- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- 2-934/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Infigo“
- Suinteresuotas asmuo
- AB "Swedbank" Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius Kauno apskrities VMI AB SEB lizingas "Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras" Autolagūna Infigo
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės, Viginto Višinskio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Infigo“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties, kuria skundas tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. B2-1239-390/2012 pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Infigo“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Rezoliucinė dalis
Šalies argumentai
BUAB „Autolagūna“ kreditorius UAB „Infigo“ kreipėsi į teismą ir skundu prašė pripažinti neteisėtais, negaliojančiais ir panaikinti BUAB „Autolagūna“ 2011 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais buvo nuspręsta:
1. įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Autolagūna“ nuosavybės teise priklausančio turto komplekso, t.y. nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto (61 pozicijos), vertinimą. Įpareigoti administratorių užklausti ne mažiau kaip 5 nepriklausomus turto vertintojus apie turto komplekso, t.y. nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto, vertinimo atlikimo galimybę bei įkainius. Įpareigoti administratorių sudaryti turto vertinimo sutartį su agentūra, siūlančia mažiausius įkainius;
2. įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Autolagūna“ nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių vertinimą. Įpareigoti administratorių užklausti ne mažiau kaip tris nepriklausomus turto vertintojus apie transporto priemonių vertinimo atlikimo galimybę bei įkainius. Įpareigoti administratorių sudaryti turto vertinimo sutartį su agentūra, siūlančia mažiausius įkainius.
Nurodė, kad ginčijami nutarimai pažeidžia ne tik UAB „Infigo“, bet ir kitų BUAB „Autolagūna“ kreditorių interesus, kadangi vykdant šį nutarimą reikės bereikalingai mokėti turto vertintojams už suteiktas paslaugas, dėl to mažės bendras įmonės turtas. Kreditoriaus nuomone, nekilnojamojo turto objektų vertinimas yra nereikalingas, kadangi kiekvienais metais VĮ Registrų centras masinio vertinimo būdu nustato Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių/žemės sklypų vidutinę rinkos vertę, kurią neatlygintinai galima sužinoti VĮ Registrų centro internetiniame tinklalapyje. Kilnojamųjų daiktų vertę taip pat galima nustatyti be turto vertintojo paslaugų, atsižvelgiant į šių kilnojamųjų daiktų įsigijimo kainą, nurodytą pirkimo dokumentuose, bei šių daiktų nusidėvėjimą. Bendrovės kilnojamasis turtas turėjo būti įvertintas Juridinių asmenų registrui teikiant balansą. Apie „Swedbank“ AB nutarimo projektą kreditoriui UAB „Infigo“ nebuvo žinoma, kadangi trečiu darbotvarkės klausimu buvo nurodytas kitoks nutarimo projektas.
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi skundą tenkino iš dalies ir panaikino BUAB „Autolagūna“ 2011 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo nuspręsta įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Autolagūna“ nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių vertinimą, įpareigoti administratorių užklausti ne mažiau kaip tris nepriklausomus turto vertintojus apie transporto priemonių vertinimo atlikimo galimybę bei įkainius, įpareigoti administratorių sudaryti turto vertinimo sutartį su agentūra, siūlančia mažiausius įkainius.
Teismas nurodė, kad iš anksto nežinodamas šioje byloje ginčijamo nutarimo svarstymo ir priėmimo trečiuoju darbotvarkės klausimu, kreditorius negalėjo įvertinti dalyvavimo tokiame susirinkime svarbos ir pasekmių, o nedalyvaudamas jame, - pareikšti prieštaravimų dėl ginčijamo nutarimo.
Kita vertus, teismas pažymėjo, kad, nors teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant šio turto pardavimo kainas, tačiau teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams. Nagrinėjamu atveju kreditoriai išreiškė valią kreiptis į turto vertintojus dėl parduodamo turto vertės nustatymo, o pirmosios instancijos teismas pritarė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų objektų registro nustatyta vidutinė rinkos vertė ne visada atitinka konkretaus daikto rinkos vertę, todėl kreditorių nutarimai, kuriais nuspręsta prieš parduodant bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą atlikti šio turto vertinimą, nepažeidžia kreditorių interesų, o priešingai, - užtikrina, jog įmonei priklausantis turtas bus parduodamas už didžiausią įmanomą kainą ir tuo pačiu sudaro sąlygas kuo didesniam kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Teismas sprendė, kad nenustačius kreditorių balsų skaičiavimo tvarkos pažeidimo bei nutarimo dėl nekilnojamojo turto vertinimo neteisėtumo, kreditoriaus skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nuspręsta įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Autolagūna“ nuosavybės teise priklausančio turto komplekso, t. y. nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto (61 pozicijos), vertinimą, įpareigoti administratorių užklausti ne mažiau kaip 5 nepriklausomus turto vertintojus apie turto komplekso, t. y. nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto, vertinimo atlikimo galimybę bei įkainius, įpareigoti administratorių sudaryti turto vertinimo sutartį su agentūra, siūlančia mažiausius įkainius), atmestinas kaip nepagrįstas.
Atskiruoju skundu trečiasis asmuo UAB „Infigo“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas UAB „Infigo“ skundo reikalavimas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti atmestą skundo reikalavimą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Kauno apygardos teismas rezoliucinėje 2012 m. vasario 2 d. nutarties dalyje nenurodė, kad vienas iš pareiškėjo reiškiamų reikalavimų yra atmetamas, nors atitinkamas išvadas teismas yra padaręs nutarties motyvuojamojoje dalyje, todėl teismas padarė CPK 270 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimą.
2. BUAB „Autolagūna“ priklausančio nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto vertinimas nėra reikalingas, nes tokiu būdu (individualus turto vertinimas brangiai kainuoja) būtų mažinamas bankrutuojančios įmonės turtas. Tuo tarpu masinio vertinimo būdu nustatytų duomenų objektyvumą patvirtina tai, kad remiantis VĮ Registrų centro nustatytomis nekilnojamojo turto vidutinėmis rinkos vertėmis yra nustatomas mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis, valstybinės žemės nuomos mokestis ir kiti mokesčiai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Autolagūna“ prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto nurodytas nutarties rezoliucinės dalies trūkumas nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį. Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė, kuri nustatoma masiniu turto vertinimo būdu, gali ženkliai skirtis nuo individualios turto rinkos vertės (atsižvelgiant į nusidėvėjimą, rinkos pokyčius, vertinimo laiką ir pan.), o individualiu turto vertinimu siekiama apsaugoti kreditorių interesus, užtikrinant kuo objektyvesnį skolininko turto įvertinimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo „Swedbank“ AB prašo Kauno apygardos tesimo 2012 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad už skundžiamą nutarimą balsavo kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 85,87 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, o turto vertinimas užtikrina, kad bankrutuojančiai įmonei priklausantis turtas bus parduodamas už didžiausią įmanomą kainą ir taip bus patenkinta daugiau kreditorių reikalavimų.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamu atveju ginčijamas BUAB „Autolagūna“ kreditorių susirinkimo 2011 m. gruodžio 8 d. priimtas nutarimas antruoju darbotvarkės klausimu, t. y. nutarimas įpareigoti administratorių atlikti BUAB „Autolagūna“ nuosavybės teise priklausančio turto komplekso, t.y. nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto (61 pozicijos), vertinimą, įpareigoti administratorių užklausti ne mažiau kaip 5 nepriklausomus turto vertintojus apie turto komplekso, t. y. nekilnojamojo turto ir ilgalaikio kilnojamojo turto, vertinimo atlikimo galimybę bei įkainius, įpareigoti administratorių sudaryti turto vertinimo sutartį su agentūra, siūlančia mažiausius įkainius. Bankroto bylose visuomet egzistuoja viešasis interesas ginti įmonės kreditorių interesus, todėl teismas visuomet privalo būti aktyvus ir neapsiriboti kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo teisėtumo atsižvelgiant vien į ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies nuostatas (nutarimų priėmimo daugumos principu) patikrinimu. Taigi teismas, nepriklausomai nuo to, ar kreditorių susirinkimo nutarimui pritarė daugumą finansinių reikalavimų turintys kreditoriai, nagrinėdamas kreditoriaus skundą privalo, visų pirma, patikrinti, ar ginčijamas nutarimas nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, atsižvelgiant į bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2281/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-434/2012).
Iš atskirojo skundo argumentų aišku, kad prieštaraudamas ginčijamam kreditorių nutarimui dėl turto vertinimo (antruoju BUAB „Autolagūna“ 2011 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimu), mažės galimybės patenkinti finansinius reikalavimus bankroto yloje, nes dalis lėšų turės būti skirta vertinimo paslaugoms apmokėti. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad turto įvertinimo išlaidos priskiriamos bankroto administravimo išlaidoms (Įmonių bankroto įstatymo – toliau ĮBĮ) 36 str. 3 d.), kurios apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, įskaitant ir gautų pardavus įkeistą turtą (ĮBĮ 36 str. 1 d.), o absoliuti dauguma nekilnojamojo turto (išskyrus automobilių stovėjimo aikštelę ir aptvėrimus (19 b. l.) bei kilnojamojo turto (išskyrus biuro baldus (20 b. l.), dėl kurio priimtas ginčijamas nutarimas, yra įkeistas didžiausiam kreditoriui „Swedbank“ AB. Tokiu būdu absoliuti daugumo turto vertinimo išlaidų bus dengiama iš lėšų, gautų pardavus kreditoriui „Swedbank“ AB, kuris pasisako už turto vertinimą, įkeistą turtą. Tiesa, ĮBĮ 34 straipsnyje numatyta, jog tuo atveju, jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau iš VĮ Registrų centro pateikiamų duomenų (CPK 179 str. 3 d.) aišku, kad kreditoriui „Swedbank“ AB įkeisto BUAB „Autolagūna“ priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertė, nustatyta masinio turto vertinimo būdu, yra daug mažesnė negu įkaito turėtojo finansinis reikalavimas (13, 91 – 94 b. l.). Tokiu būdu nustačius „Swedbank“ AB įkeisto nekilnojamojo turto pradinę nekilnojamojo turto kainą tokią, kokia nurodyta VĮ Registro centro, ir tokia kaina minėtą turtą pardavus (ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p.), didelė dalis įkaito turėtojo finansinio reikalavimo liktų nepatenkinta, dėl ko antros ir trečios eilės kreditorių reikalavimų (tokiu kreditoriumi taptų ir „Swedbank“ AB iš įkeisto turto nepatenkintoje reikalavimo dalyje) tenkinimas būtų dar labiau apsunkintas. Be to, realios turto vertės nustatymas turi aiškios įtakos ir sėkmingoms varžytinėms parduodant turtą. Atitinkamai nelaikytinas pažeidžiančiu kreditorių teisių ir ginčijamas nutarimas dėl ilgalaikio kilnojamojo turto, kurio absoliuti dauguma yra įkeista (19, 20 b. l.), vertinimo, nes dalies vertintino turto šiuo metu nurodyta likutinė vertė yra ypač maža (net 22 iš 61 vertintinų kilnojamųjų daiktų vertė nurodyta 1 Lt).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas kreditorių nutarimas antruoju BUAB „Autolagūna“ 2011 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimu, užtikrina siekio, jog įmonei priklausantis turtas būtų parduotas už didžiausią įmanomą kainą, įgyvendinimą ir tuo pačiu sudaro sąlygas kuo didesniam kreditorinių reikalavimų patenkinimui, dėl ko naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo. Tuo tarpu, nors apeliantas taip pat nurodo, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodyta, jog vienas iš pareiškėjo reikalavimų atmetamas, tačiau ir pats pripažįsta tai esant konstatuota motyvuojamojoje nutarties dalyje, dėl ko naikinti skundžiamos nutarties dalies dėl minėto argumento taip pat nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartį nepakeistą.