Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl 2015 m. kovo 24 d. Anykščių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš V. S. priteista: 1212,51 Eur Valstybinei ligonių kasai; 6500 Eur nukentėjusiajai G. S. neturtinei žalai atlyginti; 208,61 Eur valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. S. nuteistas už tai, kad 2014-12-11 apie 9.30 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mst., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų, atėjęs į tvartą, peiliu dūrė brolio sugyventinei G. S. į krūtinės sritį, padarydamas durtinę kiauryminę dešinės krūtinės ląstos žaizdą su krūtinplėvės pažeidimu, lydimu oro ir kraujo susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje bei poodiniu oro susikaupimu krūtinės ląstos ir kaklo srityse, tuo sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios G. S. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji ir prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo akivaizdu, kad jis iš esmės neginčija padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., labai dėl to gailisi. Tačiau jis tvirtina, jog liudytojai davė melagingus parodymus, kadangi jis alkoholio prieš įvykį nevartojo, o liudytojas K. K. buvo papirktas nukentėjusiosios G. S.. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina šį teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog įvykio dieną nukentėjusioji G. S. atvyko į sugyventinio brolio V. S. sodybą ir tvarte šėrė gyvulius. Tarp jos ir nuteistojo kilo konfliktas. Nukentėjusiosios tvirtinimu, V. S. jos paprašė tuoj pat jį nuvežti į Anykščius, tačiau jai atsakius, kad tą padarys tik pasirūpinusi gyvuliais, nuteistasis nieko nesakęs prie jos priėjo ir dūrė peiliu į krūtinę, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta jos sveikata. Kaip minėta, šių aplinkybių, veikos kvalifikavimo apeliantas ir neginčija. Taigi nėra jokio pagrindo detaliau ir išsamiau nagrinėti nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes ar jai nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis tvirtina, kad liudytojų parodymai yra melagingi, nesutinka su nustatyta aplinkybe, jog įvykio metu jis buvo neblaivus. Tačiau bylos medžiaga rodo priešingai. Pirmiausia pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji G. S. nuosekliai ir detaliai parodė įvykio aplinkybes. Tokius jos parodymus visiškai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – liudytojų A. S., K. K., J. Č. bei J. Č. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, specialistų išvados, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo metu užfiksuota informacija, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei paties nuteistojo parodymai, kurie taip pat tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo nuoseklūs ir visiškai sutapo su kitais byloje esančiais duomenimis. Be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo, pats nuteistasis nedetalizavo, su kokiais konkrečiais liudytojų parodymais nesutinka ir mano, kad jie yra prieštaringi. Tai leidžia manyti, kad šis apelianto argumentas yra tiesiog deklaratyvus, neturintis jokio pagrįstumo jo teiginys, kurį išsamiau aptarinėti kolegija neturi jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju negalima sutikti ir su tuo, kad jis įvykio metu buvo blaivus. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas K. K. parodė, jog 2014-12-10 su nuteistuoju vartojo alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu V. S. pyko ant savo brolio ir jo sugyventinės dėl tėvų palikimo. V. S. kalbėjo, jog padegs brolio ir jo sugyventinės namus ar kaip nors kitaip jais atsikratys (31 b. l.). iš to visiškai aišku, kad įvykio išvakarėse nuteistasis išties vartojo alkoholinius gėrimus. Netikėti tokiais liudytojo K. K. parodymais apeliacinės instancijos teismas nemato jokio pagrindo. Pažymėtina, kad parodymus šis liudytojas davė ne tik būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau praėjus vos porai dienų nuo jo nurodomo įvykio. Negana to, akivaizdu, jog šis liudytojas pakankamai dažnai ir artimai bendrauja su nuteistuoju, kadangi pastarasis jam ne kartą pasakojo, jog pyksta ant savo brolio ir jo sugyventinės dėl tėvų palikimo. Atsižvelgiant į tai, nėra jokių objektyvių duomenų bei suprantamų paaiškinimų išvadai, kad šis liudytojas siektų tyčia apklabėti nuteistąjį, būtų suinteresuotas ar norėtų jam pakenkti. Tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra, jų nenurodė ir pats nuteistasis. Negana to, pirmiau aptarti K. K. parodymai sutampa ne tik su nuteistojo brolio A. S. parodymais, jog jo brolis nuolatos girtauja (32 b. l.), tačiau ir su paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (65 – 66, 70, 130 b. l.). Tokiu būdu nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog liudytojas K. K. yra papirktas nukentėjusios ir dėl to duoda melagingus parodymus, yra atmetamas kaip visiškai nepagrįstas. Papildomai pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pats nuteistasis parodė, kad aptariamo nusikaltimo nebūtų įvykdęs, jei būtų buvęs blaivus (130 b. l.). Tai rodo, kad nuteistasis pripažino, jog įvykio metu elgėsi neadekvačiai tik dėl to, jog buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, teismo yra pripažinta visiškai pagrįstai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto, kad tokiu būdu nukentėjusiajai atkeršijo jam už tai, kad ji neva anksčiau yra sužalojusi jo motiną, bei už tai, kad jo prašoma nenuvežė jo į Anykščius ir nepasidalino už parduotą mišką gautų pinigų. Tačiau šie apelianto argumentai neturi ir negali turėti jokios esminės įtakos jo padaryto nusikaltimo teisiniam vertinimui. Esminę reikšmę šiuo atveju sudaro faktas, kad nuteistasis atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, t.y. dūrė jai peiliu į krūtinę ir sunkiai sutrikdė jos sveikatą. Be to, tokie apelianto motyvai nedaro įtakos jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymui ar jam paskirtos bausmės rūšiai ir jos dydžiui.

Aukštesnės instancijos teismas nevertina ir nuteistojo išdėstytų argumentų, susijusių su mamos testamento parašymu ar galimu jo brolio ir nukentėjusiosios teisinės atsakomybės už galimą dokumentų klastojimu. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra nagrinėjamas tik apelianto baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl kitų asmenų atlikti su nukentėjusiosios sužalojimu visiškai nesusiję veiksmai, nėra tiriami ir vertinami. Be to, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kiti asmenys gali būti padarę nusikalstamą veiką, dėl ko būtų pagrindas motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui.

Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes akivaizdu, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka V. S. kaltei dėl jam inkriminuotos BK 135 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti. Skirdamas V. S. bausmę teismas nepažeidė ir BK 54 str. nuostatų, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apelianto asmenybę. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje aptartų jo kaltės įrodymų, nesukelia jokių abejonių dėl šių įrodymų vertinimo bei jų pagrindu padarytų išvadų. Taigi keisti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. S. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikusi gynėja advokatė D. B. pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 45,28 Eur, bei prašė jas priteisti. Tačiau šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.