Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovams Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankroto administratoriui M. M. dėl skolos ir neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys R. P. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad įsiteisėjus 2012 m. vasario 23 d. teismo nutarčiai iškelti UAB „Elenos skanėstai“ bankroto bylą, anot ieškovo, jis ir toliau liko dirbti įmonėje pagal neterminuotą namudinio/nuotolinio darbo, ketvirčiui etato su minimalia 800 Lt alga darbo sutartį iki Kauno apygardos teismo sprendimo likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos. Tokią išvadą ieškovas sieja su bankroto administratoriaus - atsakovo M. M. veiksmais (neveikimu), kadangi su šio atsakovo įsakymu atleisti E. Z. iš darbo pagal DK 137 straipsnį nuo 2012 m. kovo 3 d. ieškovas nebuvo pasirašytinai supažindintinas iki 2013 m. gruodžio 30 d., be to, ieškovas nebuvo įtrauktas į įmonės pirmos eilės kreditorių sąrašą, nebuvo informuotas apie jo teises bankroto procese, nekviestas į pirmąjį kreditorių susirinkimą, atsakovas nesikreipė į Garantinį fondą dėl išmokų išmokėjimo ieškovui. Atsakovui M. M. buvo žinoma, kad iškėlus įmonei bankroto bylą su ieškovu nebuvo atsiskaityta, t. y. nesumokėtas įsiskolinimas už 2011–2012 m. atliktą darbą, dirbtus viršvalandžius, neišmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, išeitinė pašalpa ir delspinigiai. Turtinė žala pasireiškia ieškovo negautomis pajamomis, kurią lėmė bankroto administratoriaus M. M. neteisėti veiksmai ir Įmonių bankroto valdymo departamento (toliau ir Departamento) neveikimas, pasireiškęs tuo, kad Departamentas nevykdė ĮBĮ 11 straipsnyje 2 dalyje nustatytos pareigos prižiūrėti bankroto administratorių ir tikrinti jo ataskaitų teisingumą (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 15 punktas). Todėl, anot ieškovo, yra visos civilinės atsakomybės sąlygos abiejų atsakovų solidariai civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.245–6.251 str.). Ieškovas teigė, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jis buvo nepagrįstai diskriminuojamas, dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 43 000 Eur suma.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi UAB „Elenos skanėstai“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. M., 2013 m. gruodžio 13 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Iki UAB „Elenos skanėstai“ bankroto bylos iškėlimo ieškovas dirbo šioje įmonėje direktoriaus pavaduotojo pareigose (1 t., b. l. 13-14; c/b Nr. B2-617-230/2013, t. 2, b. l. 14 ). Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, bankroto administratorius atsakovas M. M. 2012 m. vasario 10 d. įsakymo 5.2 punktu įsakė raštinės vadybininkei iki 2012 m. vasario 13 d. įteikti įspėjimus bendrovės darbuotojams apie darbo sutarties nutraukimą (1 t., b. l. 98 ). Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui išsiųstas per pasiuntinių pašto įmonę 2012 m. vasario 27 d. (1 t., b. l. 157). Darbu sutartis su ieškovu nutraukta nuo 2012 m. kovo 2 d. (1 t., b. l. 13-14).

Dėl darbo sutarties nutraukimo datos ir teisinio pagrindo pakeitimo

Ieškovas prašo pripažinti, kad jis yra atleistas iš darbo BUAB „Elenos skanėstai“ pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą po Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos. Savo reikalavimą grindžia tuo, kad jis nebuvo supažindintas su bankroto administratoriaus įsakymu apie jo atleidimą iš darbo nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., nebuvo įtrauktas į įmonės pirmos eilės kreditorių sąrašą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3841-117/2015, išnagrinėjusi šioje byloje ieškovo E. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo panaikinimo, nutarė panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo E. Z. reikalavimai priteisti iš atsakovo bankroto administratoriaus M. M. turtinę ir neturtinę žalą, ir šioje dalyje bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad apeliantas (ieškovas) apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Elenos skanėstai“ sužinojo tuoj pat po nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Apeliantas neteigė ir neįrodinėjo, kad po bankroto bylos iškėlimo jis toliau šioje įmonėje faktiškai vykdė darbines funkcijas, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad jam nebuvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto administratorius teisėtai atleido apeliantą iš darbo įmonėje BUAB „Elenos skanėstai“.

Taigi, ieškovo reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, ieškovui nepasinaudojus kasacijos teise, yra jau išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

Remiantis nurodytu, atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo patikslinto ieškinio pirmasis reikalavimas pakeisti atleidimo iš BAUB „Elenos skanėstai“ teisinį pagrindą ir datą.

Dėl atsakovų solidarios prievolės ir nuostolių, susijusių su negautomis darbo išmokomis, atlyginimo

Pasisakydama dėl atsakovo - Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamento) civilinės atsakomybės, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi konstatavo, kad kolegijos nurodytas įstatyminis reglamentavimas nereiškia, kad Bankroto departamentas dėl to, kad nenustatė bankroto administratoriaus padaryto konkretaus teisės aktų pažeidimo, privalo atlyginti dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius nukentėjusiajam asmeniui. Apeliantas neįrodė, kad žalos atsiradimą jam nulėmė tai, jog Bankroto departamentas neįvykdė kokių nors teisės aktuose nustatytų pareigų, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinį šio atsakovo atžvilgiu. Minėta, kad ši civilinė byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo aiškiai apibrėžiant jos ribas, t. y. dėl vieno iš atsakovų – bankroto administratoriaus M. M. civilinės atsakomybės, todėl ieškovo patikslintame ieškinyje nurodyti argumentai dėl antrojo atsakovo (Departamento) solidarios atsakomybės pakartotinai nenagrinėtini ir dėl jų teismas nepasisako (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 265 straipsnis).

Minėta, kad ieškovas antrąjį savo reikalavimą - priteisti iš atsakovų 2441,01 Eur (8428,42 Lt) darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 28 d. 1 d. iki 2012 m. vasario 2 d. su 5 proc. kompensacinėmis ir 5 proc. procesinėmis palūkanomis; 309,28 Eur (1067,88 Lt) dydžio atostoginius už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 2 d. su 5 proc. kompensacinėmis ir 5 proc. procesinėmis palūkanomis nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2234,96 Eur (7716,86 Lt) dydžio darbo užmokestį su priskaičiuotais 0,07 proc. delspinigiais už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 325 Eur (1122,16 Lt) išeitinę keturių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio pašalpą su 5 proc. procesinėmis palūkanomis nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kildino iš neteisėtai neišmokėtų ir negautų pajamų, kurias, ieškovo nuomone, nesant atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis būtų gavęs. Kadangi ginčo atveju nagrinėjamas tik vieno atsakovo – bankroto administratoriaus M. M., civilinės atsakomybės klausimas, pasisakytina dėl šio specialaus subjekto atsakomybės atsiradimo ir taikymo pagrindų.

Pažymėtina, kad atmetus ieškovo pirmąjį reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatavus, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai, ieškovo reikalavimas priteisti jam 2234,96 Eur (7716,86 Lt) dydžio negautas pajamas (darbo užmokestį, atlyginimą už viršvalandžius, delspinigius) už laikotarpį nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki ieškovo nurodytos 2013 m. gruodžio 31 d. datos, susijusias, anot ieškovo, su nepagrįstai nutrauktais darbo santykiais, jau vien paminėtu pagrindu (kiti pagrindai bus aptariami žemiau) laikytinas nepagrįstu.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Nors bankroto administratoriaus teisės ir pareigos reglamentuojamos ĮBĮ, bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik laikantis CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytos tvarkos. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nurodytos įstatyme sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti taikytinos ir bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose bankroto administratoriui reiškiami reikalavimai atlyginti žalą, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų. Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Taigi, civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-447/2011).

Pasisakydama dėl atsakovo (bankroto administratoriaus) M. M. civilinės atsakomybės, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje pažymėjo, kad apeliantas (ieškovas) dirbo UAB „Elenos skanėstai“ iki bankroto bylos iškėlimo, todėl nutraukus darbo sutartį, apeliantui turėjo būti išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir su juo turėjo būti atsiskaitoma ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka (ĮBĮ 19 str. 2, 3 d.). Bankroto administratoriaus argumentas, kad jam BUAB „Elenos skanėstai“ vadovas neperdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nepaneigia jo pareigos įtraukti apeliantą į kreditorių sąrašą, nes duomenis apie įmonės darbuotojus administratorius turėjo teisę gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų (ĮBĮ 11 str. 3 d. 19 p.). Bankroto administratoriaus M. M. 2012 m. kovo 19 d. VSDFV Kauno skyriui pateiktas pranešimas patvirtina, kad administratoriui buvo žinoma apie tai, jog apeliantas tuo metu dirbo UAB „Elenos skanėstai“ (1 t., b. l. 166-167 ). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad administratorius, neįtraukdamas apelianto į BUAB „Elenos skanėstai“ kreditorių sąrašą, neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos atsiskaityti su darbuotoju, atleidžiamu po bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tai sudaro pagrindą konstatuoti buvus atsakovo bankroto administratoriaus M. M. neteisėtus veiksmus kaip vieną iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 str.).

Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, ieškovui teko pareiga įrodyti, kitas dvi civilinės atsakomybės sąlygas – žalą (nuostolius) ir faktinį jos atsiradimo pagrindą bei priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pasekmių (atsiradusios žalos) (CPK 178 straipsnis, CK 6.247, 6.249 straipsniai).

ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Pagal Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 82-2478) (redakcija, aktuali nuo 2012- 01-01 iki 2012-12-31) 5 straipsnio 1 dalį, iš Garantinio fondo darbuotojams mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos: 1) darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis kaip darbo užmokesčio, sumokėto už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, suma; 2) piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės; 3) išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekso 140 straipsnyje, 297 straipsnio 4 dalyje ar Įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnyje; taip pat kitos išmokos, nurodytos šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose.

Remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, akivaizdu, kad bankroto administratoriui nutraukus su ieškovu darbo sutartį, pastarajam turėjo būti išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, taip pat ne didesnė kaip paskutinių trijų mėnesių darbo užmokesčio dydžių suma už atliktą, tačiau neapmokėtą darbą, bei piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Minėta, kad pareiga įrodyti nuostolių (žalos) atsiradimo faktą ir jų dydį tenka ieškovui. Ieškovas teigė, kad jam dirbant UAB „Elenos skanėtai“ ne pilną darbo laiką (nuotoliniu būdu), darbdavys jam nesumokėjo 5445 Lt (1576,98 Eur) už viršvalandinį darbą ir liko skolingas 2210 Lt (640,06 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas jokių įrodymų nepateikė, tokių duomenų bankroto administratoriui neperdavė ir buvęs įmonės vadovas, o rinkti tokius įrodymus savo iniciatyva, dėl dokumentų vagystės fakto, teismas taipogi neturi galimybės (prijungtos c/b Nr. B2-617-230/2013, t. 2, b. l. 68-69, 75-75, 193). Todėl minėtos aplinkybės nustatinėtinos pagal byloje surinktus įrodymus.

Ieškovo paaiškinimais ir aukščiau aptartais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas dirbo UAB „Elenos skanėstai“, direktoriaus pavaduotojo pareigose, ne visą darbo laiką nuo 2011 m. vasario 28 d. iki Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad ne visu darbo laiku darbuotojui nustatyta trumpesnė negu darbo teisę reglamentuojančių aktų jam numatyta darbo laiko – dienos arba savaitės – trukmė, mokant už atliktą darbą proporcingai dirbtam laikui ar atliktam darbui. Ne viso darbo laiko režimas gali būti sulygtas darbuotojui, priimtam dirbti pagal įvairias darbo sutarčių rūšis ir einant pareigas pagrindinėje arba dar ir kitoje darbovietėje. Šis darbuotojo ir darbdavio susitarimo faktas privalo būti nurodytas darbo sutartyje (DK 95 straipsnis, 146 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais, iš kurių vienas įteikiamas darbuotojui (DK 99 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovas, turėdamas ne tik pareigą, bet ir realią galimybę įrodyti aplinkybes apie ne visą darbo laiką ir sulygtą su darbdaviu apmokėjimą už darbą, tokių įrodymų nepateikė.

Iš 2013 m. gruodžio 30 d. SODROS pažymos ir darbo užmokesčio žiniaraščio galima daryti išvadą, kad ieškovas paskutinius penkis mėnesius gaudavo 40 Lt dydžio per mėnesį darbo užmokestį, dirbo įmonėje 0,25 etato, ir išdirbdavo per mėnesį 4 valandas (1 t., b. l. 13-14, c/b Nr. B2-617-230/2013, t. 2, b. l. 14 ). Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepilno darbo laiko ar darbo užmokesčio skolos ieškovas būtų reiškęs darbdaviui pretenzijas, bandęs pakeisti darbo sutarties sąlygas ir prisiteisti įsiskolinimą iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl laikytina, kad ieškovo argumentai apie neišmokėtą darbo užmokestį (jo skolą) už darbą ir viršvalandžius yra nepagrįsti, dėl ko yra pagrindas išvadai, kad nuostolių dydžio ieškovas neįrodė (CPK 178, 185 straipsniai).

Minėta, kad pagal Garantinio fondo įstatymo nuostatas, darbuotojui iš garantinio fondo išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės. Aptariamu atveju ieškovui turėjo būti išmokėta 37,92 Lt dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas, kuriai apskaičiuoti teismas vadovavosi DK 165, 166, 204 straipsniais, LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 7 punkto ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. A1-535, nuostatomis, pagal kurias sukauptas atostogines valandas 225,68 x 0,7 koeficiento (157,98 val.) x 10 (vidutinio darbo valandų skaičiaus) x 0,024 (darbo trukmės santykis su įmonės darbo laiko trukme).

Apibendrinant tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad nutraukus su ieškovu darbo santykius, jam iš garantinio fondo turėjo būti išmokėta 80 Lt dydžio išeitinė išmoka ir 37,92 Lt dydžio kompensacija už nepanaudotas atostogas, iš viso 117,92 Lt (34,15 Eur). Todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam minėtas išmokas pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, o kitoje reikalavimų dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys (nagrinėjamu atveju – bankroto administratorius) savo teises įgyvendina nesilaikydamas įstatymų reikalavimų arba be teisėto pagrindo atlieka n(vengia atlikti) veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. – tai gali būti pagrindas darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis). Aiškindamas ir taikydamas šias materialiosios teisės normas, Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, Nr. 3K-3-37/2009). Darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-400/2008). Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovas atleistas iš darbo teisėtai, didžioji jo reikalavimų dalis dėl nuostolių atlyginimo pripažinta nepagrįsta, ieškovui apie bankroto bylos iškėlimą buvo žinoma nuo šio proceso pradžios, tačiau ieškovas buvo pasyvus, ir savo teisių gynyba pradėjo rūpintis tik po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos.

Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 31 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-79/2009) konstatuota, kad neteisėti darbdavio veiksmai savaime nėra pakankamas pagrindas priteisti neturinės žalos atlyginimą. Nustačius neteisėtus atsakovo veiksmus, ieškovas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, turėjo įrodyti ir kitas būtinosios atsakomybės sąlygas, dėl neteisėtos veikos patirtą neturtinę žalą bei priežastinį neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšį, tačiau tokių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo ir apsiribojo tik formaliu teiginiu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl tenkinti ieškovo reikalavimą ir priteisti iš atsakovo neturtinę žalą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsniu, 270 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui E. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo M. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 23,17 Eur išeitinę išmoką ir 10,98 Eur dydžio kompensaciją už nepanaudotas atostogas, iš viso 34,15 Eur (trisdešimt keturis eurus 15 ct) nuostoliams atlyginti.

Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.