Kauno apygardos teismo nuosprendis

R. D. pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ne vėliau, kaip 2012 m. lapkričio mėn. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, periodiškai įvairiuose internetiniuose portaluose talpino skelbimus su merginoms siūlomu gerai apmokamu darbu ir taip ieškojo naujų darbuotojų, siekdamas jas įtraukti į prostituciją ir taip plėsti vykdomą nusikalstamą veiką, taip pat talpino skelbimus su užmaskuotais pasiūlymais dėl intymių paslaugų už atlygį teikimo, nuo 2012 m. lapkričio mėn. pačių merginų išnuomotuose butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (išnuomotas J. K.), nuo 2013 m. birželio mėn. pabaigos (duomenys neskelbtini) (išnuomotas A. L. ), nuo 2013 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) (išnuomotas A. L.), šiose patalpose paliko sekso reikmenis ir nuo 2012 m. lapkričio mėn. tiksliai nenustatytos dienos, suteikė šias patalpas V. V. ir A. L., turėdamas tikslą pelnytis iš jų vykdomos prostitucijos – vyro lytinės aistros tenkinimo už atlygį. Tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą ir vadovaudamas V. V. ir A. L. prostitucijai, R. D. nurodė, kad už pusvalandį suteikiamų intymių paslaugų klientas turi sumokėti nuo 150 litų iki 200 litų, už valandos trukmės intymių paslaugų suteikimą – nuo 200 litų iki 250 litų, ir ne mažesnę kaip 50 proc. dalį pajamų, gautų iš merginų vykdytos prostitucijos, jos turės sumokėti jam. R. D., vykdydamas atvykstančių klientų kontrolę ir duodamas nurodymus V. V. ir A. L. dėl intymių paslaugų suteikimo trukmės, kainos bei talpindamas skelbimus su užmaskuotais pasiūlymais apie intymių paslaugų už atlygį teikimą, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., sąvadavo prostitucijai gaudamas kas mėnesį ne mažesnes kaip 1000 litų neteisėtas pajamas, o laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., sąvadaudamas prostitucijai, savo naudai gavo ne mažiau kaip 8000 litų (2316,96 eurų) neteisėtų pajamų.D. A. buvo pripažinta kalta pagal BK 307 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., veikdama bendrininkų grupėje su ikiteisminio bei teisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, siekdama gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., naudodamasi mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelėmis, kurių abonentiniai numeriai nurodyti skelbimuose apie intymių paslaugų suteikimą, priiminėjo klientų, norinčių intymių paslaugų suteikimo, skambučius, informuodavo klientus apie intymių paslaugų kainas ir jų suteikimo vietas, tokiu būdu nukreipdavo klientus pas V. V. ir A. L., kurios intymias paslaugas teikė nuomotame bute (duomenys neskelbtini), ir nuo 2013 m. kovo mėn. pabaigos išsinuomotame bute (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. birželio mėnesio pabaigos išsinuomotame bute (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. lapkričio mėn. pabaigos išnuomotame bute (duomenys neskelbtini), ir šiose patalpose suradusi klientą, telefonu susisiekdavo su V. V. ir A. L., pastarosioms nurodydavo klientų pageidautą intymių paslaugų teikimo trukmę, tokiu būdu nustatydavo merginų uždirbamų pinigų sumą, taip sąvadavo V. V. (nuosprendyje klaidingai nurodyta V.) ir A. L. prostitucijai, kontroliavo teikiamų intymių paslaugų trukmę, tokiu būdu kontroliavo gaunamas pajamas, vedė užrašus su skambinusių klientų abonentiniais numeriais ir apibūdinimu. Tokiu būdu D. A., veikdama bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vykdydama atskiras užduotis, sąvadavo V. V. ir A. L. prostitucijai, kas mėnesį iš šių merginų prostitucijos bendrai gavo ne mažesnes kaip 1600 litų neteisėtas pajamas, ir laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., vykdydama atskiras užduotis ir sąvadaudama prostitucijos verslui, savo naudai gavo ne mažiau kaip 12 800 litų (3707,14 eurų) neteisėtų pajamų.A. D. Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį buvo išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Ji buvo kaltinama tuo, kad nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., dalyvaudama R. D. suburtos ir vadovaujamos organizuotos grupės veikloje, siekdama gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, vykdė atskiras R. D. nurodytas užduotis prostitucijos verslo organizavime ir vadovavime bei pati tiesiogiai vadovavo A. L. prostitucijai. R. D. suradus merginas, užsiimančias prostitucija, butus intymių paslaugų teikimui ir nufotografavus apsinuoginusias merginas, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., vykdydama atskirą R. D. užduotį, fotonuotraukas su skelbimais apie intymių paslaugų suteikimą talpino įvairiuose internetiniuose portaluose, pvz. „XXX pažintys.lt“ ir pan., šiuos skelbimus redagavo ir tokiu būdu organizavo V. V. ir A. L. prostituciją. Taip pat, vykdydama atskirą R. D. nurodymą (užduotį), laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., naudodamasi mobiliojo ryšio telefonų SIM kortelėmis, kurių abonentiniai numeriai nurodyti skelbimuose apie intymių paslaugų suteikimą, priiminėjo klientų, norinčių intymių paslaugų suteikimo, skambučius, informuodavo klientus apie intymių paslaugų kainas ir jų suteikimo vietas, tokiu būdu nukreipdavo klientus pas A. L., kuri intymias paslaugas teikė R. D. surastuose butuose. Taip pat, vykdydama bendrą organizuotos grupės sumanymą pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos, suradusi klientą telefonu susisiekdavo su A. L., pastarajai nurodydavo klientų pageidautą intymių paslaugų teikimo trukmę ir tokiu būdu nustatydavo merginos uždirbamų pinigų sumą bei toliau tiesiogiai vadovaudama A. L. prostitucijai, kontroliavo teikiamų intymių paslaugų trukmę, tokiu būdu kontroliavo gaunamas pajamas, vedė užrašus su skambinusių klientų abonentiniais numeriais ir apibūdinimu. Tokiu būdu A. D. buvo kaltinama, kad veikdama organizuotoje grupėje kartu su R. D. ir D. A., vykdydama atskiras užduotis, organizavo V. V. ir A. L. prostituciją ir vadovavo A. L. prostitucijai, kas mėnesį iš šių merginų prostitucijos bendrai su kitais organizuotos grupės nariais gavo ne mažesnes kaip 8000 litų (2316,96 eurų) neteisėtas pajamas, ir laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., vykdydama atskiras užduotis ir vadovaudama prostitucijos verslui, savo ir organizuotos grupės narių naudai gavo ne mažiau, kaip 64 000 litų (18535 eurų) neteisėtų pajamų. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras M. Sabaitis prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį dėl A. D. išteisinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje priimant naują – apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. D. kalta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. D. atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. 2) pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendį dėl R. D. ir D. A. veiksmų kvalifikacijos – jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį. R. D. nuteisti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. D. A. paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti 3 (trejų) metų laikotarpiui, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. 3) Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, pripažinti, kad iš bendros nusikalstamos veikos buvo gauta 64000 litų, t. y. 18536 eurų, neteisėtų pajamų ir šią sumą solidariai išieškoti iš nuteistųjų.Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė, jog nukentėjusiosiomis pripažintos A. L. ir V. V. užsiėmė prostitucija, iš to gavo pajamas, tačiau perkvalifikuodamas R. D. ir D. A. veiksmus, neteisingai įvertino ištirtus įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra nustatyta, kad nuteistieji organizavo ir vadovavo prostitucijai. Darydamas šią išvadą prokuroras pažymi, kad prostitucijos organizavimu laikytina veikla nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, jų atvykimą į darbo vietą, koordinuojant ir kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, priimant į grupę naujus asmenis, ginčų tarp jų sprendimas arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Pagal formuojamą teismų praktiką, vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas, t. y. asmenų, organizuojančių prostituciją, veiksmų koordinavimas, jų vaidmenų ir funkcijų nustatymas, konkrečių užduočių jiems skyrimas, pelno, gauto iš prostitucijos, skirstymas ir pan.. Byloje ištirti duomenys (A. L., V. V. parodymai), prokuroro įsitikinimu, leidžia pagrįstai teigti, jog būtent R. D. išnuomojo butus, tokiu būdu suteikdamas patalpas A. L. ir V. V. verstis prostitucija. Minėtuose butuose merginoms perdavė prezervatyvus, t. y. tam tikra prasme sudarė joms darbo sąlygas. Būtent R. D. nustatė lytinių paslaugų įkainius, surinkdavo ir reguliariai paskirstydavo merginų už suteiktas paslaugas uždirbtus pinigus, merginoms nurodė darbo organizavimo ypatumus, t. y., kad klientai atvyks pagal susitarimą su kitu asmeniu – operatoriumi, kuris kontroliuos klientų nupirktą laiką, o tokiu būdu ir gaunamas pajamas. Be to, būtent R. D., siekdamas parengti skelbimus reklamuojančius teikiamas paslaugas, fotografavo apsinuoginusias merginas. Tuo tarpu D. A. telefonu atsiliepdavo į klientų skambučius, paskirstydavo klientus dirbančioms merginoms, kontroliavo, kiek laiko klientas būna su mergina, tokiu būdu kontroliavo ir kliento mokamų pinigų sumas, rūpinosi skelbimų, reklamuojančių merginų teikiamas paslaugas, atnaujinimu ir periodišku jų talpinimu įvairiuose internetiniuose portaluose. Tokius pačius veiksmus atliko ir A. D., kuri telefonu susisiekdavo su A. L., šiai nurodydavo klientų pageidautą intymių paslaugų teikimo trukmę ir tokiu būdu nustatydavo merginos uždirbamų pinigų sumą. Prokuroro įsitikinimu, tokie R. D. ir D. A. veiksmai, visiškai atitinka organizavimą ir vadovavimą prostitucijai, o jų padaryti veiksmai atitinka ne BK 307 straipsnio 1 dalyje, o 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius.Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad spręsdamas A. D. kaltės klausimą apylinkės teismas prioritetinę įrodomąją reikšmę suteikė nuteistųjų ir išteisintosios parodymams. Tuo tarpu bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. D. yra nuteistojo R. D. žmona ir D. A. dukra. Šios aplinkybės, prokuroro vertinimu, reikalauja itin atidžiai vertinti nuteistųjų parodymus, jų atitikimą kitiems byloje surinktiems duomenims, atsižvelgti ir į tai, kad jų duotų parodymų turinys tiesiogiai įtakoja artimo šeimos nario likimą baudžiamojoje byloje. Analizuodamas A. D. veiksmus, prokuroras pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. L., tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad nusikalstamų veikų vykdyme dalyvavo mergina, kurią įvardino Agne. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu nukentėjusioji A. L. atpažino A. D., kaip jos įvardintą „A.“. Ją prostitucijos veikloje apibūdino, kaip „operatorę“, kuri siuntė klientus, A. L., o ši jiems suteikinėjo seksualines paslaugas, pažymėdama, kad kartais „A.“ paimdavo jos iš prostitucijos uždirbtus pinigus, padėdavo apsipirkti. „A.“ bendravo su T.. „A.“ A. L. atpažino iš bendrų veido bruožų, akių, plaukų. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji pakeitė parodymus sakydama, kad A. D. ji apkalbėjo, tariamai įtakota ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų. Tačiau ši A. L. versija paneigta teisiamojo posėdžio metu apklaustos tyrimą atlikusios tyrėjos parodymais, kurios teigimu, apklausa buvo surašyta pagal A. L. žodžius, jos apklausos protokolas perskaitytas ir jokių pastabų neišsakyta. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. L. nenurodė apie kokį nors galimą poveikį jai ar kitas aplinkybes, dėl kurių ji galėtų sakyti netiesą. Be to, asmens, vardu A., dalyvavimas nusikalstamoje veikoje patvirtintas ne tik A. L. duotais parodymais. Telefonų apžiūros metu nustatyta, kad rastas abonentinis numeris, pavadinimu „A. darbas“, sąsiuvinių, kuriuose buvo surašyti klientų numeriai, apžiūrų metu nustatyta, kad ranka daryti įrašai yra skirtingi, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog rankraštiniai įrašai daryti skirtingų asmenų. Tokiu būdu, prokuroro įsitikinimu, teisiamojo posėdžio metu tirtų duomenų visetas prieštarauja nuteistųjų R. D. ir D. A. parodymams, kad tik jie du ir tariamas asmuo Sergėjus dalyvavo nusikalstamoje veikoje, o A. D. neatliko jokių veiksmų. Toks prieštaravimas nuosprendyje nėra niekaip įvertintas, apsiribojant abstrakčiais teiginiais, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių A. D. dalyvavimą nuskalstamos veikos padaryme.Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu organizuotos grupės požymis buvo aptartas abstrakčiai, o paprastoji bendrininkų grupė iš viso neaptarta. Organizuojant, vadovaujant prostitucijai tarp R. D., D. A., A. D. buvo vaidmenų pasiskirstymas, nes sutinkančios teikti lytines paslaugas moterys prostitucijai buvo organizuojamos veikiant pagal vieną braižą. Prostitucijos verslui vadovavusius asmenis siejo vienas bendras sumanymas ir tyčia – pasipelnyti iš moterų prostitucijos ir dėti pastangas, kad šis nelegalus verslas tęstųsi. Visi bendrininkai, užtikrindami sutartus prostitucijos organizavimo ir vadovavimo prostitucijai veiksmus, siekė to paties rezultato – gauti pajamas iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo. Byloje nustatytomis aplinkybėmis (nukentėjusiųjų parodymai apie įsitraukimą į šios grupės vadovaujamą prostituciją pagal rastą skelbimą, nustatyti skelbimų, kuriais ieškomis merginos talpinimo faktai) R. D., D. A. ir A. D. šioje byloje buvo iš anksto susitarę daryti nusikaltimą ir iš anksto tam ruošėsi. Prokuroro įsitikinimu, byloje nustatytos aplinkybės, taip pat leidžia konstatuoti, kad R. D., D. A. ir A. D. vykdytos veikos buvo tarpusavyje gerai suderintos, o tai reiškia, kad šių bendrininkų organizuotumo laipsnis buvo aukštesnis nei paprastos bendrininkų grupės, todėl ši grupė atitinka ne tik įstatyme numatytus, bet ir teismų praktikoje suformuluotus organizuotos grupės pažymius. R. D. jau nuo susipažinimo su nukentėjusiomis momento slėpė tikrąją savo tapatybę (prisistatoma Tomu), taip vadinamos operatorės irgi prisistatydavo netikrais vardais, bendrininkus siejo ir pasidalijimas funkcijomis bei užduotimis (vieni tiesiogiai bendrauja su merginomis, kiti tik priiminėja skambučius ir kontroliuoja gaunamas pajamas), o tai rodo, kad bendrininkai buvo iš anksto susitarę ir veikė pagal iš anksto sugalvotą, ir detaliai aptartą veikimo planą, turėjo tikslą bendrais veiksmais gauti neteisėtas pajamas, t. y. vykdyti nusikaltimą, kuris pagal BK 11 straipsnį vertinamas kaip apysunkis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė tenkinti apeliaciniame skunde pareikštus prašymus, atsisakydamas tik apeliacinio skundo dalies dėl A. D. veiksmų vertinimo. Nuteistieji R. D. ir D. A. bei jų gynėjai, išteisintoji A. D. ir jos gynėja, prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro M. Sabaičio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad įrodymų vertinimas yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

Dėl A. D. veiksmų vertinimo.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, neabejotina, jog vertindamas A. D. veiksmus ir jos atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį (neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą vieką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje), apylinkės teismas esminių BPK pažeidimų, susijusių su teisės normų taikymų ar įrodymų vertinimu nepadarė. Visi byloje surinkti duomenys, kiek jie susiję su A. D. veiksmų vertinimu, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje gan aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl A. D. nekaltumo, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija šioje dalyje, įvertinus ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme gautus duomenis, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad sutinkamai su BK 2 straipsnio 4 dalimi, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-532/2012).Sprendžiant iš A. D. pareikšto kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį (kaltinimas prokuroro 2016 m. sausio 6 d. prašymu pakeistas bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tuo tarpu 2014 m. rugsėjo 12 d. kaltinamajame akte jos veiksmai buvo vertinami be nuorodos į BK 25 straipsnio 3 dalį, t. y. kaip padaryti veikiant bendrininkų grupėje), akivaizdu, kad jos galimai neteisėti veiksmai iš esmės buvo siejami su atskirų nuteistojo R. D. užduočių prostitucijos verslo organizavime ir vadovavime vykdymu (fotonuotraukų su skelbimais apie intymių paslaugų suteikimą talpinimas įvairiuose internetiniuose portaluose ir šių skelbimų redagavimas, klientų, norinčių intymių paslaugų suteikimo skambučių priiminėjimas, klientų informavimas apie intymių paslaugų kainas, jų suteikimo vietas ir kt.). Tačiau, pakankamai duomenų, patvirtinančių paminėtas ir kaltinime detaliai nurodytas aplinkybes, o tuo pačiu ir A. D. kaltę jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, surinkta nebuvo. A. D. parodymai apie tai, kad ji nieko nežinojo apie savo motinos (D. A.) ir sutuoktinio (R. D.) neteisėtus veiksmus, šią aplinkybę tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu kategoriškai neigiant ir R. D. su D. A., paneigti nebuvo. Nors iš esmės A. D. pareikšti kaltinimai buvo grindžiami nukentėjusiosios A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui), tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji iš esmės pakeitė, nurodydama ir aiškias tokio savo elgesio priežastis – savo jaučiamą simpatiją T. (R. D.) bei noru, kad po apklausos jai būtų grąžinti iš jos kratos metu paimti pinigai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios A. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, iš kaltinamųjų jai pažįstamas tik R. D.. Kuris prisistatydavo T. vardu. A. D. kartu su T. (R. D.) ji matė tik vieną kartą prekybos centre „A.“. T. (R. D.) nesakė, kad turi žmoną. Paklausus, su kuo jis buvo prekybos centre „A.“, šis nurodė, kad su drauge A.. Gal jautė T. (R. D.) simpatiją, dėl to jo klausinėjo šių dalykų. Kai sužinojo, kad tai vis tik buvo T. (R. D.) žmona, supyko ir prišnekėjo nesąmonių (sprendžiant iš nukentėjusiosios parodymų visumos, ikiteisminio tyrimo metu), norėjo, kad visa kaltė kristų ant A.. Ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo netiesą. Papildomai A. L. paaiškino, kad A. D. nebuvo operatorė, jokių klientų jai nesiuntė, pinigų iš jos neėmė, o sekso bei kitokias priemones, priešingai nei nurodė apklausos ikiteisminio tyrimo metu, ji pirkdavo pati. Pasak A. L., kaip su operatore, ji bendravo tik su moterimi, vardu J., tuo tarpu tai, kad buvo dvi operatorės, netiesa. Būtent Jūratė ieškojo klientų, ji paskambindavo ir pasakydavo, kada ateis klientai, tačiau J. ji nematė (b. t. 6, b. l. 112-114). Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais ir remtis jos ikiteisminio tyrimo metu išdėstytomis vertinamo įvykio aplinkybėmis, kuriomis neabejotinai ir buvo remiamasi kaltinant A. D., teisinio pagrindo nėra. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino savo teisme duotų parodymų patikimumą, nurodydama, kad teisme ji sako tiesą, o ikiteisminio tyrimo metu melavo, nes buvo išsigandusi, norėjo, kad jai grąžintų kratos metu iš jos paimtus pinigus. Tuo tarpu įvertinus tai, kad jokio darbo tuo metu nukentėjusioji neturėjo, legalaus pragyvenimo šaltinio taip pat, tačiau turėjo pati mokėti už buto nuomą, atsižvelgiant į tai, kad po apklausos ikiteisminio tyrimo metu jai buvo grąžinti iš jos paimti pinigai, neatmestina versija, jog jos ikiteisminio tyrimo stadijoje duotus parodymus vis tik galėjo lemti jos noras atgauti pinigus. Šių duomenų kontekste įvertintina ir tai, kad A. L. apklausa pas ikiteisminio tyrimo pareigūną jai buvo pirmoji – jos pačios teigimu, ji net administracine tvarka nebuvo bausta, kas iš esmės leidžia pagrįstai manyti, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji iš tiesų galėjo jausti baimę, pasimetimą, o tai neabejotinai galėjo įtakoti ir jos parodymų patikimumą bei objektyvumą. Tuo tarpu apklausiama teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu ji jautėsi sukaustyta, o tuo metu, kai ji buvo apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo (šios apklausos metu ji iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų visumą), nežinojo, ką sakyti, nes buvo daug klausinėjama, todėl sakė tai, kas jai šovė į galvą, ko ignoruoti, įvertinus tai, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kurias buvo išdėsčiusi apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu, vis tik nedėrėtų, juolab, kad kaip nurodė nukentėjusioji, tokius jos parodymus lėmė dar ir baimė, jog apie jos prostituciją bus pranešta šeimai.Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad A. L. parodymų atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino A. D., kaip jos įvardintą operatorę A. (b. t. 3, b. l. 177-178). Bylos nagrinėjimo teisme metu A. L. patvirtino mačiusi A. D. su T. (R. D.) prekybos centre „A.“, o paklaustas, su kuo jis ten buvo, T. (R. D.) jai nurodė, jog su operatore, todėl ji neabejotinai žinojo A. D. išvaizdą ir galėjo iš jai pateiktų fotonuotraukų, vienoje kurių buvo A. D. atvaizdas, atpažinti būtent ją. Juo labiau, jog versiją, apie tai, kad A. L. matė R. D. su A. D. prekybos centre „A.“, apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu, patvirtino ir R. D. (b. t. 6, b. l. 205-206). Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. L. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kiek jie susiję su A. D. dalyvavimu analizuojamame nusikalstamoje veikloje, nepatvirtino ir jokie kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys. Tuo tarpu vertinant liudytojų, nukentėjusiųjų ar kitų proceso dalyvių skirtingose proceso stadijose duotus parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingai tais atvejais kai ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai nesutampa su jų teisiamojo posėdžio metu išdėstytomis aplinkybėmis, ypatingą reikšmę įgyja kitų proceso dalyvių parodymai bei rašytinė nagrinėjamos bylos medžiaga. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad be A. L., į analizuojamą prostitucijos verslą buvo įtraukta ir V. V., todėl jos parodymai, vertinant A. D. kaltės klausimą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, tuo pačiu sprendžiant ir nukentėjusiosios A. L. parodymų patikimumo klausimą, neturėtų būti sumenkinami. Kaip matyti iš V. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, ji betarpiškai patvirtino visą laiką bendravusi tik su viena operatore, vardu J. (A. L. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtino, jog jos buvo dvi – A. ir J.), jai buvo apie 40 metų (A. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 27 metai, D. A. – 49 metai), apie tai, kad T. (R. D.) turėjo žmoną, nežinojusi, sekso reikmenis sau pirkdavusi pati arba jas atveždavęs T. (R. D.) (A. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog sekso reikmenis jai pirko A. D.) (b. t. 6, b. l. 114-115). Be to, ikiteisminio tyrimo metu V. V. taip pat kategoriškai tvirtino, jog operatorė analizuojamu atveju buvo tik viena, o aptardama operatorės J. vaidmenį ji nurodė, jog J. surasdavo jai klientus, telefonu pranešdavo apie jų atvykimą, susitardavo su klientais dėl paslaugų teikimo sąlygų (b. t. 3, b. l. 151-151), kas iš esmės atitinka A. L. ikiteisminio tyrimo metu pateiktą A. (jos teigimu, tai buvo A. D.), teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodžius, jog vis dėl to šitaip veikė J., darbo pobūdį. Šių aplinkybių kontekste paminėtina ir tai, kad jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, jog A. D. priiminėjo klientų skambučius ir siųsdavo klientus A. L. ar V. V., priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu tai nurodė A. L., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Nors perklausius byloje esančius garso įrašus (sprendžiant iš jų turinio, į skambučius atsiliepia operatorė ir išsiaiškinusi kliento poreikius, siunčia jį į vienos iš merginų, teikiančių lytines paslaugas, namus), akivaizdu, jog tam tikrų telefoninių pokalbių metu girdimas „operatorės“ balsas nesutampa, tačiau D. A. versija apie tai, jog, atsiliepinėdama į skambučius (kaip operatorė) ji dažnai keisdavo savo balsą (iš pokalbių turinio matyti, jog kartais ji iš esmės atsakinėdavo kaip mergina, teikianti lytines paslaugas, pas kurią klientas ir ketina važiuoti) bylos nagrinėjimo metu paneigta nebuvo. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu perklausius A. D. ikiteisminio tyrimo metu priskirtus garso įrašus, ji nurodė, jog įrašuose girdimų žodžių, tokių kaip „niu“, „pusvalandžiukas“, ji nevartoja, o pokalbiuose girdimas balsas yra ne jos. Siekiant patikrinti šių A. D. parodymų patikimumą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu buvo paskirta A. D. ikiteisminio tyrimo metu priskirtų garso įrašų fonoskopinė ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 11 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2649(16) nustatyta, kad tyrimui pateiktuose garso įrašuose girdimas frazes, pasakytas moters balsu, tikėtina pasakė ne A. D. (b. t. 7, b. l. 168-173).Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste sutikti su A. D. pareikštuose kaltinimuose inkriminuota aplinkybe, jog ji įvairiuose internetiniuose portaluose talpino merginų, teikiančių intymias paslaugas, fotonuotraukas su skelbimais apie intymių paslaugų suteikimą ir juos redagavo, teisinio pagrindo taip pat nėra. Sutinkamai su UAB „Delfi“ 2013 m. spalio 24 d. pateikta informacija apie intymaus pobūdžio skelbimų patalpinimą internetiniuose portaluose www.alio.lt, skiltyje „Pažintys“, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos nurodyti skelbimai buvo įkelti vartotojų, besinaudojančių mobilaus ryšio telefono numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei IP adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 28-29). AB „Teo“ pateikti duomenys patvirtina, kad IP adresas (duomenys neskelbtini) priklausė A. D., adresu (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 32, 36). 2013 m. rugpjūčio 1 d. A. D., R. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), buvo atlikta krata, kurios metu buvo paimta eilė mobilaus ryšio telefonų, tame tarpe ir telefono aparatas „Samsung“, GT-E1081T, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įdėta SIM kortelė su abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), kompiuterinė technika ir kt. daiktai (b. t. 2, b. l. 126-129). Nors prokuroro skunde vienu iš argumentų, neva patvirtinančiu A. D. kaltę nurodoma tai, jog kratos metu rastuose užrašuose apie prostitucijos veiklą, įrašai galimai daryti skirtingų asmenų, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įrašus minėtuose užrašuose darė A. D. nėra, tuo tarpu prielaidomis asmens kaltė negali būti grindžiama.Šių duomenų kontekste sprendžiant A. D. kaltės klausimą vis tik pažymėtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), kur kratos metu buvo rasti daiktai, siejami su nusikalstamais R. D., D. A. ir A. D. veiksmais, gyveno ne tik A. D., bet ir R. D. su D. A., ką jie visi patvirtino tiek ikiteisminio, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu nei R. D., nei D. A., iš esmės neneigia dalyvavę aptariamoje nusikalstamoje veikloje ir atlikę tam tikrus jiems inkriminuojamus veiksmus. Priešingai, D. A. netgi patvirtino, jog visais kratos metu rastais mobiliojo ryšio telefonais naudojosi ir į klientų skambučius atsiliepinėjo tik ji, namuose rastais kompiuteriais, išskyrus stacionarų (kuriuo, bylos duomenimis, naudojosi R. D. ir A. D.), naudojosi taip pat ji. Be to, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, D. A. patvirtino skelbimus apie merginas, teikiančias lytines paslaugas, įvairiuose internetiniuose portaluose talpinusi ir juos redagavusi taip pat ji. Nors D. A. yra A. D. mama, o R. D. – jos sutuoktinis, dėl ko jų parodymai, kiek jie susiję su A. D. veiksmais jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, turėtų būti vertinami itin atidžiai, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jokių kitų duomenų, patvirtinančių aukščiau aptartus A. D. inkriminuotus veiksmus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, namuose, kuriuose buvo rasti su R. D., D. A. ir A. D. neteisėtais veiksmais siejami daiktai, jie gyveno visi kartu (kas neabejotinai sukelia sunkumus atskiriant kiekvieno iš jų veiksmus, atliktus namuose kratos metu rasta kompiuterine bei mobilaus ryšio technika), remtis vien tik šiais duomenimis, sprendžiant A. D. kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog visi neaiškumai, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo teisme metu, kaip minėta, turi būti vertinami kaltinamojo naudai, ką visiškai pagrįstai savo baigiamojoje kalboje (bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) konstatavo ir prokuroras, po apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikto įrodymų tyrimo, prašydamas Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį dėl A. D. išteisinimo palikti nepakeistą. Nors skundžiamu nuosprendžiu, sprendžiant A. D. kaltės klausimą, pasisakyta tik dėl A. D. pareikštų kaltinimų, pakeistų 2016 m. sausio 6 d. prokuroro prašymu dėl kaltinimo pakeitimo, A. D. kaltės klausimo pagal pirminius, t. y. kaltinamuoju aktu, jai pareikštus kaltinimus neaptariant, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, akivaizdu, jog ir pirminiai jai pareikšti kaltinimai pagal BK 307 straipsnio 2 dalį taip pat nepasitvirtino (juolab, kad jų esmė iš esmės yra tapati). Kaip jau minėta, duomenų, patvirtinančių, kad A. D., turėdama tikslą gauti turtinės naudos, veikdama bendrininkų grupėje su R. D. ir D. A., būdami pasiskirstę vaidmenimis dalyvavo prostitucijos versle, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai spręsti dėl A. D. veiksmų atitikimo BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nenustatyta.

Nors spręsdamas A. D. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl jos išteisinimo, tačiau pripažindamas R. D. ir D. A. kaltais pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, vis tik netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają, taip vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę bei pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas esmingai įtakojo apylinkės teismo išvadas dėl R. D. ir D. A. neteisėtų veiksmų vertinimo. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai šioje dalyje buvo įvertinti fragmentiškai, atsietai nuo teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, išskirtinį dėmesį suteikiant nuteistųjų parodymams, nevertinant jų prieštaringumo objektyviai užfiksuotoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų, nukentėjusiųjų parodymams bei rašytiniams byloje esantiems duomenims. Pažymėtina, kad nors kaip seka iš apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, teismas aprašydamas nuteistųjų veiksmus iš esmės nustatė, jog abu nuteistieji atliko veiksmus būdingus prostitucijos organizavimui ir vadovavimui (nurodoma jog R. D. vadovavo, kontroliavo, davė nurodymus, vykdė kontrolę, talpino skelbimus, D. A. nukreipdavo klientus pas nukentėjusiąsias, nurodydavo klientų pageidautą paslaugų trukmę ir tokiu būdu kontroliavo gaunamas pajamas, vedė užrašus), tačiau jų veiksmus neteisingai kvalifikavo kaip veiką, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje, kas lėmė ir neteisingos bausmės nuteistiesiems paskyrimą. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. D. ir D. A. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 307 straipsnio 1 dalį pakeisti (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 - 3 punktai), pripažįstant juos kaltais pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir nustatant, kad:

R. D. ir D. A., veikdami bendrininkų grupėje, siekdami gauti turtinės naudos iš kitų asmenų prostitucijos, ne vėliau, kaip laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., organizavo ir vadovavo V. V. ir A. L. prostitucijai, o būtent: įvairiuose skelbimų portaluose talpino skelbimus su merginoms siūlomu gerai apmokamu darbu ir taip ieškojo naujų darbuotojų, siekiant juos įtraukti į prostituciją ir taip plėsti vykdomą nusikalstamą veiką, surado ir išnuomojo butus Kauno m. (ne vėliau, kaip 2012 m. lapkričio mėn. butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. kovo mėnesio pabaigos butą (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. birželio mėnesio pabaigos butą (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. birželio 27 d. butą (duomenys neskelbtini)) ir suteikė šias patalpas bei sekso reikmenis V. V. ir A. L., jas apsinuoginusias fotografavo (A. D.) ir šias nuotraukas su skelbimais apie intymių paslaugų suteikimą talpino bei redagavo įvairiuose internetiniuose portaluose (pvz. „XXX pažintys.lt“), turėdami tikslą pelnytis iš jų vykdomos prostitucijos – vyro lytinės aistros tenkinimo už atlygį. Vadovaudami V. V. ir A. L. prostitucijai, nurodė, kad už pusvalandį suteikiamų intymių paslaugų klientas turi sumokėti nuo 150 litų (43,44 eurų) iki 200 litų (57,92 eurų), už valandos trukmės intymių paslaugų suteikimą nuo 200 litų (57,92 eurų) iki 250 litų (72,40 eurų), ne mažesnę, kaip 50 procentų pajamų dalį, gautų iš merginų vykdytos prostitucijos, sumokant jiems. Naudodamiesi mobilaus ryšio telefonų SIM kortelėmis, kurių abonentiniai numeriai nurodyti skelbimuose apie intymių paslaugų suteikimą, priiminėjo klientų, norinčių intymių paslaugų suteikimo, skambučius, informuodavo klientus apie intymių paslaugų kainas ir jų suteikimo vietas, suradę klientą, telefonu susisiekdavo su V. V. ir A. L. (D. A.), nurodydavo joms klientų pageidautą intymių paslaugų teikimo trukmę, tokiu būdu nustatydami merginų uždirbamų pinigų sumą, kontroliavo teikiamų intymių paslaugų trukmę ir gaunamas pajamas, vedė užrašus su skambinusių klientų abonentiniais numeriais ir apibūdinimu. Tokiu būdu R. D. ir D. A., veikdami bendrai, organizavo ir vadovavo V. V., A. L. prostitucijai, ir iš šių merginų prostitucijos, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėnesio pabaigos iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., savo naudai gavo ne mažiau, kaip 18535 eurų (tuo metu galiojusia valiuta 64000 litų, perskaičiuota eurais, remiantis Euro įvedimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka),neteisėtų pajamų.

BK 307 straipsnyje numatyta atsakomybė už prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų prostitucijos. Prostitucija – tai veikla už pinigus arba kitokia turtinė nauda lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. BK 307 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį. Jos objektyviuosius požymius sudaro prostitucijos organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba asmens gabenimas šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. BK 307 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, nusikaltimas laikomas baigtu nuo šias veikas sudarančių veiksmų atlikimo pradžios. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant ir kontroliuojant jų darbą bei buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimais arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. Visos BK 307 straipsnyje numatytos veikos padaromos tiesiogine tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų. R. D., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad D. A. draugas (kurį tiek R. D., tik D. A. vadino S.) jam pasiūlė susitikti su mergina (A. L.) ir įtikinti ją dirbti (duomenys neskelbtini). Mergina sutiko. To paties D. A. draugo prašymu, jis (duomenys neskelbtini) susitiko ir su V. V., kuri dirbti taip pat sutiko. Kai jo paprašydavo, iš merginų paimdavo pinigus. Šiuos veiksmus atliko daug kartų. Kiek uždirbo tuo laikotarpiu – pasakyti negali. Gaudavo po 50, 60, 100 litų. S. pinigus jam duodavo savo nuožiūra. S. prašymu, (duomenys neskelbtini) jis apžiūrinėjo keletą butų nuomai, tačiau pats nuomos sutarčių nepasirašinėjo. Už nuomą mokėjo pačios merginos, kurioms jis prisistatydavo T. vardu. Skelbimų apie merginas, teikiančias lytines paslaugas, jis netalpino. Žinojo, kad jo sutuoktinės mama – D. A. dirba S., tai jam patvirtino pats S.. Su D. A. apie prostitucijos verslą nekalbėjo. Pirmosios apklausos metu (atliekant ikiteisminį tyrimą), apie asmenį, vardu S., jis nieko nesakė, nes norėjo jį „pridengti“. D. A., apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad S. ji pradėjo dirbti 2012 metų gruodžio mėnesį ir dirbo iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Gaudavo apie 1600-1800 litų per mėnesį. Ar per nurodytą laikotarpį galėjo uždirbti 64000 litų, nežino. Ji atsiliepdavo į skambučius, nusiųsdavo klientus reikiamu adresu, gaudavo nurodymus, kur patalpinti skelbimus apie merginas, teikiančias lytines paslaugas. Šių nurodymų pagrindu internetiniuose portaluose patalpinus skelbimus apie merginas, teikiančias lytines paslaugas, jai skambindavo klientai, ji atsiliepdavo merginos vardu ir nurodydavo paslaugų teikimo kainą bei vietą. Skelbimus atnaujindavo. S.davė telefonus su kortelėmis, surašė ant lapo tekstus. Kad į šią veiklą yra įsipainiojęs ir R. D., nežinojo, taip pat nežinojo, kad jis pažįsta S.. Kas fotografavo merginas, taip pat nežino. Sprendžiant iš aptartų nuteistųjų parodymų visumos, jie vienas apie kito veiklą, kiek ji susijusi su jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, neva nežinojo. Jų teigimu, jiems abiem vadovavo vienas ir tas pats asmuo – S.. Pirmosios instancijos teismas, patikėjęs šia nuteistųjų versija, skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuodamas jų veiksmus pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, į nuteistiesiems pareikštus kaltinimus, įtraukė ir ikiteisminio bei teisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį (sprendžiant iš bylos medžiagos, tai buvo tas pats S., kurį savo parodymuose mini tiek R. D., tiek ir D. A.). Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, sutikti su apylinkės teismo išvada, jog komentuojamoje R. D. ir D. A. nusikalstamoje veikloje dalyvavo ir dar vienas asmuo, pagrindo nėra, be to, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, sprendžiant bendrininkų veiksmų kvalifikavimo klausimą, kadangi akivaizdu, jog tiek R. D., tiek D. A. veikė kaip vykdytojai. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad pirmosios apklausos metu (ikiteisminio tyrimo stadijoje) apie asmenį, vardu S., R. D. neužsiminė, teigdamas, kad su merginomis (A. L. ir V. V.) jis susitikdavo D. A. nurodymu, paimdavo iš jų siuntinukus ir perduodavo juos D. A., tačiau, kuo ji užsiima, jis neva nežinojo. Versiją apie S. R. D. pirmą kartą pateikė papildomos jo apklausos metu (2013 m. rugpjūčio 6 d.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad norėjo S. pridengti, kas įvertinus tai, jog su S. R. D., remiantis jo paties parodymais, jokie artimesni santykiai nesiejo, jie nebuvo draugai – tik pažįstami, leidžia pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu šiuo aspektu R. D. duotų parodymų atitikimu tikrovei. Nors D. A. ikiteisminio tyrimo metu jau pirmosios savo apklausos metu užsiminė apie S., iš esmės analogiškus parodymus duodama tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, tačiau visgi pagrindo, tikėti šia jos parodymų dalimi, ypač įvertinus jos ankstesnį teistumą už analogišką veiklą, nėra. Šioje vietoje vis tik pastebėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko (-ų) poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.Vertinant aukščiau aptartus R. D. ir D. A. parodymus, kiek jie susiję su S. dalyvavimu jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, pastebėtina, kad nei D. A., nei R. D. bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokios reikšmingos informacijos apie S. vadinamą asmenį – nei telefono numerio, nei jo pavardės, automobilio markės bei valstybinių numerių, jo gyvenamosios vietos adreso ir pan. Nors tiek R. D., tiek ir D. A. kategoriškai tvirtino, jog būtent šis asmuo vadovavo jų veiklai, nurodydamas, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų turi atlikti, tačiau kokiu būdu jie susisiekdavo su šiuo asmeniu iškilus tam tikriems klausimams ir kokiu būdu tas asmuo palaikė ryšį su R. D. ir D. A., neva tai vykdančiais jo suorganizuotą nusikalstamą vaiką, iš kurios jis turėjo gauti atitinkamas pajamas, konkrečiai nenurodė. Jokių duomenų apie telefoninį S. ir R. D. bei S. ir D. A. bendravimą, susirašinėjimą elektroninių ryšių priemonėmis ar susitikimus (nors buvo vykdomas ir slaptas D. A. sekimas (b. t. 2, b. l. 104-105)), nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Tokių duomenų negauta ir atliekant telefoninių pokalbių pasiklausymą. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti R. D. ir D. A. pateikta versija apie tokio asmens, kaip S., egzistavimą ir pagrįstai manyti, jog šią versiją nuteistieji išgalvojo, siekdami sušvelninti savo teisinę padėtį.Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nukentėjusiųjų A. L. ir V. V. parodymai. Pasak A. L., atsiimti jos uždirbtų pinigų, pas ją atvažiuodavo ne tik R. D., bet ir kitas asmuo, o S. vardas jai yra girdėtas. V. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. L. išdėstytas aplinkybes, apie tai, kad jos uždirbtus pinigus kartais atvažiuodavo paimti ne tik R. D., bet ir kitas asmuo (pasak nukentėjusiosios, labiau organizuotas), pažymėdama ir tai, kad kartu su R. D. jis niekada nepasirodydavo, taip pat patvirtino. Ir vis tik, sprendžiant iš šių nukentėjusiųjų parodymų, pagrįstai spręsti apie S., iš esmės kaip organizatoriaus vaidmenį, R. D. ir D. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, pagrindo nėra. Nukentėjusiųjų parodymų plotmėje neatmestina versija, jog A. L. ir V. V. iš lytinių paslaugų teikimo uždirbtus pinigus jų teisiamojo posėdžio metu įvardintas kitas asmuo (ne R. D.) atvažiuodavo paimti nežinodamas apie merginų teikiamas lytines paslaugas, R. D. ar D. A. nurodymu. Juo labiau, kai abi nukentėjusiosios betarpiškai patvirtino, jog už butų, kuriuose jos teikdavo lytines paslaugas, nuomą jos mokėjo pačios. Ir nors A. L. patvirtino, jog S. vardas jai yra girdėtas, tačiau įvertinus tai, kad tiek R. D., tiek D. A. vertinamu atveju veikė prisidengdami kitų asmenų vardais (T. ir J.), abejotina, jog S., pasak nuteistųjų, iš esmės veikiant organizatoriaus vaidmenyje, jis merginoms būtų prisistatęs tikruoju savo vardu, kurį žinojo tiek R. D., tiek ir D. A. (kai jų pačių parodymais nustatyta, kad S. buvo D. A. draugas). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nukentėjusioji V. V. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad S. vardas jei negirdėtas, teigė jog pinigus paimdavo R. D., kelis kartus A. D., tačiau kaip jau buvo minėta, šią savo parodymų dalį (dėl A. D.) apklausiama teisme paneigė. Pažymėtina ir tai, jog šios nukentėjusios parodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad jie yra gan nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jais remtis kaip patikimu įrodymu, pilna apimtimi, nėra galima.Esant šių duomenų visumai neabejotina, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymams, kiek jie susiję su asmens, vardu S. egzistavimu, suteikė per didelę reikšmę, nepagrįstai šių nuteistųjų parodymų nevertino kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, niekaip nepatvirtinančių tokio asmens realaus egzistavimo, kontekste, dėl ko, nepagrįstai konstatavo, jog analizuojamu atveju R. D. ir D. A. veikė atsietai vienas nuo kito (jiems priskirtos užduotys nebuvo susijusios tarpusavyje), bet bendrininkaudami su ikiteisminio bei teisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Tuo tarpu išanalizavus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, abejoti R. D. bei D. A. veiksmų (bendrais veiksmais vadovavus ir organizavus V. V. ir A. L. prostitucijai) apimtimi, atitinkančia BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Kaip nustatyta R. D. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, būtent jis buvo susitikęs tiek su A. L., tiek su V. V. ir pasiūlė joms darbą – lytinių paslaugų teikimą už pinigus. Šią aplinkybę, sprendžiant iš nukentėjusiųjų tiek ikiteisminio, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, vertinamu atveju patvirtino ir A. L. su V. V., todėl netikėti nuteistojo parodymais šioje dalyje, o būtent tuo, kad jis surado merginas jo ir D. A. organizuotam prostitucijos verslui, teisinio pagrindo nėra. Nenustačius, kad komentuojamus veiksmus R. D. atliko kito asmens prašymu (S. egzistavimą vertinamos nusikalstamos veikos vykdyme paneigus aukščiau aptartų duomenų visuma), nesant duomenų, jog D. A. šiuo klausimu būtų susitikusi su bent viena nukentėjusiąja ir siūliusi šioms lytinių paslaugų teikimo už pinigus darbą, šie veiksmai analizuojamu atveju priskirtini R. D., kaip ir merginų fotografavimas, ko neneigė ir pats nuteistasis. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. D., A. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu paimtos kompiuterinės technikos apžiūros metu buvo užfiksuotas ir skelbimų, kuriais ieškomos merginos lytinių paslaugų teikimui, faktas. Tuo tarpu įvertinus tai, kad minėta kompiuterinė technika buvo rasta ir paimta namuose, kuriuose gyveno ir D. A., konstatuoti, jog prie tokio pobūdžio skelbimų į atitinkamus internetinius pažinčių portalus talpinimo D. A. neprisidėjo, šiai betarpiškai patvirtinus, jog merginų, teikiančių lytines paslaugas, reklaminių skelbimų patalpinimų į viešąją internetinę erdvę bei jų redagavimu rūpinosi būtent ji, teisinio pagrindo nėra. Visuma šių aplinkybių tik patvirtina aukščiau padarytą išvadą, jog nusikalstamą veiklą nuteistieji R. D. ir A. A. vykdė bendrininkaudami tarpusavyje, o S. yra išgalvotas asmuo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu merginų, teikiančių lytines paslaugas už pinigus, paieška inkriminuota tiek R. D., tiek D. A., veikiant bendrais veiksmais, neabejojant, jog tokie veiksmai įgyvendinant BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vis tik buvo atlikti, nustatyti, kuris iš jų šiuos veiksmus konkrečiai atliko, įstatymas nereikalauja, kadangi kiekvienas iš bendrininkų atsako ir už bendrininko atliktus veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia.Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, R. D. dalyvavo suteikiant patalpas lytinių paslaugų teikimui – išnuomojant butus, kuriose buvo teikiamos lytinės paslaugos, kas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog tokiais savo veiksmais R. D. organizavo nukentėjusiųjų apgyvendinimą, kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, būtiną prostitucijos organizavimui. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek ir butus išnuomoję asmenys – liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti M. A. ir V. J., jos iš esmės neneigė ir pats R. D.. Ir nors R. D. teigimu, šiuos veiksmus jis atliko kaip nekilnojamojo turto agentas, paprašytas S., tačiau ši R. D. versija, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra paneigta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Motyvuojant šią išvadą, pažymėtina, kad remiantis liudytojo M. A. parodymais, jis nuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (kur bylos duomenimis, tam tikru laikotarpiu lytines paslaugas teikė A. L.). 2013 m. birželio mėnesį jis buvo išnuomotas A. L., tačiau į buto apžiūrą kartu su ja atvykęs asmuo (kurį M. A. atpažino parodymų atpažinti pagal nuotrauką metu, nurodydamas R. D.) jam prisistatė merginos (A. L.) dėde. Būtent tokį savo ryšį su A. L. – jos dėdė, R. D. nurodė ir V. J., 2013 m. birželio mėnesį A. L. išnuomojusiai butą, adresu (duomenys neskelbtini). Šių duomenų kontekste vertinant R. D. pateiktos versijos (kad butus jis apžiūrinėjo kaip nekilnojamo turto agentas, nes būtent tokia veikla tuo metu jis vertėsi) pagrįstumą, vis tik pažymėtina, jog duomenų, patvirtinančių, kad butų nuomos metu R. D. turėjo teisę verstis tokia veikla, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Be to, jau vien tas faktas, jog nekilnojamojo turto agentas, paprašytas apžiūrėti nuomai reikalingą butą, jį nuomojančiam asmeniui prisistatytų butą nuomotis ketinančio asmens dėde, neatlaiko jokios kritikos. Juo labiau, kai pats R. D. patvirtino, jog butus apžiūrinėjo, siekdamas geresnių nuomos sąlygų merginoms, tačiau nei M. A., nei V. J. nepatvirtino, jog R. D. nuomojamų butų apžiūrų metu būtų derėjęsis dėl nuomos kainos ar sąlygų (kas iš esmės atitiktų nekilnojamojo turto agento pareigas). Be to, aiškindamas savo, kaip nekilnojamojo turto agento vaidmenį, R. D. teigė, kad atlikti tokius veiksmus jo prašė S., kurio egzistavimas aukščiau aptartais duomenimis nepatvirtintas, kas vėlgi leidžia pagrįstai atmesti R. D. pateiktą versiją. Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto A. Ž. (A. Ž.) parodymais, dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos su juo tarėsi J. K. (ikiteisminio tyrimo metu patvirtinusi, kad taip pat vertėsi prostitucija, papildomai nurodžiusi, kad nieko bendra nei su R. D., nei su D. A., nėra turėjusi (b. t. 3, b. l. 192)), atvykusi kartu su D. A., prisistačiusia J. (būtent toks D. A., kaip operatorės, vardas buvo žinomas ir nukentėjusiosioms). Teisiamojo posėdžio metu A. Ž. patvirtino, kad buto nuomos laikotarpiu bendravo būtent su D. A.. Ir nors nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nenustatyta, kad D. A. ar R. D. būtų kaip nors prisidėję prie J. K. prostitucijos organizavimo bei vadovavimo, tačiau visgi pažymėtina, kad nors liudytojas A. Ž. D. A. atpažino kaip asmenį, atvykusį derėtis dėl jo nuomojamo buto, vėliau, jo paties teigimu, jis bendravo būtent su D. A., tačiau ji pati nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kam, jai gyvenant (duomenys neskelbtini) su savo dukra ir žentu, buvo nuomojamas šis butas. Tuo tarpu įvertinus byloje esančius telefoninius pokalbius su lytines paslaugas ketinančiais įsigyti klientais, neabejotina, jog šis butas taip pat buvo naudojamas merginų, teikiančių lytines paslaugas R. D. ir D. A. nurodymu, apgyvendinimui.Šių duomenų visumoje abejonių tuo, jog D. A. ir R. D. veikė kaip bendrininkai, žinantys vienas apie kitą, bei priklausomai nuo aplinkybių atlikdami tam tikrus vaidmenis, vykdant nusikalstamą veiką, nėra. Sprendžiant iš byloje esančių telefoninių operatorės pokalbių su klientais duomenų, D. A. siuntė klientus į R. D. merginoms išnuomotus butus, nurodydama klientams jų adresus, o tokią informaciją, įvertinus aukščiau aptartus duomenis, kuriais S. dalyvavimas komentuojamoje nusikalstamoje veikoje buvo pagrįstai paneigtas, ji neabejotinai galėjo sužinoti tik iš R. D., kas vėlgi patvirtina nuteistųjų veiksmų, būtinų BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui, bendrumą.Vertinant tiek R. D., tiek D. A. vaidmenį jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme abejonių tuo, jog būtent jie kontroliavo merginų, teikiančių lytines paslaugas, uždarbį (nurodydami, kokiomis kainomis lytinės paslaugos turi būti teikiamos) bei darbo trukmę, kas vėlgi atitinka prostitucijos organizavimo požymius BK 307 straipsnio 2 dalies prasme, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad už valandą lytinių paslaugų merginoms klientai mokėdavo po 200 - 250 litų, už pusvalandį po 150 - 200 litų, atliekant oralinį lytinį aktą be prezervatyvo – plius 50 litų. Būtent tokie lytinių paslaugų teikimo įkainiai nustatyti išanalizavus asmenų, besinaudojančių tam tikrais mobilaus ryšio telefono abonento numeriais (kai kurie jų – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo rasti ir paimti kratos, atliktos R. D., D. A. ir A. D. gyvenamojoje vietoje, metu (b. t. 1, b. l. 109 - 142, b. t. 2, b. l. 2 - 90, 141 - 154)), telefoninių pokalbių stenogramas, aplinkybę, kad pusvalandis lytinių paslaugų kainavo 150 litų, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusioji V. V.. Be to, tiek A. L., tiek V. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino, kad pusę (t. y. 50 proc.) savo uždirbamų pinigų jos atiduodavo arba R. D., arba kitam asmeniui, kuris atvažiuodavo paimti pinigų. Tiek nukentėjusiųjų, tiek ir D. A. pateikta schema, kokiu būdu klientai buvo siunčiami merginoms, teikiančioms lytines paslaugas, taip pat sutapo. Jų parodymais betarpiškai nustatyta, kad klientas, norėdamas užsisakyti lytines paslaugas, skambindavo internetiniuose portaluose patalpintais telefonų numeriais (kurių dalis buvo rasta atlikus kratą R. D., A. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje), jiems buvo nurodoma paslaugų kaina (200 litų už valandą, 150 litų už pusvalandį), klientui sutikus su nurodyta kaina, šis pasirinkdavo merginą, pas kurią važiuos, jam buvo nurodomas adresas, kuriuo jis turi atvykti, pažymint, kad atvykęs jis turėtų pasiskambinti, kad jam būtų nurodomas laiptinės kodas ir buto numeris (tokiu būdu, sprendžiant iš telefoninių įrašų, buvo siekiama apsisaugoti, kad pas merginas vienu metu neatvyktų daugiau nei vienas asmuo). D. A. suderinus reikiamą informaciją su klientu, ji būdavo perduodama merginoms, teikiančioms lytines paslaugas, kurios įsileisdavo klientą į butą ir pranešdavo nuteistajai, kurį laiką klientui bus tiekiamos lytinės paslaugos (valandą ar pusvalandį). Sprendžiant iš nukentėjusiųjų parodymų, jos informuodavo operatorę (nagrinėjamu atveju šias funkcijas be kita ko vykdė D. A.) ir tais atvejais, kai klientas pasiprašydavo lytinių paslaugų ilgesniam laikui, kas iš esmės leidžia pritarti prokuroro išvadai, jog tokiu būdu buvo kontroliuojamas merginų uždarbis. Šią aplinkybę betarpiškai patvirtina ir kratos metu R. D., A. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje rastuose ir paimtuose užrašuose (sąsiuviniuose) pateikta informacija, t. y. klientų telefono numeriai, amžius ir kai kurių klientų trumpas apibūdinimas („mentas“, „merginų į užsienį“, „narkoša“, „neatvarė“, pabėgo“ ir pan. b. l. 155 - 181, t. 2), kas iš esmės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vertinamu atveju buvo atliekama griežta klientų, patenkančių pas merginas, teikiančias lytines paslaugas kontrolė, vedamos klientų charakteristikos ir pan., siekiant išvengti nemokių klientų ar policijos. Nors šiuose užrašuose daryti rankraštiniai įrašai, remiantis prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, yra skirtingi, kas, pasak prokuroro, vėlgi leidžia įtarti A. D. dalyvavimą komentuojamoje neteisėtoje veikloje, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad prie šių rankraštinių įrašų darymo yra prisidėjusi A. D., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, todėl atsižvelgiant į šio nuosprendžio 7-14 punktuose pateiktą argumentaciją, sutikti su šiais prokuroro teiginiais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Manyti, jog aptartas D. A., kaip operatorės, vaidmuo buvo atsietas nuo R. D. veiksmų, jie apie vienas kito neteisėtą veiklą nežinojo, teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad būtent R. D. važiuodavo atsiimti uždarbio dalies iš A. L. ir V. V., ką jos betarpiškai patvirtino ir apklausiamos teisiamojo posėdžio metu, todėl jis neabejotinai žinojo ir jiems priklausančią pinigų dalį (t. y. pinigų sumą, kurią jis turi atsiimti iš merginų). Tokią informaciją, atsižvelgiant į tai, kad merginų teikiamų lytinių paslaugų trukmę kontroliavo būtent D. A. (būtent jai merginos pranešdavo apie klientų užsisakytą lytinių paslaugų trukmę), jis galėjo sužinoti tik iš jos. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad, remiantis D. A. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, būtent ji į įvairius internetinius pažinčių ir skelbimų portalus talpino skelbimus, informuojančius apie merginų teikiamas lytines paslaugas, prie skelbimų buvo prijungiamos ir R. D. darytos merginų fotonuotraukos. Abejoti šių D. A. bei R. D. veiksmų atlikimu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą teisėjų kolegija vėlgi neturi jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad nukentėjusiųjų teigimu, jos tokiais jų veiklą reklamuojančiais veiksmais neužsiėmė, o R. D. yra atlikęs jų intymias fotosesijas. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kratos metu R. D., A. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje rastuose bei išimtuose kompiuteriuose bei atminties talpyklose, buvo rasta eilė apsinuoginusių merginų nuotraukų (visuose trijuose kompiuteriuose, nors R. D. teigė, jog naudojosi tik namuose buvusiu stacionariu kompiuteriu), nuorodų į aktyvius ir neaktyvius seksualinio pobūdžio skelbimus, istorija apie lankytus pažinčių internetinius portalus ir juose esančių skelbimų peržiūras (b. t. 3, b. l. 1 - 59), kas D. A. teiginius apie jos atliktus veiksmus talpinant merginų skelbimus su nuotraukomis į įvairius pažinčių portalus bei R. D. veiksmus fotografuojant merginas, patvirtina iš esmės. Ir nors D. A. tvirtino, jog tokius veiksmus ji atlikinėjo S. nurodymu, tačiau ši nuteistosios versija atmesta jau aukščiau aptartais duomenimis. Abejoti tuo, jog dalis R. D., A. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje rastuose ir paimtuose kompiuteriuose esančių apsinuoginusių merginų fotonuotraukų buvo panaudotos merginų, teikiančių lytines paslaugas, skelbimų sugeneravimui, teisinio pagrindo taip pat nėra. Juo labiau, kai tiek A. L., tiek V. V. patvirtino, jog R. D. (T.) yra daręs jų intymaus pobūdžio nuotraukas. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir tai, kad R. D., jo paties teigimu, dirbo fotografu (buvo baigęs fotografijos mokslus). Tai niekaip nepaneigia R. D. veiksmų atlikus ir lytines paslaugas teikiančių merginų intymias fotosesijas, kadangi pats R. D. nepažino A. L. ir V. V. kaip merginų, kurioms jis būtų teikęs savo, kaip fotografo, paslaugas. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą neabejotina, jog tiek D. A. – skelbimų talpinimas internetiniuose portaluose ir jų redagavimas, tiek R. D. – apsinuoginusių lytines paslaugas teikiančių merginų fotografavimas, veiksmai vėlgi buvo glaudžiai susiję tarpusavyje ir apie tokius vienas kito veiksmus D. A. ir R. D., neabejotinai žinojo. Juo labiau įvertinus tai, kad jie abu gyveno vienuose namuose, intymaus pobūdžio merginų fotonuotraukos buvo rastos visuose kratos metu paimtuose kompiuteriuose, o atliekant kratą R. D., D. A. ir A. D. gyvenamojoje vietoje, pirmajame namo aukšte, priešais įėjimą, ant rašomojo stalo buvo rasti kompiuteriai „HP Pavilion“ ir „Samsung“ su įjungtais pažinčių portalais www.pazintysxxx.com (b. t. 2, b. l. 126-129). Ir nors atliekant kratą dalyvavo ir A. D., tačiau spręsti, jog ji, net ir matydama kompiuterių ekranuose įjungtus pažinčių internetinius portalus, dalyvavo jos mamos ir sutuoktinio vykdome prostitucijos versle, teisinio pagrindo nėra. Aukščiau aptartų duomenų visuma betarpiškai patvirtina šio nuosprendžio 15 punkte aprašytus D. A. ir R. D. neteisėtus veiksmus, atitinkančius BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, bei jų apimtį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog A. L. ir V. V. prostitucijai vadovavo ir ją organizavo tiek R. D., tiek D. A. bendrais tyčiniais savo veiksmais, apie vienas kito veiksmus aiškiai žinojo, jų veiksmai buvo suderinti tarpusavyje, todėl sutikti su apylinkės teismo išvada, jog analizuojamu atveju R. D. ir D. A. veikė atsietai vienas nuo kito, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Ši apylinkės teismo išvada, įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, neabejotinai prieštarauja ir faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, todėl nelaikytina pagrįsta ir teisėta. Abejonių R. D. ir D. A., per jiems inkriminuotą laikotarpį, iš A. L. ir V. V. prostitucijos savo naudai gautų neteisėtų pajamų dydžiu 64000 litų, t. y. 18535 eurų, teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Aukščiau aptartais duomenimis nustatyta, kad neteisėti R. D. ir D. A. veiksmai apėmė laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. (apie 9 mėnesius). Sutinkamai su aukščiau aptartais duomenimis, R. D. ir D. A., priklausydavo 50 proc. merginų, teikiančių lytines paslaugas, uždirbamų pinigų. Tiek nukentėjusiųjų parodymais, tiek ir kitais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis (telefoninių skambučių stenogramomis) neginčytinai nustatyta, kad už valandą lytinių paslaugų teikimo nukentėjusiosios uždirbdavo 200 - 250 litų, už pusvalandį – 150 - 200 litų, ir dar plius 50 litų už oralinį lytinį aktą be prezervatyvo. Nukentėjusiosios A. L. teigimu, per savaitę ji uždirbdavo 500-1000 litų (atskaičius 50 proc. R. D. ir D. A. priklausančios dalies), kartais aptarnaudavo 3 - 4 klientus per dieną, kartais nebūdavo nei vieno kliento. Apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo nurodžiusi, jog iš pradžių uždirbdavo net iki 2000 litų per dieną, vėliau apie 4000 litų per savaitę (b. l. 182 - 186, t. 3). Nukentėjusioji V. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog per dieną aptarnaudavo 2 - 3 klientus, dirbdavo tik darbo dienomis. Šių duomenų kontekste sprendžiant R. D. ir D. A. iš neteisėtos veiklos gautų pajamų dydį, įvertintinas ir telefoninių skambučių intensyvumas. Iš telefoninių skambučių analizės seka, kad pakankamai dažnai klientai būdavo siunčiami į merginų, teikiančių lytines paslaugas, namus net tuomet, kai mergina dar būdavo užimta kito kliento aptarnavimu, dažnai klientas, nuvykęs į merginos, teikiančios lytines paslaugas, namus ir užsisakęs konkrečią paslaugų teikimo trukmę (valanda ar pusvalandis), šį laiką pratęsdavo, išankstinės merginų, teikiančių lytines paslaugas, rezervacijos nebuvo priimamos, kas vėlgi leidžia pagrįstai spręsti apie ypatingą merginų, teikiančių lytines paslaugas, užimtumą, ką neabejotinai patvirtina ir didelis R. D., A. D. ir D. A. gyvenamojoje vietoje rastų telefonų, kuriais buvo priiminėjami klientų skambučiai, skaičius. Aptartų duomenų plotmėje atkreiptinas dėmesys ir į užrašuose, rastuose kratos metu, užfiksuotą klientų skaičių bei tuose pačiuose užrašuose, sprendžiant iš jų turinio, užfiksuotą liepos mėnesį uždirbtų pajamų dydį, atskaičius pinigus, reikalingus apmokėti už butų, kurie buvo išnuomoti lytinių paslaugų teikimui, nuomą – 30300 litų (b. t. 2, b. l. 178). Ir nors tiksliai nustatyti nuteistųjų neteisėtos veiklos laikotarpiu gautų pajamų dydį vertinamu atveju galimybės nėra, tačiau atsižvelgiant į aukščiau aptartų įrodymų visumą, neabejotina, jog jos nebuvo mažesnės nei R. D. ir D. A. šiuo nuosprendžiu inkriminuota 18535 eurų (64000 litų) suma. Nesant pagrindo abejoti, jog iš savo nusikalstamos veikos R. D. ir D. A. bendrai gavo 18535 eurų, neteisėtų pajamų, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, ši pinigų suma pripažintina konfiskuotinu turtu ir vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, solidariai išieškotina iš R. D. ir D. A.. Pažymėtina, kad nors kratos metu nuteistųjų gyvenamojoje vietoje buvo rasta pinigų, tačiau skundžiamu nuosprendžiu kratos metu paimti pinigai grąžinti A. D., kaip priklausantys jai ir ši nuosprendžio dalis nėra skundžiama. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste neabejojant R. D. ir D. A. veiksmų, aprašytų šio nuosprendžio 15 punkte, kvalifikavimu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, spręsti, jog analizuojamu atveju jie veikė esant organizuotai grupei, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja prokuroras, teisinio pagrindo vis tik nėra. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ir turi skirtingą vaidmenį. Pagal teismų praktiką, sprendžiant ar nusikalstamos veikos padarytos veikiant organizuota grupe, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-693/2017).Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir aukščiau aptartus įrodymus, neabejotina, jog atliekant BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neteisėtus veiksmus, R. D. ir D. A. iš tiesų siejo bendras sumanymas – siekis pasipelnyti iš A. L. ir V. V. prostitucijos, o kiekvieno jų atlikti, BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymui būtini veiksmai buvo suderinti tarpusavyje, abu jie veikė tiksliai žinodami savo veiksmų pobūdį ir apimtį, tačiau sutikti su prokuroro argumentais, jog vien tik šių duomenų pakanka organizuotos grupės inkriminavimui komentuojamoje situacijoje teisinio pagrindo vis tik nėra. Netenkinant prokuroro skundo šioje dalyje, paminėtina, kad nors tiek R. D., tiek ir D. A., sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, žinojo konkrečius savo atliktinus veiksmus, būtinus tinkamam BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos įgyvendinimui, tačiau tokį jų vaidmenų pasiskirstymą lėmė ne konkrečiai R. D. ar D. A. iš anksto aptarti veiksmai (atmetus versiją, jog jiems inkriminuotoje veikoje dalyvavo dar vienas nenustatytas asmuo), bet komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu tarp jų natūraliai susiklostę santykiai, dėl jų vaidmens darant nusikalstamą veiką. Įvertinus analizuojamoje situacijoje taikytą BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos vykdymo schemą, akivaizdu, kad vienas kito veiksmų R. D. ir D. A. nekoordinavo ir nesekė, jie nebuvo susaistyti pavaldumo ryšiais – veikė kaip lygiaverčiai partneriai, neretai jų veiksmai būdavo persipynę tarpusavyje (nors bylos duomenimis ir nustatyta, kad merginų, teikiančių lytines paslaugas, apgyvendinimu rūpinosi R. D., tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kartais šiuos veiksmus atlikdavo ir D. A.). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą pagrįstai spręsti apie R. D. ir D. A. veiksmus, kaip atliktus veikiant organizuotoje grupėje, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad išskirti komentuojamos nusikalstamos veikos organizatorių, sutinkamai su aukščiau aptartais duomenimis, patvirtinančiais, kad tiek R. D., tiek D. A. organizavo ir vadovavo A. L. ir V. V. prostitucijai, prie to prisidėdami iš esmės lygiareikšmiais savo veiksmais, pagrindo nėra. Ir vis tik įvertinus išdėstytų duomenų visumą, neabejotina, jog R. D. ir D. A. jiems šiuo nuosprendžiu priskirtus veiksmus, kuriais buvo įgyvendinti BK 307 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kaip jau minėta, atliko bendrais veiksmais, veikdami bendrininkų grupėje. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, nes tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Aukščiau aptartais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad tiek R. D., tiek D. A., veikdami pagal analogišką veiksmų schemą, rūpinosi merginų, teikiančių lytines paslaugas, apgyvendinimu, jų teikiamų paslaugų reklama ir naujų darbuotojų (merginų, teikiančių lytines paslaugas už pinigus) paieška, kontroliavo jų uždirbamų pinigų sumas bei klientų srautus, nustatė merginų, teikiančių lytines paslaugas, paslaugų teikimo įkainius, kas neabejotinai patvirtina jų veiksmų bendrumą bei jų, kaip nusikalstamos veikos vykdytojų vaidmenį nagrinėjamo nusikaltimo padaryme. Ir nors aptarti nuteistųjų veiksmai, jų pasiskirstymas iš dalies atitinka tam tikrus organizuotos grupės požymius, tačiau šiuo atveju nenustačius R. D. ir D. A. pavaldumo santykių, konstatavus, kad jų vaidmenų pasiskirstymas iš esmės buvo įtakotas ne vieno jų tyčiniais veiksmais, bet natūraliai tarp jų susiklosčiusių santykių, tokiu būdu jų veikoje nenustačius organizatoriaus, teigti, jog jie veikė organizuotoje grupėje, teisinio pagrindo nėra.