- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-30
- Bylos Nr.
- I1-1319-402/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02940-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 15000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1–2) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje atliko kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2020-03-20 iki 2020-11-19. Kamerose buvo per mažai gyvenamojo ploto, taip pat jį mažino kamerose esantis inventorius, sanitarinis mazgas. Kameroje neveikė iškvietimo mygtukas, radijo taškas. Įstaigoje nebuvo organizuojamos socialinės reabilitacijos programos. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos laisvai judėti, kaupdavosi vanduo, nes nebuvo kritulių šalinimo sistemos. Paaiškino, jog daug kartų teko duše maudytis po šaltu vandeniu, kadangi karštas vanduo greitai pasibaigdavo. Be to, duše neužtikrinamas asmens privatumas. Kameroje nebuvo natūralaus apšvietimo, nepatekdavo oras, neidavo išvėdinti, nes ant lango buvo grotos. Langas negali atsiverti, kadangi yra iš abiejų pusių uždėtos grotos. Kamerose netinkama temperatūra ir žiemą ir vasarą. Kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsidžiovinti rūbus. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 6-9) nurodė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija visose gyvenamosiose patalpose, o taip pat galima ir ventiliacija per langus. Nurodė, jog langai Kybartų sektoriuje kamerų tipo patalpose atitinka teisės aktuose numatytus įrengimo reikalavimus. Pareigūnų iškvietimo mygtukai visose gyvenamosiose patalpose veikė. Pasivaikščiojimo kiemelių plotai nėra reglamentuojami teisės aktuose. Dušuose visada tiekiamas karštas vanduo. Teisės aktuose nėra reikalavimo įrengti dušuose pertvaras, todėl pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos. Kamerose buvo įrengtas visas reikiamas inventorius. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras jokių higienos normos pažeidimų pataisos namuose nenustatė. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus ar fizinius negalavimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais Marijampolės PN Kybartų sektoriuje laikotarpiu nuo 2020-03-20 iki 2020-11-19, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą kildina iš to, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriuje ginčo laikotarpiu nuo 2020-03-20 iki 2020-11-19 buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 105 straipsnio 4 punkte įtvirtinta, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI1-563-621/2021 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02426-2020-2) pagal M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Skunde pareiškėjas, be kita ko, neturtinę žalą kildino, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriuje laikotarpiu nuo 2020-03-20 iki 2020-10-02 buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose administracinėje byloje Nr. eI1-563-621/2021 sprendimo paskelbimas atidėtas 2021 m. balandžio 1 d.
Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI1-563-621/2021 ginčo laikotarpis iš dalies sutampa su nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu, už kurį yra prašoma priteisti neturtinę žalą dėl tos pačios aplinkybės – buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, paaiškėjus, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose šiuo metu nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020-03-20 iki 2020-10-02 (buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto) yra paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 105 str. 4 p.).
Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), o 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-10-02 iki 2020-11-19 bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 8 ir Nr. 13, kuriose jam teko 3,95 kv. m ir 3,90 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 34, 79). Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas atsakovo pateiktais duomenimis vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo. Šioje administracinėje byloje konstatuotina, kad minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl šio pobūdžio pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Taigi, nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad kamerose nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnus, nes neveikė iškvietimo mygtukas, neveikė radijo taškas.
Ginčo laikotarpiu galiojusiose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse yra numatyta, jog nuteistiesiems užrakinamiems gyvenamuosiuose aukštuose, gyvenamosiose patalpose (kamerose) arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pareigūnus. Analogiškai pareigūnų iškvietimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15.2 punktas. Taisyklių 16.11 punkte reglamentuota, jog kamerose įrengiamas radijo taškas, ir Taisyklių 13.10. punkte reglamentuota, jog drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuose kambariuose įrengiamas radijo taškas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenimis, pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020-09-22 skundą (b. l. 18) dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko ir radijo taško neveikimo kameroje. Marijampolės PN 2020-10-27 atsakyme Nr. 20/07-1610 į pareiškėjo skundą nurodė, jog KTP ir drausmės grupės dalyje gyvenamųjų patalpų radijo transliacijos ir pareigūno iškvietimo įrenginių neveikia, kadangi buvo nuteistųjų sugadinta. Atlikus šios sistemos remonto paslaugos viešąjį pirkimą, įrenginiai bus remontuojami (b. l. 16). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema buvo atnaujinta 2016 metais. Ši sistema yra nuteistųjų nuolatos gadinama ir niokojama. Pastebėjus sugadinimus ar nuteistiesiems informavus apie tai, įrengimai yra kaip galima greičiau suremontuojami.
Atsakovės atstovui pripažinus, kad radijo transliacijos ir pareigūnų iškvietimo sistema veikia ne visada, tai leistų konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimą, tačiau, vertindamas šį byloje nustatytą pažeidimą neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aspektu, teismas atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas (neveikė) pareigūnų iškvietimo mygtukas, radijo taškas, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų (žr. LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015, 2016 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-756/2020).
Nagrinėjamu atveju šį pažeidimą pareiškėjas siejo su tuo, kad tenka daužyti į duris, kol pareigūnai išgirs jo kvietimą, pareigūnas ne visada išgirsdavo ir ateidavo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, bendro pobūdžio. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šio pažeidimo atvejų, susijusių su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimų, todėl, nesant tokių duomenų, niekuo nepagrįstų, deklaratyvių pareiškėjo argumentų pagrindu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti. Pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti radijo tašku ar radijo prietaisu vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skundėsi, jog pataisos namuose nevykdomos socialinės reabilitacijos programos.
Lietuvos respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 136 straipsnyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Teisę dalyvauti šiame darbe turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Socialinės reabilitacijos programas ir jų vykdymo tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklės.
Žemesnės instancijos teismas
Nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nepaaiškino ir visiškai nedetalizavo, kokiose reabilitacijos programose pageidavo dalyvauti, tačiau jam buvo neleista. Teismas pažymi, jog pagal BVK 145 straipsnį, nuobaudas kamerų tipo patalpose atliekančių nuteistųjų teisės yra apribotos, todėl jiems nenumatyta galimybė dalyvauti pataisos namuose organizuojamose laisvalaikio užimtumo programose. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui buvo nepagrįstai ribojama galimybė dalyvauti jo pageidaujamose socialinės reabilitacijos programose, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.
Pareiškėjas skundėsi, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos laisvai judėti, kaupdavosi vanduo, nes nebuvo kritulių šalinimo sistemos.
Nors pareiškėjas teigia, kad kiemeliai buvo per maži, teisės aktuose nereglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.
Atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo kritulių šalinimo sistemos. Pažymėtina, kad dėl šios aplinkybės pareiškėjas buvo kreipęsis į pataisos namų administracija (b. 1. 11), kuri pareiškėjui pateiktame rašte (b. 1. 10) pripažino, jog kritulių šalinimo sistemos kiemeliuose nėra bei klaidingai nurodė, jog toks reikalavimas teisės aktuose nenumatytas. Teismas pažymi, kad Eksploatavimo taisyklių 19 punkte imperatyviai nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas pagrįstu.
Pareiškėjas skundėsi, jog daug kartų teko duše maudytis po šaltu vandeniu, kadangi karštas vanduo greitai pasibaigdavo, be to, duše neužtikrinamas asmens privatumas.
Bylos duomenimis, pareiškėjas Marijampolės PN administracijai pateikė 2020-04-02 skundą (b. l. 13) dėl karšto vandens dušuose, kuriame nurodė, kad 2020-04-01 duše buvo šaltas vanduo. Marijampolės PN 2020-04-28 atsakyme Nr. 20/07-639 į pareiškėjo skundą nurodė, jog balandžio 1 d. daugiau nusiskundimų ar informacijos dėl 6 būrio dušuose bėgančio žemos temperatūros vandens negauta nei iš nuteistųjų, nei iš pareigūnų (b. l. 12).
Higienos normos 134:2015 18 punktas numato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, be to Higienos normos 134:2015 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad karštas vanduo į dušus teikiamas tinkamai, o esant katilinės avarijų ir remontų atvejams nuteistiesiems būna sudaryta galimybė praustis duše iš karto po sutrikimų pašalinimo. Be to, nuteistiesiems atliekantiems bausmę Marijampolės PN visada yra suteikiamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad duše neužteko karšto vandens, atmestini kaip neįrodyti.
Pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo, todėl nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas turi būti vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į išdėstyta, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsidžiovinti rūbus.
Higienos normos HN 134:2015 40 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose gyvenančių nuteistųjų patalynė ir drabužiai yra skalbiami bei džiovinami centralizuotai įstaigos skalbykloje pataisos namų direktoriaus patvirtinta tvarka; tą pačią dieną, kai nuteistiesiems pagal patvirtintą grafiką suteikiamas dušas, skalbiama ir patalynė bei drabužiai. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais atsakovės atstovo paaiškinimais. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją skundais, kad jam nebuvo sudaryta galimybė išsidžiovinti rūbus.
Pareiškėjas teigė, kad kameroje nebuvo natūralaus apšvietimo, nepatekdavo oras, neidavo išvėdinti, nes ant lango buvo grotos. Langas negali atsiverti, kadangi yra iš abiejų pusių uždėtos grotos. Kamerose netinkama temperatūra ir žiemą ir vasarą.
Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas nurodė, jog kamerose vėdinimas vykdomas per įrengtą šachtinę ištraukiamą ventiliaciją. Spręstina, jog atsakovas užtikrina tinkamą patalpų vėdinimą.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.9 punktą, kamerų langai gali būti uždengiami apsauginėmis grotomis, todėl pareiškėjo argumentai dėl ant langų pritvirtintų perteklinių grotų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Atsakovės atstovas nurodė, kad reikiama temperatūra Marijampolės PN nuolat palaikoma veikiančios katilinės pagalba, o tinkama ventiliacija užtikrinta galimybe atidarant langus bei įrengta ventiliacija. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Teismas vertina, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P736-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikė.
Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Teismo vertinimu, byloje nepaneigtos aplinkybės, jog pasivaikščiojimo kiemų kamerose nėra įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Nustatytas pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo trūkumas - kritulių šalinimo sistema - teismo vertinamas kaip mažareikšmis, kadangi šis trūkumas aktualus tik tam tikru metų laiku ir tik esant prastoms oro sąlygomis, be to, pareiškėjas turėjo teisę atsisakyti eiti pasivaikščioti, jei jo netenkino oro sąlygos. Be to, vadovaujantis bendruoju protingumo principu, galimai susidariusios balos pasivaikščiojimo kiemeliuose po lietaus, objektyviai vertinant, negalėjo sukelti pareiškėjui didelio masto, negrįžtamų, ilgalaikių neigiamų pasekmių, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 105 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje sąlygas.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Skundo reikalavimą dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2020-03-20 iki 2020-10-02 (buvo laikomas kamerų tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto) palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.