Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-337/2014 Teisminio proceso Nr. 1-37-3-00017-2013-8

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. R. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. J. pagal BK 155 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

D. R. pagal BK 155 str. 1 d. išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

D. R. ir L. J. civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas tuo, jis 2013-11-23 apie 16 val. 10 min. šalia gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., viešai, t. y. girdint D. R. sūnui E. R. ir sugyventiniui H. P., tyčia žodžiu užgauliai pažemino žmogų t. y. du kartus pavadino ją necenzūriniu žodžiu prasidedančiu „k“ raide, dėl ko ji buvusi užgauliai pažeminta ir įžeista. Tokie kaltinamojo L. J. veiksmai sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Nukentėjusioji D. R. skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014-01-22 nuosprendį, prašo nuosprendį dalyje dėl L. J. išteisinimo panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nepagrįsta teismo išvada, kad E. R. pripažįsta skaitęs nukentėjusiosios skundą, todėl jis žinojo, ką turi patvirtinti, siekiant įrodyti L. J. kaltę. Liudytojas E. R. atsakydamas į L. J. gynėjo klausimą teismo posėdžio metu nors nurodė, jog jis skaitė skundą, tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad E. R. skaitė nukentėjusiosios skundą, nes teiginiai apie gestus buvo užfiksuoti būtent priešpriešiniame, t.y. L. J. skunde, todėl apeliantė, teigia, darytina išvada, kad E. R. patvirtino skaitęs tik L. J. skundą. Be to, E. R. analogiškai kaip ir L. J. nurodė, kad L. J. D. R. pasiuntė „n...“, nors nei viename skunde ši aplinkybė nurodyta nebuvo.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad liudytojų E. R. ir H. P. parodymai yra patikimi ir teismas privalėjo jais remtis priimdamas nuosprendį, o kaltinamojo L. J. parodymus vertinti kaip duotus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmesti kaip nepagrįstus.

Be to, apeliantė pažymi, kad teismui padarius išvadą, jog nėra įrodyta, kad kaltinamasis L. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pertekliniais laikytini nuosprendžio motyvai dėl kaltinamojo L. J. kaltės. Kita vertus, teigia, tai rodo, kad teismas vis dėlto laikė kaltinamojo veiką įrodyta. Tačiau teismo motyvai dėl L. J. kaltės yra nepagrįsti. Pažymi, kad kaltė, nustatoma ne tik iš kaltinamojo parodymų bet ir vertinant objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Be to, L. J. pasakytas žodis savo prasme savaime yra įžeidžiantis ir užgaulus, toks pasakytas žodis nukreiptas į nukentėjusiąją visais atvejais įžeidžia ir pažemina nepriklausomai nuo situacijos, kurioje jis pasakytas ar pokalbio konteksto. Byloje duomenų, kad L. J. negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo ar valdyti savo veiksmų nėra. Teigia, kad teismo argumentai, jog kaltinamasis veikė pykčio išdavoje, todėl nekontroliavo savo kalbos yra nepagrįsti ir nepaneigia L. J. tyčios. Priešingai, ta aplinkybė, kad kaltinamasis veikė pykčio išdavoje patvirtina valinį tyčios momentą. Pagal nukentėjusios ir liudytojų parodymus, L. J. atėjęs į įvykio vietą pradėjo reikšti niekuo nepagrįstas pretenzijas ir reikalavimus tiek sustabdyti tvoros statymo darbus, perkelti tvorą toliau nuo kelio arba perkelti po žeme užkastą kabelį. Nukentėjusiajai atsisakius tai daryti ir nurodžius, jog ji turi visus reikiamus leidimus, kaltinamasis suvokė, kad ginčą pralaimi ir jo reikalavimai yra nepagrįsti, tačiau negalėdamas to pripažinti ėmė nukentėjusiąją įžeidinėti.

Be to, apeliantė skundu teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Tai jos manymu patvirtina 2014-01-10 teisiamojo posėdžio metu teisiamojo posėdžio pirmininkės išsakyti pasisakymai apie susitaikymą, kuriuos apeliantė detaliai išdėsto savo skunde. Apeliantė teigia, kad teisėja turėjo išankstinį priešiškumą jos atžvilgiu ir palankumą kaltinamajam L. J., taip pat išankstinę nuomonę dėl jos pozicijos bei pareikšto kaltinimo, liudytojų parodymų patikimumo. Pareiškimus teisiamojo posėdžio pirmininkė padarė dar neapklausus liudytojų ir neturint jokių objektyvių duomenų, kad šių asmenų parodymai gali būti nepatikimi. Teisiamojo posėdžio pirmininkės žodžiai nebuvo įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą, dėl ko buvo pareikštos pastabos, kurios 2014-02-07 nutartimi atmestos tik dėl formalių priežasčių. Teigia, kad teismo šališkumą patvirtina ir netikslus proceso dalyvių parodymų išdėstymas nuosprendyje - E. R. parodymai dalyje dėl to, ar jis skaitė skundą, sumaišyti kaltinamojo L. J. parodymai su L. J. kaip nukentėjusiojo parodymais.

Apibendrindama apeliantė nurodo, kad yra pagrindas skundžiamą nuosprendį dalyje dėl L. J. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį pripažinti kaltu pagal BK 155 str. 1 d., taip pat yra pagrindas nuosprendį nurodytoje dalyje panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėt iš naujo, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Teismo posėdyje D. R. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o L. J. bei jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Visų pirma, apygardos teismas pasisako dėl apeliacinio skundo teiginio, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad teismo neobjektyvumas įžvelgiamas baudžiamąją bylą nagrinėjusios teisėjos pasisakymuose dėl D. R. ir L. J. taikinimo.

BPK 413 str. 1 d. numato, kad jeigu nėra šio kodekso 412¹ str. 1 d. numatytų pagrindų atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. To paties straipsnio 2 ir 5 dalyse numatyta, kad taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį ir kvietimu susitaikyti, jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teismo funkcija privataus kaltinimo bylose pirmiausia siekti konfliktuojančius asmenis sutaikyti. Kitas baudžiamojo proceso tikslas - nustatyti, ar įtariamas, kaltinimas asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir, jeigu yra pagrindas, teisingai jį nubausti - yra įgyvendinamas tik jeigu sutaikyti nepavyksta. Tačiau pirmiausia, teismas turi būti aktyvus siekiant šalis sutaikyti, tuo pačiu ir tinkamai nustatyti, ar yra pagrindas perduoti skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, BPK 416 str. 1 d. numato, kad privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju.

Todėl aktyvus teismo dalyvavimas, siekiant šalių susitaikymo, tokiame procese negali būti laikomas teismo šališkumu kuriai nors iš konflikto šalių, juo labiau, kad tokių teismo veiksmų esmė yra šalių sutaikymas. Įvertinęs D. R. bei L. J. privataus kaltinimo skundų nagrinėjimo procesą pirmosios instancijos teisme skundą nagrinėjantis teismas apylinkės teismo neobjektyvumo apeliantės atžvilgiu neįžvelgia. Be to, skundžiamu nuosprendžiu D. R. iš kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d. buvo išteisinta, todėl apeliacinio skundo teisiniai apie tai, kad teismas jos atžvilgiu turėjo išankstinį priešiškumą yra niekuo nepagrįsti.

Apygardos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti L. J. pagal 155 str. 1 d. yra teisingas. Teismas bylos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 str., nepažeidė. Bylos įrodymai bei teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad L. J. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., požymių.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad įvertinęs bylos įrodymus teismas konstatavo, jog nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad L. J. padarė jam inkriminuotus veiksmus - vartojo įžeidžiančius žodžius nukentėjusiosios R. R. atžvilgiu, be to, įvertinęs konflikto su D. R. pobūdį, ginčo reikšmę, konstatavo, jog L. J. neturėjo tyčios įžeisti D. R., todėl jo veiksmuose nėra BK 155 str. 1 d. sudėties. Su šiomis teismo išvadomis apygardos teismas sutinka, jas patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiamas subjektyvus bylos įrodymų vertinimas pirmosios instancijos teismo nuosprendį vertinti kaip nepagrįstą nesudaro pagrindo.

Kadangi byloje nustatyta, jog tarp D. R. ir L. J. jau pakankamai senai susiklostę konfliktiniai santykiai, tarp jų kyla ginčai, teismas nukentėjusiosios sūnaus ir sugyventinio - liudytojų E. R. ir H. P. parodymus apie L. J. veiksmus – įvykio metu išsakytus žodžius, pagrįstai įvertino kritiškai ir kaip nepatikimus. Byloje kitų, objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadas apie tai, kad L. J. 2013-11-23 nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė užgaulius žodžius, nenustatyta.

Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia - asmuo turi suvokti, kad kitiems žmonėms girdint jis viešai užgauliai žemina nukentėjusįjį ir to nori. Bylos įrodymai patvirtina, kad konfliktinė situacija kilo dėl D. R. 2013-11-23 tvertos tvoros. Tačiau iš baudžiamosios bylos matyti, kad tarp kaimynų D. R. ir L. J. jau anksčiau buvo kilęs ginčas dėl tvoros statymo. D. R. nurodė, kad tuomet statant tvorą buvo nukirstas kabelis. Įvykio dieną, vėl statant tvorą, priėjęs prie D. R., jos sūnaus ir sugyventinio L. J. juos perspėjo, kad vėl nebūtų nukirstas kabelis ir netrukus tarp D. R. ir L. J. kilo žodinis konfliktas. Teismas įvertinęs L. J. ir D. R. paaiškinimus apie konflikto aplinkybes, konflikto priežastį, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti L. J. norėjus tyčia užgauliai pažeminti D. R.. Iš bylos įrodymų matyti, kad tarp jų jau iki įvykio buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, ne tik dėl anksčiau nukentėjusiosios statytos tvoros, bet ir dėl jų nurodytų kitų aplinkybių, todėl tai, kad L. J. galbūt įžeidžiančius žodžius apeliantei pasakė konflikto metu, išreikšdamas savo neigiamas emocijas dėl susidariusios situacijos, konstatuotina, kad teismo padaryta išvada, jog L. J. neturėjo tyčios įžeisti nukentėjusiąją, yra pagrįsta.

Byloje neabejotinai nustatyta aplinkybė, kad L. J. 2013-11-23 konflikte dalyvavo. Pats L. J. to neginčijo. Todėl vertintina, jog apylinkės teismas nuosprendyje iš esmės konstatavo nesant L. J. veiksmuose įžeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymių, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas tai, kad L. J. pagal BK 155 str. 1 d. išteisinamas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, L. J. išteisinimo pagrindą nurodė klaidingai. Pažymėtina, kad išteisinamasis nuosprendis tuo pagrindu, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, priimamas tuomet, kai yra padaryta nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis dalyvavo jos padaryme, nepakanka.

Analogiškos išvados darytinos ir dėl D. R. veiksmų teisinio įvertinimo. Teismas D. R. išteisino nurodydamas, jog neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nors motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje padarė išvadą, kad jos veiksmų, tai yra nepadoraus gesto parodymo, bylos įrodymai nepatvirtina, su kuo pilnai sutinka ir apygardos teismas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti D. R. ir L. J. pagal BK 155 str. 1 d. keistinas ištaisant nuosprendyje nurodytą jų išteisinimo pagrindą.

BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog L. J. ir D. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių, nuosprendis keistinas civilinių ieškinių išsprendimo dalyje, L. J. ir D. R. pareikštus civilinius ieškinius byloje paliekant nenagrinėtus (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį dėl L. J. ir D. R. išteisinimo pagrindo pakeisti:

Nustatyti, kad L. J. ir D. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. yra išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. J. ir D. R. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.