Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-30 · Administracinė byla Nr. I-1322-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-30
Bylos Nr.
I-1322-162/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
K. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 30 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2016 m. birželio 13 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 4-9).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, be to, areštinės kameros buvo drėgnos, nevėdinamos, jose buvo prastas apšvietimas, o sanitarinis mazgas neatitiko elementarių higienos normų reikalavimų, neužtikrino privatumo. Kamerose tvyrojo pastovi smarvė, kamerų sienos apipelijusios, jose esančios kriauklės surūdijusios. Dėl kamerų drėgnumo išskalbti rūbai pasidengdavo pelėsiais. Nurodo, jog Klaipėdos AVPK areštinėje į dušą tekdavo eiti per skersvėjo pučiamus koridorius; be to, dušuose, kaip ir kamerose, nebuvo lentynėlių nei veidrodžių. Atkreipia dėmesį, jog pasivaikščioti per parą galėdavo išeiti tik vienai valandai.

Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis bei Konstitucijos 21 straipsnis.

Skunde taip pat nesutinka su senaties termino taikymu. Teigia, kad Klaipėdos AVPK administracija privalėjo pareiškėją supažindinti apie jo atžvilgiu taikomus teisės aktus bei apie daromus pažeidimus, tačiau šios pareigos neatliko. Pažymi, jog senaties terminas taikomas nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie teisės aktų pažeidimus jo atžvilgiu, t. y. pareiškėjas apie teisės aktų pažeidimus jo atžvilgiu sužinojo iš žiniasklaidos, televizijos bei kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tik 2016 m. sausio 10 d. Be to, anksčiau kreiptis į teismą negalėjo ir dėl to, kad asmenys, rašantys skundus, užsitraukia Klaipėdos AVPK administracijos nemalonę, t. y. prasideda tiek psichologinis, tiek fizinis spaudimas: Klaipėdos AVPK administracija pradeda persekioti, skirti nuobaudas ir kt.

Akcentuoja ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams senatis netaikoma.

Pareiškėjas K. B. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 32). Pareiškėjas nepareiškė noro dalyvauti 2016 m. birželio 13 d. 16.00 val. paskirtame teismo posėdyje.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 12-13) su pareiškėjo skundu nesutinka.

Atsiliepimu prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d. atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovės atstovas Klaipėdos AVPK iki šios dienos neprivalėjo ir neišsaugojo informacijos, susijusios su pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje minėtu laikotarpiu.

Atsakovės atstovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teigia, jog Klaipėdos AVPK areštinė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2002) nustatytus reikalavimus, kurie Klaipėdos AVPK areštinei galiojo ir pareiškėjo buvimo joje metu.

Nurodo, kad 2005 m. metais atlikta Klaipėdos AVPK areštinės 2-osios dalies rekonstrukcija, kuri atlikta vadovaujantis Higienos normos HN 37:2002 reikalavimais. Pažymi, jog areštinės kamerų tinkamumą eksploatacijai įrodo 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti eksploatuoti Klaipėdos AVPK areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 22 d. Klaipėdos AVPK areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, apšvietimas natūralus ir dirbtinis, langai skaidraus stiklo, kamerose yra lovos.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 24). Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d., atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo argumentas, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas, laikytinas nepagrįstu.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas ir išsiųstas 2016 m. kovo 9 d. (b. l. 10), o teisme gautas 2016 m. kovo 14 d., todėl yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už ginčo laikotarpį nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d., už kurį prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) būtų negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimų sąlygų. Šiuo atveju teigti, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Minėta, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik esant objektyvioms priežastims gali būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju pareiškėjo motyvai dėl to, kad nežinojo kokie teisės aktai jo atžvilgiu turėjo būti taikomi (ir tai sužinojo tik iš žiniasklaidos, televizijos ir kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tik 2016 m. sausio 10 d.), kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl to, kad bijojo patirti Klaipėdos AVPK administracijos psichologinį spaudimą, yra subjektyvios priežastys, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujinamas.

Pabrėžtina ir tai, jog Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresnysis specialistas 2016 m. kovo 29 d. tarnybiniame pranešime tarnybiniame pranešime „Dėl K. B. skundo“ nurodė, kad informacijos apie K. B. laikymą areštinėje laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d. pateikti negali, nes vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 (VŽ 32-1534) ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 bei Klaipėdos miesto (apskrities) vyriausiojo policijos komisariato 1990-2005 metų bylų nomenklatūromis, 2006-2013 metų dokumentacijos planais, jų pakeitimais ir papildymais dokumentai saugomi tris metus ir yra sunaikinti (b. l. 21). Klaipėdos AVPK taip pat pateikė 2013 m. gegužės 16 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-311 bei 2014 m. birželio 10 d. dokumentų naikinimo aktą Nr. 30-IL-510, kurie patvirtina, kad areštuotų asmenų bylos, apskaitos žurnalai ir kiti rašytiniai įrodymai yra sunaikinti (b. l. 14-18). Vadinasi, net ir atnaujinus ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d., įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti, ar minėtu laikotarpiu kalint Klaipėdos AVPK areštinėje buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra išlikę, todėl teismas dėl sunaikintų dokumentų negalėtų nustatyti objektyvios tiesos byloje ir šioje dalyje pareiškėjo skundo netenkintų. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovės atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą, teismas nevertina pareiškėjo laikymo sąlygas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 16 d., kadangi ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo atmetimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti savo išlaidų atlyginimą: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė