Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-440-719/2014

2014 m. birželio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. (leidžiant nurodytu laiku išvykti jei tai susiję su darbu) ir per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Vadovaujantis BK 64¹ str. ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. (leidžiant nurodytu laiku išvykti jei tai susiję su darbu) ir per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti T. M., E. M. ir D. V., tačiau apeliaciniai skundai dėl to nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 14 d., apie 0.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. V., T. M. ir E. M., įsibrovė į krovininio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekabą, iš kur slapta pagrobė bendros 5035,69 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas skundu ginčija tik jam paskirtą bausmę, todėl neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 2 d. nustatyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Susipažinus su apeliaciniu skundu ir visais byloje esančiais duomenimis akivaizdu, jog visos esminės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismui buvo žinomos ir individualizuodamas R. K. atsakomybę šis teismas jas įvertino tinkamai. Skirdamas bausmę R. K. apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančią ir ją sunkinančią aplinkybes, taip pat tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. K. vienintelis iš visų nuteistųjų nusikaltimo padarymo metu buvo teistas ir turėjo neišnykusį teistumą. Naują nusikaltimą jis padarė praėjus vos metams nuo ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės įvykdymo. Šios aplinkybės R. K. iš esmės charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnio savo elgesio nepadarė ir nepasitaisė. Apeliacinės instancijos teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesniu nuosprendžiu R. K. buvo paskirta bauda, tačiau tokia teismo paskirta bausmė savo tikslų nepasiekė ir ji nesulaikė apelianto nuo naujo nusikaltimo, už kurį jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo. Todėl apylinkės teismas visiškai teisingai šįkart R. K. parinko jau griežtesnę BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, kuris savo trukme, sumažinus ją vienu trečdaliu, yra artimas BK 48 str. 2 d. numatytam tokios bausmės vidurkiui. Negalima nepaminėti ir to, kad sakydamas baigiamąją kalbą apylinkės teisme prokuroras prašė teismo nubausti R. K. būtent tokia bausme ir tokiam prokuroro prašymui neprieštaravo nei R. K., nei jo gynėjas (2 t., 24–26 b. l.).

Įvertinus visus šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, jas teisingai įvertino ir tinkamai pritaikė bausmės paskyrimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi apylinkės teismui ir kuriuos apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti iš naujo, apeliantas savo skunde nenurodė. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Visi byloje esantys duomenys suteikia tvirtą pagrindą manyti, jog šiuo metu paskyrus R. K. švelnesnę bausmę jos tikslai nebus pasiekti – tik apylinkės teismo paskirtos laisvės apribojimo bausmės vykdymas padės sulaikyti R. K. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir padės pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus, todėl pirmosios instancijos teismo R. K. paskirta bausmė, kolegijos manymu, yra teisinga, ji atitinka nuteistojo asmenybę bei nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga.

Negalima sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, jog skiriant jam laisvės apribojimo bausmę apylinkės teismo paskirtas įpareigojimas nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose apsunkins darbo paieškas. Visų pirmiausia, daugumos darboviečių administracijų darbo diena prasideda ir baigiasi laikotarpiu nuo 6 val. iki 22 val., t. y. tuo metu, kai R. K. neprivalės būti namuose, todėl atvykti į pokalbius dėl darbo sąlygų aptarimo bei jo priėmimo į darbą su potencialios darbovietės administracija apylinkės teismo paskirtas įpareigojimas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. R. K. niekaip netrukdys. Be to, įpareigojimas nustatytu laiku būti namuose turi išimtį – jis netaikomas, jeigu nebuvimas nustatytu laiku namuose yra susijęs su nuolatiniu ir oficialiu darbu. Taip pat, atsižvelgus į tokio darbo pobūdį (pamaininis darbas, jis trunka ilgiau nei 22 val. arba prasideda anksčiau nei 6 val., ir pan.), ar į kitas individualias sąlygas ir poreikį, aptariamo įpareigojimo taikymo sąlygas teismas gali koreguoti. Savaime suprantama, teismas tai padaryti gali tik tada, jeigu nuteistasis pateikia tai patvirtinančius įtikinamus dokumentus. Tačiau nagrinėjamu atveju viso to nėra – iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog šiuo metu R. K. niekur nedirba, o naujų duomenų, rodančių, jog yra kitaip, skundą nagrinėjančiam teismui nuteistasis nepateikė. Teismas negali atsižvelgti į aplinkybes, kurių šiuo metu nėra ir remtis jomis priimdamas atitinkamą procesinį sprendimą. Įvertinus visas šias aplinkybes akivaizdu, jog nuteistojo skunde ginčijamas įpareigojimas nustatytu laiku būti namuose šiuo metu jo darbo paieškai realiai trukdyti niekaip negali.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tinkamai išsprendė R. K. baudžiamosios atsakomybės individualizavimo klausimą. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.