Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui J. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo ir išlaikymo priteisimo, taip pat pagal atsakovo J. K. priešieškinį ieškovei G. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovė – prašė skundą atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas naujas įrodymas – vokas (b.l. 118, t.2).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo J. K. apeliacinio skundo ribose: apeliantas skundžia tik dalį teismo 2007-10-17 sprendimo, t.y. nesutinka su santuokos nutraukimu dėl atsakovo kaltės, su ieškovei priteistu 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimu, su 14920,50 Lt piniginių lėšų, esančių atsakovo banko sąskaitoje, ir virtuvės baldų komplekto „Uošvė“ (200 Lt vertės) bei virtuvinio stalo su kėdėmis (180 Lt vertės) priteisimu ieškovei. Likusioje dalyje sprendimą prašo palikti nepakeistą. Todėl teisėjų kolegija neskundžiamoje dalyje sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu (CPK 320 str.).

Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvada, kad šalių santuoka iširo tik dėl jo (atsakovo) kaltės, nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, kadangi jie nesugebėjo gyventi kartu ir pateisinti vienas kito lūkesčių. Be to apelianto nuomone, nutarimai atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą ir specialisto išvados, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad santuoka iširo dėl atsakovo žiauraus elgesio, neįrodo, jog atsakovas smurtavo sutuoktinės atžvilgiu, kadangi nutarimuose nėra konstatuotos objektyvios ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, o specialisto išvados nepatvirtina, kad sužalojimus padarė būtent atsakovas. Teismas taip pat neatsižvelgė į kitais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, kad atsakovas nėra agresyvus, jog ieškovė atsakovu nesirūpino ir nebuvo jam lojali. Tačiau teisėjų kolegija sutikti su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2004 (bylų kategorija 69.3) suformavo vieningą praktiką aiškinant ir taikant materialinės teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, ieškovė nurodė, kad atsakovas šeimą paliko dėl kitos moters, nesirūpino nei ieškovė, nei jų buto išlaikymu, grubiai ir nepagarbiai elgėsi su ieškove, naudojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Pagrindiniai ieškovės įrodymai, pagrindžiantys jos nurodytas aplinkybes, buvo Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Naujininkų policijos nuovados 2001-11-16 ir 2002-03-12 nutarimai atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą (b.l. 15-17, t.1) ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto 2006-03-14 ir 2006-05-12 specialisto išvados (b.l. 62-63, t.1), liudytojų parodymai. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad šie ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina ieškinyje nurodytų aplinkybių.

Iš byloje esančių 2001-11-16 ir 2002-03-12 nutarimų, kuriais atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, matyti, kad tyrimai buvo atliekami, gavus ieškovės pareiškimus apie tai, kad apeliantas (atsakovas) ją sumušė. Abiejų tyrimų metu nustatyta, jog tarp sutuoktinių buvo kilęs konflikas dėl priešiškų asmeninių santykių. 2001-11-16 nutarime nurodyta, kad kaimynai paliudijo, jog šalių bute vyko konfliktas, o teismo medicinos aktas patvirtino, kad ieškovei buvo padarytas lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Šiame nutarime konstatuota, jog sužalojimas padarytas galimai įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku (2001-11-09). Tiek 2001-11-16, tiek 2002-03-12 nutarimais buvo atsisakyta kelti baudžiamąsias bylas, kadangi atsakovo veikoje nebuvo nusikaltimų, numatytų BK 206, 225, 227, 271 straipsniuose sudėties, kartu ieškovei buvo išaiškinta, kad dėl padaryto lengvo kūno sužalojimo (BK 116 str.) ji gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, kadangi dėl nusikaltimų, numatytų BK 116 straipsnyje, baudžiamąsias bylas kelia teisėjas pagal nukentėjusiojo skundą ir jas nagrinėja be parengtinio tyrimo. Taigi baudžiamąsias bylas 2001-11-16 ir 2002-03-12 nutarimais atsisakyta iškelti ne dėl to, kad nebuvo nustatyta, jog atsakovas smurtavo ieškovės atžvilgiu, bet dėl to, kad įstatymas nenumato ikiteisiminio tyrimo atlikimo privataus kaltinimo bylose. Taigi, nutarimuose atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog tarp sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) kilusių konfliktų metu ieškovė abu kartus buvo sužalota, t.y. jos atžvilgiu atsakovas naudojo smurtą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovės pateiktos 2006-03-14 ir 2006-05-12 specialisto išvados nepatvirtina, jog šiose išvadose minimus sužalojimus ieškovei padarė būtent atsakovas, kadangi nėra pagrindo netikėti šiose išvadose užfiksuotomis ieškovės nurodytomis įvykių aplinkybėmis, kurias, nors ir netiesiogiai, patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai. Atsakovas nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad jis smurto ieškovės atžvilgiu nenaudojo (CPK 178 str.). Apeliantas teigia, kad minėtuose dokumentuose užfiksuoti atsakovo žiauraus elgesio su ieškove įvykiai įvyko tuo metu, kai šalių santuoka buvo faktiškai nutrūkusi, tačiau ši aplinkybė nepaneigia netinkamo atsakovo, kaip sutuoktinio elgesio, kadangi nurodytų įvykių metu šalys buvo sutuoktiniai ir vienas kito atžvilgiu turėjo vykdyti įstatyme (CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 str.) numatytas sutuoktinių pareigas. Atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, t.y. žiauriai elgėsi su ieškove, kas buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės (CK 3.60 str. 3 d.).

Atsakovo nuoroda į konstitucinę nuostatą (LR Konstitucijos 31 str. 1 d.), kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nagrinėjamu atveju netaikytina, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas atsakovo kaltumo klausimas baudžiamosios teisės prasme. Tuo tarpu teismo sprendimas civilinėje byloje pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šiuo atveju žiauraus atsakovo elgesio su ieškove faktas galėjo būti nustatytas visomis CPK 177 straipsnyje numatytomis priemonėmis, tarp kurių yra ir rašytiniai įrodymai, ir šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, konstatuojant atsakovo kaltę, t.y., jog atsakovas smurtavo ieškovės atžvilgiu, yra pilnai įrodytas nutarimais atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, specialistų išvadomis, ieškovės paaiškinimais ir liudytojos N. S. parodymais. Atsakovas, nors apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau ieškovės kaltės (kad ji nesirūpino atsakovu, nebuvo jam lojali, elgėsi su juo netinkamai ir pan.) neįrodė (CPK 178 str.). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad L. N. yra atsakovo dukra, o ne meilužė, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi šalių santuoka nėra nutraukta dėl neištikimybės.

Apelianto argumentas, kad ieškovė pradiniame ieškinyje, pateiktame teismui 2006-02-08, nenurodo, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, neatitinka faktinių aplinkybių ir šio ieškinio turinio, kuriame yra aiškiai ir suprantamai išdėstytos aplinkybės apie santuokos iširimą dėl atsakovo kaltės, jo netinkamo elgesio su ieškove.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus bei liudytojų parodymus, patvirtinančius, kad jis nėra agresyvus. Tačiau CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, konstatuojant atsakovo kaltę, yra priimtas esant įrodymų pakankamumui, išnagrinėjus jų visetą.

Nutraukęs šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, atlyginimo, ir priteisė ieškovei iš atsakovo 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, sudaro dvasiniai sutuoktinio išgyvenimai, jo patirtas fizinis ar emocinis skausmas dėl neteisėtų ar amoralių kito sutuoktinio veiksmų, kuriais pasireiškė jo kaltė ir pan. (CK 6.250 str.). Nagrinėjamoje byloje nurodytos aplinkybės buvo konstatuotos ir atsakovas, prašydamas neturtinės žalos nepriteisti, jų nepaneigė.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje dėl 29841 Lt indėlio atsakovo sąskaitoje, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, padalijimo lygiomis dalimis tarp abiejų sutuoktinių, pažeidė CK 3.127 straipsnio 2 dalį, 1.5 straipsnio 4 dalį, 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 1.93 straipsnio 6 dalį. Apelianto įsitikinimu, jis į bylą pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyta pinigų suma (indėlio suma) yra jam dukters, gyvenančios Izraelyje, dovana, todėl turi būti pripažinta asmenine jo nuosavybe ir nedalintina tarp sutuoktinių. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, jog nurodytos materialinės teisės normos pažeistos nebuvo.

Apeliantas iš esmės teisingai nurodo, kad vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, jog dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium (CK 3.127 str. 2 d.). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju būtent ši teisės norma ir turėjo būti taikoma, kadangi nei ieškovė ieškinyje (čia 29841 Lt indėlis laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe), nei atsakovas priešieškinyje (čia 29841 Lt indėlis laikomas asmenine dovana – CK 3.89 str. 1 d. 2 p.) tokio prašymo nepareiškė ir pirmosios instancijos teismas šio klausimu nurodytuoju aspektu nenagrinėjo. Dėl to toks prašymas negali būti nagrinėjamas ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Be to minėtoje normoje (CK 3.127 str. 2 d.) yra įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga dalinti tik turtą, bendrai įgytą iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, ir šia teise konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo. Todėl ir apeliantas negali ja remtis, kaip imperatyvia ir teismą įpareigojančia teisės norma.

Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kadangi būtent šiais principais vadovaujantis ir buvo priimtas teismo sprendimas, o apeliantas neįrodė priešingai.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl 29841 Lt indėlio pripažinimo jo asmenine nuosavybe dėl neįrodytumo. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad teismas pažeidė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 1.93 straipsnio 6 dalį. Tačiau sutikti su apeliantu nėra pagrindo, nes byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog piniginės lėšos atsakovo buvo gautos dovanų. Ieškovė byloje laikosi pozicijos, kad šios lėšos buvo užgyventos per visą šalių santuoką, dar iki to laiko, kol šalys pradėjo gyventi atskirai. į bylą pateikta bankų informacija ir bankuose esančių sąskaitų išrašai (b.l. 141-152, t.1) tvirtina, kad atsakovo vardu atidarytose sąskaitose vyko pinigų judėjimas, kad tą pačią dieną (2003-04-03), kada buvo atidaryta terminuoto indėlio 29841 Lt sumai sąskaita, panaši suma buvo nuimta nuo kitos sąskaitos ir t.t. Tuo tarpu į bylą nebuvo pateikti jokie leistini ir pakankami įrodymai, kad teismo padalintos piniginės lėšos buvo atsakovui padovanotos – teismas padarė priešingą išvadą: kad šis piniginis indėlis nebuvo atsakovui dovanotas, kadangi dovanojimo sandoris nėra sudarytas raštu, o įstatymas neleidžia jo įrodinėti liudytojų parodymais. CK 1.93 straipsnio 6 dalis nustato atvejus, kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sandorio sudarymo faktą. Šia teisės norma, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir privalėjo vadovautis, nustatant piniginio indėlio dovanojimo faktą, kadangi byloje yra kitų netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų (dukros parašytas patvirtinimas, atsakovo pakvitavimas), sandorio nebuvo įmanoma įforminti raštu, nes dukra gyvena užsienyje, pinigines lėšas atsakovui dovanojo dukra, o ne svetimas žmogus, šiam turtui nereikalinga teisinė registracija, pinigai buvo perduoti senyvo amžiaus tėvui paremti, tokie sandoriai praktikoje dažniausiai nėra įforminami raštu. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Atsakovo minimi rašytiniai sandorio sudarymo įrodymai – dukros J. K. parašytas patvirtinimas ir atsakovo pakvitavimas (b.l. 189-194, t.1) negali būti vertinami kaip kitokie rašytiniai, nors ir netiesioginiai sandorio sudarymo įrodymai CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme, kadangi šiuos raštelius pasirašę asmenys - tėvas ir dukra yra akivaizdžiai tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, be to, kaip teigia pats atsakovas, yra labai artimi, todėl neabejotinai yra šališki. Be to J. K. raštelis yra surašytas atsakymo į advokato paklausimą forma (tai matyti ir iš apeliacinės instancijos teismui pateikto voko, adresuoto advokatui) ir jau po to, kai tarp šalių prasidėjo teisminis procesas dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, todėl ir dėl šios priežasties jis negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas. Atsakovo surašytas pakvitavimas dėl pinigų gavimo fakto, nors ir pasirašytas 2003-03-25 data, taip pat kelia pagrįstų abejonių jau vien dėl to, kad prieštarauja kitiems apelianto argumentams, kur jis nurodo, kad senyvo amžiaus tėvams tikslu juos finansiškai paremti dovanojimo sandoriai paprastai raštu nesudaromi. Visos šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą nepripažinti nurodytų raštelių rašytiniais, nors ir netiesioginiais dovanojimo sandorio sudarymo įrodymais, kaip tai numato CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punktas (CPK 185 str., CK 1.5 str.).

Kitas atsakovo argumentas, jog dovanojimo sandorio įforminti raštu nebuvo galima dėl objektyvios priežasties, kadangi atsakovo dukra J. K. gyvena Izraelyje, o jis – Lietuvoje, taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas, nes CK 6.192 straipsnio 2 dalis paprastą rašytinės formos sandorį leidžia sudaryti ne tik surašant ir pasirašant vieną dokumentą, bet ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis ir t.t. Tokias objektyvias galimybes turėjo ir atsakovas bei jo dukra, nors gyvenantys skirtingose valstybėse, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.

Dar vienas atsakovo argumentas, kad pinigines lėšas jam padovanojo ne svetimas žmogus, o dukra, taip pat neatleidžia jo nuo pareigos pateikti tinkamai įformintą dovanojimo sandorį. Be to ši aplinkybė, kaip jau buvo minėta, sudaro pakankamą pagrindą nepripažinti apskritai dovanojimo sandorio sudarymo fakto, kadangi artimi giminaičiai (tėvas ir dukra) turi akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi.

Apeliacinio skundo motyvas, kad atsakovui buvo padovanotas ne turtas, kuriam būtina teisinė registracija, o pinigai, kurių nuosavybės perdavimas (dovanojimas) faktiškai galimas ir šio fakto neįforminus raštu, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas, kadangi CK 6.469 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog sutartis, kai dovanojama didesnė kaip 5000 Lt suma, turi būti rašytinės formos.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas priteisė ieškovei virtuvės baldų komplektą ir virtuvinį stalą su kėdėmis (viso 380 Lt vertės). Apeliantas teigia, kad priteisus jam butą, jam turi būti priteisti ir šio buto virtuvėje esantys baldai. Teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Pirmosios instancijos teismas, dalindamas šalių santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, šios nuostatos laikėsi – atsižvelgė į dalintino turto vertę ir beveik nenukrypo nuo jungtinės nuosavybės lygių dalių principo (CK 3.117 str. 1 d.). Atsakovo teiginys, kad jam priteisus butą, jam turi būti priteisti ir šio buto virtuvėje esantys baldai, yra nepagrįstas jau vien dėl to, kad būtų nukrypta nuo lygių dalių principo, dalijant turtą natūra. Be to byloje nėra duomenų, kad nurodyti baldai būtų sukomplektuoti taip, kad tiktų tik buto, kuris paliktas atsakovui, virtuvei. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jie būtų integruoti ir negalėtų būti paimti iš atsakovui priteisto buto virtuvės, nepadarant žalos jokiam kitam turtui. Todėl, nesant jokių objektyvių priežasčių, nėra pagrindo priteisti minimus baldus atsakovui, o tuo pačiu ir pakeisti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas tiek ieškinį, tiek priešieškinį nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.