonių apsaugoti juos, kad įrenginiai nesužalotų, įžvelgtini darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimai. Visgi, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 176 straipsnį kilti nėra būtinų dispozicijoje numatytų sunkių padarinių. Šiuo atveju darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui už nustatytus pažeidimus galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, tačiau, kaip ir minėta, tai neeliminuoja kaltinamojo, dėl neatsargumo sukėlusio pavojingas pasekmes, baudžiamosios atsakomybės. Be to, tais atvejais, kai eksploatuojant transporto priemonę įstatyme numatyti padariniai sukeliami pažeidžiant teisės aktais nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles kitose veiklos srityse (pvz. darbų saugos) ir šis pažeidimas nesusijęs su kelių transporto eismo saugumu, veika, priklausomai nuo kilusių padarinių, kvalifikuojama pagal atitinkamą BK straipsnį.
3.4. Anot prokurorės, bylos duomenys leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju G. O. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad, vairuojant elektrokrautuvą ir atliekant posūkio manevrą, nukentėjusysis gali būti sužalotas. Išteisintasis buvo supažindintas su elektrokrautuvo vairuotojo (sandėlio) saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 5, patvirtinta AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 9/212, kurioje inter alia numatyta, kad, vairuodamas krautuvą, vairuotojas visada privalo gerai matyti kelią, kuriuo važiuoja (Instrukcijos 17 punktas). Įvertinus tai, kad G. O., turėdamas darbo su šia technikos priemone patirtį ir privalėdamas žinoti elementaraus darbo su autotechnika saugumo reikalavimus, turėjo ir privalėjo įsitikinti, jog posūkio trajektorijoje nėra kliūčių, o matydamas, kad elektros remonto darbai atliekami nesant aptvertos šių darbų atlikimo vietos ir darbuotojui stovint ant kopėčių pusantro meto aukštyje, dar labiau įvertinti autotechnikos manevrų ribas ir padidinti savo atsargumą. Pats G. O. nurodė, kad manydamas, jog yra pakankamas tarpas jam praslysti, atliko pavojingą manevrą, po kurio toks manymas nepasitvirtino. Taigi, G. O. turėjo realią galimybę numatyti padarinių atsiradimą ir užkirsti jiems kelią. Nagrinėjamoje situacijoje, net ir nesant pažymėtai skiriamaisiais ženklais ar skiriamąja juosta elektrošaltkalvių darbo zonai, tokiu būdu pažeidžiant AB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtintas instrukcijas, G. O. nebuvo praradęs pareigos būti atidžiam ir, manevruojant elektrokrautuvu, numatyti ir laikytis saugaus atstumo nuo dirbančiųjų. Akivaizdu, kad be G. O. veiksmų, kuriuos atlikdamas pastarasis galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl saugaus atstumo nesilaikymo kliudytas ir kritęs žmogus visada patirs tam tikrus sužalojimus, pavojingi padariniai nebūtų kilę. Tačiau, būtent lengvabūdiškas kaltinamojo tikėjimas, kad pavojingų padarinių bus išvengta, palyginti su kitais nustatytais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo, turėjo lemiamą įtaką padariniams atsirasti.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintasis G. O. prašė Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė J. Č. prašė apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir G. O. pripažinti kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam bausmę. Išteisintasis G. O. ir jo gynėja advokatė prašė prokurorės apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
6. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
8. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su teismo išvada, kad byloje surinktais duomenimis buvo pagrįstai nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
9. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
10. BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Norint veiką kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį visiškai nesvarbu, ar asmuo buvo sužalotas ar susargdintas pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles, kadangi šios normos dispozicija nėra blanketinė ir norint atskleisti šios normos turinį nereikia (nėra būtina) vadovautis kitų teisės aktų nuostatomis. Tačiau nagrinėjamu atveju, siekiant atskleisti G. O. inkriminuojamos nusikalstamos veikos turinį, jos aprašyme detalizuojama, jog jis, atlikdamas darbo funkcijas, pažeidė specialiąsias elgesio saugumo taisykles – Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2018 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 42-1, 152 punkto reikalavimą – darbo metu laikytis technologinės darbų tvarkos, ir Elektrokrautuvo vairuotojo (sandėlio) saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 5, patvirtintos AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 9/212, 14 punkto reikalavimą – Elektrokrautuvo valdymui sutelkti visą dėmesį, 17 punkto reikalavimą – vairuojantis elektrokrautuvą privalo žiūrėti važiavimo kryptimi ir visada gerai matyti kelią, kuriuo važiuoja – ir tai buvo pagrindine sąlygą nelaimingam atsitikimui darbe, kurio pasekmė – nukentėjusiojo V. R. nesunkus sveikatos sutrikdymas, kilti.
11. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju sprendžiant dėl G. O. kaltės itin reikšmingos 2018 m. lapkričio 8 d. kilusio nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės, jos analizuotinos specialiųjų elgesio saugumo taisyklių bei darbo tvarkos taisyklių, pasireiškusių nukentėjusiojo ir išteisintojo veiksmų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje teismui kyla pareiga įvertinti ne tik technines, bet ir kitas objektyvias aplinkybes konkrečioje nelaimingo atsitikimo darbe situacijoje ir atsižvelgti į tai vertinant darbuotojų, vykdančių darbo funkcijas, veiksmus, tai yra, ar elektrokrautuvo vairuotojas G. O. turėjo ir galėjo numatyti nelaimingo atsitikimo darbe, sukėlusio nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Nerūpestingumui nustatyti turi būti taikomas protingumo ir apdairumo kriterijus, vertinant konkrečią situaciją, konkretaus įvykio aplinkybes, siejant su kaltininko galėjimu ir turėjimu numatyti padarinius.
12. Išteisintasis nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, jog jis įvykio dieną dirbo šaldytos produkcijos cecho koridoriuje, kuriame autokrautuvu nuvažiuodavo pasiimti padėklų ir juo veždavo į šaldymo kamerą. Važiuodamas koridoriumi, pravažiavo pro ant kopėčių dirbusius elektrikus, manydamas, kad tilps. Atlikdamas posūkio manevrą, naudojo garso signalą. Tuo metu darbuotojai ant kopėčių buvo iš dešinės pusės, o kairėje pusės buvo padėklai. Manydamas, kad yra pakankamas tarpas pralysti, atliko posūkio manevrą. G. O. jau buvo pravažiavęs kopėčias, todėl sukosi, kuomet išgirdo garsą, lyg kažkas griūtų. Šiuos išteisintojo parodymus patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. liepos 4 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1142(19), kuriame nurodyta, jog tiriamo nelaimingo atsitikimo priežastimi ir pagrindine sąlyga yra tai, jog, prieš pradedant vykdyti elektros remonto darbus krautuvų judėjimo (darbo) zonoje, nebuvo imtasi tinkamų priemonių (techninių ir/ar organizacinių), kurios užtikrintų, kad krautuvai nesužalotų elektros remonto darbus vykdžiusių elektrošaltkalvių (pvz. elektrošaltkalvių darbo zoną aptverti aptvarais bei paženklinti darbuotojų saugos ir sveikatos ženklais; toje koridoriaus dalyje elektros remonto darbų vykdymo laikotarpiui sustabdyti krautuvų eismą ar kt.) (2 t., b. l. 146-152). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtinąja priežastimi tiriamam įvykiui kilti ekspertizės akte nurodytas būtent netinkamas elektros darbų atlikimas, todėl nagrinėjamoje situacijoje išteisintojo pagrįstus lūkesčius, jog elektros darbus atliekantys darbuotojai, vykdydami elektros remonto darbus krautuvų judėjimo zonoje, girdėdami įspėjamąjį garso signalą, imsis tinkamų priemonių, kad būtų užtikrinta, jog krautuvai nesužalos elektros remonto darbų vykdžiusių elektrošaltkalvių, patvirtina objektyvių byloje surinktų įrodymų visuma.
13. Visų pirma tai paties nukentėjusiojo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, jog elektros remonto darbus, kurie turėjo vykti apie 1 valandą, vykdė krautuvų judėjimo zonoje. Nurodė, kad jokių veiksmų apsisaugoti nesiėmė, nors stovėjo vienintelėje vietoje, pro kurią galėjo pravažiuoti krautuvas. Nukentėjusysis teigė, kad atlikdamas šį darbą vadovavosi darbo aukštyje instrukcija ir elektros saugos taisyklėmis. Elektrošaltkalvio saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 16 numatyta, kad dirbant mechanizmų ir transporto judėjimo zonose, siekiant išvengti avarijos ir traumos, būtina saugotis judančio transporto, vaikščioti tik numatytais takais ir praėjimais. Be to, instrukcijoje taip pat numatyta, kad pavojingos zonos, kuriose gali veikti (atsirasti) pavojingi ir/arba kenksmingi veiksniai, turi būti aptvertos signaliniais aptvarais ir paženklintos saugos ir sveikatos apsaugos ženklais arba kitaip aiškiai pažymėtos (1 t., b. l. 140-146). Nors nukentėjusysis nurodo, kad dėl darbo vietos aptvėrimo turėjo spręsti vadovas, tačiau minėtų instrukcijų 16 punkte taip pat numatyta, kad atliekant konkretų darbą einamosios eksploatacijos tvarka, elektrošaltkalvis pats nustato būtinumą ir galimybę saugiai atlikti darbą. Svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintuose Darbo įrenginių naudojimo bendruosiuose reikalavimuose, kurie nustato minimalius (būtinuosius) saugos ir sveikatos darbe reikalavimus darbo įrenginiams ir jų naudojimui, 2 priedo 2.3. punkte nurodyta, kad turi būti imtasi priemonių, draudžiančių darbuotojams vaikščioti savaeigių įrenginių veikimo zonoje. Jeigu darbui atlikti reikia, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje vaikščiotų darbuotojai, privaloma imtis tinkamų priemonių apsaugoti juos, kad įrenginiai nesužalotų. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad elektros remonto darbai buvo vykdomi zonoje, kurioje gana intensyviai juda krautuvai. Krautuvų judėjimo kelių ribos pažymėtos nebuvo, taip pat, nebuvo pažymėta ir nukentėjusiojo darbo vieta. Liudytoja L. M., įmonėje dirbanti darbų saugos specialiste, taip pat paaiškino, kad po šio įvykio kopėčių autokrautuvų judėjimo vietoje daugiau nebebus, šiuo metu yra gautas pasiūlymas įsigyti elektrinį vežimėlį. Esant šioms aplinkybėms, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo imtasi tinkamų priemonių, kad pavojingoje zonoje – krautuvų judėjimo zonoje – elektrošaltkalvių darbo vieta būtų apsaugota nuo galimo kontakto su krautuvais. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek jo tiesioginis vadovas Ž. T. iš esmės patvirtino, kad jiems buvo suprantamas, jog darbas atliekamas autokrautuvų judėjimo zonoje, tačiau, įvertinus tai, kad darbas truks apie 1 valandą, taip pat tai, kad įtampa buvo atjungta, teritorija nebuvo pažymėta. Visgi, tokių apsaugos priemonių ar laiko ribojimų specialieji teisės aktai nenumato.
14. Įvertinus nukentėjusiojo parodymus, jog jis aiškiai suvokė, kad elektros darbus atlieka autokrautuvų judėjimo zonoje, bet sprendė, kad kopėčios yra pastatytos saugiai, atsižvelgiant į aptartus specialiuosius elgesio saugumo reikalavimus, taikomus atliekamiems elektros darbams, jų atlikimo vietą, nėra pagrindo teigti, jog G. O. veiksmai siekiant tęsti darbą autokrautuvų judėjimo zonoje (nors ir nebuvo pakankamai saugūs ir apdairūs) buvo tiek nusikalstamai nerūpestingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę dėl susidūrimo metu kitiems asmenims kilusių padarinių ir neatitiko bendro pobūdžio pareigos visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos.
15. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog tiriamojo įvykio vieta yra koridoriaus dalis, kuria vyksta gana intensyvus krautuvų, mechaninių krovinių transportavimo vežimėlių bei pėsčiųjų eismas įvairiomis kryptimis (krautuvai įvažiuoja į šaldymo kameras ir atgal, paima koridoriaus dešinėje pusėje stovinčius krovinius ir transportuoja į kitą vietą, atveža krovinius ir t.t.). Vaizdo įraše tikslus autokrautuvo ir kopėčių susidūrimas nėra užfiksuotas, tačiau toliau tęsiamame vaizdo įraše matyti, kad kopėčios liko stovėti, todėl tikėtina, kad autokrautuvo greitis ir kontaktas su kopėčiomis buvo itin nedidelis, o nelaimingo atsitikimo metu nukrito tik pusiausvyros netekės elektrošaltkalvis. Nors prokurorės apeliaciniame skunde teigiama, jog G. O. pagal savo asmenines savybes (buvo supažindintas su elektrokrautuvo vairuotojo (sandėlio) saugos ir sveiktos instrukcija Nr. 5, patvirtinta AB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. 9/212, turėjo darbo patirties) turėjo ir galėjo numatyti daromos veikos pavojingumą, tačiau atmesdama šiuos skundo argumentus, kolegija pažymi, jog vertinant neatsargios G. O. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, būtina atsižvelgti į išteisintojo nedidelę patirtį dirbant naujoje įmonėje. Nors G. O. turi specialiąją teisę vairuoti autokrautuvą, yra supažindintas su jo darbą reglamentuojančiais teisės aktais, tačiau įmonėje iki įvykio jis dirbo vos kelias savaites. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog dėl turimų įgūdžių ir patirties, G. O. nenumatė ir neturėjo realios galimybės numatyti, kad savo veiksmais sukels pavojų savo ar kitų asmenų sveikatai. Tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde pripažinta, jog tiriamasis įvykis įvyko dėl to, kad nebuvo užtikrinta saugi elektrošaltkalvių darbo zona. Įvertinus G. O. nedidelę darbo patirtį, pasikeitusią darbo vietą, priešingai nei teigiama prokurorės skunde, šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti, jog išteisintasis pagal individualias jo asmenines savybes, imantis specialių darbo saugos metodų (prieš posūkį signalizuojant; įvertinus tai, jog kopėčias G. O. saugiai pravažiavo), turėjo ir galėjo iš anksto numatyti, kad elektros darbai yra atliekami pažeidžiant taisykles, užtikrinančias saugų darbą.
16. Siekiant įvertinti kilusio eismo įvykio padarinius – nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdymą – būtinojo priežastinio ryšio su išteisintojo veiksmais kontekste, svarbu atsižvelgti ir į objektyviai nustatytas padarinių atsiradimo aplinkybes. Kaip jau minėta, krautuvų judėjimo zonoje vienu metu vaikšto daug žmonių, tačiau nei vienas kitas asmuo dėl susidūrimo su autokrautuvu nenukentėjo. Pats nukentėjusysis, ir liudytojas K. Š., tuo metu laikęs kopėčias, nurodė, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe kaltas tiek nukentėjusysis, tiek G. O.. Priešingai nei išteisintasis, nukentėjusysis V. R. įmonėje dirba daugiau nei 39 metus. Būdamas savo srities specialistu, turėdama objektyvią galimybę aptverti vietą, kurioje vykdomi elektros darbai, taip pat, dirbdamas poroje su kitu asmeniu, jis elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, neįvertino, kad jo naudojamos kopėčios į apačią platėja. Pagrindo teigti, jog išteisintasis, vairuodamas autokrautuvą tam skirtoje zonoje, turėjo ir galėjo numatyti, jog nukentėjusysis pasirinks būtent tokį elgesio būdą, nėra. Juolab, kad, elektros darbų atlikimo vieta nebuvo išskirta skiriamaisiais ženklais ar aptverta juosta, pagal kurią išteisintasis, žinodamas pareigą būti atidžiam ir laikytis atstumo, galėtų objektyviai ją įvertinti. Tuo labiau, kad pačios kopėčios nenukrito, o nukentėjusysis tik prarado koordinaciją. Iš aptariamų aplinkybių matyti, jog nukentėjusiajam kilę padariniai, vertinant juos ryšium su išteisintojo veiksmais, yra labiau atsitiktinio pobūdžio, sąlygoti, be kita ko, ir paties V. R. pasirinkto veikimo būdo. Šią išvadą patvirtina ir jau aptartos aplinkybės, jog G. O., atsižvelgiant į specialiuosius reikalavimus, turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad savaeigių įrenginių veikimo zonoje yra imtasi tinkamų priemonių apsaugoti žmones.
17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištirtus įrodymus atitinkančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieštaravimus ir abejones bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog G. O. padarė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį nagrinėjamoje byloje.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog renkant ir vertinant įrodymus būtų iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio ar kitų BPK straipsnių nuostatos. Žemesnės instancijos teismo sprendimas surašytas laikantis BPK nustatytų nuosprendžio surašymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje surinktų duomenų visumą ir tai leido teismui tinkamai išnagrinėti bylą, padarant motyvuotas, abejonių nekeliančias, esminių prieštaravimų neturinčias išvadas dėl G. O. inkriminuotos veikos sudėties subjektyvių požymių nebuvimo. Atsižvelgiant į visa tai, prokurorės apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio atmetamas.
20. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 1181,11 eurų dydžio civilinį ieškinį nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti, tačiau vėliau pateikė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo (b. l. 2 t., b. l. 162). Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rezoliucinėje dalyje dėl šio civilinio ieškinio nepasisakė. Kadangi Kauno teritorinės ligonių kasa atsisakė pareikšto civilinio ieškinio dėl 1181,11 eurų turtinės žalos atlyginimo, šis atsisakymas priimtinas ir procesas dalyje dėl civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktinas. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį pakeisti:
Procesą dėl Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nutraukti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.