- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- 1A-170-417/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11915-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- K. V., ir I
- Nukentėjusysis
- I. B.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-04-19 nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, toliau dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Nukentėjusiojo I. B. pareikštas 3 000 Eur civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš K. V. I. B. naudai priteistas 800 (aštuonių šimtų) Eur neturtinės žalos atlyginimas. Kita I. B. civilinio ieškinio dalis atmesta.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš K. V. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai priteista 37,60 Eur (trisdešimt septyni eurai 60 centų) turtinės žalos atlyginimo .
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir I. B., tačiau apeliacinis skundas dėl šio asmens negautas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. K. V. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, t. y. K. V. 2020-03-23, apie 13.05 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu sudavė metaliniu strypu I. B. į krūtinę ir kairįjį šoną, padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos sumušimą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, ir taip nežymiai sužalojo I. B.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu K. V. (toliau – ir apeliantas) nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-04-19 nuosprendžiu, prašo skundžiamą nuosprendį:
2.1. panaikinti ir perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą, arba
2.2. jeigu teismas atsisakys perduoti bylą prokurorui, prašo šią bylą apeliantui nutraukti, nustačius, kad I. B. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant būtinosios ginties situacijoje ir neperžengiant būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 2 dalis), arba
2.3. jeigu teismas nuspręstų, kad apelianto veiksmuose nebuvo nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo, prašo teismo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir paskirtą bausmę sušvelninti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl I. B. iš apelianto priteisto 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo arba jį sumažinti.
3. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
3.1. BPK 304 straipsnio 3 punktas nustato, kad įžanginėje nuosprendžio dalyje, be kitų reikalavimų, turi būti nurodoma nukentėjusiojo vardas ir pavardė. Skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje kaip nukentėjusioji nurodoma tik apelianto sutuoktinė E. V., o apeliantas ir nuteistasis I. B. nurodomi tik kaip kaltinamieji, tačiau iš nuosprendžio turinio (aprašomosios ir rezoliucinės dalių) aiškiai matyti, kad šioje byloje tiek apeliantas, tiek ir I. B. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Taigi šioje byloje tiek apelianto, tiek ir I. B. procesinė padėtis buvo dvejopa. Tai yra abu minėti asmenys buvo ir kaltinamieji, ir nukentėjusieji.
3.2. BPK 22 ir 28 straipsniuose įtvirtintos kaltinamojo ir nukentėjusiojo teisės ir pareigos yra skirtingos, pažymint tai, jog pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį kaltinamasis turi teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, taip pat jis nėra prisaikdinamas ir neatsako už melagingus parodymus kaip liudytojas, o pagal BPK 28 straipsnio 3 dalį nukentėjusysis privalo duoti parodymus. Jis prisiekia ir atsako už melagingus parodymus kaip liudytojas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tiek apeliantas, tiek ir I. B. buvo apklausti ir kaip kaltinamieji, ir kaip nukentėjusieji.
3.3. Esant tokiai situacijai, apelianto nuomone, buvo padaryta esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kadangi akivaizdu, jog dėl dvejopos apelianto procesinės padėties (kaltinamasis ir nukentėjusysis) buvo suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto kaip kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo šios bylos nagrinėti, o privalėjo ją perduoti prokurorui, kad būtų surašyti atskiri kaltinamieji aktai, ir pirmosios instancijos teisme turėjo būti nagrinėjamos dvi atskiros bylos, tai yra dėl apelianto galbūt padarytos nusikalstamos veikos prieš I. B. ir dėl I. B. galbūt padarytos nusikalstamos veikos prieš apeliantą. Apygardos teismas, apelianto nuomone, turėtų vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą.
Dėl būtinosios ginties ir kitų apeliacinio skundo motyvų
3.4. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010; 2K-7-313/2012).
3.5. Apeliantas savo kaltės nepripažįsta, nors neneigia, kad metaliniu strypu sudavė I. B. į šoną ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tai padarė gindamasis nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio apelianto ir jo sutuoktinės sveikatai ir gyvybei pavojingo I. B. kėsinimosi koviniu ginklu – pistoletu „Makarov“ sužaloti apelianto ir jo sutuoktinės sveikatą ar net atimti gyvybę. Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad I. B. pradėtas kėsinimasis apeliantą ir jo sutuoktinę sužaloti buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Tai reiškia, kad apeliantas veikė esant būtinosios ginties situacijai ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Skunde pažymima, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamoje situacijoje apelianto gynyba visiškai atitiko I. B. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą ir jei apeliantas tokiu būdu nebūtų gynęsis, tai šiandien galbūt apelianto ar jo sutuoktinės nebūtų tarp gyvųjų arba būtų sunkiai sutrikdyta jų sveikata. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliantas prašo, laikantis nekaltumo prezumpcijos principo, kuris yra konstitucinis imperatyvas, nustatyti apelianto baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, tai yra kad apeliantas veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, ir šią baudžiamąją bylą apeliantui nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustačius, kad I. B. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant būtinosios ginties situacijoje ir neperžengiant būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 2 dalis).
3.6. Teismui nusprendus, kad apelianto veiksmuose nebuvo būtinosios ginties ar jos ribos buvo peržengtos, atsižvelgiant į skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, apeliantas prašo pripažinti, kad paties I. B. veiksmai prieš apeliantą ir jo sutuoktinę buvo provokuojantys ir rizikingi, todėl, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tai turėtų būti pripažinta apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir dėl to apeliantui turėtų būti paskirta švelnesnė bausmė.
3.7. Be to, įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio pagrįstumą, apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad ieškiniu atlygintinos žalos dydžio nustatymui esminės reikšmės turi ir paties nukentėjusiojo veiksmų, lėmusių tokios žalos atsiradimą, vertinimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnis). Protingumo principas reikalauja, kad kiekvienas asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai. Šie principai leidžia neginti asmens, kuris elgiasi neprotingai, neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, teisių (žr. Civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga, 2001, 1.5 straipsnis). Iš to kyla vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų – nukentėjusio asmens kaltė. Todėl visiškai logiška ir teisinga, kad asmuo, šiuo atveju I. B., kuris savo provokuojančiu elgesiu prisidėjo prie žalos jam padarymo, gali pretenduoti tik į mažesnę, nei įprasta teismų praktikoje, pinigų sumą ar jos apskritai negauti.
Atsiliepimas
4. Klaipėdos apylinkės prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kadangi akivaizdu, jog dėl dvejopos apelianto procesinės padėties (kaltinamasis ir nukentėjusysis) buvo suvaržytos įstatymų garantuotos apelianto kaip kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo ją perduoti prokurorui, kad būtų surašyti atskiri kaltinamieji aktai ir pirmosios instancijos teisme turėjo būti nagrinėjamos dvi atskiros bylos. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
7. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą, ar vienoje byloje gali būti du asmenys, kurie kartu yra ir kaltinamieji, ir nukentėjusieji, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad vieno ir to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų elgesio, aplinkybes pradedant nustatinėti skirtinguose procesuose, suteikiant šiems asmenims vienam kito atžvilgiu skirtingą procesinį statusą, paprastai tampa sudėtingas ir apsunkintas tikrųjų bylos aplinkybių nustatymas. Tokiu atveju ikiteisminis tyrimas dėl vieno įvykio turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje. Tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, panaudotu įžūliu elgesiu sutrikdė viešąją tvarką, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas gali būti atskirtas į du atskirus tyrimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-222-697/2015). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kurioje tiek K. V., tiek I. B. yra ir kaltinamieji, ir nuteistieji, apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti padarytų BPK pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais.
8. Apeliantas nagrinėjamu atveju neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad jis mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, t. y. K. V. 2020-03-23, apie 13.05 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu sudavė metaliniu strypu I. B. į krūtinę ir kairįjį šoną, padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos sumušimą, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, ir taip nežymiai sužalojo I. B.. Tačiau apeliantas nesutinka su teisiniu situacijos vertinimu, teigia, kad veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl, nustačius šią baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, jam baudžiamoji byla turi būti nutraukta.
9. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK 28 straipsnyje nurodytas vertybes: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.
10. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų) ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416-942/2016, 2K-296-719/2020).
11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad konfliktą pradėjo I. B. I. B. priėjęs prie rūsio, kurį tvarkė K. V. su E. V. ir J. V., iš rūsyje buvusių asmenų pareikalavo patraukti automobilį, nes jam reikėjo pavažiuoti apie 200 metrų iki toliau esančio baro pas draugą. E. V. nurodė, kad I. B. iškart priėjęs prie įėjimo į rūsį elgėsi įžūliai, kalbėjo pakeltu tonu, ją įžeidinėjo ir jai grasino. Pats I. B. neneigia, kad reikalavimas patraukti automobilį galėjo būti išsakytas pakeltu tonu. Taigi, tarp I. B. ir rūsyje buvusių asmenų įvyko žodinis kivirčas. Šias aplinkybes visi konflikte dalyvavę ir (ar) jį girdėję / matę asmenys nurodo vienodai. Asmenų parodymai išsiskiria tik dėl aplinkybės, ar I. B. buvo išsitraukęs ginklą ir juo grasino, taip pat dėl to, kada pas I. B. ginklas atsirado.
12. K. V. ir E. V. nurodė, kad I. B. dar prie įėjimo į rūsį tarp jų kilus žodiniam konfliktui išsitraukė ginklą, nukreipė jį į K. V. ir grasino jį nužudyti. I. B. neigia konflikto pradžioje turėjęs ginklą, nurodo, kad ginklą jis atsivežė vėliau, kai jau K. V. buvo jam trenkęs metaliniu strypu, I. B. taip pat neigia ginklu grasinęs. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia I. B. nurodytų įvykių versija yra paneigta byloje esančių duomenų visumos. Pirmiausia pažymėtina tai, kad I. B. nurodė, jog K. V. ginklu negrasino, jis ginklą pamatė tik tuo metu, kai į įvykį atvyko policijos pareigūnai ir, I. B. pačiam nurodžius, kad jis turi ginklą, ginklą išėmė iš jo striukės kišenės (2 t., b. l. 68–69). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad E. V. ginklą pamatė anksčiau, negu į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Jau skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą E. V. nurodė, kad reikalinga policijos pareigūnų pagalba, nes „vyras grasina su pistoletu“ (1 t., b. l. 24, 165–166). Taigi, I. B. nurodyta versija, kad K. V. ir E. V. ginklą pamatė tik policijos pareigūnams jį išėmus iš striukės kišenės, yra paneigta.
13. I. B. nurodė, kad konflikto pradžioje ginklo neturėjo, nuvažiavo jo atsivežti vėliau. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia I. B. nurodyta versija yra pirmiausia nelogiška ir, antra, prieštaraujanti baudžiamojoje byloje esantiems kitiems įrodymams. I. B., jei jis buvo išvažiavęs iš vietos, kurioje kilo konfliktas ir kurioje buvo sužalotas suduodant jam metaliniu strypu, niekaip logiškai nepaaiškina, kokiu tikslu jis pasiėmęs ginklą grįžo į konflikto vietą. Nors jis teigia, kad tariamai grįžo į konflikto vietą su ginklu, nes bijojo įeiti į namus, tačiau tokia jo nurodyta įvykių versija neatitinka jo paties prieš konflikto pradžią nurodyto atvykimo į vietą, kurioje su K. V. įvyko konfliktas, tikslo. Pažymėtina, kad I. B. teigė, kad pareikalavo iš rūsyje buvusių asmenų (K. V., E. V. ir J. V.) patraukti automobilį, nes jis nori pavažiuoti apie 200 metrų iki draugo baro, o ne patekti į namus. Kita vertus, I. B. teigia, kad nuvykdamas iki namų pasiimti ginklo jis galėjo užtrukti 15–17 min., tačiau toks jo nurodytas laiko tarpas neatitinka kitų, be kita ko, ir bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymų. Pažymėtina tai, kad pats I. B. nurodė, jog įvykus konfliktui, kai K. V. jį sužalojo, I. B. pamatė, kaip K. V. kažkam skambina, I. B. suprato, kad galbūt K. V. skambina savo draugams (2 t., b. l. 69). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad K. V. skambino rūsio, kurį tvarkė, savininkui D. V. D. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas parodė, kad kai jam paskambino K. V., jis buvo netoli ir pėsčiomis nuėjo prie rūsio (1 t., b. l. 96). Taigi, D. V. parodymai paneigia I. B. nurodytą aplinkybę dėl jo išvažiavimo atsivežti ginklo. Kai D. V. atėjo prie rūsio, konfliktas tarp I. B. ir K. V. tebevyko, I. B. niekur nebuvo išvažiavęs. Be to, D. V. nurodė, kad „po maždaug minutės laiko atvažiavo pareigūnai“. Taigi, iš išdėstytų baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad I. B. niekur išvažiavęs nebuvo, ginklą turėjo nuo pat konflikto pradžios, be to, ginklą buvo išsitraukęs, nes kitu atveju E. V. kviesdama policijos pareigūnus nebūtų galėjusi nurodyti aplinkybės apie I. B. turimą ginklą.
14. Kaip minėta, remiantis teismų praktika, vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti viso proceso metu nuosekliai E. V. ir K. V. nurodyta aplinkybe, kad, tarp K. V. ir I. B. įvykus konfliktui, I. B. išsitraukė ginklą ir juo K. V. grasino, t. y. ši aplinkybė buvo I. B. pavojingo kėsinimosi į K. V. pradžia, todėl K. V., pagrįstai manydamas, kad jam gresia tiesioginis pavojus, iš esmės galėjo (privalėjo) pradėti gintis nelaukdamas, kol I. B. įgyvendins savo ketinimą, nes, I. B. grasinimą nužudyti K. V. į jį nutaikius ginklą pradėjus įgyvendinti (pvz., iššovus iš turimo ginklo), K. V. galėjo netekti galimybės gintis. Nagrinėjamu atveju I. B. kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus – jis išsitraukė ginklą ir, grasindamas K. V. nužudyti, ginklą nukreipė į K. V.. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus, tiesioginis ir prasidėjęs, kai besikėsinantis asmuo išsitraukia ginklą (žr. 8 nutarties punktą). Apibendrinant konstatuotina, kad I. B. veiksmai, kai jis žodinio konflikto iš pradžių su E. V., vėliau su K. V. metu išsitraukia ginklą ir jį nutaikęs į K. V. grasina nužudyti, vertintini kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis. Pažymėtina, kad K. V. pagriebtu šalia ant žemės buvusiu metaliniu strypu besigindamas nuo I. B. kėsinimosi, sudavęs I. B. du smūgius ir I. B. pabėgus, daugiau jokių veiksmų neatliko, todėl konstatuotina, kad K. V. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Kad K. V. nebuvo iš anksto pasiruošęs sužaloti I. B., o tik besigindamas pagriebė nuo žemės šalia jo buvusį metalinį strypą, nagrinėjamu atveju nėra ginčo. Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad K. V., suduodamas į jį ginklu besikėsinančiam I. B. metaliniu strypu, pasirinko proporcingą elgesio variantą, dėl to jo veiksmai pripažinti gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad K. V., besigindamas nuo į jį ginklu besikėsinančio asmens, būtų sudavęs per ranką, kurioje laikomas į jį nukreiptas ginklas. Pastebėtina tai, kad tokia situacija, kada asmuo ginasi nuo į jį šaunamuoju ginklu besitaikančio asmens, kelia didelį susijaudinimą, išgąstį, sumišimą, todėl besiginantis asmuo siekia tik apsiginti, logiškai negali numatyti, ar jam pasiseks iš besikėsinančiojo rankos išmušti ginklą, ir tuo labiau planuoti tikslingai pataikyti į ginklą laikančią ranką.
15. Sprendžiant, ar K. V. veiksmai, sutrikdant I. B.sveikatą, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, pažymėtina, kad, pagal šioje byloje aptartus įrodymus, I. B. nuo pat pareikalavimo patraukti automobilį buvo agresyviai nusiteikęs. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o ir pats I. B. neneigė, kad jis galėjo pavartoti necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, pagrasinti, kad sužalos tiek E. V., tiek K. V. Be to, teisėjų kolegija remdamasi baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma paneigė I. B. nurodytas aplinkybes, kad jis ginklu K. V. negrasino ir kad ginklą tariamai atsivežė vėliau. Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus ir šis kėsinimasis nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad K. V. smurtą prieš I. B. pavartojo siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save ir savo sutuoktinę, todėl konstatuotina, kad K. V. veiksmai, kuriais nežymiai buvo sutrikdyta I. B. sveikata, buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.
16. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria K. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinama, nes egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis (BK 28 straipsnis). Taip pat naikinama pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiojo I. B. pareikštas 3 000 Eur civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš K. V. I. B. priteistas 800 (aštuonių šimtų) Eur neturtinės žalos atlyginimas ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš K. V. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 37,60 Eur (trisdešimt septyni eurai 60 centų) turtinės žalos atlyginimo. Baudžiamoji byla K. V. nutraukiama (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-04-19 nuosprendžio dalį, kuria K. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir bylą K. V. nutraukti.
Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-04-19 nuosprendžio dalis, kuriomis nukentėjusiojo I. B. pareikštas 3 000 Eur civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš K. V. I. B. priteistas 800 (aštuonių šimtų) Eur neturtinės žalos atlyginimas ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš K. V. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 37,60 Eur (trisdešimt septyni eurai 60 centų) turtinės žalos atlyginimo.
Kitas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021-04-19 nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.