Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir R. R. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Iš R. R. priteista 1 096 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo E. R. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 26 d., apie 24 valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , dėl asmeninių paskatų, įtaręs, kad jo tėvas E. R. pavogė jo mobiliojo ryšio telefono aparatą, ranka smogė jam (E. R. ) tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į galvos ir krūtinės sritis ir padarė jam galvos ir krūtinės ląstos sumušimus, kraujosruvas kūne, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžius su kairiojo plaučio sužalojimu, dėl ko išsivystė kraujavimas į pilvo pleuros ertmę, ir taip nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. R. E. R. kaltė tyčia sunkiai sutrikdžius sveikatą E. R. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau prašo jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį (kaltininką) ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad ši R. R. E. R. skundo dalis yra nepagrįsta. Akivaizdu, kad nukentėjusysis E. R. , pasisavindamas nuteistajam priklausantį telefoną, nors nukentėjusysis šį faktą ir neigia, sukėlė nuteistojo R. R. nepasitenkinimą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tai jam sukėlė fiziologinį afektą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis yra sūnus ir tėvas, daug metų bendrauja. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad tėvas (nukentėjusysis) ir anksčiau iš jo buvo paėmęs telefoną. Iš nuteistojo parodymų teisme galima daryti išvadą, kad nuteistasis ant tėvo (nukentėjusiojo E. R. ) dėl tokio pastarojo poelgio labai supyko (t. 1, b. l. 183). Tačiau tai neduoda pagrindo manyti, jog E. R. poelgis taip stipriai pažemino apelianto garbę ir orumą ir taip jį paveikė, kad jis staiga labai susijaudino, t. y. buvo fiziologinio afekto būsenos. Byloje nėra jokių duomenų, kad toks nukentėjusiojo poelgis būtų stipriai pažeminęs nuteistojo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija daro tokią išvadą vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkto nuostatomis.

Kita vertus, sprendžiant, ar nukentėjusio asmens poelgis yra itin įžeidžiantis, atsižvelgiama į tai, kiek tyčiniai nukentėjusiojo veiksmai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis R. R. ir nukentėjusysis E. R. išvakarėse gėrė alkoholinius gėrimus (keturiese išgėrė butelį degtinės), po to ilgai miegojo (t. 1, b. l. 183-184). Nuteistajam dėl girtavimo net diagnozuotas priklausomybės nuo alkoholio sindromas (t. 1, b. l. 54). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis yra pilnametis, normaliai protiškai išsivystęs, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nuteistojo psichikos sutrikimus. Baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra ir nuteistasis teismui nepateikė jokių duomenų, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo depresija ir gydėsi, todėl šie skundo argumentai laikomi deklaratyviais. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusysis pasisavindamas nukentėjusiajam priklausantį telefoną (nors nukentėjusysis tai neigia) nesiekė įžeisti ar pažeminti nuteistąjį. Tokie E. R. veiksmai negali būti vertinami kaip itin įžeidžiantys R. R. , nes jie buvo nukreipti siekiant ne pažeminti jo (nuteistojo) garbę ir orumą, o patenkinti asmeninius poreikius. Be abejo, toks poelgis nuteistajam buvo nemalonus, tai sukėlė jo pyktį ir įniršį, dėl ko sudavė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių smūgių į galvą ir krūtinę ir padarė jam kraujosruvas kūne, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kairės pusės VII, VIII, IX šonkaulių lūžius su kairiojo plaučio sužalojimu, dėl ko išsivystė kraujavimas į pilvo pleuros ertmę, taip nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą.

R. R. skunde taip pat nurodo, kad kai jis paprašė tėvą grąžinti pavogtą telefoną, nukentėjusysis puolė agresyviai gintis, bandė kažką griebti nuo stalo, todėl jis sudavė smūgius. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis nepateikia, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis nusikaltimą padarė esant būtinosios ginties situacijai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai ir teisingai R. R. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Šiaulių apygardos teismas, skirdamas R. R. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), dėl ko buvo sukelti labai sunkūs padariniai, nusikalstama veika baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino R. R. asmenybę (anksčiau teistas keturis kartus, taip pat ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą), atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), tai, kad nukentėjusiajam suteikė medicinos pagalbą, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o nukentėjusiojo veiksmai (pasisavintas nuteistajam priklausantis telefonas) įvertinti kaip rizikingi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nuteistasis skundu prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis suteikė nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, iškvietė medikus, dėl padaryto nusikaltimo kaltu visiškai prisipažįsta ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, šias aplinkybes įvertino, todėl dar kartą jas vertinti ir dėl to paties motyvo nuteistajam švelninti laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų iki 12 metų. Kaip matyti, Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė R. R. laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Tai, kad nuteistasis su tėvu (nukentėjusiuoju) susitaikė ir pastarasis jam atleido, nėra pagrindas dar labiau švelninti paskirtą bausmę. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis išlaiko savo mažamečius vaikus, nes su žmona išsiskyręs, vaikais nesirūpina, priešingai – juos muša, už tai buvo nuteistas (t. 1, b. l. 43-46). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.