Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-19 · Administracinė byla Nr. I-1407-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-10-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-19
Bylos Nr.
I-1407-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00287-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
D. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1407-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00287-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 19 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Irenai Žemaitienei,dalyvaujant pareiškėjui D. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4), kurį patikslino (b. l. 53), kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 350 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginimą. Skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, jog 2015-05-22 buvo etapuotas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę, nes turėjo dalyvauti Panevėžio apygardos administraciniame teisme 2015-05-25 vyksiančiame teismo posėdyje. Atlikus asmens kratą, pareiškėjui buvo išduotas minkštasis inventorius, po to pareiškėjas, buvo patalpintas į kamerą Nr. 10, kur buvo laikomas vienas nuo 2015-05-22 13 val. iki 2015-05-26 12 val. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, išskaičiuojant sanitariniam mazgui tenkantį plotą, neatitiko teisės aktais nustatytos 5 kv. m normos. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 10 nebuvo įrengtų lentynų maisto produktams ar indams laikyti, dėl ko buvo priverstas viską laikyti krepšyje, o tai nehigieniška, nesterilu, taip pat nebuvo stalo. Išduota pagalvė buvo gumbuota, susidėvėjusi, be užvalkalo iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, čiužinys buvo taip pat labai susidėvėjęs, gumbuotas, suplyšęs, dėl ko byrėjo vata, be užvalkalo iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Dėl gumbų čiužinyje ir pagalvėje buvo labai nepatogu miegoti, ir, turėdamas sveikatos problemų, negalėjo normaliai išsimiegoti, pailsėti, gumbai spaudė nugarą, šonus, dėl to nakties metu po 2-3 kartus pabusdavo. Negalėdamas išsimiegoti, buvo be nuotaikos, suirzęs, o trečiąją parą dėl tokių sąlygų net verkė. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nebuvo įrengto veidrodžio, dėl ko jis negalėjo atlikti būtinų higienos procedūrų. Kadangi dėl savo fiziologinių savybių yra priverstas skustis barzdą kas antra para, nesiskutęs jautė diskomfortą, nepatogumo jausmą, fizinių kančių, nes niežėjo veido, kaklo odą. Šis niežėjimas jį kankino, veikė ne tik psichologiškai, bet ir jo emocijas. 2015-05-25 jis buvo vežamas į teismo posėdį, kur jį nesiskutusį, netvarkingą viešumoje matė žmonės. Grįžęs į kamerą ilgai verkė, kad nesudarytos sąlygos atlikti būtinas higienos procedūras ir taip žeminamas jo orumas, iš jo tyčiojamasi. Be to, kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nėra įrengtos lentynos tualeto reikmenims laikyti, jame įrengtas neuždaras tualetas su atvira kanalizacijos skyle. Pareiškėjo teigimu, 2012 metais Panevėžio AVPK areštinės nuo 1 iki 11 kameros buvo kapitališkai rekonstruotos, todėl vadovaujantis higienos normos reikalavimais, Panevėžio AVPK privalėjo šiose kamerose įrengti uždarus tualetus, o ne atitverti juos sienele. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą nuo pareigūnų užtikrinančiu tualetu, nes iš kameros duryse įrengto stebėjimo langelio buvo matyti visas sanitarinis mazgas. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė emocinius dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, fizinį skausmą bei kitus nepatogumus. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti. Akcentavo, jog būdamas Panevėžio AVPK areštinėje dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais kreipėsi į Panevėžio AVPK viršininką ir kitas institucijas, pagal jo skundus kompetentingoms institucijoms atlikus kontrolę, higienos normos reikalavimų pažeidimai dėl minkštojo inventoriaus būklės, veidrodžių neįrengimo Panevėžio AVPK areštinėje buvo nustatyti.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas pateikė prašymą bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 29). Panevėžio AVPK atsiliepime (b. l. 27-29), kurį patikslino (b. l. 60-61), nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Taip pat nurodė, kad iš UAB „Pastatų rekonstrukcijos“ 2012-09-13 projekto ekspertizės akto Nr. PE12-84 matyti, jog Panevėžio AVPK areštinėje buvo atliekamas paprastasis (einamasis) remontas, o pareiškėjo minėta higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. 2012 m. gruodžio mėnesį buvo baigtas kameros Nr. 10 einamasis (paprastasis) remontas, kurio metu šios kameros sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus ir jais prisidengti, naudojantis sanitariniu mazgu. Remdamasis Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. tarnybinio pranešimo Nr. 50-PR2-38176 ir pranešimo Nr. 50-S-52126 paaiškinimais pažymėjo, kad atliekant minėtus remonto darbus kameroje Nr. 10 veidrodis buvo sumontuotas, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio buvo sudaužytas ir iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą nebuvo atnaujintas. Remdamasis 2015-08-20 tarnybinio pranešimo duomenimis akcentavo, jog pareiškėjas prašymų dėl neįgyvendintos higienos procedūros nepateikė, o, esant būtinybei, kaip veidrodžius galėjo panaudoti kitus kameroje esančius paviršius. Atsižvelgiant į tai, kad šiomis galimybėmis pareiškėjas nepasinaudojo, mano, kad patirti nepatogumai nebuvo tokie žymūs kaip nurodo pareiškėjas. Pripažino, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras (2015-06-16 patikrinimo aktas Nr. H5-270) areštinėje rado minkštojo inventoriaus be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, tačiau kitų esminių trūkumų patikrinimo metu nustatyta nebuvo: minkštasis inventorius dezinfekuotas, nesuplyšęs, laikomas higienos normose numatytomis sąlygomis. Remdamasis Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G.M. 2015-09-25 tarnybiniu pranešimu nurodė, kad kameroje Nr. 10 stalo nėra, nes kameroje įrengta spintelė su stalviršiu, prie spintelės įrengti du suolai. Akcentavo, kad pareiškėjas, buvimo Panevėžio AVPK areštinėje metu, skundų dėl stalo neįrengimo kameroje neteikė. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo apibūdinti diskomforto jausmas, suirzimas ir kiti nepatogumai, patirti buvimo areštinėje metu, yra natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką, kurią daugiau ar mažiau patiria kiekvienas sulaikytas asmuo, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl pablogėjusios savijautos, mano, kad šie nepatogumai buvo mažareikšmiai. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės, anot atsakovo atstovo, neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto, išdėstyti tik abstraktūs teiginiai, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kuris yra tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikoje, ir kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl minimalaus kamerų ploto užtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10, kurioje, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). 2010-05-14 įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą taikė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 Įsakymą Nr. V-124 ir laikė, kad areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013, 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-516/2014, 2015-04-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-638-146/2015, 2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015, 2014-04-09 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pasitarime aprobuota teismų praktika, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, Administracinė jurisprudencija. 2014, Nr. 26, p. 460-564).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,58 kv. m (b. l. 17), buvo laikomas nuo 2015-05-22 iki 2015-05-26 (toliau – ir ginčo laikotarpis). Iš Asmens paskirstymo į kameras išrašo nustatyta, kad šioje kameroje visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas vienas (b. l. 63). Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nes pareiškėjui tekęs plotas buvo aukščiau 3,6 kv. m ribos, t. y. viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014-09-15 sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07 ir Nr. 60800/08; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03).

Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto skaičiavimo, atsižvelgiant į patalpų užstatymą sanitarinio mazgo įrenginiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kameros įrengimo ir išduoto minkštojo inventoriaus būklės

Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 10 nebuvo įrengtų lentynų maisto produktams ar indams laikyti, taip pat nebuvo stalo. Išduota pagalvė buvo gumbuota, susidėvėjusi, be užvalkalo iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, išduotas čiužinys buvo taip pat labai susidėvėjęs, gumbuotas, suplyšęs, dėl ko byrėjo vata, be užvalkalo iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio.

HN 37:2009 31 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Pagal Veiklos taisyklių 82 punkte bei HN 37:2009 56 punkte įtvirtintus reikalavimus, policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, buvo aprūpintas minkštuoju inventoriumi. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus iš esmės grindė aplinkybe dėl blogos minkštojo inventoriaus būklės areštinėje, įrodinėjo laikymo areštinėje metu dėl šio pažeidimo pareiškėjo teiktais skundais įvairioms institucijos (b. l. 5, 9, 10). Aplinkybę dėl blogos minkštojo inventoriaus būklės Panevėžio AVPK areštinėje patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – Panevėžio VSC) įvairiais laikotarpiais pagal pareiškėjo skundus atliktų patikrinimų duomenys (b. l. 42-43, 81-84). Pažymėtina, jog Panevėžio VSC šių patikrinimų metu nenustatė, jog konkrečiais atvejais pareiškėjui buvo išduotas blogos būklės minkštasis inventorius, nes kontrolės metu pareiškėjas areštinėje nebuvo laikomas. Panevėžio VSC 2015-03-26 patikrinimo akte Nr. H5-110 nustatyta, kad kontrolės metu antrojo korpuso minkštojo inventoriaus sandėlyje rasti čiužiniai, pagalvės antklodės, užvalkalai, paklodės nesuplėšyti, tinkami skalbimui ir/ar dezinfekcijai areštinėje esančioje dezinfekcijos kameroje. Dėl tardymo kambaryje ant grindų rastos minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių, paklodžių) kitos dalies, kuri stipriai susidėvėjusi – suplyšusi, gumbuota, su įvairios kilmės dėmėmis, areštinės darbuotojų buvo paaiškinta, kad šis inventorius sulaikytiems asmenims neišduodamas, yra paruoštas nurašymui. Taip pat buvo nustatyta, kad kontrolės metu visas areštinėje naudojamas minkštasis inventorius buvo be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, dalis minkštojo inventoriaus po valymo ir/ar dezinfekcijos sugadintas: gumbuotas, pakeitęs spalvą. Tokiu būdu konstatuota, kad Panevėžio AVPK areštinėje nustatyti HN 37:2009 58 punkto pažeidimai (b. l. 81-84). Kad areštinėje naudojamas minkštasis inventorius be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, nustatyta ir Panevėžio VSC 2015-06-16 patikrinimo akte Nr. H5-270 (b. l. 42-43).

Iš Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2015-06-03 tarnybinio pranešimo Nr. 50-PR2-28253 nustatyta, kad siekiant pašalinti nustatytus HN 37:2009 58 punkto pažeidimus, buvo kreiptasi į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybą dėl asignavimų, skirtų areštinių minkštajam inventoriui įsigyti (b. l. 85). Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybos viršininkas 2015-02-03 tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR2-318 „Dėl asignavimų, skirtų areštinių minkštajam inventoriui įsigyti paskirstymo“ informavo Panevėžio AVPK apie 2015 metais skirtas lėšas areštinių minkštajam inventoriui įsigyti (b. l. 88), tačiau 2015-02-26 Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Investicijų planavimo ir techninės plėtros valdybos planavimo ir plėtros skyrius elektroniniu paštu pranešė Panevėžio AVPK, kad Policijos departamente pagal parengtas policijos įstaigų areštinių minkštojo inventoriaus specifikacijas bus atliktas centralizuotas viešasis pirkimas (b. l. 89). Iš Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. tarnybiniame pranešime teiktų paaiškinimų nustatyta, kad 2015 m. minkštasis inventorius areštinėje nebuvo atnaujintas (b. l. 85).

Teismo vertinimu šių duomenų pakanka daryti išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, keliamus minkštojo inventoriaus būklei, todėl pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstyti argumentai pripažintini pagrįstais.

Žemesnės instancijos teismas

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo baldais Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10, teismas remiasi Veiklos taisyklių 81 punkto nuostatomis, kuriose nurodyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi būti skiriama lova; kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė.

Iš Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. tarnybiniame pranešime teiktų paaiškinimų nustatyta, kad kameroje N. 10 yra viena dviejų aukštų lova, du suolai ir viena 60 cm × 60 cm dydžio spintelė, kurios viršutinė dalis pagaminta iš medžio drožlių plokštės; taip pat nustatyta, kad kameroje stalo nėra, kameroje laikomi asmenys daiktus pasideda ant spintelės (b. l. 44). Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog sąraše baldų, kuriais turi būti aprūpinami teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomi asmenys, lentynos maisto produktams ir indams laikyti nėra numatyta, pagal Veiklos taisyklių 81 punktą kamerose turi būti įrengtos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybės dėl kameros Nr. 10 įrengimo konkrečiais baldais bei į tai, kad pareiškėjas šioje kameroje ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo suteikta individuali spintelė, kaip to ir reikalauja minėtos teisės normos. Iš atsakovo atstovo byloje pateikto sąrašo baldų, kurie yra įrengti kameroje Nr. 10, spręstina, kad pareiškėjui sąlygos valgant pasidėti stalo indus, lėkštę, savo maistą ar kitus daiktus buvo sudarytos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog valgydamas naudojosi spintelės darbiniu paviršiumi. Taigi, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas buvo kameroje vienas, ir valgant jam neteko spintelės paviršiaus, naudoto maistui susidėti, dalintis su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), teismas sprendžia, kad objektyvių neigiamų pasekmių dėl stalo nebuvimo pareiškėjas nepatyrė. Teismas, įvertinęs visumą aukščiau aptartų aplinkybių, daro išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 aprūpinimas baldais buvo pakankamas pareiškėjo esminiams poreikiams patenkinti.

Dėl areštinės kamerose įrengto sanitarinio mazgo bei sudarytų sąlygų privačiai pasinaudoti tualetu

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nėra įrengto veidrodžio, lentynos tualeto reikmenims laikyti, jame įrengtas neuždaras tualetas su atvira kanalizacijos skyle. Pareiškėjo teigimu, 2012 metais Panevėžio AVPK areštinės nuo 1 iki 11 kameros buvo kapitališkai rekonstruotos, todėl vadovaujantis higienos normos reikalavimais, Panevėžio AVPK privalėjo įrengti uždarus tualetus, o ne atitverti juos sienele. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą nuo pareigūnų užtikrinančiu tualetu, nes iš stebėjimo langelio buvo matyti visas sanitarinis mazgas.

Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas HN 37:2009 penktame skyriuje, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 14) patvirtina, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. To neneigia ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, jog reikalavimo uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo areštinės kameros gyvenamosios patalpos ploto HN 37:2009 nėra numatyta. Be to, teisės aktuose nėra apibūdinti reikalavimai areštinės kamerų unitazo konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl kameroje įrengto neuždaro tualeto su atvira kanalizacijos skyle. Atsakovo atstovo teikta vaizdo medžiaga (b. l. 59) patvirtina, jog kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nėra įrengta speciali tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Kita vertus, iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo spręstina, jog jokių specialių reikalavimų dėl to, kokios konstrukcijos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) turėtų būti įrengtos areštinės kameros sanitariniame mazge, taip pat nėra. Iš pareiškėjo teiktų fotonuotraukų (b. l. 79) matyti, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys higienos priemones bei tualeto reikmenis paprastai laiko ant keramikos plytelėmis dengtos pertvaros. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta individuali spintelė maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Pareiškėjas teismo posėdyje tvirtino, jog visas savo higienos priemones laikė spintelėje. Nors, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, pertvaros paskirtis yra atskirti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto, tačiau, teismo vertinimu, pertvaros paskirtis savaime nepaneigia galimybės ant šios pertvaros laikyti ir tualeto reikmenis, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl sanitariniame mazge neįrengtos lentynos tualeto reikmenims laikyti.

Pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad kameroje Nr. 10 nėra įrengtas veidrodis, patvirtina Panevėžio VSC 2015-07-20 patikrinimo metu nustatyti duomenys, įforminti 2015-07-21 rašte Nr. S-(1.15)-2324 ir teikti pareiškėjui dėl 2015-06-23 skundo (b. l. 14). Lietuvos valstybei atstovaujanti policijos įstaiga nurodytos aplinkybės neneigė, tačiau tvirtino, kad 2012 metais atliekant remonto darbus kameroje Nr. 10 veidrodis buvo sumontuotas, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio buvo sudaužytas ir iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą nebuvo atnaujintas. Be to, Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad kameros duryse įrengtas stebėjimo langelis (matmenys: ilgis 40 cm, plotis – 15 cm) iš vidinės kameros pusės atsispindi, todėl, naudojant jį kaip veidrodį, matomumas barzdai nusiskusti jame yra pakankamas, taip pat patvirtino, kad pats asmeniškai matė, kaip būtent tokių atsispindinčių areštinės kamerų langelių pagalba areštinėje laikomi asmenys nusiskuta barzdą (b. l. 45).

Nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste, visų pirma, akcentuotina, jog areštinės patalpose įrengiamiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai nei įprastai esantiems prekyboje. Veiklos taisyklių III skyriuje pateiktas išsamus sąrašas daiktų, kuriuos draudžiama turėti areštinėje laikomiems asmenims, tarp jų – ir peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines priemones, vienkartinius skutimosi peiliukus ir skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus (12.11 punktas); maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje (12.19 punktas); kitus daiktus ar priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti (12.20 punktas). Pagal šiose nuostatose įtvirtintą draudimą, areštinės kamerose laikomi asmenys neturi teisės su savimi turėti iš stiklo ar paprasto aštraus metalo pagamintų daiktų. Teismo vertinimu, dėl išvardintų priežasčių įprastai esantį prekyboje veidrodį, pagamintą iš stiklo ar iš paprasto aštraus metalo, laikyti areštinėje taip pat uždrausta – jis yra lengvai dūžtantis ir gali būti panaudotas kaip priemonė susižaloti ar sužaloti kitus arba kaip įrankis bandymui pabėgti, dėl ko yra pavojingas tiek paties suimtojo, tiek kitų kameroje laikomų asmenų ar šios policijos įstaigos pareigūnų gyvybei. Areštinės kameros sanitariniame mazge gali būti įrengtas tik specialus, pagal tam tikrą technologiją pagamintas veidrodis (ant specialaus paviršiaus padengiant specialius dažus) ir tik atliekant areštinės kapitalinį remontą. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-02-20 administracinėje byloje Nr. A492-1177/2012.

Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-07-01 įsakymo Nr. 5-V-473 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo“ 1 priedo, kuriame pateikiamas policijos areštinių ir numatomų priemonių įvertinimas, duomenimis, 2010-2011 metais buvo planuojama atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmosios dalies (korpuso) patalpų remontą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinė nebuvo rekonstruojama ar kapitališkai remontuojama, 2012 metų pabaigoje buvo atlikti Panevėžio AVPK areštinės pirmojo korpuso patalpų paprastojo remonto darbai (b. l. 36-41). Atsižvelgus į išdėstytą, teismas sprendžia, jog HN 37:2009 20 punkto, numatančio veidrodžio įrengimą areštinės sanitariniame mazge, reikalavimai, nagrinėjamu atveju netaikytini, nes pagal HN 37:2009 2 punkto nuostatas veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Panevėžio AVPK areštinei turi būti keliami reikalavimai dėl veidrodžių įrengimo kamerose, galioję iki HN 37:2009 įsigaliojimo. Ši higienos norma pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintą Lietuvos Higienos normą HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau - HN 37:2002), kurios 28 bei 29 punktuose nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė); kamerose sanitarinis mazgas turi būti atskirtas 1,2 m aukščio pertvara; sanitarinio mazgo pertvara, sienos ir grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis; kamerose turi būti metalinės lovos (vieno ar dviejų aukštų) su metaliniu dugnu, kuriame būtų išgręžtos skylės aeracijai, individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, sieninės pakabos drabužiams, stalas, suolas arba taburetės. Iš šių HN 37:2002 nuostatų darytina išvada, jog reikalavimų dėl veidrodžių įrengimo kamerose nėra. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad teisės aktų reikalavimai dėl kamerų įrengimo Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 nebuvo pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009-03-12 sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).

Aplinkybę, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 10 yra įrengtas prie pat kameros durų ir nėra niekaip papildomai atitvertas nuo jų, patvirtina ir byloje pateiktos Panevėžio AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemos duomenys (b. l. 17). Tačiau teismo vertinimu, vien ši faktinė aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nežmoniškomis, pareiškėjo orumą pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas vertino, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, ar naudodamasis sanitariniu mazgu pareiškėjas galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas kalėjimo pareigūnų (-ių) jam naudojantis sanitariniu mazgu.

Iš atsakovo atstovo byloje teiktų CD laikmenoje užfiksuotų duomenų (b. l. 59) matyti, jog per kameros Nr. 10 duryse įrengtą langelį, žiūrint iš įvairių kampų, matyti kameros gyvenamosios paskirties plotas, praustuvė ir tik nedidelė dalis plytelėmis išklijuoto turkiško tipo tualeto grindinio, pats tualetas į matomumo zoną nepatenka. Be to, iš atsakovo atstovo teiktų paaiškinimų nustatyta, kad atliekant areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai audeklui užkabinti, kuriuo galima prisidengti naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 28). Tai, kad kameros Nr. 10 plotas, kuriame yra sanitarinis mazgas, gali būti uždengiamas audeklu patvirtina ir vaizdo medžiagos duomenys (b. l. 59). Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, o ne dėl pareigos vykdyti stebėjimą. Pažymėtina, jog areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Ginčo laikotarpiu ir šiuo metu policijos areštinėje laikomų asmenų stebėjimo tvarką reglamentuoja Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, kurio 37 punkte nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir jų priežiūra. Remiantis Instrukcijos 38 punkto nuostatomis, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma, be kita ko, periodiškai juos stebint, atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Instrukcijos 39-66.3 punktai nustato reikalavimus policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai užtikrinti, kurie susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių suimtųjų saugumu. Taigi, nagrinėjamu atveju vertindamas pareiškėjo teisių pažeidimus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005-10-06 sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967-07-11sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007-12-04sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Panevėžio AVPK areštinės sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad atsakovas pažeidė nacionalinės teisės aktų reikalavimus, keliamus teritorinės policijos įstaigos areštinėms dėl minkštojo inventoriaus būklės, dėl ko yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtinė žala suprantama kaip ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, neturtine žala gali būti pripažįstami tik neigiamo poveikio sukelti netrumpalaikiai ir nevienkartiniai išgyvenimai ar emocijos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje išduoto netinkamos būklės minkštojo inventoriaus galėjo jausti tam tikrus trumpalaikius nepatogumus (tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 4 paras). Tačiau teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Iš administracinėje byloje pateiktų duomenų iš tiesų matyti, kad pareiškėjas 2015 metais būdamas kalinimo įstaigose skundėsi dėl rėmens, pilvo skausmo epigastriume bei skausmais kitose kūno srityse (b. l. 67-70), tačiau pareiškėjui visi šie susirgimai buvo diagnozuoti dar 2010-2011 metais (b. l. 72-76). Nurodytų aplinkybių kontekste įvardinti duomenys, medicininiuose dokumentuose pateikta informacija apie pacientą neleidžia teigti, kad dėl netinkamų Panevėžio AVPK areštinėje laikymo nuo 2015-05-22 iki 2015-05-26 sąlygų, t. y. tinkamos būklės minkštojo inventoriaus neužtikrinimo, pareiškėjui prasidėjo ar labai suintensyvėjo nurodytų ligų vystymasis ir jų eiga. Be to, byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo D. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas nuo 2015-05-22 iki 2015-05-26 buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 350 eurų neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė