Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-794-134/2014Teisėja Kristina LatožienėProcesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-50-3-00005-2014-1

2014 m. gruodžio 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintosios Z. J. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo :

Z. J. pagal BK 155 str. 1 d. dėl G. B. įžeidimo 2013-10-23 ir pagal BK 155 str. 1 d. dėl G. B. įžeidimo 2014-03-12 išteisinta, nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

G. B. pagal BK 155 str. 2 d. dėl neviešo Z. J. įžeidimo 2013-10-23 ir pagal BK 155 str. 2 d. dėl neviešo Z. J. įžeidimo 2014-03-12 išteisinta, nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

G. B. pagal BK 140 str. 1 d. dėl Z. J. fizinio skausmo sukėlimo 2013-10-23 ir pagal BK 140 str. 1 d. dėl Z. J. fizinio skausmo sukėlimo 2014-03-12 išteisinta, nepadariuis veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš abiejų išteisintųjų viena kitai po 500 Lt atstovavimo išlaidų.

Išteisintoji G. B. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. išteisinta kaltinus ją šių nusikalstamų veikų padarymu :

2013 m. spalio 23 d., apie 12.30 val., privataus namo sklype, esančiame ...prie sklypus skiriančios tvoros, žodžiu įžeidė Z. J., ją vadindama „nesveika, trenkta, nudurnėjusia, pabėgusia iš Rokiškio, šunų skerdike“;

2014 m. kovo 12 d., apie 13-14 val., privataus namo sklype, esančiame..., prie sklypus skiriančius tvoros, žodžiu įžeidė Z. J., ją vadindama „tu gi nenormali boba, tave gydyti reikia, tu gi trenkta, vyras pasikorė, iš Rokiškio pabėgai, psichiškai nesveika, beprotnamis, kuo senyn, tuo durnyn eini, anūkė net pabėgo, šunų skerdike, šunieną ryji“;

2013 m. spalio 23 d., apie 12.30 val., privataus namo sklype, esančiame... ., prie sklypus skiriančios tvoros, metė akmenis į Z. J. bei pataikė nugarą, taip sukeldama jai fizinį skausmą;

2014 m. kovo 12 d., apie 13-14 val., privataus namo sklype, esančiame ... prie sklypus skiriančius tvoros, metė akmenis į Z. J. bei pataikė į dešinę koją, taip sukeldama jai fizinį skausmą.

2013 m. spalio 23 d.,., prie G. B. ir Z. J. sklypus skiriančios tvoros viešai įžeidė G. B., ją vadindama „ei tu ryža lenke, susirink šunis ir dink iš Lietuvos, visus šunis išnuodysiu“;

2014 m. kovo 12 d., apie 12-13 val., prie G. B. ir Z. J. sklypus skiriančios tvoros, viešai įžeidė G. B., ją vadindama „Žudikai, vagys. Šunis išnuodysiu, ruskyną išnaikinsiu, tu čia nevaikštinėsi“.

Teismo posėdyje apeliantė Z. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji G. B. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė Z. J. teismo sprendimą išteisinti G. B. dėl apeliantės įžeidimo ginčija dviem aspektais : ji pirmiausia teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog pati apeliantė tuo pačiu metu ir vietoje įžeidė G. B., ir, antra, nesutinka su teismo išvada, jog B. B. jai išsakyti įžeidimai nesiekė pavojingumo laipsnio, kuriam esant, už šią veiką kyla baudžiamoji atsakomybė.

Šioje byloje apeliantė Z. J. ir nuosprendžio neskundžianti G. B. viena kitai pateikė priešpriešinius kaltinimus, todėl jų abiejų procesinis statusas buvo privačių kaltintojų ir kaltinamųjų. Z. J. ir G. B. viena kitą kaltino tuo, kad dviejų abipusių konfliktų, įvykusių 2013-10-23 ir 2014-03-12, metu, būdamos savo gretimai esančiuose namų sklypuose, įžeidė viena kitą, pasakydamos nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas frazes.

Teismas, spręsdamas, ar Z. J. atliko G. B. jai suformuluotame kaltinime nurodytus veiksmus, rėmėsi liudytojų : G. B. sutuoktinio G. B., sūnaus V. B., draugės A. K., pačios G. B. parodymais, kuriuos įvertinęs pripažino, kad Z. J. kaltinime nurodytu laiku apeliantei tikrai pasakė apeliantės kaltinime nurodytas frazes. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą ir juo remiantis padarytą išvadą, jog Z. J. tikrai ištarė G. B. užgaulias frazes, pripažįsta teisinga, todėl atmeta Z. J. skundo teiginius, jog byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas dėl Z. J. priešpriešiniame kaltinime G. B. suformuluotų kaltinimų įžeidimu pagrįstumo, rėmėsi iš esmės tokios pačios kilmės įrodymų šaltiniais : liudytojo, apeliantės žento R. R. parodymais ir jo padarytu konflikto vaizdo įrašu, pačios apeliantės parodymais. Teismas, nustatydamas tiek G. B., tiek apeliantės padarytų įžeidimų aplinkybes, rėmėsi, kaip jau nurodyta, lygiaverčiais įrodymais : jų pačių ir jų artimųjų parodymais, tuo tarpu apeliantė, kaip matyti iš jos skundo turinio, nepateikia jokių argumentų, dėl kurių teismas šiuos įrodymus būtų turėjęs vertinti apeliantės siūlomu selektyviu būdu : atmesti G. B. parodymus kaip jos pasirinktą gynybos būdą ir remtis tik pačios apeliantės ir jos artimųjų parodymais. Toks apeliantės siūlomas įrodymų vertinimo būdas, nors ir atitinkantis jos interesus, prieštarauja BPK 20 str. įtvirtintoms ir teismų praktikoje suformuotoms įrodymų vertinimo taisyklėms, todėl negali būti taikomas. Taigi, teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek apeliantė Z. J., tiek G. B. dviejuose tarpusavio konfliktuose įžeidė viena kitą.

Antrasis argumentas, kuriuo apeliantė ginčija G. B. išteisinimą dėl šios įvykdytų apeliantės įžeidimų, susijęs su teismo sprendimu pripažinti tiek G. B., tiek Z. J. įžeidimus nesiekiančius nusikalstamoms veikoms būtino pavojingumo laipsnio. Iš apeliantės skunde pateikiamų argumentų matyti, kad ji G. B. padarytų veikų pavojingumą motyvuoja, plečiamai aiškindama savo pačios jai suformuluotą kaltinimą. Pasak apeliantės, audiovizualiniame įraše užfiksuotas G. B. grasinimas jai nupjauti galvą, o tai patvirtina jos padarytų veikų didelį pavojingumą. Tačiau, kaip jau minėta, apeliantė G. B. nekaltino grasinimu sužaloti ar kitomis nusikalstamomis veikomis be tų, kurias išdėstė savo skunde teismui, todėl teismas negalėjo išeiti iš apeliantės pateikto kaltinimo ribų.

Teismas, vertindamas apeliantės ir prieš ją analogiškas veikas įvykdžiusios G. B. veikų pavojingumą, pagrįstai atsižvelgė ne tik į jų pasakytų frazių turinį, bet ir į jų pasakymo aplinkybes, abiejų moterų tarpusavio santykius. Bylos įrodymais nustatyta, kad Z. J. ir G. B. konfliktiški santykiai, kurių metu jos nevengia viena kitos užgaulioti ir provokuoti, tęsiasi apie devynerius metus. Ši ilgametė konfliktinė situacija suteikia pagrindą spręsti, kad Z. J. ir G. B. iš dalies įpratusios toleruoti viena kitos joms sakomus užgauliojimus, todėl ir dviejų nagrinėjamų konfliktų metu išsakytos užgaulios frazės joms nebuvo išskirtinės ir netikėtos.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai konstatuota, jog už G. B. ir Z. J. viena kitai pasakytus žodžius joms nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio, nes šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad išsakyti žodžiai turėjo realų žeminamą ir įžeidžiamą poveikį asmeniui, kuriam jie buvo taikomi. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-396/2009, 2K-409/2011, 2K-63/2014 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, teismas, pripažindamas, kad nagrinėta situacija nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį, ir išteisindamas G. B. pagal 155 str. 2 d., teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl tenkinti apeliantės prašymą naikinti šią nuosprendžio dalį ir G. B. nuteisti dėl šių veikų nėra pagrindo. Nuosprendyje teisingai pažymėta, kad apeliantė savo pažeistas teises gali ginti, remdamasi CK normomis.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotes. Rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad G. B. pagal BK 155 str. 2 d. išteisintina, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, nors BK 155 str. 2 d. numatyta veika yra ne nusikaltimas, o baudžiamasis nusižengimas. Be to, rezoliucinėje dalyje teismas netiksliai nurodė G. B. ir Z. J. išteisinimo pagrindą, kuris nenumatytas BPK 303 str. 5 d. Pagal rezoliucinės dalies formuluotę, jos išteisintos nepadarius veikų, turinčių šio (t.y. numatytų BK 155 str. 1 d., 2 d. 140 str. 1 d.) nusikaltimo požymių Tuo tarpu BPK 303 str. 5 d. nurodyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau nors išteisinimo pagrindas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas netiksliai, abejonių dėl tikrojo išteisinimo pagrindo nekyla, todėl keisti skundžiamą nuosprendį dėl jau nurodytų jo rezoliucinės dalies trūkumų nėra pagrindo.

Išteisintosios gynėja apeliacinio teismo posėdyje pateikė pinigų priėmimo iš kurio matyti, kad G. B. gynėjai už gynybą apeliacinio teismo posėdyje sumokėjo 500 litų, prašo juos priteisti iš Z. J.. Apeliacinį skundą šioje byloje padavė tik išteisintoji ir privati kaltintoja Z. J., kurios skunde ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su išteisintosios G. B. interesais byloje, todėl G. B. turėjo teisę kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, kad jis dalyvautų apeliacinio teismo posėdyje. Z. J. skundas atmestas, kaip nepagrįstas, todėl G. B. priteistinos jos turėtos išlaidos advokato paslaugoms (dalyvavima apeliacinio teismo posėdyje) apmokėti. Prašoma priteisti suma – 500 Lt už gynėjos dalyvavimą teismo posėdyje, kuris truko trumpiau nei valandą viršija apeliacinio teismo praktikoje paprastai priteisiamų tokio pobūdžio išlaidų dydžius, todėl priteistinos sumos dydis mažintinas iki 200 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

I. Z. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Z. J. G. B. 200 Lt, turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.