Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Ingai Šagamogienei, dalyvaujant pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovei advokato padėjėjai I.Ž., atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis suinteresuotasis asmuo - Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – Kelių direkcija) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra (b.l. 62-65).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2012 m. lapkričio 25 d. apie 4.40 val. Kauno mieste(duomenys neskelbtini)gatvėje, įvyko eismo įvykis, kurio metu D.G., vairuodama E.G. IĮ nuosavybės teise priklausantį automobilį „SUBARU OUTBACK“, V./Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę ir apgadino automobilį. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (b.l. 10,74-77). Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (b.l. 9), todėl 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2012 m. lapkričio 28 d. atliktos transporto priemonės techninės apžiūros bei surašyti apžiūros dokumentai (b.l. 11, 108). Draudėjas pateikė pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas (b.l. 17,18). Pareiškėjas dėl minėto eismo įvykio 2013 m. vasario 6 d. išmokėjo draudėjo nurodytoms įmonėms draudimo išmoką 3881,51 Lt sumoje (b.l. 21-24). 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Nr. 23/10-26204 Kauno miesto savivaldybei dėl 3881,51 Lt turtinės žalos atlyginimo (b.l. 25), tačiau ji nebuvo patenkinta.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl, nagrinėjamu atveju, reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus, teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacijoje apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375 (b.l. 10) ir išraše apie eismo įvykį iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro Nr. 07-12-7221375 (b.l. 74-77) nurodyta, jog automobilis įvažiavo į duobę apsemtą vandens, nepažymėtą jokiais kelio ženklais, dėl ko buvo apgadintas. Šie dokumentai patvirtina patį eismo įvykio faktą - kad 2012 m. lapkričio 25 d. apie 4.40 val. (duomenys neskelbtini)g., Kaune, automobilis „SUBARU OUTBACK“, V/Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į minėtos gatvės važiuojamojoje dalyje esančią duobę, ko pasėkoje buvo apgadintas.

Byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė, (duomenys neskelbtini)g., Kaune važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra.

Atsakovės atstovė teigė, jog vairuotoja, vairuodama automobilį minėtoje gatvėje, privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, vadovaudamasi Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimo Nr.1950 19, 133, 134 punktu, ir šių nuostatų nevykdymas galėjo sąlygoti žalos atsiradimą, tačiau šios aplinkybės nebuvo ištirtos.

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas (ABTĮ 57 str.).

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacijoje apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375 (b.l. 10) ir išraše apie eismo įvykį iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro Nr. 07-12-7221375 (b.l. 74-77) nurodyta, jog automobilio vairuotojos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta, todėl Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukta administracinio teisės pažeidimo teisena. Minėti įrodymai patvirtina, jog ginčo duobė, į kurią įvažiavo D.G. vairuojamas automobilis, buvo apsemta vandeniu, lijo, kelio danga buvo šlapia, eismo įvykis įvyko lapkričio mėnesį, tamsiu paros metu - 4.40 val. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, jog vairuotojos veiksmuose KET pažeidimų nebuvo nustatyta, darytina išvada, jog nurodytos aplinkybės apsunkino vairuotojos galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Transporto priemonės vairuotojos veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje. Kaip buvo minėta, proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovės ir jos atstovės nurodytos aplinkybės, kad pati vairuotoja nebuvo atsargi, atidi ir pasirinkusi saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, tačiau objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pati vairuotoja nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad atsakovės ir jos atstovės argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovei ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.).

Atsakovės išdėstyti motyvai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (Toliau tekste – Vertės nustatymo tvarka), patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr.101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (Toliau tekste -TVPĮ). Šio įstatymo paskirtis - nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str.6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str.7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str.13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje, arba jų filialuose, arba kuris yra individualios įmonės savininkas, ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos, arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovės nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).

Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Draudimo įstatymo 3 str. įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas, šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka (Draudimo įstatymo 90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. CK nustato, kad draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso) turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis; įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str.1 d. 14, 8, 10 p.).

Iš pateikto į bylą transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. PZULT 1415644 (b.l. 9) matyti, kad 2012 m. birželio 4 d. sudarant automobilio „SUBARU OUTBACK“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme, draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 049, patvirtintas 2012 m. kovo 29 d. UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos (toliau - Taisyklės Nr. 049). Draudimo liudijime (polise) nurodyta, kad draudėjas supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Minėtų Taisyklių, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, 11 punkte „Nuostolio nustatymo tvarka“, nustatyta žalos nustatymo tvarka, kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas, ir kokia tvarka apskaičiuojama draudimo išmoka.

Atsakovė ginčija automobilio apgadinimų vertinimą, o tuo pačiu ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumą, nurodydama, kad pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi kitų įmonių atliktais transporto priemonės defektų vertinimo dokumentais, neaišku, ar pakeistoms detalėms buvo taikyta išskaita dėl nusidėvėjimo, ar iš reikalaujamos atlyginti sumos buvo išskaičiuotas PVM.

Pagal Taisyklių Nr.049 11 punktą, nuostolių dydis nustatomas vadovaujantis aktu, sudarytu apžiūrint transporto priemonę, iš draudėjo, kompetentingų įstaigų gautais nuostolio faktą, dydį ir faktines remonto išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais.

Byloje nustatyta, jog apskaičiuodamas E.G. IĮ padarytus nuostolius, pareiškėjas vadovavosi Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacija apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375 (b.l. 10), 2012 m. lapkričio 26 d. Transporto priemonės techninės apžiūros defektų aktu (b.l. 11), Lipeikio įmonės „Egzotika“ 2012 m. lapkričio 28 d. apžiūros defektų aktu (b.l. 108), automobilio apgadinimų fotonuotraukomis (b.l. 19-20, 95-97), UAB „INCHCAPE MOTORS“ 2012 m. gruodžio 14 d. remonto sąmata iš Audatex sistemos (b.l. 12-15), 2013 m. sausio 8 d. PVM sąskaitomis faktūromis Nr. SDR 0000304 ir Nr. 0002856 (b.l. 17-18). Minėti dokumentai priskirtini Taisyklių Nr. 094 11 punkte nurodytiems dokumentams, jie buvo suderinti su draudiku (b.l. 80-95,98-100), todėl pareiškėjas turėjo teisę jais remtis, vertindamas automobilio apgadinimus bei nustatydamas nuostolių dydį.

Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacijoje apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375 (b.l. 10) ir išraše apie eismo įvykį iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro Nr. 07-12-7221375 (b.l. 74-77) nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadinti dešinės pusės priekinis ir galinis ratas. Transporto priemonė po įvykio praėjus 1 dienai buvo apžiūrėta draudimo įmonės atsakingo darbuotojo, tai patvirtina 2012 m. lapkričio 26 d. Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas (b.l. 11), kuriame nurodytos keistinos detalės – ratlankiai. Lipeikio įmonės „Egzotika“ padangų ir ratlankių defektavimo komisija, vizualiai apžiūrėjusi ginčo automobilį, 2012 m. lapkričio 28 d. akte, nustatė, jog dvi padangos yra prakirstos ir du ratlankiai iš vidinės pusės įlūžę ir įlinkę, todėl dvi padangos ir du ratlankiai eksploatacijai netinkami (b.l. 108).

Nurodyti duomenys patvirtina, jog automobilis po įvykio buvo apžiūrėtas kelis kartus ir transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktuose bei iš policijos gautoje informacijoje iš esmės buvo nurodyti tie patys automobilio sugadinimai, susiję su dviejų automobilio dešinės pusės ratų (padangų ir ratlankių) sugadinimais.

Pagal UAB „INCHCAPE MOTORS“ remonto sąmatos 2012 m. gruodžio 14 d. Nr. SPU2012120 duomenis automobiliui keistinas priekinis dešinys amortizatorius, jo guolis, guolio rėmas, stebulė (b.l. 52-55). Pažymėtina, jog ginčo automobilio priekinio dešiniojo guolio rėmas nebuvo keistas, nes, atliekant automobilio remonto darbus, išorinių pažeidimų nebuvo rasta (b.l. 99).

Kadangi ginčo automobilio patikrinimai, kurių pagrindu buvo surašyti transporto priemonės defekto aktai (b.l. 11,108) buvo atlikti tik vizualiai, todėl akivaizdu, kad tik atlikus minėto automobilio patikrinimą autoservise, buvo nustatyti automobilio priekinio dešiniojo amortizatoriaus, jo guolio, stebulės sugadinimai. Šiuo apgadinimus patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos (b.l. 95-96).

UAB „INCHCAPE MOTORS“ 2012 m. gruodžio 14 d. remonto sąmata patvirtina, jog joje nurodyti automobilio remonto darbai ir keičiamos detalės (išskyrus priekinio dešinio guolio rėmą) iš esmės atitiko fotonuotraukose (b.l. 19,20,95-97), eismo įvykio medžiagoje (b.l. 10,74-77), taip pat ir transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktuose (b.l. 11,108) užfiksuotus duomenis apie automobilio sugadinimus. Šios aplinkybės patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų.

Pakeistas detales bei automobilio remonto darbus patvirtina UAB „JMA Kaunas“ 2013 m. sausio 8 d. PVM sąskaita –faktūra Nr. SDR 0000304 2296,20 Lt sumai ir UAB „Baltic Stock Company“ PVM sąskaita faktūra 2008,00 Lt sumai (b.l. 17,18).

Pažymėtina, jog pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 11.1.5. punktą, jeigu pasirinkta sąlyga „Draudimas neskaičiuojant dalių nusidėvėjimą“ nuostolių suma už keičiamas detales nemažinama pagal nusidėvėjimo koeficientą. Nuostolio suma apskaičiuojama pagal pateiktus įsigijimą patvirtinančius dokumentus, neviršijant įgalioto detalių atstovo kainų. Nusidėvėjimas bet kokiu atveju taikomas padangoms. Jis skaičiuojamas pagal galiojančią Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją.

Draudimo polise nurodyta, jog pasirinktas draudimas „Neskaičiuojant detalių nusidėvėjimo“ (b.l. 9). UAB „INCHCAPE MOTORS“ 2012 m. gruodžio 14 d. remonto sąmatoje nurodyta (b.l. 52-55), jog keičiamos detalės buvo neoriginalios (sąmatoje pažymėtomis žvaigždute pagal AUDATEX kompiuterinę programą), jų kainos neviršijo detalių atstovo nurodytų kainų, todėl ginčo atveju, pakeistoms automobilio detalėms nusidėvėjimas pagrįstai buvo netaikomas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog automobilio padangoms, nepažeidžiant galiojančios Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatų, pritaikytas 16,67 proc. nusidėvėjimo koeficientas 122,69 Lt sumai (b.l. 58,60).

Vadovaujantis Taisyklių Nr. 049 11.5.1. punkto nuostatomis, draudėjui neesant PVM mokėtoju, į nuostolį įtraukiamas ir PVM. Kadangi E.G. IĮ 2012 m. balandžio 18 d. išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro (b.l. 112), todėl draudikas, apskaičiuodamas nuostolių sumą, pagrįstai į juos įskaičiavo PVM.

Įvertinus aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad įvertindamas nuostolio dydį bei jį apskaičiuodamas, pareiškėjas laikėsi Taisyklėse Nr. 049 nustatytų reikalavimų. Bendras žalos dydis – 4304,20 Lt (b.l. 17,18,21,22, 59-60), tačiau atskaičius 300 Lt besąlyginę išskaitą, padangų nusidėvėjimą (122,69 Lt), ši suma yra 3881,51 Lt (b.l. 59,60), kurios dalis - 1585,31 Lt draudėjo prašymais (b.l. 109,110) išmokėta UAB „Baltic Stock Company“ (b.l. 24) ir 2296,20 Lt UAB „JMA Kaunas“ (b.l. 23).

Vadovaujantis aukščiau minėta įrodinėjimo taisykle, įrodymų, paneigiančių keičiamų detalių įsigijimo bei remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę jų kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovės motyvai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini.

Atsakovės argumentas, jog visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, atmestinas. Atsakovė neigia subrogacijos instituto taikymą. Išmokėjus draudimo išmoką, pasikeičia žalos atlyginimo santykio šalys – t.y. nukentėjusįjį asmenį pakeičia draudikas, kuris perima jo teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens atlyginti žalą. Tačiau toks santykio šalių pasikeitimas (draudimo išmokos išmokėjimo faktas) nepanaikina žalos atlyginimo prievolės, nes, priešingu atveju, susidarytų teisiškai nelogiška situacija, jog atsakingo už padarytą žalą asmens padarytus nuostolius (jų dalį, patenkančią į draudimo įmokų ribas) padengtų pats nuostolį patyręs asmuo.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, kad savivaldybė, šiuo konkrečiu atveju, neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini) gatvę, Kaune bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl, dėl tokio neteisėto neveikimo, buvo apgadinta E.G. IĮ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas. Pareiškėjui UAB DK „PZU Lietuva“ iš atsakovės priteistinas 3881,51 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. (skundo gavimo teisme data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovės argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimo išlaidas.

Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateiktas išlaidų apskaičiavimas bei pagrindimas (ABTĮ 45 str.).

Pareiškėjui išaiškintina, kad ABTĮ 45 str. 1 d. atitinkantį prašymą atlyginti teismo išlaidas, jis gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 45 straipsniu teisėjas,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti.

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 3881,51 Lt. (tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą, 51 ct) turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.