- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-13
- Bylos Nr.
- eI3-3434-596/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00879-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno vandenys“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno vandenys“ patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno vandenys“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė arba VMI) 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ,,Dėl delspinigių perskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2022 m. sausio 3 d. prašymą dėl mokėtinų delspinigių perskaičiavimo ar atleidimo nuo jų.
Paaiškina, kad atsakovė 2022 m. sausio 24 d. per „Mano VMI“ posistemę pateikė pareiškėjai skundžiamą Sprendimą, kuriuo nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl mokėtinų delspinigių perskaičiavimo ar atleidimo nuo jų (toliau – ir Prašymas). Mano, kad Sprendimas priimtas netinkamai taikant teisės aktus, todėl yra laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ir turi būti panaikintas.
Pažymi, kad VMI Sprendime nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi viena Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) apskaičiuota 6 041 Eur ir 153 860 Eur dydžio mokesčių už aplinkos taršą dalis buvo panaikinta, delspinigiai nuo šių sumų nebuvo skaičiuojami, o dėl likusios dalies mokesčio, kuri teismo buvo sumažinta (t. y. nuo 1 343 313 Eur iki 671 657 Eur), delspinigiai buvo skaičiuojami nuo sumažintos, t. y. 671 657 Eur sumos už visą ginčo laikotarpį, delspinigius pradedant skaičiuoti 20 dienų po Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo dienos (2020 m. balandžio 15 d.).
Pareiškėja remiasi Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos, patvirtintos VMI viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25 (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d., toliau – ir Metodika), 36 punktu ir nurodo, kad, jos vertinimu, nurodyta Metodikos nuostata reiškia, kad, jei vyksta ginčas dėl mokėtinos mokesčio sumos, delspinigiai gali būti skaičiuojami už tą laikotarpį, kai vyko ginčo procesas ir susimokėti delspinigius būtų galima reikalauti tik tuo atveju, jei mokesčio mokėtojo skundas arba jo dalis yra atmesta. Daro išvadą, kad delspinigiai bylos proceso metu gali būti skaičiuojami tik tokiu atveju, jei teismo priimtame sprendime yra nurodoma, kad skundas dėl priskaičiuoto mokesčio dydžio yra nepagrįstas ir dėl to skundas ar jo dalis, kuria šis mokestis ar jo dalis ginčijama, yra atmetamas. Tuo atveju, jei teismo sprendimu patikrinimo akte priskaičiuotas mokestis yra pakeičiamas, tai nuo šios dalies bylos proceso metu delspinigiai negali būti skaičiuojami, nes skundas laikomas tenkintu iš dalies. Priešingas minėtos nuostatos aiškinimas neatitiktų teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principų bei protingumo ir sąžiningumo kriterijų, pažeistų mokesčių mokėtojo teisėtų lūkesčių principą, nes kol teismas nėra priėmęs byloje sprendimo, nėra žinoma galutinė mokėtino mokesčio suma, atitinkamai ir mokesčių administratorius nežino sumos, nuo kurios turi būti skaičiuojami delspinigiai, o ir pareiškėja neturėjo galimybės suprasti, kiek delspinigių jai gali tekti mokėti ateityje, jei jos skundą tenkinus iš dalies mokėtino mokesčio suma būtų sumažinta teismo sprendimu.
Atkreipia dėmesį, kad VMI Sprendime nurodo, kad Bendrovė, prieš pradėdama mokestinio ginčo procedūrą, turėjo įvertinti aplinkybę, kad tuo atveju, jeigu jos skundas bus atmestas, delspinigiai bus apskaičiuoti už visą mokestinio ginčo laikotarpį. Pareiškėjos nuomone, tokia argumentacija suponuoja dvi išvadas: 1) VMI iš esmės sutinka, kad, jei pareiškėjos skundas nėra atmestas, delspinigiai už visą mokestinio ginčo laikotarpį negali būti skaičiuojami; 2) VMI, savaip interpretuodama Metodikos nuostatas, siekia atgrasyti pareiškėjus skųsti teismams priimtus sprendimus dėl priskaičiuotų mokesčių sumų, nurodydama, kad pareiškėjui teks delspinigius sumokėti net jei jo skundas būtų tenkintas iš dalies, todėl yra geriau net ir nepagrįstai priskaičiuotas baudas sumokėti iškart ir tik po to skųsti sprendimus dėl priskaičiuotų baudų. Teigia, kad tokia situacija neatitinka proporcingumo, teisinio užtikrintumo principų, nes, viena vertus, net ir nesutikdami su priimtu sprendimu, siekdami išvengti galimo delspinigių mokėjimo, asmenys verčiami sumokėti jiems skundžiamu sprendimu priskaičiuotas baudas (mokesčius), kita vertus, esant tokiam Metodikos aiškinimui asmenys iš esmės yra atgrasomi naudotis savo konstitucinėmis teisėmis, sukuriant jiems tokias sąlygas, kurių jie negali įvykdyti net jei iš tiesų skundžiamais sprendimais paskirtos sankcijos ar priskaičiuoti mokesčiai būtų paskirti sumokėti nepagrįstai.
Nurodo, kad siekdama apskųsti valstybės valdžios institucijų priskaičiuotas baudas pareiškėja bei kiti asmenys yra priversti šias baudas vis tiek sumokėti vien tam, kad ateityje, net teismui ir iš dalies tenkinus skundą, jiems nebūtų priskaičiuoti delspinigiai. Galiausiai, net jei pareiškėjai ir sumokėtų baudas, o teismai pripažintų, kad baudos priskaičiuotos nepagrįstai, t. y. skundą tenkintų, tai sumokėtų lėšų pareiškėjai nebeatgautų, nes VMI šias lėšas išdėstytų į ateityje mokėtinų mokesčių sumas, t. y. ne sugrąžintų sumokėtą sumą, o ją įskaitytų ateityje kaip ateityje mokėtinus mokesčius, nors galbūt tokios sumos pareiškėjas mokestiniu pavidalu net ir nepasieks. Tokia situacija bet kurį asmenį, nepaisant to, ar jis yra verslo subjektas ar privatus fizinis asmuo, pastato į finansiškai rizikingą situaciją, neturinčią jokio teisinio ir finansinio tikrumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nuomone, minėtas teisinis reglamentavimas aiškiai nurodo, kad jei mokesčių mokėtojo skundas yra tenkintas pilnai ar iš dalies, tai delspinigiai už laikotarpį, kuriuo vyko teisminio ginčo procesas, nėra ir neturi būti skaičiuojami, o VMI turi teisę skaičiuoti delspinigius tik tuomet, jei mokesčių mokėtojas per 20 kalendorinių dienų nuo sprendimo, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas ar jo dalis, įsiteisėjimo, nesumoka teismo sprendimu nustatyto mokėtino mokesčio.
Pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, delspinigiai yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas, o ne sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus. Pareiškėja cituoja MAĮ 96 straipsnio nuostatas, su tuo susijusią LVAT praktiką ir nurodo, kad delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis, o mokesčių mokėtojas šiomis lėšomis disponavo nepagrįstai.
Atkreipia dėmesį, kad nėra suprantama, dėl ko pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, turi mokėti jame priskaičiuotą sumą ir mokėti delspinigius, jei iš esmės jos prašymą (skundą) teismas tenkino visiškai ar iš dalies, tuo įrodant, kad pati valstybės valdžios institucija elgėsi ne pagal teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju susidaro situacija, kad nepaisant to, jog galbūt valstybės valdžios institucijos ir suklydo, taikydamos vienas ar kitas sankcijas, tačiau pareiškėja net ir su jomis nesutikdama turi šias sankcijas sumokėti vien tam, kad jai papildomai nebūtų skaičiuojami delspinigiai. Gaunama atvirkštinė situacija – pareiškėjai delspinigiai skaičiuojami už tai, kad lėšomis ji naudojosi nepagrįstai, bet jei pareiškėjos skundas būtų tenkintas ir skirta sankcija panaikinta, tai už tai kad pareiškėjos sumokėtomis lėšomis nepagrįstai disponavo valstybės valdžios institucija, jokie delspinigiai jai nėra skaičiuojami ir jokių grąžinimų neatliekama.
Pareiškėja cituoja MAĮ 96 ir 97 straipsnio nuostatas, susijusias su delspinigių skaičiavimo pradžia ir nurodo, kad paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja, jog delspinigiai, atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki 2021 m. lapkričio 17 d. pareiškėja neturėjo prievolės mokėti mokesčio už aplinkos taršą, nes vyko mokestinis ginčas ir teismas dar nebuvo nusprendęs dėl mokėtino mokesčio dydžio, atitinkamai, už šį laikotarpį ir delspinigiai, vadovaujantis teisinio tikrumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, negalėjo būti skaičiuojami.
Atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Sprendžiant delspinigių ir baudų mažinimo klausimus, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Remdamasi LVAT praktika nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai mokesčių teisėje traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma laiku ar tinkamai neįvykdžius pareigos mokėti mokesčius, VMI Sprendimas priskaičiuoti delspinigius už laikotarpį iki apeliacinio teismo nutarties įsiteisėjimo, t. y. iki 2021 m. lapkričio 17 d., kurių dydis yra 93 485,35 Eur ir tai siekia beveik 14 proc. nuo visos apeliacinio teismo nutartimi nustatytos mokėtinos mokesčio dydžio sumos (671 657 Eur), yra neproporcingas, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.
Pažymi, kad pareiškėjos atžvilgiu priskaičiuoti delspinigiai nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki 2021 m. lapkričio 17 d., tačiau pati mokestinė prievolė, už kurios neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą priskaičiuoti delspinigiai, kaip minėta, atsirado tik 2021 m. lapkričio 17 d. Vadinasi, pareiškėja nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki 2021 m. lapkričio 17 d. nebuvo pavėlavusi ar nesumokėjusi nustatyto mokesčio, nes minėtu laikotarpiu konkretus mokėtinas mokestis jai dar nebuvo nustatytas. Be to, VMI delspinigius pareiškėjai priskaičiavo už 580 dienų, nors MAĮ 98 straipsnio 2 dalis numato, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių administratoriaus apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino, taigi VMI ne tik nepagrįstai priskaičiavo mokėtinus delspinigius, bet ir nepagrįstai ir neteisėtai taikė tokią delspinigių skaičiavimo trukmę. Pažymi, kad toks delspinigių apskaičiavimo laikotarpis užsitęsė ne dėl pareiškėjos kaltės, o dėl to, kad ji pasinaudojo MAĮ numatyta teise nesutikti su mokesčių administratoriaus sprendimu. Atitinkamai, teisės nesumokėti priskaičiuoto mokesčio, kol nesibaigs mokestinis ginčas, įgyvendinimas neturėtų užtraukti mokesčių mokėtojui neadekvačios, neproporcingos ir neteisingos sankcijos, priskaičiuojant jam delspinigius už visą ginčo laikotarpį.
Akcentuoja, kad nėra kalta dėl užsitęsusio mokestinio ginčo, todėl mano, jog skundą teisme tenkinus iš dalies, už šį ginčo laikotarpį delspinigiai jai neturėjo būti skaičiuojami.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip negrįstą. Cituoja MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto, to paties straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodo, kad remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu delspinigių skaičiavimui yra reikšmingas faktas, ar patikrinimo metu nustatoma tikrintino mokesčių mokėtojo atitinkamo mokesčio mokestinė nepriemoka, ar ne ir ar mokestinė prievolė buvo (ir kada) sumokėta.
Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Departamento sprendimu pareiškėjai buvo apskaičiuotas 1 503 413 Eur aplinkos teršimo mokestis iš stacionarių taršos šaltinių (toliau – ir ATM), kurio sumokėjimo terminas – 2020 m. balandžio 14 d. (MAĮ 81 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai skunde nurodo pareiškėja, delspinigių apskaičiavimas patikrinimo metu nėra pareiškėjos nubaudimas, o yra laiku neįvykdytos prievolės pasekmė ir cituoja su tuo susijusią LVAT praktiką. Nurodo, jog kilus mokestiniam ginčui, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinis išieškojimas yra stabdomas. MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Minėto straipsnio apibendrintame komentare paaiškinta, kad mokesčių mokėtojui apskundus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. inicijavus mokestinį ginčą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas praėjus 20 kalendorinių dienų po sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos. Delspinigiai skaičiuojami mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, jei mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija atmeta mokesčio mokėtojo skundą arba jo dalį. Jeigu mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija panaikina patikrinimo metu papildomai priskaičiuotą mokesčio sumą, delspinigiai mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu neskaičiuojami. Tuo tarpu mokestinio ginčo eigoje pasikeitus mokestinio patikrinimo metu papildomai priskaičiuotai mokesčio sumai, delspinigiai už mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpį turi būti perskaičiuojami (atitinkamai atsižvelgiant į faktiškai pasikeitusias mokesčio sumas). Taigi, remiantis ir LVAT praktika, aplinkybė, jog mokestinis patikrinimas teisės aktų nustatyta tvarka yra sustabdytas, pagal MAĮ nėra pagrindas neskaičiuoti delspinigių už sustabdymo laikotarpį.
Nurodo, kad kaip matyti iš LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjos ir Departamento ginčas, turinio, pareiškėja iš esmės neginčijo ir sutiko, kad į aplinką su nuotekomis išmestų teršalų kiekiai nebuvo tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti, tačiau ginčas iš esmės vyko pareiškėjai nesutinkant dėl jai paskirtos ekonominės sankcijos dydžio (taikant didesnį mokesčio už aplinkos teršimą tarifą), kuri pareiškėjos vertinimu, buvo neproporcinga pažeidimo mastui, neatitiko protingumo bei teisingumo principų. Atkreipia dėmesį, kad teisėjų kolegija konstatavo, jog „patikrinimo metu nustatyti ir byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina, kad Bendrovė ginčo laikotarpiu į aplinką išleido Ftalatus (šios aplinkybės pareiškėja iš esmės ir neneigia; tai patvirtina valstybinę kontrolę vykdžiusių institucijų bei paties pareiškėjo savikontrolės tikslais atlikti laboratoriniai tyrimai). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai pripažintas aptariamo mokesčio mokėtoju ir jam, be kita ko, kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti mokestį už aplinkos teršimą“. Taigi, LVAT, išnagrinėjęs tarp pareiškėjos ir Departamento kilusį ginčą, pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: 1) Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai apskaičiuoti 6 041 Eur ir 153 860 Eur dydžio mokesčiai, panaikinti ir klausimą dėl šių dalių grąžinti Departamentui nagrinėti iš naujo. Atitinkamai delspinigiai nuo šių sumų nebuvo skaičiuojami (ginčo dėl to nėra); 2) Departamento sprendimo dalį, kuria pareiškėjai apskaičiuotas 1 343 313 Eur dydžio mokestis, pakeisti ir šį mokestį sumažinti iki 671 657 Eur, t. y. LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 dėl 1 343 313 Eur ATM sumos tik pakeitė, o ne panaikino (būtent šios sumos sumažinimas, bet ne panaikinimas, pripažįstamas kaip skundo atmetimas šioje dalyje) pareiškėjai Departamento sprendimu priskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio sumą - sumažino nuo 1 343 313 Eur sumos iki 671 657 Eur sumos (to neginčija ir pareiškėja), atitinkamai nuo kurios, t. y. nuo LVAT nutartimi patvirtintos 671 657 Eur sumos (ne visa apimtimi nuo 1 343 313 Eur) už visą ginčo laikotarpį, pradedant skaičiuoti 20 dienų po Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo Bendrovei dienos (nuo 2020 m. balandžio 15 d., sekanti diena po mokėjimo termino, MAĮ 97 straipsnio 2 dalis) iki 2021 m. gruodžio 28 d. (ATM sumokėjimo diena), pareiškėjai buvo apskaičiuoti delspinigiai.
Atsakovė cituoja MAĮ 98 straipsnį, kuriame nustatyta delspinigių skaičiavimo tvarka. Vadovaudamasi LVAT praktika nurodo, kad delspinigiai už laiku neįvykdytas mokestines prievoles skaičiuojami dvejopai: pirmasis delspinigių skaičiavimo etapas prasideda, kai tam tikras mokestis pagal teisės aktus turėjo būti sumokėtas, ir baigiasi, kai mokesčių administratoriaus sprendimu patvirtinamas patikrinimo aktas (delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti šiuo pagrindu). Antrasis delspinigių skaičiavimo etapas prasideda praėjus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytam terminui (20 dienų) ir baigiasi praėjus 180 dienų nuo šio termino pabaigos. Vadinasi, bendra delspinigių skaičiavimo trukmė priklauso nuo to, ar mokesčių mokėtojas skundžia sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. nuo to, kada atsiras teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką.
Pažymi, kad 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose nustatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento, t. y. netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kai dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką.
Nurodo, kad nagrinėjamu atveju, pasibaigus mokestiniam ginčui, įsiteisėjus 2021 m. lapkričio 17 d. LVAT nutarčiai, atsirado teisė priverstinai išieškoti 671 657 Eur mokestinę nepriemoką. Vadinasi nuo LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties įsiteisėjimo dienos (teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos), delspinigiai būtų skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų. Taigi, pareiškėja skunde pareigos mokėti mokestį atsiradimo momentą neteisingai sutapatina su teisės privestinai išieškoti atsiradimo momentu. Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjai delspinigiai buvo apskaičiuoti ne nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (antras delspinigių skaičiavimo etapas), o vykusio teisminio ginčo, kuomet buvo sustabdytas priverstinis mokesčio išieškojimas, laikotarpiu, kitaip tariant, laikotarpiu, kuomet ginčas dar nebuvo pasibaigęs galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu (t. y. nebuvo atsiradusi teisė privestinai išieškoti mokestinę nepriemoką), todėl nebuvo prasidėjęs ir įstatyme numatytas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas. Atkreipia dėmesį, kad remiantis LVAT praktika, tol, kol dėl iškilusio mokestinio ginčo nėra priimtas galutinis sprendimas ir mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas, todėl atsižvelgiant į tai, MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino pareiškėjos atžvilgiu nebuvo (ir negalėjo būti) taikomos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl VMI 2022 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo VMI atsisakė tekinti pareiškėjos 2022 m. sausio 3 d. prašymą dėl mokėtinų delspinigių perskaičiavimo ir atleidimo nuo jų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Departamentas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2019 m. gruodžio 19 d. patikrinimo aktą Nr. PA78-98 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo taikant didesnį tarifą pareiškėjai už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus (išleistus) teršalų kiekius buvo papildomai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 1 503 413 Eur dydžio mokestis už aplinkos teršimą.
Pareiškėja, nesutikdama su nustatytais mokesčio įstatymo pažeidimais ir apskaičiuotomis sumomis, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), prašydama panaikinti Departamento 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria apskaičiuota mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą suma bei prašė šią sumą sumažinti iki 3 020 Eur. VAAT, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą 2020 m. rugsėjo 10 d. jį iš dalies tenkino – sumažino mokėtino mokesčio sumą iki 831 757 Eur, o kitas šio mokesčio sumas, apskaičiuotas už kitus ginčo laikotarpiu išmestus teršalus, paliko nepakeistas.
Pareiškėja pateikė LVAT apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti VAAT 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja ne tik siekė sumažinti, jos manymu, neproporcingas mokėtino mokesčio sumas, bet ir teikė argumentus iš esmės dėl jai tenkančios pareigos mokėti Departamento Patikrinimo akte ir 2020 m. kovo 16 d. sprendime nurodytą mokestį už aplinkos teršimą (jo dalį) bei konstatuoto netinkamo įstatymų ir kitų norminių aktų nuostatų vykdymo (jų pažeidimo).
LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi nutarė pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti VAAT 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, sumažinti pareiškėjai apskaičiuotą 1 343 313 Eur dydžio mokestį iki 671 657 Eur, o Departamento 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai apskaičiuoti 6 041 Eur ir 153 860 Eur dydžio mokesčiai, panaikinti ir klausimą dėl šių dalių grąžino Departamentui nagrinėti iš naujo.
Departamentas, vadovaudamasis LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi, atliko pakartotinį 2020 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. AS-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ paskirto mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą perskaičiavimą ir 2021 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. AS-221 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo: 1) sumažino už nedeklaruotus teršalų kiekius, išleistus su nuotekomis per Kauno miesto nuotekų valyklos išleistuvą Nr. 702 priskaičiuotą 6 041 Eur mokėtino mokesčio sumą iki 2 480 Eur; 2) sumažino už nedeklaruotus, nuslėptus teršalų kiekius, išleistus su paviršinėmis (lietaus) nuotekomis priskaičiuotą 153 860 Eur mokesčio sumą iki 58 211 Eur.
Pareiškėja 2021 m. sausio 3 d. pateikė VMI prašymą Nr. (06-6.68.) 08-8-2022 ,,Dėl mokėtinų delspinigių perskaičiavimo ar atleidimo nuo jų“, kuriame nurodė, kad susipažino su VMI elektroninėje sistemoje patalpintais mokesčių mokėtojo apskaitos duomenimis ir nustatė, jog pareiškėjos neapmokėta 93 485,35 Eur suma yra VMI priskaičiuoti delspinigiai už nesumokėtą ATM, dėl kurio dydžio laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki 2021 m. lapkričio 17 d. vyko teisminis ginčas. Nurodė, kad delspinigių sumą VMI priskaičiavo netinkamai ir nepagrįstai, nes vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, jei mokesčių mokėtojo skundas yra tenkintas visiškai arba tenkintas iš dalies, delspinigiai už laikotarpį, kuriuo vyko ginčo procesas, neskaičiuojami, todėl ir mokėti jų negali būti reikalaujama.
Metodikos 36 punkte nustatyta, kad apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, delspinigiai skaičiuojami mokestinio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu, jei mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija atmeta mokesčių mokėtojo skundą ar jo dalį, mokesčių mokėtojui siunčiamas raginimas įvykdyti mokestinę prievolę geruoju per jame nustatytą terminą (per 20 kalendorinių dienų). Jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, pasibaigus raginime nustatytam terminui mokesčių administratorius įgyja teisę mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai, todėl nuo šios datos delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau nei 180 kalendorinių dienų.
Pareiškėja skunde nurodo, kad jai nesuprantama, dėl kokių priežasčių ji turi mokėti delspinigius ir dėl ko atsakovė atsisakė tenkinti Prašymą ir perskaičiuoti delspinigius, jei iš esmės jos prašymą (skundą) teismas tenkino visiškai ar iš dalies, kas suponuoja išvadą, jog pati valstybės valdžios institucija nesilaikė teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjos nuomone, tai lemia situacijas, kuomet nepaisant to, jog galbūt valstybės institucijos suklydo taikydamos vienas ar kitas sankcijas, tačiau pareiškėja net ir su jomis nesutikdama turi šias sankcijas sumokėti vien tam, kad jai papildomai nebūtų skaičiuojami delspinigiai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamento sprendimu pareiškėjai buvo apskaičiuota sumokėti 1 503 413 Eur ATM suma, kurios sumokėjimo terminas – 2020 m. balandžio 14 d. (minėtas sprendimas buvo priimtas 2020 m. kovo 16 d.; 5 darbo dienos sprendimo įteikimui; 20 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos mokesčio sumokėjimui; sekanti diena po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, t. y. 2020 m. balandžio 15 d.; delspinigių dydis už kiekvieną kalendorinę dieną – 0,03 proc.). VAAT, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu jį iš dalies tenkino – nors ir patvirtinęs Departamento nustatytus pažeidimus, sumažino mokėtino mokesčio sumą iki 831 757 Eur, o kitas šio mokesčio sumas, apskaičiuotas už kitus ginčo laikotarpiu išmestus teršalus, paliko nepakeistas. LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021, konstatavo, kad patikrinimo metu nustatyti ir byloje esantys duomenys objektyviai patvirtina, kad Bendrovė ginčo laikotarpiu į aplinką išleido Ftalatus (šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės ir neneigia; tai patvirtina valstybinę kontrolę vykdžiusių institucijų bei pačios pareiškėjos savikontrolės tikslais atlikti laboratoriniai tyrimai), todėl pareiškėja buvo pagrįstai pripažinta ATM mokesčio mokėtoja ir jai kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių teisės aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti ATM. Paminėtina, jog LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje nutarė Departamento sprendimu pareiškėjai priskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio sumą sumažinti nuo 1 343 313 Eur iki 153 860 Eur dydžio sumos.
MAĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Kita vertus, pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad delspinigių esmė yra kompensuoti valstybei už naudojimąsi pinigais, kurie turėjo būti sumokėti laiku mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą (žr., pvz., LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1900-575/2021).
Remiantis paminėtomis MAĮ nuostatomis, darytina išvada, kad mokesčių mokėtojui (nagrinėjamu atveju Bendrovei) nesutinkant ir ginčijant Departamento 2020 m. kovo 16 d. sprendimu apskaičiuotus valstybei mokėtinus mokesčius, jam nekyla prievolė mokėti mokesčių iki bus išnagrinėtas mokestinis ginčas. Nesant nustatytos prievolės mokėti ginčijamų mokesčių, baudų, delspinigių, nėra ir pagrindo konstatuoti mokesčių mokėtojo neteisėtų veiksmų, tačiau, nemokėdamas ir apskųsdamas sprendimą, kuriuo jam apskaičiuotas mokėtinas mokestis, mokesčių mokėtojas (Bendrovė) prisiima delspinigių atsiradimo (skaičiavimo) riziką ateityje tuo atveju, jei jo skundas bus atmestas. Tokiu atveju delspinigiai laikytini žala valstybei dėl laiku nesumokėtų mokesčių.
Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė, LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 ne panaikino, o tik sumažino mokestinės prievolės dydžio sumą. Aplinkybė, jog mokestinės prievolės suma buvo sumažinta, niekaip nekeičia fakto, jog pareiškėjai kilo pareiga įstatymo ir kitų norminių teisės aktų nustatyta tvarka apskaityti išmetamus teršalus, apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti ATM. Taigi, nors pareiškėja teigia, kad jos skundas buvo tenkintas, mokestinės prievolės sumos sumažinimas, o ne panaikinimas, pripažįstamas skundo atmetimu šioje dalyje ir jai kyla pareiga mokėti apskaičiuotus delspinigius.
Pareiškėja skunde, be kita ko, teigia, jog VMI delspinigius priskaičiavo už 580 dienų, nors MAĮ 98 straipsnio 2 dalis numato, kad delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų.
Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.
LVAT praktikoje yra pažymima, jog aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčio sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-944/2011, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-679-556/2020 ir kt.). Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šiuo pagrindu delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Antras delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Šiuo atveju delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-679-556/2020).
Nagrinėjamu atveju delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti nuo 2020 m. balandžio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d., t. y. pradedant skaičiuoti praėjus 20 dienų nuo Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo Bendrovei dienos iki ATM sumokėjimo dienos.
Pažymėtina, jog minėtas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas), t. y. kol mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas (pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-636/2010, 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-285/2011, 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).
MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.
Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pareiškėjos skundo teiginys, kad jai nagrinėjamu atveju delspinigiai turėjo būti skaičiuojami tik už laikotarpį, ne ilgesnį kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip ir minėta, 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas). Nagrinėjamu atveju teisė priverstinai išieškoti 671 657 Eur mokestinę nepriemoką atsirado tik įsiteisėjus 2021 m. lapkričio 17 d. LVAT nutarčiai, taigi delspinigiai būtų skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų būtent nuo LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju delspinigiai buvo apskaičiuoti iki 2021 m. gruodžio 28 d., taigi 180 dienų terminas nebuvo viršytas.
Pareiškėja teigia, kad delspinigių skaičiavimo trukmė, dydis, kuris siekia beveik 14 proc. nuo visos apeliacinio teismo nutartimi nustatytos mokėtinos mokesčio dydžio sumos (671 657 Eur), nesuderinami su kompensacine delspinigių funkcija, neproporcingi bei neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.
Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais pareiškėjos argumentais. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja mokesčio laiku nesumokėjo. Pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, tad kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT yra nurodęs, kad delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-877/2009). Todėl pareiškėjos argumentai dėl delspinigių apskaičiavimo trukmės ir dydžio atmetami kaip nepagrįsti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjos (mokesčių mokėtojos) teises. Tokiu būdu ginčijamas atsakovės 2022 m. sausio 24 d. Sprendimas laikytinas teisėtu, pagrįstu ir motyvuotu, jo naikinti nei pareiškėjos skunde nurodomais, nei kitais motyvais, nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkinant skundo reikalavimų dėl VMI Sprendimo panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę atlikti veiksmus, t. y iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą.
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno vandenys“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.