Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atsakovui futbolo klubui „Vėtra“ iškelta bankroto byla civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui futbolo klubui „Vėtra“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, akcinė bendrovė „DNB lizingas“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, AB „DNB lizingas“ palaikė ieškovo reikalavimus iškelti atsakovui bankroto bylą, o įmonės bankroto administratoriumi prašė paskirti UAB „Karaliaučiaus grupė“. Nurodė, kad šiai dienai atsakovo pradelsta skola trečiajam asmeniui sudaro 805 171,66 Lt. Atsakovas neatlieka jokių mokėjimų pagal lizingo sutartį, todėl sprendė, kad atsakovas nepajėgus vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir yra nemokus, todėl jam keltina bankroto byla.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad neprieštarauja ieškovo reikalavimams, jei pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami iškelti atsakovui bankroto bylą. Pažymėjo, kad pagal mokesčio mokėtojo 2011-01-03 balansą atsakovas valstybės (savivaldybės) biudžetui neskolingas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovo nemokumą. Teismas teisingai nustatė, kad šiuo metu atsakovo turimo turto vertė yra 1 252 197 Lt, tačiau trečiasis asmuo AB „DNB lizingas“ pateikė realybės neatitinkančius faktus apie atsakovo pradelstą skolą trečiajam asmeniui. Jo reikalaujama suma šiuo metu yra išieškoma iš apelianto ir jo vadovaujamos įmonės UAB „Salovė“ kaip atsakovo laiduotojo pagal lizingo sutartį. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 25 d. nutartimi nukreipė išieškojimo procedūras į apeliantui priklausančius žemės sklypus. Apelianto turimo turto vertės pakanka atsakovo įsiskolinimui trečiajam asmeniui padengti, todėl nėra tikslinga įtraukti AB „DNB lizingas“ reikalavimą į bendrą atsakovo pardelstų įsipareigojimų sumą. Išbraukus trečiojo asmens reikalavimą iš atsakovo pradelstų įsipareigojimų sumos, atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma neviršytų pusės į balansą įrašyto turto vertės, todėl nėra pagrindo kelti atsakovui bankroto bylą.Pagrindinis bankroto proceso tikslas yra atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju su pagrindiniu kreditoriumi trečiuoju asmeniu AB „DNB lizingas“ yra galimybė atsiskaityti be bankroto procedūrų, todėl kylą abejonių ar trečiojo asmens siekis iškelti atsakovui bankroto bylą atitinka bankroto tikslus. Trečiasis asmuo nėra sąžiningas proceso dalyvis, nes jis yra suinteresuotas bankroto bylos atsakovui iškėlimu, todėl už bankroto bylos teisinį subjektiškumą būtų atsakingas trečiajam asmeniui palankus bankroto administratorius UAB „Karaliaučiaus grupė“. Tokiu atveju atsakovui būtų užkirstas kelias ginčyti vienašalį lizingo sutarties, iš kurios kilo 805 171,66 Lt skola, nutraukimą teisme. Dėl nesąžiningų trečiojo asmens veiksmų nutraukiant lizingo sutartį ir pasisavinant atsakovui priklausantį stadioną yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jeigu už atsakovo subjektiškumą bus atsakingas trečiojo asmens pasiūlytas bankroto administratorius, pasunkės tiek teisinio ginčo tarp atsakovo ir trečiojo asmens sprendimas, tiek ikiteisminis tyrimas. Bankroto bylos iškėlimas šiuo atveju padarytų nepataisomos žalos visiems atsakovo dalininkams ir viešajam interesui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms. ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Agrokoncerno grūdai" v. ŽŪB ,,Žvirblonių", bylos Nr. 2-887/2008).

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.).

Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą apeliantui iškėlė nustatęs, kad apeliantas yra nemokus (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 5 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Pradelstais įsipareigojimais pripažįstami tie įsipareigojimai, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas, tačiau įstatymas nenustato jokio termino, kiek turėtų būti pradelstas įsiskolinimų vykdymas, todėl svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai iš tiesų yra pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taigi teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo mokumo klausimą ir vertindamas byloje esantį 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą nustatė, kad pagal minėtą balansą atsakovo viso turto vertė yra 3 324 221 Lt. Pradelsti atsakovo įsipareigojimai kreditoriams sudaro 877 804,77 Lt. Teismas, vertindamas atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį su į įmonės balansą įrašyto turto verte, atsižvelgė į VĮ Registrų centro išrašo duomenis, pagal kuriuos atsakovas šiuo metu jau nebeturi 2 072 024 Lt vertės nekilnojamojo turo, kuris buvo įrašytas į 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą, todėl padarė išvadą, kad šiuo metu atsakovo turto vertė yra 1 252 197 Lt. Lyginant atsakovo pradelstus įsipareigojimus būtent su šia nustatyta atsakovo turimo turto verte, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra nemokus, nes jo pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (877 804,77 Lt) viršiję pusę atsakovo turimo turto vertės (1 252 197 Lt) (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas atskirajam skunde sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turi 1 252 197 Lt vertės turto.

Apeliantas atskiruoju skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma. Jis teigia, kad į šią sumą neturi būti įskaičiuojama skola trečiajam asmeniui AB „DNB lizingas“, nes trečiojo asmens reikalaujama suma šiuo metu yra išieškoma iš apelianto ir jo vadovaujamos įmonės UAB „Salovė“ kaip atsakovo laiduotojo pagal lizingo sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas – laiduotojas, kaip ir atsakovas – pagrindinis skolininkas, nagrinėjamu atveju yra bendraskolis ir turi solidariąją prievolę trečiajam asmeniui – kreditoriui (CK 6.81 str. 4 d.). Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui trečiasis asmuo turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo tiek iš atsakovo, tiek iš apelianto. Aplinkybė, kad šiuo metu yra vykdomas išieškojimas iš apelianto už atsakovo prievolę trečiajam asmeniui, nepaneigia atsakovo pradelstos skolos buvimo trečiajam asmeniui fakto. Kadangi skola šiuo metu dar nėra išieškota visa apimtimi ir atitinkamai kreditoriaus reikalavimas nėra patenkintas, trečiojo asmens skolininkai šiuo metu yra ir atsakovas, ir apeliantas. Apelianto skolinio įsipareigojimo įvykdymo už atsakovą faktas turės reikšmės sprendžiant atsakovo kreditorių sąrašo bei jų finansinių reikalavimų dydžio nustatymo ir tvirtinimo klausimą, nes apeliantas, kaip laiduotojas padengęs atsakovo skolą, turės teisę regreso tvarka reikšti padengtos skolos dydžio finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje ir šia suma turės būti mažintinas trečiojo asmens finansinis reikalavimas. Taigi pats atsakovo pradelstos skolos dydis nesikeis, keisis tik kreditoriai, turintys teisę reikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Lizingo sutarties vienašalis nutraukimas šiuo metu nėra ginčijamas teismine tvarka, todėl trečiojo asmens skola turi būti įskaičiuojama į atsakovo pradelstų skolų kreditoriams sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, kaip laiduotojas pagal lizingo sutartį, pats turi teisę ginčyti lizingo sutarties vienašalį nutraukimą, o ne tik reikalauti, kad tai darytų bankroto administratorius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje esančius finansinės atskaitomybės dokumentus atsakovas nuo 2008 metų veikia nuostolingai, o jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas šiuo metu vykdo veiklą, už kurią gauna pajamas, gaunamų pajamų dydį, atsiskaitymą su valstybės biudžetu – Valstybiniu socialinio draudimo fondu, įsiskolinimų kreditoriams dengimą, apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 178 str., 314 str.).

Apelianto argumentai dėl trečiojo asmens nesąžiningumo vertintini kaip abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais todėl yra atmestini. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įmonių bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį nepakeistą.