Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Skunde dėsto, kad atsakovės sprendime nurodoma, jog „A. G. vykdyta veikla (atstovavimas Bendrovės interesams siekiant daryti įtaką dėl teisės akto pakeitimo) atitinka lobistinės veiklos sampratą“. Pareiškėjo manymu, Komisija, taip konstatuodama, iškreipė ne tik Lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikto lobistinės veiklos įstatymo apibrėžimo prasmę, bet ir tikrovę, nes Ministeriją sutapatino su valstybės politiku, pareigūnu, tarnautoju, akcentuodama, kad „juridinį asmenį atstovauja jame dirbantys politikai, pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti asmenys, kuriems suteikti įgaliojimai valstybės institucijos vardu spręsti jų kompetencijai priskirtus klausimus ir to subjekto vardu priimti sprendimus.“

Pareiškėjo nuomone, Komisija painioja sąvokų „valstybės politikas“, „valstybės pareigūnas“, „valstybės tarnautojas“, reiškiančių Lobistinės veiklos įstatymo prasme žmogų (fizinį asmenį), kuriam siekiama daryti įtaką, prasmę su sąvokos „valstybės institucija“, reiškiančios juridinį asmenį ar kitą kolektyvinį subjektą, prasme ir ignoruoja šių sąvokų prasmių skirtumo svarbą aiškinant lobistinės veiklos pobūdį atitinkančių santykių tarp lobisto ir valstybės politiko, pareigūno, tarnautojo turinį.

Pažymi, kad Lobistinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje kaip subjektai, kuriems siekiama daryti įtaką, neatsitiktinai nurodyti žmonės, o ne valstybės institucijos, kuriose jie eina pareigas.

Pareiškėjo manymu, teisė kreiptis į valstybės institucijas ir ją atitinkanti valstybės institucijų pareiga tarnauti ar netrukdyti kritikuoti jų negali būti varžomos jokiu teisės aktu.

Pabrėžia, kad pareiškėjas nesiekė neformalia, neoficialia forma daryti įtaką jokiam Ministerijoje ar kitoje valstybės institucijoje pareigas einančiam politikui, pareigūnui ar tarnautojui, Pareiškėjas su jokiu politiku, pareigu ar tarnautoju nesiekė susisiekti asmeniškai ir to daryti nenurodė jokiam trečiajam asmeniui, todėl vien pasiūlymo išsiuntimas valstybės institucijai ir pastarosios atsakymo į pasiūlymą atsiuntimas pareiškėjui neturėjo ir neturi pagrindo būti vertinamas kaip lobistinė veikla.

Atkreipia dėmesį, kad Ministerija atsakyme pareiškėjui į jo pasiūlymą pagrįstai nenurodė, kad jis kreipėsi į ją nesilaikydamas Lobistinės veiklos įstatymo, nes pareiškėjas kreipėsi ne į valstybės politiką, pareigūną ar tarnautoją, o į valstybės instituciją.

Ministerija 2018 m. liepos 26 d. raštu Nr. (14.20E-01)-6K-1804028 taip pat nenurodė, kad pateiktas siūlymas nenagrinėtinas kaip pateiktas nesilaikant Lobistinės veiklos įstatymo ar kad siūlymas pateiktinas laikantis kitų įstatymų, o pateikė Ministerijos nuomonę dėl pasiūlyto pakeitimo bei informaciją apie iniciatyvą bendrovių rašte keliamus klausimus spręsti alternatyviai.

2018 m. balandžio 10 d. kreipimąsi pasirašė UAB „Naftelf“ ir UAB „Baltic Ground Services“ (toliau kartu – Bendrovės) direktoriai, kreipdamiesi juridinių asmenų vardu į Ministeriją.

Pareiškėjo manymu, tai reiškia, direktoriai, atstovaudami juridinius asmenis, įgyvendino jų valią pateikti Ministerijai pasiūlymą dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pateikimo. Šiuo atveju tie asmenys buvo juridiniai, kurių civilines teises šiuo atveju įgyvendino jų valdymo organai – fiziniai asmenys.

Kad į Ministeriją kreipėsi būtent juridiniai asmenys, patvirtina Ministerijos raštas, kuriame nurodyti adresatai – Naftelf, Lietuvos ir Prancūzijos UAB bei UAB „Baltic Ground Services“, o ne fiziniai asmenys A. G. ir G. G.. Komisija 2019 m. gegužės 24 d. rašte taip pat nurodė, kad 2018 m. balandžio 10 d. raštas yra abiejų bendrovių, o ne dviejų fizinių asmenų raštas.

Bendrovių kreipimasis, pasak pareiškėjo, buvo oficialus, nei turinio, nei formos prasme neturintis trūkumų.

Pareiškėjas aiškina, kad įstatymai, kiti teisės aktai nenustato juridinių asmenų pareigos kreiptis į lobistą, kad šis parengtų ir teiktų siūlymą dėl įstatymo ar teisės akto pakeitimo, taip pat nenustatyta pareiga tokį siūlymą gavusiai valstybės institucijai palikti tokį juridinių asmenų siūlymą nenagrinėtu.

VTEK šiuo atveju vertino, kad A. G. nebuvo registruotas lobistų sąraše, kaip tai nustato LVĮ 10 straipsnis; jis siekė daryti įtaką dėl teisės akto pakeitimo; tai darė savo iniciatyva. Atsakovė pabrėžia, kad A. G., siekdamas daryti įtaką dėl atitinkamo teisės akto pakeitimo, turėjo arba registruotis į lobistų sąrašą ir LVĮ nustatyta tvarka tokią veiklą deklaruoti, arba kreiptis į atitinkamą šiame sąraše registruotą asmenį. VTEK akcentuoja, jog LVĮ nuostatų kontekste svarbu, kad vykdoma konkreti lobistinė veikla būtų atskleista visuomenei. Pažymi, kad kiekvienas siūlymas keisti teisės aktus yra pagrindžiamas argumentais, juos vertina atitinkamos institucijos – lobistinės veiklos reguliavimu siekiama užtikrinti tik šios veiklos skaidrumą ir viešumą.

Pareiškėjo argumentas, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija savo atsakyme į jo pasiūlymą pagrįstai nenurodė, kad jis kreipėsi nesilaikant Lobistinės veiklos įstatymo nuostatų ar kad siūlymas pateiktinas laikantis kitų įstatymų, Komisijos nuomone, atmestinas. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog LVĮ nuostatos neriboja asmenų teisės kreiptis (daryti įtaką) į valstybės politikus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, tačiau tokią veiklą vykdantis asmuo privalo registruotis lobistu ir už tokią veiklą privalo LVĮ nustatyta tvarka atsiskaityti visuomenei. Šio įstatymo reikalavimai asmenims, vykdantiems lobistinę veiklą, yra privalomi.

Pripažindama, kad A. G. pažeidė LVĮ reikalavimus, VTEK mano, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Prašo atmesti pareiškėjo skundą.

LVĮ siekiama užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai (LVĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal LVĮ 2 straipsnio 2 dalį lobistas – fizinis asmuo, vykdantis lobistinę veiklą. To paties įstatymo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad lobistinė veikla – fizinio asmens veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims (t. y. valstybės politikams, pareigūnams ir kt.), kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai, administraciniai sprendimai.