- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-12
- Bylos Nr.
- I-5235-423/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01266-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė raštinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. Ž. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 3-4).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. kovo mėn. jis buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kameroje Nr. 206, joje buvo laikomi 3 asmenys, dalį šios kameros ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Pažymėjo, kad gydymosi Ligoninėje metu nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, buvo šalta, drėgna, nepakankamas natūralus apšvietimas. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad Ligoninėje laikymo sąlygos neatitiko higienos normos reikalavimų. Žalą kildino ir iš netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, orumo pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 10-14) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad nuo 2018 m. vasario 19 d. pareiškėjas perkeltas į Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių kamerų tipo patalpą Nr. 206. Darė išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta. Dieninis ir naktinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis teisės aktais, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per gyvenamosiose patalpose esančius langus. Atsakovas užtikrino tinkamą oro temperatūra bei santykinę oro drėgmę vadovaujantis teisės aktais. Atsakovas fizikinių parametrų pateikti negali, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu nei pareiškėjas, nei kiti asmenys pareiškėjo gydymosi laikotarpiais dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, į Visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. Dėl netinkamo pareigūnų elgesio, pareiškėjo paaiškinimai deklaratyvūs, todėl negali būti vertinami ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ko pasėkoje jis galėjo patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas į Ligoninės administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. kovo mėn.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytoje patalpoje.
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. kovo 21 d. buvo laikomas Ligoninėje Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus kameroje Nr. 206, kurios plotas 26,25 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 8,75 kv. m. (b. l. 16).
Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrįsti skunde nurodytoms aplinkybėms dėl patalpų ploto trūkumo, nepateikė. Skunde nurodė, kad kameroje Nr. 206 buvo laikomi trise, kas neprieštarauja ir atsakovo atstovo pateiktiems duomenims. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės administraciją dėl kameros perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameroje buvo šalta, drėgna, nebuvo natūralaus apšvietimo, kas labai kenkia regėjimui.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir HN 134:2015). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (HN 134:2015 16 p.). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Nurodytoje normoje reikalavimų natūraliai apšvietai nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamos natūralios apšvietos atmestinos, kaip nepagrįstos.
Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 33-34, b. l. 37) patvirtina, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas atkreipia dėmesį, kad tinkamai patalpas prižiūrint ir jas vėdinant, joje nesikaupia drėgmė.
Nors byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų (oro temperatūros, santykinės oro drėgmės fizikinių parametrų ), pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl to, kad kameroje buvo šalta ir drėgna, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose buvo šalta ir drėgna. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m., gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio bei nuolatinių provokacijų. Nurodė, kad Ligoninės pareigūnai piktnaudžiauja savo pareigomis. Tačiau pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių dėl pareigūnų netinkamo elgesio nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas akcentuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Ligoninės pareigūnai naudojo psichologinę prievartą ar bandė sukelti fizinį skausmą prieš pareiškėją. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę, kad Ligoninės pareigūnai netinkamai elgėsi ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Ligonionėje vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Ligoninės pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Ligoninės pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009+11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.