Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2020-12-28 · Administracinė byla Nr. I1-7592-583/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-28
Bylos Nr.
I1-7592-583/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02081-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Remigijus Arminas (pirm.)
Pareiškėjas
O. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-7592-583/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02081-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 28 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas

2020 m. lapkričio 30 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas O. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-6), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, Marijampolės PN, Pataisos namai, įstaiga), priteisti 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Skunde (b. l. 2-6) nurodo, jog, laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2020 m. balandžio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Marijampolės PN atliekant bausmę kalėjimo režimu kamerų tipo patalpose pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo efektyviai užtikrinta jo teisė pasivaikščioti gryname ore. Teigia, kad minėti pasivaikščiojimo kiemeliai yra vienodai mažo dydžio, juose nėra vietos pasivaikščioti ir sportuoti ar mankštintis, todėl jiems labiau tinka „stovėjimo kiemelių“ sąvoka. Pažymi, kad kalėjimo režimu laikomi nuteistieji nevedami į fizinės reabilitacijos ar mankštos kambarį, sporto salę ir pan., todėl 1,5 val. pasivaikščiojimas už kameros ribų įgauna didesnę reikšmę. Teigia, kad kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su prašymu nurodyti pasivaikščiojimo kiemelių plotus, į kurį buvo atsakyta, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotas yra daugiau negu 10 kv. m. Nurodo, kad nuo 2019 m. gegužės 21 d. kameroje bendrai buvo laikomi 5 nuteistieji, o nuo 2019 m. birželio 19 d. – 6 nuteistieji, kurie visi vienu metu buvo vedami pasivaikščioti į kiemelį. Mano, kad kiekvienam nuteistajam tenkantis 2 kv. m pasivaikščiojimo kiemo plotas nėra pakankamas plotas tam, kad nuteistieji galėtų pasimankštinti ir pasivaikščioti. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas du kartus mažesnis negu kameros plotas. Mano, kad tokios sąlygos yra tyčinis bausmę atliekančio asmens orumo žeminimas ir kankinimas. Pažymi, kad nors teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimui skirtos teritorijos dydžio, tačiau mano, kad valstybė neužtikrina pagarbos žmogaus orumui, nes toje pačioje valstybėje voljerai gyvūnams laikyti yra žymiai didesni. Mano, kad įstaiga savivaliauja. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra prastos būklės, nevalomi, netvarkomi ir nedezinfekuojami, vasaros metu nedrėkinami, taip pažeidžiama jo teisė į saugias sveikatai kalinimo sąlygas. Pažymi, kad į tuo pačius pasivaikščiojimo kiemelius yra vedami ir nuteistieji sergantys tuberkulioze. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemelio grindys išbetonuotos, jos yra slidžios, vietomis duobėtos, sienos aptrupėjusios. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, todėl norint į tualetą, esant prastam orui, ištikus sveikatos problemoms ar kilus tarpusavio konfliktams nebuvo galimybės iškviesti pareigūnus. Nėra suoliuko, sporto įrangos ar inventoriaus pasimankštinti. Mano, kad Marijampolės PN administracija nesilaiko teisės aktų reikalavimų. Teigia, kad nurodyti pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, atlikti sąmoningai ir tyčia, išskiriant jį iš kitų nuteistųjų tarpo, nes kiti kamerose laikomi nuteistieji turėjo žymiai geresnes pasivaikščiojimo kiemelių sąlygas. Tvirtina, kad nurodytais pažeidimais buvo padaryta žala jo sveikatai, savigarbai ir asmens orumui, kilo diskomfortas bei neigiamos pasekmes jo visaverčiam kasdieniniam emociniam, dvasiniam ir fiziniam gyvenimui. Dėl nepagrįstai ir neteisėtai sukeltų kančių ir skriaudos atsirado nemiga, pablogėjo apetitas, pakilo kraujospūdis, kankino depresinė ir slogi nuotaika, dėl to pablogėjo jo santykiai su laisvėje esančiais jo artimaisiais, todėl mano, kad jam priklauso neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime (b. l. 15-18) į pareiškėjo skundą nurodo, kad nesutinka su skundo argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad kalėjimo režimo pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, kurie nenumato kiemų ploto ar vienam nuteistajam privalomai tenkančio minimalaus ploto kiemuose, taip pat numato, kad sporto įranga pasivaikščiojimo kiemeliuose gali būti įrengta, tačiau neprivaloma. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato įrengti suoliukus ar kt. pasivaikščiojimo kiemeliuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Teigia, kad yra paskirtas tvarkinys, kuris taip pat prižiūri pasivaikščiojimo kiemelius, juos tvarko, valo ir dezinfekuoja. Marijampolės PN esančios patalpos yra tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį bei turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gėdimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą. Pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pasivaikščiojimo kiemelio į psichologus ir į gydytojus nesikreipė, todėl vien ta priežastis, jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Teigia, kad remiantis teismine praktika neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teigia, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teises aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Mano, kad pareiškėjas neįrodė konkretaus patirtos žalos dydžio, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, neįrodė, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas O. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimą.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.

Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Pažymėtina, kad pagal LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-6) nurodo, kad neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2020 m. balandžio 18 d. (minėta, toliau – ir ginčo laikotarpis) Marijampolės PN atliekant bausmę kalėjimo režimu kamerų tipo patalpose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo efektyviai užtikrinta pasivaikščiojimo gryname ore teisė bei pažeista jo teisė į saugias sveikatai kalinimo sąlygas (maži pasivaikščiojimo kiemeliai, todėl negalėjo mankštintis ir pasivaikščioti; pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, nėra suoliuko, sporto įrangos ar inventoriaus; pasivaikščiojimo kiemeliai prastos būklės, nevalomi, netvarkomi ir nedezinfekuojami, vasaros metu nedrėkinami, kiemelio grindys išbetonuotos, jos yra slidžios, vietomis duobėtos, sienos aptrupėjusios).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje numatyta nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore. Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 straipsnio 1 punktas). Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje (BVK 103 straipsnio 2 punktas). BVK 110 straipsnyje tarp nuteistųjų specialiųjų pareigų, be kita ko, nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą (BVK 110 straipsnio 1 punkto 5 dalis).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (akto redakcija galiojanti nuo 2018 m. liepos 10 d.) (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 4 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemas – specialiai įrengta teritorija nuteistiesiems pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore. Taisyklių III skyrius reglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų įrengimą. Kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai (Taisyklių 18 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių (Taisyklių 19 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) XXXVII skyrius reglamentuoja nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 232 punktą nuteistieji, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę juose atliekama baigiamoji dezinfekcija. Nuteistieji, sergantys kitomis užkrečiamosiomis lašeliniu keliu plintančiomis ligomis, pasivaikščioti vedami atskirai nuo kitų asmenų. Šiems sergantiesiems pasivaikščiojus tą pačią dieną į pasivaikščiojimo kiemus kiti nuteistieji neleidžiami. Šių kiemų baigiamoji dezinfekcija atliekama kasdien. Pagal 233 punktą pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Vedami pasivaikščioti nuteistieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Pagal 234 punktą nuteistieji, kurie pasivaikščiojimo metu naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, įžeidinėja, užpuola ar priešinasi pataisos įstaigos personalui, pareigūno, atsakingo už nuteistųjų pasivaikščiojimo vykdymą, sprendimu gali būti pašalinti iš pasivaikščiojimų kiemų ir uždaryti į gyvenamąsias patalpas ar kameras.

Nuo 2020 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos naujos redakcijos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.). Analogiškas teisinis reglamentavimas įtvirtintas naujos redakcijos Vidaus tvarkos taisyklių XII skyriaus, reglamentuojančio nuteistųjų (suimtųjų) pasivaikščiojimą, 104-109 punktuose.

Nustatyta, kad reglamentuojant pasivaikščiojimo kiemams numatytus reikalavimus, privalomas pasivaikščiojimo kiemų ploto dydis, atsižvelgiant į pasivaikščiojimą išėjusių nuteistųjų skaičių ar minimalus kiemo plotas turintis tekti vienam nuteistajam, suoliukų ir prižiūrėtojo iškvietimo sistemos įrengimas nenumatyti. Pastebėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog pasivaikščiojimo kiemeliai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo mažo ploto, todėl jis negalėjo normaliai pasivaikščioti, bei nurodydamas, kad kiemelyje nėra suoliuko prisėsti, pats sau prieštarauja. Pagal nurodytos pasivaikščiojimo kiemo sąvokos apibrėžimą bei pagal pareiškėjo nusiskundimus kiemo (kiemelio) tikslas – nuteistųjų judėjimas. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 20 punktą įstaigai nenumatyta prievolė pasivaikščiojimo kiemuose sumontuoti sporto įrangą ar inventorių, skirtą nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Vertinant šias aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo pasivaikščiojimo kiemo ploto, suoliukų, prižiūrėtojo iškvietimo sistemos ir sporto įrangos ar inventoriaus pasivaikščiojimo kiemuose neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas numatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad nagrinėjimo atveju pareiškėjo ir kartu kameroje laikomų nuteistųjų pareiga palaikyti švarą ir tvarką pasivaikščiojimo kiemelyje, todėl pareiškėjo argumentas dėl kiemelių netvarkos atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad į tą patį kiemelį buvo vedami nuteistieji sergantys tuberkulioze, tačiau tokių teiginių nedetalizuoja (kada būtent ir kokie nuteistieji), todėl teismui neturint galimybės patikrinti pareiškėjo teiginius, jie atmestini kaip deklaratyvūs.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo prastos būklės – grindys slidžios, vietomis duobėtos, sienos aptrupėjusios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir HN 134:2015) 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 15-18) nurodo, kad kalėjimo režimo pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, Marijampolės PN esančios patalpos yra tikrinamos ne tik Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, tačiau nuolat stebimos ir prižiūrimos specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį bei turto valdymo skyriaus specialistų, kurie esant gėdimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui skubiai atlieka defektų šalinimo darbus, remonto darbus, daiktų remontą. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto (b. l. 19-21) nustatyta, kad atlikus periodinį patikrinimą pažeidimų susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliais nenustatyta. Byloje nėra NVSC patikrinimo aktų, patvirtinančių, kad NVSC ginčo laikotarpiu atlikto Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimą. Iš Marijampolės PN 2020 m. kovo 25 d. rašto (b. l. 9, 35-36), kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2020 m. vasario 27 d. ir 28 d. prašymus (b. l. 37-38), nustatyta, kad paskutinė NVSC kontrolė buvo atlikta 2020 m. vasario 20 d. ir 2020 m. vasario 26 d. patikrinimo aktu pažeidimų nenustatyta, 2019 m. liepos 11 d. NVSC atliko pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimą, pažeidimų nenustatyta.

Iš byloje esančių pasivaikščiojimo kiemelių Nr. 1 ir Nr. 2 fotonuotraukų (b. l. 24-34) nustatyta, kad pasivaikščiojimų kiemelių sienos ir grindys nėra visiškai estetiškai tvarkingos, tačiau, laikytina, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė patenkinama tam, kad įgyvendinti pareiškėjo teisę pasivaikščioti gryname ore. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad remonto darbai atliekami pagal esamus finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, vertina, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė nors ir galėjo pareiškėjui sukelti nepasitenkinimą estetiniu vaizdu, tačiau negalėjo sutrukdyti įgyvendinti teisę pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės pareiškėjui įvyko nelaimingas atsitikimas ar kilo kokios kitos neigiamos pasekmės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į tinkamai įrengtas patalpas buvo užtikrinta ir HN 134:2015 12 punktas bei pareiškėjo teisė į saugias sveikatai kalinimo sąlygas pažeisti nebuvo, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmestini kaip nepagrįsti.

Pabrėžtina, kad tam tikras nuteistųjų asmenų judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Pareiškėjas nenurodė konkrečių galimų teisės aktų reikalavimų pažeidimų atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas reiškė pretenzijas Marijampolės PN Laisvės atėmimų vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriui (b. l. 23). Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų į psichologus nesikreipė (b. l. 22). Taip pat byloje nėra duomenų patvirtinančių tai, kad pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir būtent jam buvo sudarytos, jo manymu, netinkamos kalinimo sąlygos. Nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytų nusiskundimų nepagrindė ir jų neįrodė, todėl jo argumentai dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų laikytini nepagrįstais.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo.

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo priteisti 15 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šioje byloje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjui patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas