Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-14 · Civilinė byla Nr. 2-467/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-14
Bylos Nr.
2-467/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės REIKALAVIMAS
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Finmakras“
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-467/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-01946-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 126.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės REIKALAVIMAS.LT atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties, kuria pasiūlyta ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti pinigų sumą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, civilinėje byloje Nr. B2-5387-603/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės REIKALAVIMAS.LT ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Finmakras“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas atsakovui iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad Reikalavimo perleidimo sutarties, 2012-10-16 sudarytos su UAB „Saulės spektras“, pagrindu įgijo 3 829,10 Lt sumos, neįskaičius delspinigių ir palūkanų, reikalavimo teisę į atsakovą. Teisės aktų nustatyta tvarka kelis kartus išsiuntus atsakovui jo buveinės adresu pranešimus-raginimus dėl skolos sumokėjimo bei įspėjimus dėl bankroto bylos inicijavimo, atsakovui nepavyko įteikti siunčiamų dokumentų, todėl mano, kad apie bankroto bylos inicijavimą atsakovas tinkamai įspėtas, tačiau dėl nemokumo skolos negali sumokėti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2013-10-30 nutartimi pasiūlė ieškovui per penkias darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt, motyvuodamas iš esmės tuo, kad teismo iniciatyva surinkti duomenys apie atsakovo turtinę padėtį leido padaryti išvadą, jog nėra duomenų apie tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso tiek turto, kurio pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-12 nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo 2013-10-30 nutartį panaikino. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai surinko duomenis iš viešųjų registrų apie atsakovo turtinę padėtį, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto, nes iš byloje esančios pažymos (b. l. 60) matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Be to, iš VĮ „Regitra“ pažymos (b. l. 62) matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė CHRYSLER LHS. Nors byloje yra ir duomenys apie turto areštą, tačiau tai nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovo turimo turto neužteks teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovo siūlomas bankroto administratorius sutiko prisiimti neigiamų padarinių kilimo riziką dėl bankroto administravimo išlaidų padengimo, todėl teismas išsamiai neįvertinęs bylos aplinkybių bei atsakovo turtinės padėties, nepagrįstai pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi pasiūlė ieškovui per penkias darbo dienas nuo nutarties gavimo dienos į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 5 000 Lt ir pateikti bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjančiam teismui apmokėjimo faktą patvirtinančius dokumentus, kartu išaiškino, kad nustatytu terminu neatlikus mokėjimo, bus atsisakoma kelti atsakovui bankroto bylą. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2005 m. neteikia Juridinių asmenų registrui finansinių atskaitomybių ir duomenys apie atsakovo turtinę padėtį yra iš esmės pasikeitę. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovas nekilnojamojo turto neturi, turėtą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą 2007-11-07 yra pardavęs UAB „Rambeta“. VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovo vardu 2006 m. registruota 1999 m. gamybos transporto priemonė CHRYSLER LHS areštuota 2009-2012 m. skirtingų kreditorių naudai, tai rodo, kad iš šio turto išieškojimas neįmanomas ir sudaro pagrindą konstatuoti, jog aptariamas turtas nėra likvidus ir neaišku ar atsakovo yra valdomas. Dėl to konstatavo esant Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje nustatytą pagrindą, t. y. padarė prielaidą, kad įmonė neturi tiek turto, kurio pakaktų teismo administravimo išlaidoms apmokėti ir pasiūlė ieškovui sumokėti nustatytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad teismo nutarties motyvai nesuprantami ir neišaiškinti, netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės ir netinkamai taikytos procesinės teisės normos. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretuodamas faktus apie atsakovo finansinę padėtį ir bankroto administratoriaus valią, objektyviai negalėjo padaryti pakankamai pagrįstos prielaidos, kad atsakovas neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Pirmiausia ieškovas atkreipia dėmesį, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė, kuri po apelianto atlikto rinkos tyrimo jau ankstesniajame atskirajame skunde buvo nurodoma kaip 9 362,50 Lt vertės. Tokio turto vertės apelianto konstatavimu užtektų apmokėti teismo ir administravimo išlaidas bankroto bylos iškėlimo atveju. Šis turtas yra registruotas viešame registre kaip atsakovo nuosavybė, todėl negalima daryti išvados, jog jis yra perleistas tretiesiems asmenims ar apskritai jo atsakovas nevaldo nuosavybės teise. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2013-12-12 nutartimi panaikinęs pirmąją nutartį įmokėti 5 000 Lt sumą į teismo depozitinę sąskaitą buvo konstatavęs, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, atsakovo turtui yra uždėtas areštas ir tai nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovo turimo turto neužteks teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, tačiau pirmosios instancijos teismas į šį aukštesnės instancijos teismo išaiškinimą neatsižvelgė, juo nesivadovavo, o naujų ir aktualių aplinkybių nenurodęs, priėmė skundžiamą nutartį neteisėtais motyvais. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir apeliacinės instancijos išaiškinimą, jog ieškovo siūlomas bankroto administratorius tinkamai išreiškė sutikimą prisiimti neigiamų padarinių kilimo riziką ir padengti administravimo išlaidas iš savo asmeninių lėšų, todėl šioje byloje neturėtų kilti klausimas, ar bankroto administravimo išlaidos bus padengtos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas savo atskirąjį skundą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėdamas bankroto bylos kėlimo klausimą, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes (atsakovo turtinę padėtį), neatsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo nutarties išaiškinimus, todėl neteisingai taikė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalį.

Dėl atsakovo turtinės padėties

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalis reglamentuoja teisines situacijas, kada teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo teisme klausimą, gali bankroto bylą kelti ir ją nagrinėti šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Pagal minėtos teisės normos nuostatas, teismas turi padaryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti bei nustatyti sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Nagrinėjamu atveju apeliantas kelia skundžiamosios nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, argumentuodamas tuo, kad pakartotinai spręsdamas bankroto kėlimo klausimą pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo turtinės padėties, nes neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Nesutiktina su tokia apelianto pozicija. Nors apeliantas atskirajame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodęs naujų aplinkybių ir neatsižvelgęs į apeliacinės instancijos išaiškinimus, pakartotinai padarė išvadą, jog nėra duomenų apie atsakovo tokią turtinę padėtį, kuri patvirtintų, jog turimo turto pakaks teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, todėl pasiūlė ieškovui įmokėti lėšas į teismo depozitinę sąskaitą. Priešingai negu nurodo apeliantas, pakartotinai nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto, nes turtą yra perleidęs. Teismas nutartyje nurodė, jog rėmėsi 2014-01-03 Nekilnojamojo turto registro duomenimis, todėl, kolegijos vertinimu, nutartyje buvo nurodyti naujesni duomenys, negu buvo nurodyta 2013-12-12 apeliacinės instancijos nutartyje. Atsižvelgus į šias aplinkybes ir siekiant pašalinti atitinkamus prieštaravimus, teisėjų kolegija savo iniciatyva, t. y. atsižvelgusi, jog bankroto bylos iškėlimas klausimas yra susijęs ir su viešojo intereso gynimu, papildomai patikrino duomenis viešajame registre ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog atsakovas neturi nuosavybės teise ginčo žemės sklypo, nes palyginus 2013-10-29, 2014-01-03 ir 2014-02-28 duomenis matyti, kad pagal 2013-10-29 užklausą (b. l. 60) iš registro buvo pateikti duomenys apie atsakovo turėtą, o ne turimą nuosavybę (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai papildomai patikrino duomenis ir 2014-01-03 gavo informaciją, jog atsakovas nuosavybės neturi, nes perleido kitam asmeniui (b. l. 122), be to, minėtas žemės sklypas, t. y. bendrosios nuosavybės teise valdytas ir perleistas žemės sklypas, buvo padalytas ir jau įregistruotas registre kitais numeriais, šiuo atveju Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l.. 145-148). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo vardu registruotos transporto priemonės kaip turto vertinimo. Nors apeliantas teigia, kad jo duomenimis transporto priemonės rinkos vertės pakaktų bankroto procedūrai užtikrinti, tačiau su tokia pozicija nesutiktina. Kaip jau buvo minėta, bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjantis teismas turi nustatyti ir sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir suma negali viršyti teisės aktuose nustatyta tvarka nustatytų 25 minimaliųjų mėnesinių algų, todėl nustačius tik transporto priemonės registravimo nuosavybės teise faktą ir nesant duomenų apie automobilio tikrąją būklę ir jo buvimo vietą, negalima padaryti ne tik patikimos išvados, bet ir pakankamos prielaidos, kad transporto priemonės vertės pakaktų bankroto procedūros teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybės dėl atsakovo turtinės padėties (CPK 185 str.) ir pagrįstai konstatavo prielaidą, jog administravimo išlaidoms apmokėti atsakovo turimo turto gali nepakakti. Taip pat teisingai aiškino ir taikė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 2-2668/2013).

Dėl administratoriaus sutikimo prisiimti riziką dėl administravimo išlaidų neapmokėjimo ar nepakankamo apmokėjimo

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aukštesnės instancijos išaiškinimą dėl ieškovo siūlomo administratoriaus pateikto sutikimo prisiimti riziką dėl administravimo išlaidų neapmokėjimo ar apmokėjimo, nes esant tinkamai išreikštam sutikimui, tai ir buvo pripažinęs apeliacinės instancijos teismas, byloje administravimo išlaidų apmokėjimo klausimas neturėtų kilti.

Pripažintina, kad skundžiamojoje nutartyje dėl ieškovo siūlomo administratoriaus pateikto sutikimo prisiimti riziką dėl administravimo išlaidų apmokėjimo nėra pasisakyta, bet ir nėra ginčo, jog administratorius tinkama forma išreiškė tokį sutikimą. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-12 nutartyje nurodyti motyvai, jog buvo pateikta tinkama sutikimo išraiškos forma. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad šioje byloje tokio sutikimo buvimas neturi jokios teisinės reikšmės, nes ieškovui kaip kreditoriui bankroto teisės normos nesuteikia teisės pateikti siūlomo administratoriaus sutikimo dėl rizikos prisiėmimo. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatos aiškiai nustato kreditorių ratą, kurie gali pasinaudoti tokia teise, t. y. tokią teisę turi kreditoriai, nurodyti įstatymo 3 straipsnio 1-4, 6 punktuose (ĮBĮ 10 str. 10 d. 2-3 p.), o ieškovas į tokį sąrašą nepatenka, nes priskirtinas prie kreditorių, įvardijamų ĮBĮ 3 straipsnio 7 punkte. Todėl apelianto teiginys, jog byloje šioje byloje administravimo išlaidų apmokėjimo klausimas iš viso neturėjo kilti, yra nepagrįstas.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, iš esmės teisingai taikė bankroto teisės normas, reglamentuojančias lėšų įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą pagrindus, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė