Šiaulių apylinkės teismo nutarimas

2019-04-12 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. A11.-188-287/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutarimas · 2019-04-12Šiaulių apylinkės teismas
  2. KasacijaNutartis · 2019-08-28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2019-04-12
Bylos Nr.
A11.-188-287/2019
Teisminio proceso Nr.
4-31-3-00019-2019-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Rima Razumienė
Pažeidėjas
V. L.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla
Nr. A11.-188-287/2019
Teisminio proceso Nr. 4-31-3-00019-2019-3
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.3; 1.4.4; 1.4.7; 1.4.8; 1.5.1; 1.5.4; 1.5.7; 12.29; 21.9.4; 21.9.10; 21.13.1.
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUTARIMAS2019 m. balandžio 12 d.Pakruojis
Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų teisėja Rima Razumienė,sekretoriaujant Janinai Juozaitienei,dalyvaujant:administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui V. L. ir jo atstovei advokatei I. B.,

institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, - atstovui Rimvydui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo

V. L., gimusio (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos piliečio, lietuvio, gyvenančio (duomenys neskelbtini), pensininko, nedirbančio, išsituokusio, vidurinio išsilavinimo, neteisto,

administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos ANK arba ANK) 290 straipsnio 1 dalį ir 290 straipsnio 8 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelis (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete Pakruojo r. teisėtai organizavo medžioklę varant. Trečio varymo metu, apie 12.00 val., iš (duomenys neskelbtini) miško išbėgo būrys tauriųjų elnių. Medžiotojas V. L., neįsitikinęs, kad šūvis bus nepavojingas kitiems nemedžiojamiems gyvūnams, šovė į tauriojo elnio patelę. Tauriojo elnio patelę sužeidė, kurios nerado, bet atsiskyręs nuo bandos krito tauriojo elnio patinas. Medžiotojas V. L. neteisėtai sumedžiojo, neturint limito tauriojo elnio patinui medžioti, tauriojo elnio suaugusį patiną ir padarė žalą laukinei gyvūnijai. V. L. tauriojo elnio patiną neteisėtai sumedžiojo iš R. S. priklausančio graižtvinio šautuvo „Sauer 202, 308 Winchester“ (duomenys neskelbtini). R. S. medžioklinį šautuvą medžioklės metu teisėtai perdavė V. L. teisėtai medžioti ir nežinojo, kad bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti. Šiais savo veiksmais V. L. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 17, 58.2.2 ir 65 punktų nuostatas bei padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje.

Institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, atstovas Rimvydas Stankevičius teismo posėdžio metu nurodė, kad surašytą protokolą palaiko visiškai. Atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelis jau neturėjo limito medžioti tauriųjų elnių patinų. Varyminės medžioklės metu V. L., kaip jis ir rašo pirminiame paaiškinime, neįsitikinęs šovė į elnio patelę, o nukrito antrametis patinėlis. Be to, R. S. paaiškinime nurodė, kad stebėjo su žiūronais išbėgusią bandą ir matė, kad nukrito patelė, o po to atsiskyrė ir nukrito patinas. Vėlesni paaiškinimai neatitinka tikrovės. Gamtoje tokie dėsniai, kad sužeistas žvėris nebėga su banda, jis iš karto atsiskiria. Jo įsitikinimu, patiną kliudė L. paleista kulka. Apie įvykį pranešė patys medžiotojai Bendrosios pagalbos centrui, esančiam Vilniuje. Centras apie įvykį jiems nepranešė, tik užregistravo. Gavus dokumentus, buvo pradėta tirti. Paprastai dokumentai perduodami sekančią darbo dieną. Tada pradedami tyrimai, prašomi paaiškinimai ir bandoma išsiaiškinti, atkurti visą medžioklės eigą, schemas ir kaip viskas buvo. Pirminiai paaiškinimai nekelia abejonių, kad šauta buvo neįsitikinus. Paprastai, medžioklėje laikoma, kad sumedžiojęs medžiotojas tas, kurio šūvis mirtinas. Jeigu V. L. kilo abejonių, reikėjo iš karto važiuoti į vietą ir aiškintis, nes kur šauta iš graižtvinio šautuvo, ar lygiavamzdžio šautuvo su šratais, labai lengva atskirti. Dorojimo metu patys medžiotojai, galėjo nustatyti, kad ne L. nušovė žvėrį. Nušovus iš graižtvinio šautuvo būna didžiulė skylė, o nušovus šratais, jei šratas 9 mm, tai tokio dydžio ir skylutė. Leidžiama medžioklės metu susikeisti šautuvais, tai nėra medžioklės taisyklių pažeidimas. Visi patvirtino, kad buvo paleistas tik vienas šūvis. Jei centras jiems būtų pranešęs, pareigūnai būtų vykę į įvykio vietą, nes žvėris sumedžiotas neleistinai ir medžiotojams nepriklausė. V. L. pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus vertina, kaip siekį išsisukti nuo atsakomybės. Paaiškinimas, kad rado plaučiuose grankulkes netikėtinas, nes su tokiais sužeidimais, kurie mirtini, elnias galėjo daugiausia 100 m nubėgti po sužeidimo ir negalėjo bėgti su visa banda. Dėl elnio išdorojimo (leidimo išdoroti) negali paaiškinti, nes neaišku, kokius nurodymus gavo medžioklės vadovas iš centro.

Surašant administracinio nusižengimo protokolą V. L. nurodė, kad su administracinio nusižengimo protokolu visiškai nesutinka, nes į tauriojo elnio patelę šovė visiškai įsitikinęs, kad nepadarys žalos gamtai.

Paskyrus bylos nagrinėjimą iš esmės teismo posėdyje, 2019 m. vasario 6 d. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmuose buvo gautas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. L. rašytinis paaiškinimas, kuriame jis dar kartą nurodė, kad nesutinka su jam surašytu administracinio nusižengimo protokolu. Paaiškinime išdėstė, kad 2018 m. lapkričio 10 d. (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelis, (duomenys neskelbtini) medžioklės ploto vienete Pakruojo r. teisėtai organizavo medžioklę varant. Medžioklei vadovavo A. G.. Visos medžioklės metu V. L., kartu su dar dviem medžiotojais R. S. ir K. Š. tykojo pasaloje medžioklės vadovo nurodytoje vietoje, kiti medžiotojai varė žvėris į jų pusę. Trečiojo varymo metu, apie 12.00 val. iš miško, link pasaloje esančių medžiotojų išbėgo tauriųjų elnių banda, apie 10 patelių ir vienas patinas. Elniai pro V. L. bėgo vorele. Pirmos bėgo patelės, paskutinis atsilikęs bėgo patinas. V. L. paleido vieną šūvį į voros pradžioje bėgusią tauriojo elnio patelę, kuri sužeista nugriuvo. Visos kitos iš jos paskos bėgusios patelės nubėgo į mišką. Sužeistoji tauriojo elnio patelė pašoko ir taip pat nubėgo į mišką. Voros pabaigoje bėgęs tauriojo elnio patinas atsiliko nuo bandos ir sukniubęs krito, maždaug 50 m nuo tos vietos, kur buvo nugriuvusi elnio patelė, ir liko gulėti. V. L. šaudamas į tauriojo elnio patelę niekaip negalėjo kliudyti tauriojo elnio patino ir jo sumedžioti, nes šis nebuvo jo šūvio linijoje. Tauriojo elnio patinas iš miško išbėgo jau sužeistas ir krito. Tai, kad V. L. šovė ne į tauriojo elnio patiną, o į patelę, liudija byloje surinkti įrodymai. Iš byloje esančių medžiotojų A. G., R. S., K. Š. paaiškinimų matyti, kad V. L. šovė vieną kartą ir pataikė į elnio patelę, kuri sužeista sukniubo. Po to pašoko ir šlubuodama nubėgo. Buvo organizuojama sužeisto gyvūno paieška pagal kraujo pėdsakus. Gyvūnas buvo rastas gulintis, bet nespėjus sušauti, vėl pabėgo. Sekančią dieną paieška buvo tęsiama, tačiau gyvūnas nebuvo rastas. Medžioklės vadovas davė leidimą medžiotojams išdoroti sumedžiotą tauriojo elnio patiną, nesiaiškindamas įvykio aplinkybių. Nebuvo ieškota kulkos, nebuvo išsiaiškinta ar žvėries skerdienoje esanti kulka atitinka šaulio ginklą ir pan. A. V., kuriam atiteko nušauto tauriojo elnio vidaus organai ir galva, V. L. pasakojo, kad elnio plaučiuose rado įstrigusias dvi 9 mm grankulkes, kuriomis šaudoma iš lygiavamzdžių šautuvų.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad į želmenų lauką išbėgo dešimt patelių ir atsilikęs patinukas. Visa banda išsitempus 50, gal 80 metrų. Atvirame lauke jokio rikošeto negalėjo būti. Jis iššovė vienintelį šūvį. Elnio patinas krito ne šūvio vietoje. Niekas jokio tyrimo nedarė, jokių klausimų neuždavė. Jis prašė vadovo ieškoti patelės. Paiešką vadovas leido tik kai jau buvo prietema. Patelės ieškojo T. M. su šunimi ir B. P.. Rado gulinčią, bet ji pakilo, buvo prietema ir nebespėjo nušauti, ji pabėgo. Iš ryto jos neberado. Tikėjosi, kad bus rasta patelė. Pirmadienį pats nuvažiavo paaiškinti į Pakruojo gamtos apsaugą, kaip liudytojas, tačiau tapo įtariamuoju. Į Gamtos apsaugą ėjo pranešti, kad krito patinas, kuris medžioklės lape įrašytas prie jo pavardės, nes niekas nieko nesiaiškino ir jis ėjo apie tai pranešti. Kai po medžioklės dorojo elnią, jis buvo įsitikinęs, kad ne jis nušovė patiną ir visai nesidomėjo. Skrodžiant jis pasakė, kad neims jokių organų. Žvėrį išdalino visiems. Organus pasiėmė „dorotojas“ V. V. susitiko vasario 2 dieną „Maxima“ parduotuvėje. V. pasakė, kad rado grankulkes vos vos įstrigusias į plaučius. Medžioklėje jis buvo pasaloje, kur pastatė vadovas. Pasaloje kartu buvo K. Š. ir R. S.. Ne toje pačioje vietoje, bet atstumo nepasakys. Jie vienas kitą matė. Medžioklėje dalyvavo 20 medžiotojų. Kitų medžiotojų nematė, tik tuos du. Miške buvo daug šūvių, buvo šaudomi šernai, briedžiai ir stirnos. Šernai šaudomi iš grankulkių ir kulkų, o kanopiniai tik iš kulkų. Būrelyje priimtas nutarimas mokėti už netaiklius šūvius po 50 ct ir buvo surinkta daug pinigų. Per trečią varymą pamatė bėgančias elnių pateles, išsidėsčiusias vieną paskui kitą, kaip „traukiniukas“. Šūvis galėjo būti ne daugiau, kaip 100 metrų. Geras matomumas, plikas laukas. Iš tos voros šovė į pirmą bėgusią. Šovė vieną kartą iš karabino, priklausančio S. R.. Po šūvio patelė krito, paskui pamatė, kad ji atsistojo, antro šūvio nespėjo išauti, o daugiau slėnis – ir nebesimatė. Nematė, kad nukrito patinėlis, nes ten slėnis. Jam paskambino S. R. ir pasakė, kad jis nušovė patinėlį. Galvojo, kad juokauja. Pasižiūrėjo pro žiūronus ir pamatė, kad nuo šūvio vietos už 50 – 80 metrų guli patinėlis. Nebuvo prie jo net priėjęs ir jis gulėjo iki vakaro, kol liepė krauti į mašiną. Jis niekaip negalėjo jo nušauti. Vadovas buvo informavęs, kad baigėsi patinėlių limitas. Nematė, kaip krito patinėlis, tik paskambinus pamatė pro žiūroną. Būtų nustatę iš kurios pusės atbėgo, bet niekas nesidomėjo. Nežino nei kuris varymas, nei kada jis prasidėjo. Paskutinis buvo jo šūvis, o prieš tai kada šūvis buvo, nežino, nes nesiklausė. Prieš išeinant iš miško elniams, šūvių nebuvo. Jis elnio nekrovė ir nevežė į lupyklą. Vežė K. D..

Liudytojas A. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad ryte susitikrino dokumentus, susirašė lapą, buvo pravesta saugumo technika ir pasakyta, kas bus medžiojama. L., S. ir Š. buvo pasiųsti stovėti ant žvėrių išėjimo tako. Medžioklė vyko (duomenys neskelbtini) miške. Buvo daromi trys varymai. Pirmame varyme sumedžiojo briedžio patelę, antrame – nieko, trečiame – stirną. Apie 11.30 val. gavo telefonu pranešimą, kad sumedžiotas neleistinas žvėris – elnias raguotas, kurių limitas jau buvo pasiektas. Pasakė V. L., kad būtų tenai vietoje arba atvažiuotų į pietavimo vietą, nes po pietų važiuos medžioti į kitą mišką ir sustos tenai pažiūrėti nušauto elnio. Apie sumedžiotą elnią pranešė V. L. telefonu, kuris paskambinęs jam pasakė – „prisidirbau“. Į Vilnių paskambino jis, kai pamatė gulintį elnią, apie pirmą valandą. Matė gulintį elnią, nušautą graižtviniu šautuvu į krūtinę. Tą dieną jis buvo medžioklės vadovas, todėl ir skambino į Vilnių, į gamtos apsaugą ir pasakė, kad V. L. nušovė graižtviniu šautuvu neleistiną žvėrį. Paklausė, ar galima vežtis elnią doroti. Leido. Kad nušautas graižtviniu šautuvu – matėsi, nes buvo krūtinėje skylė. Kulkos įėjimo ir išėjimo skylės vienodo dydžio, ne lygiavamzdžio šautuvo. Žino, kad L. medžiojo su graižtviniu – karabinu. Abejoja, ar kas rado kulką, nes ji buvo išėjusi kiaurai, per krūtinę. Elnią apžiūrėjo visi medžiotojai ir pats L. buvo ir matė. V. pasakė, kad sužeidė patelę, nes nuėjo atsiskyrusi. Pasiuntė T. M. jos ieškoti ir „pakėlė“ patelę. Kad L. nušovė elnią, galėjo matyti tie trys žmonės (Š., S. ir L.), tarp jų visų buvo apie pusę kilometro atstumas. Medžioklės lapą užpildo jis ir žvėris įrašo prie tų žmonių, kurie juos sumedžiojo. Į medžioklės lapą įrašė elnią prie V. L. pavardės, nes jis pats pasakė telefonu, kad elnią sumedžiojo ir jokių ginčų nebuvo. Kas pasiėmė elnio plaučius, negali pasakyti. Varymą tą dieną jie pradėjo maždaug apie 2 kilometrus nuo L. ir šūvio jis negirdėjo. Netaiklių šūvių nepasakytų, kad tą dieną buvo daug, bet jų buvo. Kas stovėjo pasaloje, tų medžiotojų šūvių negirdėjo. Kitus – girdėjo. Elnias su tokiu sužeidimu, ko gero, negalėjo atbėgti.

Liudytojas K. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad medžioklės vadovo nurodymu su V. L. ir R. S. buvo pastatyti pasaloje. Medžioklė vyko (duomenys neskelbtini) miške, o jie stovėjo ant kelio, vienas nuo kito apie 300 metrų, po 500 metrų nebuvo. Jie vienas kitą matė, bet susišnekėti negalėjo. Pamatė elnių būrį, pateles su jaunikliais ir iš galo atsilikęs kažkiek, patinas. Ir jiems prabėgus per kelią pasigirdo šūvis. Krito elnio patelė, bet paskui atsistojo ir nubėgo į paupį. Paskui pamatė, kad dar vienas guli. Vėliau išaiškėjo, kad patinas, su ragais. Jis stebėjo tą šlubą patelę, o paskui atsisuko ir pamatė, kad juoduoja. Buvo vienas šūvis. Kai susirinko pietų, sužinojo, kad sumedžiotas elnio patinas. Labai nesidomėjo, nes buvo pietūs, tik girdėjo, kad vadovas sakė, jog reikia skambinti į Vilnių, nes sumedžiotas patinas. Žinojo, kad negalima patinų medžioti. Įtaria, kad sumedžiojo V. L., nes po jo šūvio krito. Jis elnio nedorojo, bet suprato, kad buvo leista doroti. Žino, kad buvo patelės paieška. Paieškoje dalyvavo T. M. ir atrodo, kad S.. Patelę rado, bet ją užstojo krūmai, negalėjo šauti ir ji pabėgo. Ryte dar kartą darė paiešką, bet nerado. Jis nesiklausė, ką vadovas pranešė gamtosaugos atstovams. Nematė iš kokio šautuvo L. šovė. Elniai iš miško bėgo ištempta vorele ir atsilikęs patinas. Jis girdėjo vieną šūvį. Pašauta patelė bėgo pirma ar antra, tikrai priekyje. Patinas nuo bendros grupės atsilikęs 20 metrų, o nuo pirmos – sunku pasakyti, bet dar didesnis atstumas. Kaip nukrito patinas, nematė. Nuo tos vietos kur sukniubo patelė ir gulėjo patinas, galėjo būti keli metrai. Negirdėjo, kad L. būtų pasakęs, kad jis nušovė patiną. Miške girdėjo daug šūvių. Žino, kad renkamos lėšos už nepataikytus šūvius, bet kiek tą dieną surinkta, nežino. Elnio patino nei kritimo vietoje, nei lupykloje neapžiūrėjo.

Liudytojas A. V. teismo posėdžio metu parodė, kad tą dieną buvo miške, stovėjo „ant medžioklės linijos“. Žino, kad būrelio vadovas sumedžiojo briedžio patelę ir dar stirnas. Prieš medžioklę buvo išaiškinta ką galima medžioti. Per medžioklę jis stovi „ant linijos“, pačiame miške. Kur buvo L., nežino. Kad aplinkosaugai buvo pranešta apie „kritusį“ elnio patiną žino iš kitų būrelio narių. Nušautą elnią matė, jį išdarinėjo. Autorius, t. y., tas, kas nušovė elnią – V., ir kai jis jo paklausė ar ims elnio vidinius organus, V. pasakė: - „Nei jis mano, nei aš imsiu“, todėl vidaus organus pasiėmė jis. Darinėjant vidaus organus, jis rado grankulkes. Tą dieną darinėjo stirną ir elnią. Grankulkes rado elnio plaučiuose. Šūvio vieta – korpusas, t. y. krūtinė. Nušautas buvo iš lygiavamzdžio – šratais. Apie rastas grankulkes sakė V.. Jas rado tik po kelių dienų, po medžioklės ir po kelių dienų pasakė L. Dorojant elnią, ties šonkauliais, matėsi pora mažučių skylių, kita pusė buvo sveika. Rastas grankulkes jis išmetė.

Liudytojas V. M. teismo posėdžio metu parodė, kad dalyvavo medžioklėje. Ryte medžioklės vadovas įspėjo visus apie saugumo taisykles ir nurodė, kokius žvėris galima medžioti. Keletas medžiotojų buvo nukreipti į stovėjimo vietas, kuriose, tikėtina, gali pasirodyti žvėrys, ir ji buvo toliau nuo medžiojamo miško. Baigiantis medžioklei miške, medžioklės vadovas informavo, kad reikia važiuoti į vietą, kurioje pastatyti tie medžiotojai. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad medžiotojas V. L., šaudamas į išbėgusių elnių pulką, šovė į elnio patelę, tačiau elnio patelė sužeista nubėgo, o liko gulėti elnias, kuris neleistinas medžioti, nes būrelis buvo išnaudojęs elnių patinų medžiojimo galimybes. Medžioklės vadovas su juo pasitarė ir pranešė telefonu 112 apie atvejį. Medžioklės vadovas nusprendė po pranešimo, kad reikia pasekti sužeistą elnio patelę. Tą padaryti buvo pavesta keliems medžiotojams. Elnio patelė buvo sužeista ir prigulusi, bet jos nepavyko nušauti. Sekančią dieną buvo organizuota papildoma paieška, bet patelė nerasta. Lupykloje jis pamatė elnią. Apie tai, kad elnias nušautas, sužinojo po pietų. Komentuoti apie šūvį negali, tačiau girdėjo, kad žvėris krito vietoje. Iš kalbų suprato, kad elnią nušovė V. L.. Darinėjant žvėris, dalyvavo visi, kas buvo medžioklėje. Gerai nepamena, bet šūvių išskirtinai daug tą dieną nebuvo, ką sumedžiojo tą dieną – nepamena. L. labai pergyveno, žmogus buvo stresinėje būklėje. Anksčiau būrelyje tokio atvejo nėra buvę. Jei bus nuspręsta, kad jis neleistiną žvėrį sumedžiojo, tai buvo netyčia. Medžioklėje visa atsakomybė pagal taisykles tenka medžioklės vadovui, pareiga pranešti institucijos atstovams ir laukti nurodymų. Šiuo atveju kilo klausimas, kodėl neatvyko institucijos atstovas. L. apgailestavo, kad taip įvyko, tačiau jis negirdėjo, kad prie visų būtų prisipažinęs, jog sumedžiojo, tačiau niekas to ir nereikalavo. Tačiau matė, kad L. jautėsi, kaip atlikęs negerą darbą, nusižengęs.

Liudytojas R. S. teismo posėdžio metu parodė, kad vyko medžioklė ir buvo traktuojama, kad V. L. neteisėtai sumedžiojo elnio patiną. Jis atvyko į medžioklę, buvo įsigijęs naują ginklą. Susikeitė su L. ginklais. Buvo išrikiuoti medžiotojai, išaiškinta ką galima šauti, ko negalima, saugumo taisyklės išaiškintos. Vadovas pasakė, kas ir kur medžios. Jį, K. Š. ir V. L. pastatė pasaloje. Tą dieną miške jis girdėjo daug šūvių. Pamatė išbėgančią elnių bandą, apie dešimt patelių. Matė, kad elnių banda bėga arčiau L. ir L. paleido šūvį į pirmą bėgantį žvėrį. Jis matė, kaip krito elnio patelė, kuri paskui pakilo ir nubėgo į kitą pusę, nei likusi banda. Tada pamatė, kad nugriuvo kitas žvėris. Gavo pranešimą, kad bus tęsiama medžioklė kitame miške. Sėdo į mašiną ir nuvažiavo pažiūrėti ir važiuodamas pamatė, kad matosi ragai. Tada paskambino L. ir pasakė: - „Sveikinu, bet ne tas žvėris guli, kuris krito“. Tada nuėjo į tą vietą kur buvo nugriuvusi patelė. Ten buvo nemažai kraujo ir jis tais pėdsakais paėjo link miško, priskynė žolės. Tada atvažiavo būrelio nariai ir pasakė, kad sužeista elnio patelė. Vadovui G. parodė kruviną žolę. Buvo pietų metas ir po jų organizuojama medžioklė, po to organizuojama elnio patelės paieška. Iš pasakojimų žino, kad ji buvo rasta, bet niekas nebuvo pasiruošęs jos nušauti ir ji pabėgo. Ryte vėl buvo organizuota jos paieška. Kadangi buvo nušautas patinas, kažkas pildė protokolą, mano, kad buvo pranešinėjama. Sumedžiotą elnią paliko gulėti iki medžioklės pabaigos ir vėliau vežė į aikštelę išdoroti. Viską sprendė medžioklės vadovas. L. paleido vieną šūvį, aiškiai girdėjo, nes nuo L. stovėjo apie 400 – 450 metrų. Miške buvo daug šūvių, kuriuos skaičiuoja vadovas ir vėliau už netaiklius renka po 50 ct. Abejoja ar galėjo vienu šūviu du žvėris nušauti. Pats pirmas jis priėjo prie elnio patino ir matė, kad krūtinės srityje buvo nedaug kraujo. Žvėrių banda bėgo vorele. Patelė bėgo pirma, o patinėlis bėgo atsilikęs. Lupime jis nedalyvavo, tačiau mano, kad turėjo būti padarytos nuotraukos. Gamtosaugininkai nebuvo atvykę. Negirdėjo, kad L. būtų sakęs, kad jis nušovė elnio patiną. Jis pats aktyviai medžioja nuo 1987 metų, yra nušovęs elnių ir yra buvę, kad elnias su sužeista širdimi dar nubėgo 300 metrų, o kitą kartą vienas su nutraukta širdimi – 800 metrų. Elnio patinas kadangi nukrito L., Š. ir jo teritorijoje, o vienintelis L. šovė, todėl elnio patinas ir buvo užrašytas L. vardu.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovė advokatė I. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad liudytojai R. S. ir K. Š. patvirtino L. nurodytą žvėrių išsidėstymo būdą ir kryptį, t. y. būtent, kad pirmiausia bėgo apie dešimt patelių, o paskutinis, atsilikęs nuo bandos, bėgo patinėlis. L. šovė į pirmą, kuri nukrito ir buvo sužeista, tačiau pakilo ir nubėgo, vėliau buvo surasta, tačiau nespėjus sušauti pabėgo ir nebebuvo rasta. Buvo šautas vienas šūvis, ir šio šūvio metu buvo sužeista patelė. Šio šūvio metu V. L. niekaip negalėjo tuo pačiu pataikyti ir į tauriojo elnio patiną ir jo sumedžioti, kadangi jis nebuvo jo šūvio linijoje. Rikošeto nebuvo, nes buvo medžiojama plyname lauke. Tą patvirtino įvykio liudytojai. Medžioklės vadovo A. G. parodymai skiriasi, kuris nurodė, kad L. prisipažino, kad nušovė tauriojo elnio patiną ir nurodė, kad šias aplinkybes girdėjo Š. ir S., tačiau šie to nepatvirtino. Be to, jis teismui aiškino, kad kulka išėjo kiaurai ir jo vertinimu buvo nušauta graižtviniu šautuvu į krūtinę, tačiau to nepatvirtino kitų liudytojų parodymai. A. V. dalyvavo šio sumedžioto gyvūno lupime ir jam atiteko gyvūno vidaus organai, ir jis nurodė, kad buvo viena kulkos įėjimo žymė, o kitos nebuvo, be to, namie rado dvi grankulkes, kuriomis šaudoma iš lygiavamzdžių šautuvų. A. G. parodymai skiriasi, nes jis buvo medžioklės vadovas ir neša pagrindinę atsakomybę už tuo metu vykusius įvykius, tyrimo organizavimą, medžioklės lapo pildymą ir t. t. Būtent medžioklės vadovo atsakomybė už medžioklės lapo užpildymą ir būtent jis įrašė sumedžiotą patiną ties V. L. pavarde, suformulavo ir teisme pateikė tokius parodymus, siekdamas savo paties atsakomybės išvengimo. Nebuvo atlikta nei gamtosaugos tyrimo, nei būrelio tyrimo, nebuvo užfiksuota, nėra užfiksuota jokio prisipažinimo, nėra aiškus nusižengimo subjektas. Visos abejonės turėtų būti vertinamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai ir administracinė byla turėtų būti nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal ANK 569 straipsnį įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

ANK 290 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir kitų medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus. Šiuo atveju administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. L. kaltinamas pažeidęs Medžioklės taisyklių 65 punktą, t. y., kad šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams.

ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad gyvūno, kurį sumedžioti turintis teisę medžioti asmuo (medžiotojas) neturi teisės, sumedžiojimas arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas užtraukia baudą nuo aštuonių šimtų iki vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų. Taigi, atsakomybė pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį kyla už gyvūno, kurį sumedžioti turintis teisę medžioti asmuo (medžiotojas) neturi teisės, sumedžiojimą arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimą ar dorojimą. Už šį nusižengimą atsako asmuo, kuris neteisėtai sumedžioja licencijuojamą gyvūną, jį gabena ar doroja. Šios veikos yra alternatyvios ir atsakomybei kilti pakanka bet kurios iš jų. Medžioklės taisyklių 58.2.2 punktas draudžia sumedžioti gyvūną, kurio sumedžioti neturi teisės, išskyrus Medžioklės taisyklių 15.3 ir 28 punktuose nurodytus ir nustatyta tvarka įformintus atvejus. Be to, Medžioklės taisyklių 17 punkte numatyta, kad medžioklės lapas nesuteikia teisės medžioti medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžioklė yra limituojama, neturint nustatyto limito šiems gyvūnams sumedžioti ar jį išnaudojus.

Šiuo nagrinėjamu atveju V. L. kaltinamas tuo, kad šaudamas neįsitikino, kad jo šūvis nepavojingas nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, ir sumedžiojo gyvūną – tauriojo elnio patiną, neturint limito jam medžioti. V. L. savo kaltės nepripažino bei nurodė, kad jis 2018 m. lapkričio 10 d. medžioklės varant metu, būdamas pasaloje, pamatė vorele iš miško išbėgančią elnių bandą, kurią sudarė dešimt patelių ir nuo jų atsilikęs patinėlis, jis šovė į bandos priekyje bėgusią patelę, ši krito, bet vėliau atsistojo ir pabėgo, o nuo tos vietos, kur nugriuvo patelė, apie 50 metrų liko gulėti patinėlis. Jis niekaip negalėjo vienu šūviu nušauti patinėlio ir sužeisti patelės, nes jie vienas nuo kito bėgo pakankamai dideliu atstumu, buvo ne vienoje šūvio linijoje, o kadangi bėgo plyname lauke, rikošeto būti negalėjo.

Šiuo atveju, tiek administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, tiek kartu su juo pasaloje buvę K. Š. ir R. S. teismo posėdžio metu pabrėžtinai liudijo, kad elnių banda bėgo vorele, tačiau iš byloje esančių minėtų asmenų paaiškinimų, nustatyta, jog aplinkybę, kad elniai bėgo vorele, vienas paskui kitą, minėti asmenys nurodė tik teismo posėdžio metu, jų pirminiuose paaiškinimuose tokios aplinkybės nenurodytos. V. L. pats, nekviečiamas, savo iniciatyva, 2018 m. lapkričio 12 d., nuvykęs į Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos Pakruojo aplinkos apsaugos inspekciją, duodamas raštu paaiškinimą (b. l. 13), nurodė, kad 2018 m. lapkričio 10 d. buvo eilinė (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio varyminė medžioklė. Jį pastatė tykoti. Išbėgo apie dešimt elnių patelių, jis paleido vieną šūvį, po kurio suknupo patelė, o nukrito antrametis patinėlis. Apie tai, kad patinėlis būtų atsilikęs nuo patelės, į kurią taikėsi administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, ir kad jo paleistas šūvis jokiu būdu negalėjo sužeisti patelės ir tuo pačiu nušauti patinėlio, paaiškinime nenurodyta. 2018 m. lapkričio 30 d. R. S., duodamas paaiškinimą raštu (b. l. 19), nurodė, kad tykojant pasaloje link jų išbėgo elnių banda. V. L. paleido vieną šūvį. Jis stebėjo per žiūronus ir pamatė, kaip krito nuo šūvio elnio patelė jauniklė. Elnių bandoje kilus panikai ir jiems išsibėgiojus, elnio patelė staigia pakilo ir pradėjo bėgti. Akivaizdžiai matėsi, kad sužeista. Tuo pat metu, po kelių akimirkų, atsiliko tauriojo elnio patino jauniklis ir staigiai krito. Tai yra, duodamas paaiškinimus raštu R. S. nurodė, kad elnio patinas atsiskyrė nuo bandos ir staigiai krito, tuo tarpu teismo posėdžio metu liudytojas parodė, kad patinėlis jau bėgo atsilikęs nuo bandos.

Visi šie byloje esantys duomenys, patvirtina, kad versija, jog nušautas tauriojo elnio patinas bėgo atsilikęs nuo bandos, o banda bėgo vorele, atsirado vėliau, siekiant paneigti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo galėjo vienu šūviu nušauti vieną žvėrį bei sužeisti kitą. Iš teismo posėdžio metu duotų parodymų bei byloje esančio V. L. 2019 m. vasario 6 d. paaiškinimo (b. l. 28-31) akivaizdu, kad minėtas asmuo bando įrodyti, kad ne jis nušovė žvėrį, o žvėris jau bėgo bandai iš paskos būdamas sužeistas. Tačiau, kaip teismo posėdžio metu nurodė institucijos atstovas Rimvydas Stankevičius, toks žvėries elgesys prieštarautų gamtos dėsniams, nes sužeistas žvėris nebėga su banda, o iš karto atsiskiria. Liudytojas A. G. suabejojo, kad žvėris su tokiais sužeidimais iš viso galėjo bėgti. O liudytojas V. M. nurodė, jog girdėjo, kad žvėris krito vietoje.

Nors teismo posėdžio metu, kaip ir savo 2019 m. vasario 6 d. paaiškinime, V. L. bandė įrodyti, kad ne jis padarė nusižengimus, už kuriuos yra traukiamas administracinėn atsakomybėn, ir kad savo kaltės nejaučia ir nejautė, todėl visai nesidomėjo nei nušautu tauriojo elnio patinu bei neėmė jo vidaus organų, kurie pagal paprotį, priklauso jį nušovusiam medžiotojui. Tačiau iš byloje esančių duomenų bei liudytojų parodymų nustatyta, kad po tauriojo elnio nušovimo V. L. suprato padaręs administracinį nusižengimą, jautėsi kaltas, pergyveno, tą nurodė liudytojas V. M. bei liudytojas A. G., kuris nurodė, kad V. L. jam paskambino telefonu ir pasakė: - „prisidirbau“. Be to, kaip jau buvo minėta, V. L., dar net nepradėjus tyrimo, pats, savo iniciatyva, nekviečiamas, nuvyko į Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Pakruojo aplinkos apsaugos inspekciją duoti paaiškinimo, nors, kaip pats teigė, nesijautė kaltas, todėl visai nesidomėjo nušautu gyvūnu, kokiu ginklu jis nušautas, kas nušovė, kodėl medžioklės lape, nurodyta, kad tauriojo elnio patiną nušovė jis.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad medžioklėje dalyvavusiems medžiotojams nekilo abejonių, jog tauriojo elnio patiną nušovė V. L.. Tai pasitvirtino ir teismo posėdžio metu, kai duodamas parodymus liudytojas K. Š. nurodė, kad įtaria, jog tauriojo elnio patiną sumedžiojo V. L., nes po jo šūvio krito. Liudytojas A. V. teismo posėdžio metu, nurodė, kad „autorius“, t. y., tas, kas nušovė – V. Liudytojas R. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad vyko medžioklė ir buvo traktuojama, jog V. L. neteisėtai sumedžiojo elnio patiną. Liudytojas V. M. nurodė, kad iš kalbų suprato, kad elnio patiną sumedžiojo V. L.. Šie įrodymai liudija, kad medžioklėje dalyvavę asmenys buvo įsitikinę, jog tauriojo elnio patiną nušovė V. L. ir kitų įtariamų asmenų, kurie būtų padarę šį nusižengimą, nebuvo.

Nors teismo posėdžio metu, tiek administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. L., tiek jo atstovė advokatė I. B. teigė, kad kaltė dėl šio įvykio tenka medžioklės vadovui A. G., kuris netyrė ir nesiaiškino įvykio aplinkybių, be to, ir jo parodymai tendencingi, siekiant apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį bei taip atsikratyti atsakomybės, tačiau iš A. G. nuoseklių liudijimų, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pats po įvykio paskambino medžioklės vadovui (jam) ir pasakė, kad „prisidirbo“, abejonių dėl įvykio nekilo, dėl įvykio buvo pranešta centrui į Vilnių, buvo gautas leidimas doroti nušautą elnią, todėl nušautas tauriojo elnio patinas buvo įrašytas medžioklės lape ties V. L. pavarde, kuris to neginčijo ir pretenzijų dėl to medžioklės vadovui nereiškė.

Be to, bylos nagrinėjimo metu, savo kaltę bandydamas paneigti tuo, kad tauriojo elnio patiną nušovė kažkas kitas, o ne jis, V. L. nurodė, kad liudytojas A. V., tvarkydamas nušauto gyvūno mėsą, jo plaučiuose rado įstrigusias dvi grankulkes, kuriomis šaudoma lygiavamzdžiu šautuvu, kai tuo tarpu V. L. 2018 m. lapkričio 10 d. vykusios medžioklės metu šovė iš R. S. priklausančio graižtvinio šautuvo „Sauer 202, 308 Winchester“. Duodamas parodymus teismo posėdžio metu bei paaiškinime (b. l. 14) liudytojas A. G. nurodė, kad tauriojo elnio patinas buvo nušautas graižtviniu šautuvu. Elnio krūtinėje matė žaizdą, būdingą būtent šio šautuvo šūviui, be to, kulka peršovė žvėrį kiaurai. Liudytojas A. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad tauriojo elnio plaučiuose rado dvi grankulkes. Šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių, kodėl A. V., žinodamas, kad V. L. kaltinamas neleistinu tauriojo elnio sumedžiojimu, nes iš liudytojų parodymų, akivaizdu, kad apie tai buvo kalbama po 2018 m. lapkričio 10 d. medžioklės, radęs grankulkes ne tik niekam apie tai nepranešė, tačiau jas ir išmetė. Be to, nesutampa traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens bei A. V. parodymai, kada A. V. pranešė V. L. apie rastas grankulkes. A. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad pranešė po kelių dienų, po jų radimo, o V. L. nurodė, kad vasario 2 d. „Maxima“ parduotuvėje.

Visi byloje surinkti ir teismo posėdžių metu ištirti bylos duomenys patvirtina, kad V. L. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje, tai yra neįsitikinęs, kad šūvis bus nepavojingas kitiems nemedžiojamiems gyvūnams, šovė į tauriojo elnio patelę. Tauriojo elnio patelę sužeidė, ir nušovė tauriojo elnio patiną, neturint limito tauriojo elnio patinui medžioti. V. L. kaltę patvirtina liudytojų parodymai bei jo paties elgesys po nusižengimų padarymo, tai yra tai, kad jis medžioklės vadovui telefonu nurodė, jog „prisidirbo“, jo elgesys, iš kurio matėsi, kad asmuo jautėsi kaltas, buvo streso būsenoje, kaip nurodė liudytojas V. M.. Be to, V. L. neginčijo to fakto, kad nušautas taurusis elnias buvo įrašytas šalia jo pavardės medžioklės lape. Iš viso to, kas nurodyta, akivaizdu, kad po nusižengimo padarymo V. L. savo elgesiu ir veiksmais pripažino, kad padarė nusižengimus, numatytus ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje, ir vėlesni jo parodymai vertintini kaip siekis išvengti visiškos administracinės atsakomybės.

Skiriant nuobaudą V. L., atsižvelgtina į padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

V. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad administracinius nusižengimus padarė, sulaukęs 65 metų amžiaus (ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, V. L. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 290 straipsnio 1 dalyje skirtinas įspėjimas, o už ANK 290 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą, skirtina šio straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda (ANK 32, 34, 35, 36 straipsniais).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ANK 38 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kai asmens vienu metu padaryta veika ar veikos užtraukia administracinę atsakomybę pagal kelis šio kodekso straipsnius ar straipsnio dalis, galutinė nuobauda šiam asmeniui skiriama pagal sankciją, nustatytą už sunkesnįjį iš padarytų administracinių nusižengimų, todėl už atskirus administracinius nusižengimus V. L. paskirtos administracinės nuobaudos subendrintinos pagal Lietuvos Respublikos ANK 38 straipsnyje numatytas taisykles.

ANK 290 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 8 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės medžioti atėmimą nuo vienų iki penkerių metų, todėl V. L. skirtina administracinio poveikio priemonė – teisės medžioti atėmimas vieniems metams, terminą skaičiuojant nuo šio nutarimo įsiteisėjimo dienos (ANK 28 straipsnis).

ANK 290 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 8 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti administracinio nusižengimo padarymo įrankio konfiskavimą, tačiau šiuo atveju nustatyta, kad V. L. tauriojo elnio patiną nušovė iš R. S. priklausančio graižtvinio šautuvo „Sauer 202, 308 Winchester“ Nr. 201983, 304948, N84549. R. S. medžioklinį šautuvą medžioklės metu teisėtai perdavė V. L. medžioti ir nežinojo, kad ginklas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti, todėl vadovaujantis ANK 29 straipsnio 1 dalimi, graižtvinis šautuvas „Sauer 202, 308 Winchester“ Nr. 201983, 304948, N84549 nekonfiskuotinas.

ANK 664 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai administracinį nusižengimą padaręs asmuo neatlygina turtinės žalos savo noru arba nesusitariama dėl turtinės žalos dydžio ir jos atlyginimo būdo, žalos atlyginimą priteisia teismas <...> tuo pačiu nutarimu, kuriuo skiriama administracinė nuobauda.

Byloje yra pateiktas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Šiaulių valdybos Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos žalos aplinkai paskaičiavimas (b. l. 6), kuriame nurodyta, kad V. L. laukinei gyvūnijai padarė 5845,71 Eur žalą, todėl ši žala priteistina iš V. L. valstybės naudai.

ANK 665 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priteisdamas žalą, nustato žalos atlyginimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad žala didelė, o V. L. yra pensininkas, nedirbantis, todėl nustatytinas dviejų metų terminas žalos atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 28, 29, 32, 34, 35, 36, 38 straipsniais, 290 straipsnio 1 ir 8 dalimis, 630, 635-637, 646, 664 ir 665 straipsniais,

nutaria:

V. L. pripažinti kaltu, padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnio 8 dalyje, ir jį nubausti:

– pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 1 dalį – įspėjimu;

– pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 8 dalį – 800 (aštuonių šimtų) eurų bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsnio taisyklėmis, V. L. paskirtas nuobaudas subendrinti ir jį nubausti galutine administracine nuobauda – 800 (aštuonių šimtų) eurų bauda.

Paskirti V. L. administracinio poveikio priemonę – teisės medžioti atėmimą vieniems metams, terminą skaičiuojant nuo šio nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti V. L., kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 40 kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos į valstybės pajamas, sumokant ją į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (lėšų gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodas 188659752), įmokos kodas – 1001, nurodant pažeidimo identifikacinį kodą (ROIK) 19096738216. Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos, baudos išieškojimas vykdomas priverstine tvarka.

Išaiškinti V. L., kad po nutarimo priėmimo paskirtos baudos mokėjimo išdėstymo klausimai sprendžiami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Priteisti iš V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), žalos atlyginimą aplinkai 5845,71 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus ir 71 ct) valstybės naudai, ją sumokant į Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, įstaigos kodas 304766622, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke Luminor Bank, AS.

Nustatyti žalos atlyginimo terminą dvejus metus, nuo nutarimo įsiteisėjimo dienos. Nustatytu terminu neatlyginus priteistos žalos, žalos atlyginimo išieškojimas vykdomas priverstine tvarka.

Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.

Teisėja Rima Razumienė