Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) bei Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-26 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovui A. K. dėl tėvystės nustatymo bei nepilnametės dukters išlaikymo, išvadą byloje teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė teismui pateikė ieškinį, kuriame prašė nustatyti tėvystę, pripažįstant atsakovą vaiko D. K. tėvu, o vaiką D. K. – atsakovo vaiku, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su motina, priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters išlaikymui po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki dukters pilnametystės, išieškant šias sumas iš atsakovo darbo užmokesčio ar kitų pajamų, priteisti iš atsakovo nepilnametei D. K. skirto išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012-10-16 iki 2015-06-18, sudarantį 4 640 Eur, vaiko išlaikymui skirtų pinigų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę, priteisti iš atsakovo valstybės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad su atsakovu susipažino 2012 m. pradžioje, pradėjo artimai bendrauti, pastojus ir pranešus apie tai atsakovui, šis nepatikėjo esąs vaiko tėvas. Gimus dukrai, kadangi su atsakovu santuokos nebuvo įregistravę, į dukters gimimo liudijimą atsakovas nebuvo įrašytas kaip vaiko tėvas. Atsakovas atsisako pripažinti vaiko tėvystę. Teigė, kad atsakovas neprisidėjo prie dukters išlaikymo nuo pat jos gimimo (b. l. 1-4).

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškove susipažino Socialinių išmokų skyriuje, esančiame Kauno g. 3, apie 2012 m. gegužės mėnesį. Susipažinus su ieškove, apsikeitė telefono numeriais ir pradėjo bendrauti telefonu. Bendravimas truko kelis mėnesius ir buvo pagrįstas platoniškais santykiais. Teigė, kad ieškovė kelis kartus lankėsi atsakovo namuose, bendravimas apsiribojo vien draugiškais pokalbiais, intymių santykių nebuvo. Tačiau vieno iš vizito metu ieškovė užsiminė, kad laukiasi nuo savo sugyventinio vaiko ir, kad mūsų bendravimas privalo nutrūkti, kadangi jos sugyventinis yra pavydus ir nepatenkintas ieškovės ir atsakovo bendravimu, taigi bendravimas nutrūko. Apie ieškovės vaiką atsakovas sužinojo praėjus trejiems metams, gavęs iš teismo procesinius dokumentus (b. l. 40-42).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą dėl nepilnametės D. K., kurioje nurodė, kad nepilnametė D. K. nuo gimimo gyvena su motina, kuri rūpinasi vaiku, motina sudaro tinkamas buitines sąlygas (b. l. 34-35).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-02-26 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: nustatė, kad atsakovas yra D. K. tėvas, o D. K. yra atsakovo dukra; nustatė nepilnametės D. K. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisė iš atsakovo nepilnametei dukrai išlaikymą po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą 2015-06-22 iki kol dukra sulauks pilnametystės ir 4 640 Eur išlaikymo įsiskolinimą, pavedant išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoti nepilnametės dukters įstatyminei atstovei – ieškovei, priteistas išlaikymo sumas periodinėmis išmokomis kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; sprendimą išlaikymo priteisimo dalyje nukreipė vykdyti skubiai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas (b. l. 114-116).

Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog byloje esantis 2015-12-23 ekspertizės aktas Nr. ES 364/2015(01) patvirtina, kad atsakovas yra D. K. tėvas su 99,9999999998 proc. tikimybe. Ir nors atsakovas nesutiko su tuo, kad yra vaiko tėvas, tačiau jokių įrodymų, nuginčijančių ekspertizės išvadą, nepateikė. Nesant ginčo tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nepilnametės D. K. gyvenamąją vietą nustatė su motina M. K.. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatė, kad atsakovas yra jauno ir darbingo amžiaus, nedarbingumas jam nėra nustatytas, turi montuotojo profesiją, tačiau prasidėjus bylos teisminiam nagrinėjimui savo noru išėjo iš darbo. Atsakovas su sugyventine gyvena nuomojamame bute, daugiau išlaikomų asmenų neturi, yra pasiėmęs vartojimo kreditą, atsakovo vardu nėra registruoto nekilnojamojo ir / ar kilnojamojo turto, D. K. nuo gimimo atsakovas nėra skyręs lėšų, nėra nupirkęs kokių nors daiktų, su dukra atsakovas visiškai nebendrauja, ja nesirūpina, neprisideda prie jos išlaikymo. Ieškovė yra neįgali, jai nustatytas 45 procentų darbingumo lygis, jos pajamas sudaro socialinė pašalpa, išmoka vaikui ir šalpos pensija neįgaliam, iš viso apie 148 Eur per mėnesį. Teismo vertinimu, ieškovės turtinė padėtis yra sunki, tačiau nepilnametės D. K. išlaikymo našta perkelta vienai motinai, todėl atsakovas turėtų dėti visas pastangas, kad įsidarbintų bei gautų tokias pajamas, kad galėtų teikti tinkamą išlaikymą savo nepilnametei dukrai. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš atsakovo nepilnametei dukrai priteisė 200 Eur dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas nuo pat D. K. gimimo atsakovas jokios materialinės paramos dukrai neteikė, teismas priteisė 4 640 Eur išlaikymo įsiskolinimą, apskaičiavęs pagal formulę 145 Eur x 32 mėnesiai (3 metai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-26 sprendimą bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (b. l. 124-127). Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais.

Pirma, atsakovas teigė, kad byloje ne tik, kad neturėjo atstovo, bet jam tokia teisė net nebuvo nei pasiūlyta, nei paaiškinta. Atsakovas turi tik vidurinį išsilavinimą, neturi teisinio išprusimo bei nei karto nėra dalyvavęs teismo posėdžiuose, taip pat nemokantis lietuvių kalbos, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų. Įvertinus tai, kad priešinga proceso šalis, ieškovė, turėjo atstovą šioje byloje, nebuvo užtikrinta reali šalių lygybė procese, kai faktiškai jų galimybės nebuvo lygios. Jei Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja būtų tinkamai išaiškinusi šalims pasirūpinti jų tinkamu atstovavimu nebūtų buvę pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principai. Atsakovo išsilavinimas bei jo neišprusimas, nemokėjimas lietuvių kalbos, taip pat ta aplinkybė, kad ieškovė turėjo atstovą – advokatą, suponuoja išvadą, kad dėl nurodytų priežasčių šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą buvo aiškiai nelygūs, dėl ko atsakovas be atstovo pagalbos negalėjo tinkamai ginti savo teisių.

Antra, atsakovui, atsižvelgiant į tai, kad vaikas gimė nepraėjus 9 mėnesiams nuo jų pažinties, tačiau ieškovė apie tai, kad vaikas gimė anksčiau termino nieko nebuvo minėjusi, kelia abejonių, kad jis yra biologinis vaiko tėvas. Abejonių atsakovui sukėlė ir ekspertizė, kadangi ji buvo atlikta vaikui ir galimam tėvui priduodant mėginius ne kartu. Atsakovas, nežinodamas proceso, neprašė skirti pakartotinės ekspertizės, kadangi neįvertino tokios ekspertizės reikšmingumo. Atsakovas teismo prašo skirti pakartotinę ekspertizę nustatant, kad šalys pas ekspertus ateitu kartu.

Trečia, atsakovas nesutinka su priteistu išlaikymo dydžiu. Pagal ieškovės pateiktą vaiko išlaikymo lentelę, nepilnamečio vaiko išlaikymui per mėnesį reikia apie 258,50 EUR. Tačiau, kadangi Atsakovas, kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo metu neturėjo atsakovo, šios lentelės neginčijo. Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnametis vaikas – D. K. lanko savaitinį darželį, kur gauna nemokamą maitinimą ir su motina būna tik savaitgaliais, todėl yra visiškai neaiškus komunalinių paslaugų bei maitinimo paskaičiavimas, kurį pateikė ieškovė. Tuo labiau, teismo posėdžio metu, pati ieškovė yra pasakiusi, kad prašo priteisti visą reikalingą sumą iš atsakovo, kas daro prielaidą, kad vaiko išlaikymui per mėnesį reikia apie 200 EUR. Todėl pirmos instancijos teismo paskirtas visas išlaikymas, tik vienam iš tėvų prieštarauja suformuotai teismų praktikai, kadangi, abu tėvai turi prisidėti prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, todėl tiek ieškovė, tiek atsakovas vaiko išlaikymui turi skirti piniginių lėšų. Atsakovo gaunamos pajamos vidutiniškai sudaro 350 Eur, taip pat turi kreditorinių įsipareigojimų kas mėnesį gražinant po 50 Eur mėnesinių įmokų. Apmokėjus dar ir buto nuomos bei komunalinius mokesčius atsakovui nebelieka pajamų tenkinti savo absoliučiai minimalius poreikius. Atsakovas sutinka, kad jei nepilnametis vaikas tikrai yra jo biologinė dukra, kad jis turi pareigą teikti išlaikymą, todėl manytų, kad 175 EUR išlaikymas, kuris yra ½ MMA, atitinka vaiko poreikius ir jo turtinę padėtį.

Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašė skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 132-134). Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais.

Pirma, atsakovui įteikus procesinius dokumentus, lydraštyje buvo nurodyta, kad jis turi informuoti teismą, ar byla bus vedama per advokatą. Savo 2015-08-10 atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad sutinka su prašoma paskirti DNR ekspertize ir informuoja teismą, kad byla nebus vedama per advokatą. Pažymėtina, kad ieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovė bylą veda per advokatą. 2015-12-03 teismo posėdžio metu teismas dar kartą paklausė atsakovo, ar jis pageidauja turėti atstovą, tačiau atsakovas nurodė, kad atstovas jam nereikalingas. Be to, atsakovas, manydamas, kad jam reikalinga advokato pagalba, turėjo pakankamai laiko šiai savo teisei įgyvendinti. Tačiau šia savo teise nepasinaudojo nei iki 2016-02-22 dienos posėdžio nei išreiškė tokį pageidavimą teismo posėdžio metu. Ta aplinkybė, kad atsakovas nemoka lietuviu kalbos, negalėjo užkirsti jam kelio pasirūpinti tinkamu savo teisių ir pareigų įgyvendinimui, kadangi teismo posėdžiuose dalyvavo vertėjas, o teismas kiekvieno posėdžio metu išaiškino atsakovui jo teises ir pareigas.

Antra, atsakovo teiginys, kad vaikas gimė nepraėjus 9 mėnesiams nuo jų pažinties niekaip negali paneigti ekspertų išvados.

Trečia, dėl priteisto išlaikymo dydžio teismas pagrįstai priteisė 200 Eur per mėnesį dydžio išlaikymą, kadangi buvo atsižvelgta į ieškovės darbingumo lygį (45 procentai), jos turtinę padėtį bei atsakovo darbingumą, turimą profesiją bei kitų išlaikytinių nebuvimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacinis procesas šiuo atveju vyksta dėl viso pirmosios instancijos priimto sprendimo, t. y. tiek dėl tėvystės nustatymo, tiek dėl priteisto išlaikymo dydžio, tiek dėl proceso pažeidimų pirmosios instancijos teisme.

Dėl atstovavimo

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teisme jam nebuvo išaiškinta teisė turėti atstovą (advokatą), o atsižvelgiant į tai, kad ieškovė advokatą turėjo, procesas vyko tarp nelygiaverčių dalyvių, t. y. tarp profesionalaus asmens (advokato) bei teisinio išsilavinimo neturinčio bei lietuvių kalbos nemokančio asmens (atsakovo).

CPK 42 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog šalis gali naudotis visomis procesinėmis teisėmis, kurias suteikia CPK. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus, o CPK 51 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad CPK bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą. Teisėjų kolegija pažymi, jog aukščiau aptartas teisinis reguliavimas numato dviejų rūšių procesinį atstovavimą byloje – privalomąjį (kai negalima nagrinėti bylos be atstovo) ir neprivalomąjį (kai pati šalis sprendžia ar turėti atstovą, ar vesti bylą pačiam). Nagrinėjamu atveju nei CK normos, reguliuojančios tėvystės nustatymą bei tėvystės nuginčijimą (CK 3.146–3.153 straipsniai), išlaikymo vaikams prievoles (CK 3.192–3.208 straipsniai), nei CPK normos, reguliuojančios proceso ypatumus bylose dėl tėvystės nustatymo (nuginčijimo) (CPK 387–399 straipsniai) bei išlaikymo priteisimo, nenumato privalomojo atstovo dalyvavimo procese. Taigi šioje byloje, pagal ieškovės pareikštus reikalavimus, šalys pačios sprendė, ar pasinaudoti atstovo pagalba, ar ne (neprivalomasis atstovavimas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, viena vertus, neprivalomojo atstovavimo atvejais šalis turi teisę, o ne pareigą turėti atstovą (CPK 42 straipsnio 1 ir 5 dalis, 51 straipsnio 1 dalis), tačiau kita vertus, tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 161 straipsnį, yra pažymėjęs, kad teisėjas gali pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir atidėti bylos nagrinėjimą, jei šalis nesugeba vesti bylos pati, tačiau pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą (kvalifikuotą teisininko pagalbą), o tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teisėjas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006-03-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovės ieškinį, atsakovui išsiuntė pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo, kuriame nurodė pateikti duomenis apie tai, ar atsakovas ketina vesti bylą per advokatą (b. l. 22). Pranešimas atsakovui buvo įteiktas 2015-07-30 (b. l. 33) ir atsakovas 2015-08-11 pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog bylos per advokatą vesti nepageidauja (b. l. 40-42). Teisėjų kolegija, išklausiusi 2015-12-03 bei 2016-02-22 teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme garso įrašus, sutinka su apelianto nurodytu teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovui vesti bylą per advokatą, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas abiejų teismo posėdžio metu atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovas veda bylą be atstovo (advokato), papildomai atsakovui išaiškino teises ir pareigas, užtikrino vertėjo dalyvavimą, be to, atsakovas teismo posėdžių metu duodamas paaiškinimus nors ir prieštaravo dėl tėvystės fakto, tačiau nereiškė reikalavimo atidėti bylos nagrinėjimo dėl galimybės pasirūpinti atstovu (advokatu) Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog atsakovas pateikė pakankamai kvalifikuotai surašytą atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog advokato pagalbos nepageidauja, taip pat į tai, jog apeliantas dalyvavo teismo posėdžiuose ir davė paaiškinimus asmeniškai, o byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą buvo aiškiai nelygūs (tokių duomenų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui), kad atsakovas be atstovo pagalbos negalėjo tinkamai ginti savo teisių, sprendžia, jog atsakovo teisės nebuvo pažeistos, o procesas vyko iš esmės laikantis rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principų (CPK 12, 17 straipsniai). Pažymėtina ir tai, jog skundžiamame sprendime taip pat atsispindi esminiai apelianto teiginiai, pasakyti pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, iš kurių matyti, kad atsakovas prieštaravo tiek dėl tėvystės nustatymo, tiek dėl konkretaus išlaikymo priteisimo dydžio.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius dėl netinkamo ir nelygiaverčio proceso pirmosios instancijos teisme.

Dėl tėvystės nustatymo ir pakartotinės DNR ekspertizės skyrimo

Atsakovas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl atliktos DNR ekspertizės išvadų, kadangi ji buvo atlikta vaikui ir galimam tėvui priduodant mėginius atskirai.

Civiliniame procese teismo ekspertizės skiriamos vadovaujantis CPK 212 straipsniu, t. y. kai byloje reikalinga išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių medicinos žinių. Nagrinėjamu atveju CPK 389 straipsnis nurodo, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra eksperto išvada. Ekspertizės skiriamos teismo nutartimi (CPK 212 straipsnio 1 dalis, 213 straipsnis, 290 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – TEĮ) 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismo ekspertizė – proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. CPK taip pat numatyta ir pakartotinės ekspertizės galimybė, tačiau pakartotinės ekspertizės skyrimas siejamas su objektyviais ekspertizės akto trūkumais ar teismo abejonėmis dėl ekspertizės akto pagrįstumo (CPK 219 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju DNR ekspertizės paskyrimo klausimas buvo svarstytas 2015-12-03 parengiamajame teismo posėdyje dalyvaujant tiek ieškovui, tiek atsakovui (b. l. 69). Teisėjų kolegija, išklausiusi 2015-12-03 parengiamojo teismo posėdžio įrašą, pažymi, jog skiriant DNR ekspertizę buvo atsižvelgta į tai, kad ieškovė su atsakovu nebendrauja, taip pat buvo išaiškinta, kad šalys gali atvykti atlikti teismo paskirtą DNR ekspertizę tiek visi kartu (jeigu šalys taip susitaria), tiek atskirai, o atsakovas tokiai ekspertizės atlikimo tvarkai neprieštaravo. Be to, 2015-12-03 nutartyje paskirti ekspertizę taip pat nurodyta, kad šalys laikotarpiu nuo 2015-12-04 iki 2015-12-23, ar kitu sutartu laiku turi pateikti kraujo pavyzdžius tyrimui atlikti (b. l. 64-65). Iš byloje esančio 2016-01-19 ekspertizės akto matyti, jog ieškovės ir nepilnamečio vaiko kraujas tyrimams ekspertinėje įstaigoje buvo paimtas 2015-12-23, o atsakovo – 2015-12-15, t. y. ne vienu metu. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui buvo sudarytos tinkamos galimybės, prieš tai susitarus su ieškove, atlikti kraujo paėmimą ekspertinėje įstaigoje vienu metu. Apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog dėl kraujo mėginių paėmimo būtų iš anksto taręsis su ieškove, o ieškovė būtų piktybiškai atsisakiusi kraują ekspertinei įstaigai pateikti vienu metu kartu su atsakovu. Apeliantas taip pat teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad byloje esantys ekspertai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, ar ekspertizės aktas būtų su trūkumais, t. y. nepakankamai aiškus ar neišsamus, alogiškas (CPK 219 straipsnis), be kita to, atsakovas nereiškė nušalinimų ir paskirtiems ekspertams. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta ir objektyvių duomenų apie tai, kokią įtaką DNR tyrimui turi aplinkybė, jog kraujo mėginiai buvo paimti ne vienu metu, o ekspertizės akte nėra pažymėta, jog tokia aplinkybė turėtų tyrimui svarbią reikšmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo abejonės dėl ekspertizės patikimumo deklaratyvios ir grindžiamos subjektyviu vertinimu bei įsitikinimais, neturinčiais jokio objektyvaus pagrindimo. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismui byloje esantis ekspertizės akto pagrįstumas abejonių nekelia.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl ekspertizės akto patikimumo yra teisiškai nereikšmingos, o prašymas skirti pakartotinę ekspertizę – nepagrįstas.

Dėl priteisto išlaikymo dydžio

Apeliantas skundžia ir sprendimo dalį, kuria buvo priteistas 200 Eur išlaikymas kas mėnesį periodinėmis išmokomis nepilnamečiui vaikui iki pilnametystės. Pagrindinis apelianto teiginys yra tas, kad pirmosios instancijos teismas priteisė per didelę išlaikymo sumą, t. y. vietoje 175 Eur (1/2 MMA) priteisė 200 Eur.

Pirmosios instancijos teismas priteisdamas didesnį nei ½ MMA dydžio išlaikymą (200 Eur) nepilnamečiam vaikui, vadovaudamasis CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, 3.196 straipsnio 1 dalimi bei kasacinio teismo praktika, aiškinančią išlaikymo prievolių priteisimo ypatumus, vertino abiejų šalių – ieškovės ir atsakovo – turtinę padėtį (nustatė, kad ieškovės finansinė padėtis sunki, o atsakovas išlaikytinių neturi) bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip šalių sveikata (ieškovė yra neįgali), darbingumas (ieškovei nustatytas 45 procentų darbingumas, o atsakovui nedarbingumas nėra nustatytas), indėlis į nepilnamečio vaiko išlaikymą (nepilnametį vaiką išimtinai prižiūri motina, o atsakovas vaiku nesirūpina). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir papildomai pažymi, jog atsakovas teismui nepateikė jokių aukščiau nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Pažymėtina, jog ½ MMA dydžio kriterijus, priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui, yra tik orientacinis, tačiau konkretus priteistinas išlaikymo dydis priklauso nuo individualių bylos aplinkybių, kurios šiuo nagrinėjamu atveju ir sudarė pagrindą priteisti didesnį, nei ½ MMA išlaikymą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad į esminius apeliacinio skundo klausimus atsakyta, o kitos apelianto nurodytos aplinkybės bei argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, taigi sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nagrinėjamu atveju ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme buvo atleista 2016-04-12 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimu (b. l. 136-137). Bylos duomenimis, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą buvo patirta 46,32 Eur išlaidų (b. l. 135). Ieškovei esant atleistai nuo bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 46,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-26 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 43,32 Eur (keturiasdešimt trijų eurų ir trisdešimt dviejų euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sumokant jas į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630.