Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S., E. N., ir A. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-04-26 nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. S. - pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo R. V. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 metams 8 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo D. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 metams 9 mėnesiams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2006-09-20 nuosprendžiu paskirta bausme, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams. Remiantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) pap., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių r. apylinkės teismo 2005-03-07 nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė V. S. paskirta laisvės atėmimas 4 metams 1 mėnesiui;

E. N. - pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo R. V. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo D. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo 2006-09-20 nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė E. N. paskirta laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams;

A. V. – pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo R. V. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 metams 2 mėnesiams, pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo D. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams. Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. b) pap., paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos su Šiaulių r. apylinkės teismo 2006-04-05 nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. paskirta bausme, Šiaulių apygardos teismo 2006-09-20 nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. paskirta bausme, Šiaulių r. apylinkės teismo 2006-12-19 nuosprendžiu pagal BK 180 str. 2 d., 159 str. 1 d., 187 str. 1 d. paskirta apėmimo būdu subendrinta bausme, Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-01-26 nuosprendžiu pagal BK 294 str. 2 d. paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas 5 metams 10 mėnesių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. N. nuteistas už tai, kad jis 2004-06-05 apie 14 val. įsibrovęs į L. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė L. B. priklausančio turto iš viso už 1200 Lt.

E. N., V. S., A. V. nuteisti už tai, kad jie 2005-05-02 apie 15.30 val. Šiaulių r., Kuršėnų m. autobusų stoties teritorijoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavyje susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, panaudoję fizinį smurtą R. V. atžvilgiu – E. N. paėmus ranka R. V. už kaklo ir smaugus, taip atėmus galimybę jam priešintis, tuo tarpu V. S. smogus nukentėjusiajam ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiu į galvos sritį, o A. V. spyrus nukentėjusiajam ne mažiau kaip 4 kartus į galvos sritį, tuo padarius jam nežymų sveikatos sutrikdymą, V. S. ir A. V. apieškojus nukentėjusiojo kišenes, A. V. ištraukė iš kišenės 30 Lt, E. N. nuvilko 17 Lt vertės nukentėjusiojo sportines kelnes, tuo padarydami R. V. bendrą 47 Lt turtinę žalą.

Be to, E. N., V. S., A. V. nuteisti už tai, kad jie 2005-05-02 apie 16.15 val. Šiaulių r., Kuršėnų m. autobusų stoties teritorijoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavyje susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, panaudoję fizinį smurtą D. T. atžvilgiu - E. N. laikius D. T., o V. S. smaugus ir taip atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, A. V. smogus vieną kartą kumščiu D. T. į veidą, tuo padarius jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė 400 Lt.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad savo kaltės dėl plėšimo R. V. atžvilgiu nepripažįsta, plėšime nedalyvavo, tik matė, kaip A. V. padavė E. N. kelnes, iš kur A. V. tas kelnes paėmė, jis nežino. Vėliau pamatė, kad nukentėjusysis R. V. sėdi su suplyšusiomis kelnėmis, kurias mūvėjo E. N.. Apelianto tvirtinimu, E. N. tokias kelnes turėjo, jas buvo kartu pirkę turguje. Be to, E. N. jam paaiškino, kad tos kelnės yra jo, jis jas buvo paskolinęs R. V.. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiojo R. V. parodymai, kad E. N. jį smaugė, jis ir A. V. sudavė jam po keletą smūgių į galvos sritį, visiškai melagingi. R. V. buvo visiškai girtas ir sėdėjo ant suoliuko autobusų stotyje, todėl, norint jį apiplėšti, jam nereikėjo suduoti nei vieno smūgio. Nukentėjusiajam niekas jokių smūgių nesudavė, niekas jo nesmaugė. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad policijos nuovadoje nieko nerašė, protokolą surašė policijos pareigūnas, jis neprisimena, ką sakė pareigūnui, neskaitė, ką surašė pareigūnas, tik patvirtino savo parašu, kad surašyta teisingai. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis teigė, kad nieko neįvyko, kelnės buvo nuteistojo E. N. ir jis savanoriškai jas atidavė, neužsiminė apie jokius pinigus, nekalbėjo apie jokius smūgius, sakė, kad jokių pretenzijų neturi. Nukentėjusysis išsigando ir grįžo prie savo pirminių parodymų, kurie buvo melagingi, kai prokurorė pagrasino, kad jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Tokiu būdu, priešingai nei nurodė teismas, nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, vis keičiami. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad jokių pėdsakų neaptikta. Jokių liudytojų taip pat nebuvo apklausta.

V. S. nurodė kaltu neprisipažįstantis ir dėl plėšimo D. T. atžvilgiu. Kaip liudytojas apklaustas A. T. davė melagingus parodymus. Tik nukentėjusiajam D. T. išlipus iš autobuso ir nuėjus į tualetą iš paskos nuėjo ir A. V.. Tai paneigia, A. T. teiginį, kad D. T. pasitiko vyriškis. A. V. nesakė, kur jis eina. Jis matė, kaip D. T. parbėgo visas kruvinas ir įlipo į autobusą, tačiau nematė, kas įvyko prie tualeto. Po to iš autobuso išbėgo dviese - A. T. ir D. T., jie nubėgo tualetų link, kur buvo pasilikęs A. V.. Jis kartu su E. N. nuėjo iš paskos, pamatė, kaip A. T. sudavė A. V. kelis smūgius, o D. T. stovėjo ir žiūrėjo, jo veidas buvo labai kruvinas. Jie su E. N. pribėgo prie jų ir ėmė skirti. D. T. puolė A. V., bet jis stojo į tarpą ir D. T. nustūmė į šalį, pradėjo ginčytis. Besiginčijant A. V. pabėgo. Tai paneigia liudytojo A. T. parodymus, kad jis smaugė D. T.. Apelianto manymu, jei A. T. matė, kaip buvo daromas nusikaltimas, jis turėjo pakankamai laiko sukliudyti jį padaryti. Jie kartu su E. N. galėjo bėgti, nelaukti, kol atvažiuos policijos pareigūnai, jie jautėsi nekalti ir saugūs. Sėdėdami policijos nuovadoje jie matė, kaip A. T. ir D. T. išėjo į lauką, ten D. T. išsitraukė piniginę, kažką paskaičiavo ir nuėjo į parduotuvę, nusipirko maisto. Tik tada pareiškė, kad D. T. buvo ištraukti pinigai, to nepasakė iš karto, kai policija buvo atvažiavusi į autobusų stotį, jokios kalbos apie pinigus iš viso nebuvo. Jie su E. N. jokių pinigų neėmė, policija nieko pas juos nerado. Apelianto teigimu, tai, kad D. T. prašė skirtingų sumų ir sakė, kad, jei jie sumokės 500 Lt, atsiims pareiškimą, rodo, kad iš nukentėjusiojo D. T. nebuvo atimti jokie pinigai, jis siekė materialinės naudos. Apeliantas taipogi neigia teismo nustatytą aplinkybę, kad jie šį nusikaltimą padarė iš anksto susitarę. Jis ranką galėjo išsikruvinti pastumdamas nukentėjusįjį D. T., kad jis nebepultų ant A. V.. Nukentėjusysis pats maišėsi, nurodydamas, kad jis buvo smaugiamas prieš A. V. smūgį, po to, kad po šio smūgio. D. T. taipogi teigė, kad buvo praradęs sąmonę, bet tai, apelianto teigimu, netiesa. Teismas neapklausė nei vieno liudytojo, neatsižvelgė į tai, kad jie su E. N. po šio įvykio nepabėgo, sulaukė policijos pareigūnų, nesudarė nuteistiesiems galimybių užduoti klausimus liudytojams. Nuteistasis V. S. skundu prašo išteisinti jį pagal BK 180 str. 1 d. dėl plėšimų R. V. ir D. T. atžvilgiu.

Nuteistasis E. N. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas objektyviai neįvertino bylos aplinkybių. Dėl vagystės iš L. B. buto teismas jam skyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis į butą įėjo be dingsties apvogti, durys buvo neužrakintos, jis pabeldė į duris, nukentėjusioji galėjo negirdėti, todėl jis ir užėjo. Tikslo apvogti neturėjo, L. B. priklausančius daiktus paėmė spontaniškai. Jis pripažino savo kaltę pilnai ir gaili, nukentėjusiajai grąžino daiktus, atsiprašė, pilnai atlygino padarytą žalą.

Savo kaltės dėl plėšimo R. V. atžvilgiu apeliantas nepripažįsta, jis buvo nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Sportinės kelnės buvo jo, jis jas buvo paskolinęs R. V.. Tai teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nukentėjusysis, nurodė, kad jokių pretenzijų neturi. Tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės. A. V. taip pat parodė, kad jis pasiėmė kelnes iš R. V. ir jokio smurto nenaudojo, nukentėjusiojo nesmaugė. Nukentėjusysis pats nieko neprisiminė ir davė melagingus parodymus, nes buvo girtas. Teismas nepagrįstai rėmėsi pirminiais girto asmens parodymais, kurie neatitinka tikrovės.

E. N. neigia savo kaltę ir dėl plėšimo D. T. atžvilgiu. Nukentėjusysis D. T., nuteistieji V. S., A. V. neparodė, kad jis būtų smurtavęs ir įvykdęs plėšimą. Jo parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, bet teismas to neįvertino. Teismas rėmėsi liudytojo A. T. parodymais, kurie neatitinka tikrovės ir visiškai skiriasi nuo nukentėjusiojo parodymų. Nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, jis negalėjo tiksliai nurodyti pinigų sumos, kuri buvo iš jo pagrobta, nurodydavo vis kitokią pinigų sumą. Teismo posėdžio metu taip ir nebuvo išsiaiškinta, kokia suma pagrobta, nukentėjusysis nepareiškė ieškinio, o tai, apelianto nuomone, leidžia teigti, kad pinigai nebuvo pagrobti. Jis nieko neplanavo apiplėšti, tik išskyrė besimušančius. Tai patvirtino ir V. S., ir A. V.. Kad buvo įvykdytas plėšimas sužinojo tik policijos nuovadoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po įvykio jis nepasišalino, nors tam turėjo pakankamai laiko, kad liudytojas A. T. jam grasino susidorojimu. Be to, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, jog iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad jis smaugė D. T., laikydamas jį už kaklo, nes tuo kaltinamas jis nebuvo.

Teismas neteisingai nurodė, kad nusikaltimų padarymo metu jam teistumas nebuvo išnykęs, tačiau iki tol jis nebuvo teistas 6 metus, todėl teistumas buvo išnykęs.

Nuteistasis E. N. skundu prašo sumažinti pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, išteisinti pagal BK 180 str. 1 d. dėl plėšimų R. V. ir D. T. atžvilgiu.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas jam paskyrė per griežtą galutinę bausmę, nes jis prisipažino padaręs nusikaltimą, skundu prašo sumažinti jam paskirtą galutinę bausmę.

Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus patenkinti.

Nuteistųjų V. S. ir A. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistojo E. N. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamas Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-04-26 nuosprendis pakeistinas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuteistajam E. N. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. S. ir E. N. pripažino kaltais pagal BK 180 str. 1 d. dėl plėšimų R. V. ir D. T. atžvilgiu. Nors nuteistieji neigia padarę jiems inkriminuotus nusikaltimus, jų kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai.

Teismas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl R. V. apiplėšimo grindė iš esmės nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, byloje esančia specialisto išvada. Nukentėjusysis R. V. protokole – pareiškime policijai nurodė, kad Kuršėnų autobusų stotyje prie jo priėjo pažįstamas Egidijus su dviem nepažįstamais draugais, Egidijus paėmė jį už kaklo ir pradėjo smaugti. Tuo tarpu vienas iš vyriškių jam iš kišenės ištraukė apie 30 Lt. Vyriškis su margu treningu jam spyrė į galvą. Po muštynių Egidijus numovė jam treningines kelnes ir padavė apsimauti kitas (1 t., b. l. 2). Tokios savo pozicijos nukentėjusysis laikėsi ir vėlesnėse apklausose, detaliau nurodydamas įvykio aplinkybes, kad prie jo priėjo trys vyrai, visi pareikalavo pinigų, pinigų jis sakė, neduos, Egidijus atsisėdo šalia ir paėmė ranka jam už kaklo, o kiti du ėmė jį mušti, stambesnysis vaikinas 1-2 kartus smogė jam į galvą, o mažesnysis 3-4 kartus spyrė į galvą, o po smūgių kraustė kišenes, iš kurių mažesnysis ištraukė pinigus. Egidijus, laikydamas jį už kaklo, pakėlė nuo suolo ir nusitempė link tualeto, pareikalavo nusivilkti kelnes, po to pats jas jam nuvilko. Egidijus nusivilko savo suplyšusias kelnes ir pametė link jo, o pats apsivilko jo kelnes ir nuėjo. Po šio įvykio jis gydėsi ligoninėje (1 t., b. l. 6-7; 2 t., b. l. 129-128). Nors nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu pradėjo neigti šiuos savo parodymus, vėliau pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, jis juos tvirtina. Nepaisant to, kad buvo girtas, jis prisimena visas įvykio aplinkybes ir galėjo jas nurodyti ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 148-149). Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. V. padarytas galvos smegenų sukrėtimas, galvos ir sprando sumušimas, sužalojimai atitinka įvykio aplinkybes ir laiką, padaryti suduodant smūgį į pakaušį, į sprandą kietais bukais daiktais (2 t., b. l. 99). Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistieji keitė savo parodymus, jų parodymai prieštarauja vieni kitiems. Nuteistieji skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Nuteistasis A. V. teigė, kad E. N. buvo apkabinęs nukentėjusįjį R. V. per pečius, jis prašė nukentėjusiojo pinigų alui nupirkti, po to pats išsitraukė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės pinigus. Jis matė, kad E. N. kelnės suplyšusios, todėl nukentėjusiajam pasakė, kad duotų savo kelnes E. N.. R. V. nusivilko savo kelnes, jis jas padavė E. N., o E. N. suplyšusias kelnes jis padavė apsirengti R. V.. R. V. niekas nemušė. Vėlesnėje apklausoje A. V. jau pripažino, kad susimušė su R. V., spyrė jam keletą kartų į galvos sritį, į veidą, iš jo kelnių kišenės ištraukė pinigus (1 t., b. l. 116; 2 t., b. l. 153-154). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad ankstesni jo parodymai yra neteisingi, kelnių R. V. niekas nenumovė, E. N. su R. V. tik atsimainė kelnėmis, nes buvo apsikeitę, niekas smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo (3 t., b. l. 143-144). E. N. teigė, kas jokio konflikto nebuvo, niekas R. V. nemušė, pinigų ir kelnių neatėmė, jis savo naujas sportines kelnes buvo paskolinęs R. V., A. V. pasivedė R. V. į šalį ir už kiek laiko jam atnešė tas kelnes, jis apsivilko, o senąsias padavė A. V., kad perduotų R. V.. Kas paėmė iš R. V. pinigus, nematė, nukentėjusiojo nelaikė ir nesmaugė (1 t., b. l. 26; 2 t., b. l. 142). Teisiamojo posėdžio metu E. N. jau parodė, kad R. V. jam kelnės atnešė, o jis savo kelnes atidavė R. V. (3 t., b. l. 147). Nuteistasis V. S. ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių teigė, kad stotyje bendravo su kitais asmenimis, E. N. ir R. V. sėdėjo ant kito suoliuko, jis į juos buvo atsukęs nugarą, kas tarp jų vyko nematė, taip pat nematė, kad E. N. būtų atėmęs kelnes iš R. V., nematė, su kokiomis kelnėmis buvo E. N., kai jie susitiko, R. V. nemušė, jo kelnių ir pinigų neatėmė. Vėlesnės apklausos metu nuteistasis aiškino, kad kartu su kitais nuteistaisiais sėdėjo stotyje ant suoliuko, prie jų priėjo R. V., A. V. pasikvietė R. V. pakalbėti ir nusivedė už lauko tualeto, A. V. grįždamas atsinešė sportines kelnes, jas padavė E. N., E. N. apsivilko atneštas kelnes, o savo padavė A. V., A. V. numetė jas apsirengti R. V. (1 t., b. l. 33; 2 t., b. l. 148). Teisiamojo posėdžio metu V. S. jau parodė nematęs, kur A. V. ir R. V. ėjo ir iš kur grįžo, kad A. V. būtų atsinešęs kokias kelnes, kaip keitėsi kelnėmis, nežinąs, iš kur tos kelnės atsirado, paskui teigė, kad E. N. savo kelnes padavė nukentėjusiajam R. V., matė R. V. sėdintį su suplyšusiomis kelnėmis, nematė, kaip jis jas persimovė, E. N. savo kelnes jau buvo persimovęs (3 t., b.l. 144-146). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. V., o ne nuteistasis E. N., kuris teigė, kad R. V. geranoriškai atidavė jam kelnes, kurias anksčiau buvo iš jo pasiskolinęs, kreipėsi su prašymu į prokurorą grąžinti jam priklausančias E. N. pateiktas sportines kelnes, jos buvo apžiūrėtos ir pridėtos prie bylos, R. V. šios kelnės ir buvo grąžintos (1 t., b. l. 16-19; 2 t., b. l. 130-131).

Nors nuteistieji ir neigia savo kaltę, nurodo, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo visiškai girtas, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo melagingi, jis pasirašė apklausos protokolus neskaitęs, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo R. V. parodymai iš esmės nuoseklūs, išsamūs, atskleidžia nusikalstamos veikos vaizdą, jis apklausos protokoluose užrašęs, kad juos perskaitė, jie surašyti teisingai, parašu patvirtino jų teisingumą, nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvada, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Tai, kad, kaip skunde nurodė V. S., įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad jokių pėdsakų neaptikta, jokių liudytojų nebuvo apklausta, nepaneigia jo kaltės inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Teismas, spręsdamas kaltės klausimą, vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kuri ir leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų padaryta veika atitinka BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija laiko, kad nuteistųjų V. S. ir E. N. kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo pilnai įrodyta.

Nuteistieji V. S., E. N. neprisipažino padarę plėšimą ir D. T. atžvilgiu, aiškino, kad tik išskyrė besimušančius A. V. ir du autobuso keleivius, tačiau tokią jų versiją paneigia nukentėjusiojo D. T. parodymai, juos patvirtinantys liudytojo A. T. parodymai, įvykio vietos apžiūros, akistatų, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolai, specialisto išvada. Nukentėjusysis D. T. davė iš esmės nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jis teigė išlipęs Kuršėnų autobusų stotyje ir nuėjęs į tualetą, jį iš priekio pasitikęs A. V. pareikalavo atiduoti pinigus, tuo tarpu priėjęs iš nugaros V. S. jį pradėjo smaugti, A. V. iš jo piniginės, kurią jis laikė rankoje, išėmė pinigus, kumščiu vieną kartą smogė jam į veidą ir pabėgo, atsipeikėjęs pamatė už nugaros stovinčius V. S. ir E. N. bei numestą piniginę, joje pasigedo 400 Lt. Kad smaugė V. S., jis suprato pamatęs ant V. S. rankos kraują, kuris po smūgio bėgo iš nosies ant smaugusio jį rankos (1 t., b. l. 39, 46-47; 3 t., b. l. 21-23). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad Kuršėnų autobuso stoties teritorijoje prie tualetų aptiktos rusvos spalvos dėmės panašios į kraują (1 t., b. l. 40-41). Liudytojo A. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamojo posėdžio metu pagarsinti parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus – jis matė, kaip broliui nuėjus link tualeto iš priekio priėjo vyriškis, tarp jų įvyko trumpas pokalbis, iš nugaros pusės priėjo du vyriškiai, vienas iš jų smaugė brolį, o iš priekio stovėjęs vyriškis ištraukė piniginę ir iš jos paėmė pinigus, supratęs, kas vyksta, nubėgo prie brolio, tada vyriškis, kuris stovėjo priešais brolį, per stotį, kiemus nubėgo (1 t., b. l. 50-51). Nors nuteistasis A. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad D. T. ir A. T. tualete jį užsipuolė, trenkė jam į veidą, jis gindamasis trenkė D. T. į veido sritį, atbėgę E. N. ir V. S. jį išgelbėjo, išskyrė, V. S. nieko nesmaugė, jokių pinigų iš D. T. niekas nepavogė, ikiteisminio tyrimo metu A. V. teigė, kad jam įėjus į tualetą, duris pradarė jam nepažįstamas vaikinas ir tempė jį lauk, liepė greičiau išeiti, jie susistumdė, besistumdant vaikinui iškrito piniginė, jis sudavė vaikinui kumščiu į veidą, iš piniginės ištraukė pinigus, piniginę numetė ant žemės ir pabėgo. Tuo metu prie jų jau buvo priėję V. S. ir E. N., kaip suprato, jie norėjo juos išskirti (1 t., b. l. 116-117; 2 t., b. l. 153-154). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuota, kad nukentėjusysis D. T. atpažino V. S. ir E. N. kaip asmenis, užpuolimo metu buvusius jam už nugaros, vienas iš jų jį smaugė, A. V. atpažino kaip asmenį, kuris smogė jam į veidą ir atėmė pinigus. Liudytojas A. T. taipogi atpažino V. S. ir E. N. kaip asmenis, stovėjusius broliui už nugaros, A. V. atpažino kaip asmenį, stovėjusį priešais brolį, sudavusį vieną kartą į veidą ir pabėgusį (1 t., b. l. 130-141). Akistatų su nuteistaisiais metu nukentėjusysis D. T. patvirtino, kad V. S. jį laikė už kaklo, smūgių nesudavė, A. V. sudavė jam vieną smūgį kumščiu į veidą, tada iš rankų ištraukė piniginę, tuo metu iš nugaros pusės jį smaugė, E. N. stovėjo už nugaros. Liudytojas A. T. teigė, kad E. N. turėjo matyti, kaip iš nukentėjusiojo buvo atimta piniginė, V. S. stovėjo D. T. už nugaros ir laikė D. T. už kaklo, jis taip pat turėjo matyti, kaip iš nukentėjusiojo buvo atimta piniginė, nes tuo metu stovėjo už nugaros, suprato, kad tuo tikslu ir laikė D. T., kad draugas galėtų atimti piniginę (2 t., b. l. 74-75, 78-79, 82-83, 104-105, 108-109). Iš specialisto išvados matyti, kad D. T. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl nosies kaulų lūžio, sužalojimai galėjo būti padaryti nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, dėl dviejų trauminių faktorių kietais bukais daiktais paveikus veidą ir dešinę kaklo pusę (1 t., b. l. 127). Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aptarti įrodymai patvirtina, papildo vieni kitus, sudarydami vieningą nusikalstamos veikos vaizdą. Todėl laikyti, kad, kaip skunduose nurodo apeliantai, liudytojo A. T. parodymai neatitinka tikrovės, prieštarauja nukentėjusiojo D. T. parodymams, nėra jokio pagrindo. A. T. parodymai atitinka kitais byloje esančiais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, patvirtina nukentėjusiojo D. T. parodymus. Tai, kad liudytojas A. T. nebuvo apklaustas teisme, negali paneigti kitų surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų nuteistųjų kaltės įrodymų, tai nekeičia nustatytų bylos aplinkybių, nes šio liudytojo parodymai sudaro vieningą visumą su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Nuteistojo E. N. teiginys, kad liudytojas A. T. jam grasino susidorojimu, deklaratyvus, jokių tai patvirtinančių duomenų apeliantas nepateikė. V. S. argumentas, kad tik nukentėjusiajam D. T. išlipus iš autobuso ir nuėjus į tualetą iš paskos nuėjo ir A. V., o tai paneigia A. T. teiginį, kad D. T. pasitiko vyriškis, nepagrįstas, prieštarauja kitiems byloje surinktiems faktiniams duomenims. Nuteistojo V. S. teiginys, kad jei A. T. matė, kaip buvo daromas nusikaltimas, jis turėjo pakankamai laiko tam sukliudyti, yra tik jo niekuo nepagrįstas pasvarstymas. Tai, kad jie kartu su E. N. galėjo bėgti, nelaukti, kol atvažiuos policijos pareigūnai, bet to nepadarė, D. T. nepasakė iš karto, jog buvo ištraukti pinigai, kai policija buvo atvažiavusi į autobusų stotį, policija pas juos jokių pinigų nerado, taipogi nepaneigia jų dalyvavimo plėšimo padaryme. Apeliantų V. S. ir E. N. padarytos išvados, jog tai, kad D. T. prašė skirtingų sumų ir sakė, kad, jei jie sumokės 500 Lt, atsiims pareiškimą, nukentėjusysis nepareiškė byloje ieškinio, rodo, kad iš nukentėjusiojo D. T. nebuvo atimti jokie pinigai, jis siekė materialinės naudos, nepatvirtina bylos medžiaga, apie tai jokių duomenų byloje nėra, atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad po įvykio pasigedo 400 Lt, todėl netikėti jo parodymais nėra jokio pagrindo. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti tariami prieštaravimai tarp nukentėjusiojo D. T. parodymų, jo parodymų nenuoseklumas nėra esminiai, teisiamajame posėdyje jis buvo apklausiamas praėjus pusantrų metų po įvykio, todėl detalių galėjo gerai ir neprisiminti, jis pats paaiškino, kad iškart po įvykio viską geriau atsiminė, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra tikslesni (3 t., b.l. 22-23). Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis E. N., teismas pagrįstai iš kaltinimo pašalino nuteistojo skunde nurodytą aplinkybę, nes jis buvo kaltinamas tuo, kad su V. S. laikė D. T. už kaklo ir smaugė (2 t., b. l. 171).

Nuteistieji V. S. ir E. N. ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad jie plėšimus padarė susitarę, veikdami bendrininkų grupėje, tačiau aukščiau aptarti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, kad visi nuteistieji veikė susitarę (susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais), bendrai, turėdami vieną tikslą – apiplėšti nukentėjusiuosius, ir, siekdami šio tikslo, tiesiogiai, aktyviais veiksmais, panaudoję fizinę prievartą, pagrobė nukentėjusiųjų turtą. Visų jų veiksmus jungė tyčia, jie sujungė savo pastangas, tiesiogiai, betarpiškai dalyvavo vykdant bendro nusikaltimo objektyviąją pusę, turėjo tą patį tikslą ir siekė realizuoti visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Todėl visi nuteistieji buvo bendravykdytojai darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d.

Nuteistasis E. N. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis į L. B. butą įėjo be dingsties apvogti, durys buvo neužrakintos, jis pabeldė į duris, nukentėjusioji galėjo negirdėti, todėl jis ir užėjo. Tikslo apvogti jis neturėjo, L. B. priklausančius daiktus paėmė spontaniškai. Iš viso to matyti, kad nuteistasis į butą įėjo be savininko leidimo, neturėdamas jokių teisių į jį įeiti, todėl jo veika teismo teisingai kvalifikuota kaip vagystė įsibrovus į patalpą. Skirdamas nuteistajam E. N. bausmę už vagystę iš L. B. buto, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, priešingai nei skunde nurodė apeliantas, įvertino ir jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (3 t., b. l. 166). Tačiau teismas, kaip teisingai pažymi nuteistasis, vertindamas jo asmenybę, nepagrįstai nurodė, kad jis nusikalto teistumui neišnykus. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad E. N. prieš tai buvo teistas Šiaulių r. apylinkės teismo 2000-01-14 nuosprendžiu už apysunkį nusikaltimą - vagystę įsibrovus į patalpas, tačiau pritaikius amnestiją buvo atleistas nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies ir 2000-06-07 paleistas iš laisvės atėmimo vietos (2 t., b. l. 20). Po to jis buvo teistas Šiaulių r. apylinkės teismo 2006-07-04 nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2006-09-20 nuosprendžiu, bet už veiką, padarytą 2005-10-31 (2 t., b. l. 271, 289). Vagystę E. N. padarė 2004-06-05, o plėšimus 2005-05-02, tai reiškia, kad, vadovaujantis BK 97 str. 3 d. 3 p. a) pap., 6 d., šių nusikaltimų padarymo metu teistumas jam buvo išnykęs. Nepaisant to, teismas už šiuos nusikaltimus pagrįstai E. N. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, nes jis 2005-10-31 vėl padarė plėšimą, be to, plėšimus R. V. ir D. T. atžvilgiu jis padarė nepraėjus vieneriems metams po atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už vagystę iš L. B. buto susitaikius su nukentėjusiąja. Visa tai rodo, kad E. N. linkęs daryti analogiškus ar panašaus pobūdžio nusikaltimus, nesistengia pasitaisyti. Tačiau pažymėtina, jog teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas taipogi yra viena bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų BK 54 str. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apibūdinančios kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, mažina nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kartu švelnina baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nuteistasis E. N. atlygino nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajai, egzistavimą patvirtina nukentėjusiosios L. B. ir E. N. parodymai, susitaikymo protokolas, kuriame abi susitaikančios šalys patvirtino, kad E. N. padarytą žalą pilnai savo noru atlygino, už pagrobtus ir negrąžintus daiktus sumokėjo (2 t., b. l. 47, 58; 3 t., b. l. 147-148). Iš to, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog, esant pagrindui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistajam E. N. egzistavusią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p., ir į ją neatsižvelgė skirdamas bausmę. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, pripažįstant E. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p., ir atitinkamai sumažinant jam už vagystę paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.

Nors nuteistasis A. V. teigia, kad jam paskirta per griežta galutinė bausmė, ją teismas paskyrė nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo nuostatų. Teismas, skirdamas A. V. galutinę bausmę, vadovavosi BK 63 str. 4 d., 9 d. įtvirtintomis bausmių bendrinimo taisyklėmis. Prie griežčiausios bausmės, paskirtos pagal BK 180 str. 1 d. už plėšimą D. T. atžvilgiu, teismas iš dalies pridėjo švelnesnes bausmes ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Nėra pagrindo apelianto deklaruojamą prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, šį jo skundo argumentą paneigia nustatytos ir aptartos faktinės bylos aplinkybės. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistųjų V. S. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-04-26 nuosprendį dalyje.

Pripažinti E. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino dėl vagystės nukentėjusiajai L. B. padarytą žalą.

E. N. pagal BK 178 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių r. apylinkės teismo 2007-04-26 nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo R. V. atžvilgiu) ir pagal BK 180 str. 1 d. (dėl plėšimo D. T. atžvilgiu) paskirtomis bausmėmis bei su Šiaulių apygardos teismo 2006-09-20 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę E. N. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.