Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, suinteresuotieji asmenys - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, E. M., S. S., L. S., I. M., R. K., A. K., O. Č., S. M., K. M., N. M., R. K..

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Nurodo, kad teismas ne visus byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino visapusiškai atsižvelgdamas į jų turinį ir bylos aplinkybes. Iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad VĮ Registrų centre nėra įregistruota nuosavybės teisė į ginčo patalpas, suinteresuotieji asmenys dokumentų, įrodančių jų turimą nuosavybės teisę į ginčo patalpas, nepateikė. Taip pat nėra įregistruota ir valdymo teisė, kuri pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teismas sprendime nurodė, kad K. ir N. M., reaguodami į savivaldybės išspausdintus pranešimus spaudoje, 2009-04-24 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su pareiškimu, nurodydami, kad jiems bendrąja jungtine nuosavybe priklauso butas su rūsiu ir pagalbinėmis patalpomis, esantis (duomenys neskelbtini). Šie suinteresuotieji asmenys nepateikė įrodymų, kad būtent jiems priklauso ginčo patalpos, be to Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-1826-130/06 buvo tenkintas K. M. ir N. M. prašymas atsiimti pareiškimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Nagrinėjamoje byloje suinteresuotieji asmenys nesikreipė dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, todėl laikytina, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog ginčo patalpos (duomenys neskelbtini) turėtų savininkus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad namo (duomenys neskelbtini) gyventojai prižiūrėjo ir naudojosi ginčo patalpomis, o įrodymų, patvirtinančių, jog savivaldybė būtų rūpinusis, prižiūrėjusi ar tvarkiusi ginčo patalpas, byloje nėra, kadangi šioje byloje yra prašoma negyvenamąsias patalpas pripažinti bešeimininkiu turtu ir rūpinimosi patalpomis faktas neturi teisinės reikšmės. Teismas, konstatuodamas faktą, jog namo gyventojai prižiūrėjo ir naudojosi ginčo patalpomis, jo nepagrindė jokiais argumentais. Iš antstolio Irmanto Gaidelio 2010-05-18 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad patalpos (duomenys neskelbtini) yra užrakintos, patalpos yra netvarkingos, jose esama daiktų, tačiau patalpos nėra pritaikytos naudojimui kaip sandėliukai, be to daiktų buvimas nesuponuoja šių patalpų tapimo namo (duomenys neskelbtini) priklausiniu. Namo gyventojai rūpinimosi ginčo patalpomis faktą įrodinėja, pateikdami sutartis, sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus, kurie neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes yra išrašyti K. M. vardu, juose nurodytas konkretaus buto (duomenys neskelbtini) adresas. Apeliantas, pateikdamas prašymą dėl patalpų (duomenys neskelbtini) pripažinimo bešeimininkėmis, pateikė įrodymus, kad atliko visus teisės aktų nustatytus privalomus veiksmus bei įgyvendino įstatymu suteiktą teisę įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Nagrinėdamas tokį prašymą, teismas turėjo įvertinti, ar yra tenkinami ginčo patalpoms, kaip bešeimininkėms CK 4.57 ir 4.58 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, ir tik konstatavus aplinkybes, jog patalpos (duomenys neskelbtini) turi savininką arba jeigu tokios patalpos yra sąžiningai įgytos ir teisėtai valdomos, galėjo konstatuoti, jog šios patalpos negali būti laikomos bešeimininkėmis. Teismas konstatavo, kad visos ginčo patalpos yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys. Tačiau byloje ginčas vyksta dėl 3 patalpų, kurios Nekilnojamojo turto registre yra suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir turi atskirus unikalius numerius. Teismas neatsižvelgė į oficialius rašytinius įrodymus - Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus. Todėl teismo išvada, kad visos ginčo patalpos yra priklausiniai dėl to, jog šiose patalpose įrengta inžinerinė įranga, yra nepagrįsta bei prieštarauja rašytiniams įrodymams. Atskirų patalpų buvimą, kurio neanalizavo teismas, patvirtina ne tik nekilnojamojo turto registro išrašai, bet ir faktinė aplinkybė, jog į patalpas yra atskiri įėjimai. Todėl ginčo patalpos nepatenka nei į priklausinio, nei į bendrojo naudojimo patalpų sampratą. Ginčo patalpos (unikalus (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr(duomenys neskelbtini)) nepatenka į bendro naudojimo objektų sąvoką. Teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-431/2008; 2008-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-84/2008 ir kt.).

Atsiliepimų į apeliacinį skundą suinteresuotieji asmenys nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, suinteresuotų asmenų atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti arba pakeisti.

CK 4.57 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė, atlikęs turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti bešeimininkiu turtu negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais 11-1 (unikalus (duomenys neskelbtini)), 12-1 ir 12-2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 13-1 ir 13-2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir perduoti jas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pareiškime nurodė, jog šių negyvenamųjų patalpų nuosavybės teisė nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai bei kiti asmenys nepateikė jokių dokumentų ar kitokių įrodymų, kad jiems nuosavybės teise priklausytų šios patalpos ar kad jie jomis naudojosi. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį pareiškimą atmetė, pripažinęs ginčo patalpas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) visų butų priklausiniu ir konstatavęs, jog ginčo patalpos negali būti savarankišku nuosavybės teisės objektu, yra visų namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė, todėl negali būti pripažintos bešeimininkiu turtu (CK 4.57 str.). Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, tačiau teisėjų kolegija juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantas taip pat iš esmės teisingai nurodo, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas nėra įregistruotos, ką taip pat konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime: iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, jog ginčo negyvenamosioms patalpoms nuosavybės teisės nėra įregistruotos (b.l. 17-18, t.1), tai patvirtina ir nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylos duomenys (b.l. 76-90, t.1), iš kurių matyti, kad ginčo negyvenamosios patalpos nepriklauso nei vienam butui; 2008-02-08 Vilniaus miesto savivaldybės turto valdymo ir privatizavimo skyriaus rašte taipogi nurodyta, kad savivaldybei nuosavybės teisės į patalpas (duomenys neskelbtini) nėra įregistruotos (b.l. 8, t.1), o 2008-01-24 VĮ Valstybės turto fondo rašte nurodyta, kad ginčo patalpų pirmajame aukšte VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise nevaldo (b.l. 107, t.1). Tačiau, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo patalpų negalima pripažinti bešeimininkiu turtu dėl to, kad jose yra inžinerinė įranga, be kurios negali funkcionuoti gyvenamojo namo butai, todėl šios patalpos yra gyvenamojo namo priklausinys, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis visiems namo (duomenys neskelbtini) gyventojams ir negalintis būti savarankišku nuosavybės teisės objektu.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, jog ginčo patalpos yra namo (duomenys neskelbtini) priklausinys, nurodydamas, jog teismo konstatuota aplinkybė - kad jose yra inžinerinė įranga, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, o ginčo patalpos nepatenka nei į priklausinio, nei į bendrojo naudojimo patalpų sampratą. Tačiau pirmosios instancijos teismas savo išvadą, jog ginčo patalpos yra namo priklausinys, pagrindė, nurodydamas išsamius motyvus ir remdamasis byloje esančiais įrodymais bei kasacinio teismo praktika. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog antstolio I.Gaidelio 2010-05-18 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b.l. 75-84, t.2), priešingai nei teigia apeliantas, patvirtina faktą, jog ginčo patalpose eina namo komunikacijos ir kad patalpose yra įrengti vamzdynai. Be to aplinkybę, jog ginčo patalpose buvo ir yra įrengti miesto vandentiekis bei miesto kanalizacija, patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla bei Registrų centro išrašai (prijungtos civilinės bylos Nr.2-1826-130/06 b.l. 35, 37-38). Faktą, jog ginčo patalpose buvo ir yra vandentiekio bei nuotekų vamzdynai, iš kurių vanduo patenka į butus, taip pat kad yra šildymo vamzdynai, teismo posėdyje patvirtino ir suinteresuotieji asmenys - namo (duomenys neskelbtini) gyventojai. Suinteresuotieji asmenys O. Č. ir S. S. nurodė, jog seniau ginčo negyvenamosiose patalpose buvo įrengti bendrojo naudojimo tualetai, šiuos paaiškinimus patvirtina kadastrinio matavimo bylos duomenys (b.l. 7, t.1), iš kurių matyti, kad ginčo patalpoje 12-1 buvo įrengti tualetai. Tokiu būdu byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti aplinkybei, jog ginčo patalpose eina namo komunikacijos. Kadangi be energijos, vandens tiekimo, nuotekų šalinimo ir kitų inžinierinių tinklų pastatas – daugiabutis namas netenkintų gyventojų būsto poreikių, darytina išvada, jog ginčo patalpos, kuriose įrengta būtina inžinerinė įranga, vamzdynai, šiems poreikiams tenkinti, taip pat yra būtinos tam, kad galėtų tinkamai funkcionuoti gyvenamasis namas (pagrindinis daiktas). Funkcinis ryšys tarp ginčo patalpų ir gyvenamojo namo yra nuolatinio pobūdžio, kadangi energijos ir vandens tiekimas bei nuotekų šalinimas daugiabučiame name vyksta nuolatos. Šios aplinkybės sudarė pakankamą ir pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog negyvenamosios patalpos, dėl kurių kilęs ginčas ir kuriose buvo bei šiuo metu yra namo komunikacijos, atitinka priklausinio statusą (CK 4.19 str. 1 d.), kadangi be šių patalpų ir jose esančių vamzdynų negalėtų funkcionuoti pagrindinis daiktas – gyvenamasis namas ir jame esantys butai.

Bylos duomenys taip pat tvirtina, jog ginčo patalpos yra ne tik būtinos namo S.Skapo g. 10, Vilniuje tinkamam funkcionavimui, bet ir jomis naudojasi šio namo gyventojai. Be to, jog namo gyventojai (ar jų dalis) nuolat naudojasi jau minėta ginčo patalpose esančia inžinerine įranga, suinteresuotieji asmenys taip pat paaiškino, jog nurodytus vamzdynus prižiūrėjo ir tvarkė savo lėšomis: keitė patalpų duris, langus, kad neužšaltų jose esantys vamzdžiai. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentu, jog suinteresuotų asmenų pateikti duomenys - 2007 m. rugsėjo 27 d. sutartis Nr.X784, 2007 m. rugsėjo 27 d. pinigų priėmimo kvitas Nr.1081206, 2008 m. sausio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr.0560382, 2008 m. sausio 18 d. sąskaita-faktūra Nr.0002871, 2008 m. sausio 22 kasos pajamų orderio kvitas Nr.0001346, UAB „Senukų prekybos centras“ ir UAB „Vejuva“ kasos kvitai, besąlygiškai neįrodo, jog šiose sutartyse nurodyti darbai bei kvituose nurodytos medžiagos buvo skirti būtent ginčo patalpoms. Tačiau priešingai byloje taip pat nėra įrodyta. Tuo tarpu kiti civilinės bylos duomenys - antstolio 2010-05-18 faktinių aplinkybių protokolas, suinteresuotų asmenų paaiškinimai, tvirtina, kad namo gyventojai ginčo patalpose saugo daiktus (nors ir netvarkingai), patalpos yra užrakintos, raktus saugo namo gyventojai, dalyje patalpų įstatytos naujos durys, pakeisti langai. Taigi nurodyti duomenys liudija, kad namo (duomenys neskelbtini) gyventojai prižiūri ir naudojasi ginčo patalpomis, nors registre ir nėra įregistruota jų nuosavybės teisė į šia patalpas. Nors, kaip teigia apeliantas skunde, nagrinėjamoje byloje ir nėra taip svarbu, ar namo (duomenys neskelbtini) gyventojai rūpinasi ginčo patalpomis, nes pareiškėjas prašė teismo pripažinti ginčo patalpas bešeimininkiu daiktu ir todėl spręstinas klausimas dėl ginčo patalpų priklausymo nuosavybės teise, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas pernelyg susiaurina bešeimininkio daikto sampratą, kadangi CK 4.57 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Šia nuostata yra ginamas sąžiningas daikto valdytojas, kuris nėra ir dar netapo savininku, tačiau daiktą valdo kaip savo.

Apeliantas taip pat teigia, kad ginčo patalpos negali būti pripažintos namo (duomenys neskelbtini) priklausiniu, kadangi jos Nekilnojamojo turto registre suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir turi atskirus unikalius numerius. Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad nurodytos patalpos pagal savo teisinę prigimtį yra gyvenamojo namo butų priklausinys, kadangi priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nėra nustatyta kitaip.

Kadangi pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, jog ginčo patalpos yra gyvenamojo namo visų butų priklausinys, apelianto byloje paneigta nebuvo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios patalpos negali būti savarankišku nuosavybės teisės objektu ir todėl negali būti pripažintos bešeimininkiu turtu bei perleistos pareiškėjo nuosavybėn. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo patalpų, kaip priklausinio, perdavimas kitų asmenų (šiuo atveju – pareiškėjo) nuosavybėn, pažeistų namo bendraturčių teises, taip pat prieštarautų CK 4.14 straipsnio nuostatoms.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas pareiškimą, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.