- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-18
- Bylos Nr.
- A-602-671-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01324-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės teismų administracijos
- Pareiškėjas
- I. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Nacionalinei teismų administracijai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimo panaikinimo, pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. gegužės 11 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA; atsakovas) direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą (raštą) Nr. 4R-851(4.34) (toliau – ir Raštas); 2) priteisti jai iš NTA 3384 Lt teisėjo valstybinės pensijos (toliau – ir Pensija) nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 18 300,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. balandžio l d.; 3) įpareigoti NTA mokėti I. S. kas mėnesį 1920,63 Lt Pensiją, neribojant Pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.
Skunde paaiškino, kad ji Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. IX-323 nuo 2001 m. gegužės 20 d. buvo atleista iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjos pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui. NTA direktoriaus 2007 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 9FB-13 jai nuo 2007 m. spalio 25 d. buvo paskirta 1920,63 Lt Pensija (iki tol ji turėjo draudžiamųjų pajamų). Rėmėsi 2002 m. liepos 2 d. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 6 straipsnio 3 dalimi, 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsniu ir teigė, kad TVPĮ yra specialus įstatymas VPĮ atžvilgiu. Todėl, nepakeitus TVPĮ, Pensija jai negalėjo būti sumažinta iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, sumažinto pagal VPĮ. Todėl dėl neteisingo įstatymo taikymo jai nuo 2010 m. sausio l d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. be teisinio pagrindo nebuvo išmokėta 3384 Lt.
Pažymėjo ir tai, jog Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad TVPĮ 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl nuo minėto KT nutarimo paskelbimo dienos, t. y. 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjai mokama Pensija neturėjo būti ribojama šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Tačiau, išmokant jai Pensiją, buvo taikomas 1,5 dydžio ribojimas. Dėl tokio paskirtos Pensijos apribojimo, taikant Konstitucijai prieštaraujančią normą, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. pareiškėjai yra nesumokėta 18 300,84 Lt. Nurodė, jog 2012 m. balandžio 18 d. kreipėsi į NTA, prašydama išmokėti jai Pensijos nepriemoką ir mokėti Pensiją neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, tačiau NTA 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 4R-851-(4.34), kurį pareiškėja gavo balandžio 26 d., nepagrįstai jos prašymą atmetė. Atkreipė dėmesį, jog, nepaisant to, kad Rašte faktiškai pripažįstama pareiškėjos teisė gauti Pensiją, atitinkančią KT nutarimą, tačiau teigiama, kad negalima to padaryti, kol nėra Konstituciją atitinkančio teisėjų pensinio aprūpinimo teisinio reglamentavimo. Manė, jog tai reiškia, kad atsakovas iš esmės priešingai, nei nurodyta Konstitucijoje, taiko teisės aktą po to, kai oficialiai paskelbtas KT sprendimas, kad šis aktas prieštarauja Konstitucijai. Pridūrė, jog minėti atsakovo veiksmai, tarp jų ir skundžiamo Rašto priėmimas, yra neteisėti ir pažeidžia pareiškėjos teisę gauti užtarnautos Pensijos išmokas ir taip ribojama jos konstitucinė teisė į nuosavybę. Pažymėjo ir tai, jog teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas, taip pat pasibaigus kadencijai, t. y. įgaliojimų laikui. Taigi, pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems įstatyme nustatyta Pensija paskirta, turi teisę reikalauti, kad tokio dydžio išmokos ir būtų mokomos. Apibendrino, jog mokant nepagrįstai sumažintą Pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. jai yra padaryta 21 684,84 Lt turtinė žala, kuri turi būti priteista iš atsakovo. Taip pat atsakovas turėtų būti įpareigotas ateityje mokant pareiškėjai Pensiją jos neriboti vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčio dydžiais.
Atsiliepimas
Atsakovas NTA atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjai NTA direktoriaus 2007 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 9FB-13 nuo 2007 m. spalio 25 d. buvo paskirta 1920,63 Lt Pensija. Pažymėjo, jog 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbus KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, NTA neturi galimybių skirti, mokėti ir/ar perskaičiuoti pensijų, kad jos atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Nurodė, jog NTA neneigia pareiškėjos teisės gauti Pensiją, tačiau, kol nėra teisės aktais nustatyta, kaip turėtų būti Pensijos skaičiuojamos/perskaičiuojamos, NTA negali jų perskaičiuoti ir mokėti tokio dydžio, kokio pareiškėja prašo. Atkreipė dėmesį, jog NTA direktorius 2010 m. lapkričio 17 d. priėmė įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46), kuriuo nurodė mokėti Pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, iki bus priimti Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai. Tokiu būdu ne tik užtikrintas TVPĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatytas NTA, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigos vykdymas, bet ir nepaneigta Pensijų esmė bei paskirtis. Pabrėžė, jog iki šios dienos įstatyminis Pensijų reguliavimas nėra pakeistas.
Pažymėjo ir tai, jog NTA 2012 m. vasario 21 d. raštu 4R-347-(4.34) pareiškėja buvo informuota, kad 2012 m. vasario 17 d. NTA direktorius priėmė įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46), kuriuo buvo nustatyta, kad Pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu. Nurodė, jog NTA, vadovaudamasi TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, tik skiria ir moka Pensijas. Paaiškino, jog buvo ne kartą kreiptasi į subjektus, turinčius įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, bei prašyta atsižvelgti į susidariusią situaciją ir skubos tvarka spręsti klausimą dėl Pensijų teisinio reglamentavimo, tačiau nei Teisėjų tarybos, nei NTA prašymai nebuvo tenkinami. Tikino, jog vykdant įstatymu priskirtą pareigą proporcingai skiriamiems asignavimams, nesant pakankamai biudžeto lėšų 2012 metams bei neturint kitų finansavimo šaltinių, buvo priimtas 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46), kuriuo dėl minėtų priežasčių pripažįstamas netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) ir nurodoma, kad Pensijos bus skaičiuojamos ir mokamos pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46). Nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojimas, numatytas VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje, t. y. 1,3, o ne ribojimas, numatytas TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. 1,5, taikomas vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pažymėjo, jog KT 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas paskirtas ir mokamas pagal TVPĮ, neprieštarauja Konstitucijai. Be to, Laikinasis įstatymas įsigaliojo kaip ir Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d.
Teigė, jog paskirta Pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti KT konstatuoti Pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Manė, jog tuo atveju, jei teismas sprendimu įpareigotų NTA pareiškėjai mokėti tam tikro dydžio Pensiją, pažeistų Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, t. y. teismas iš esmės pasisakytų dėl klausimų, kuriuos pagal kompetenciją priklauso spręsti įstatymų leidžiamajai valdžiai. Pagal konstitucinę jurisprudenciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi įstatymu (KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Taigi, teismas, patenkindamas pareiškėjos reikalavimą, išspręstų klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Tokiu atveju gali atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų su atitinkamais teisės aktais laiko atžvilgiu (LVAT 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartis byloje Nr. I-1722-815/2008). Be to, teismas galėtų įpareigoti mokėti atitinkamo dydžio Pensiją tik iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl Pensijų skaičiavimo ir mokėjimo (VAAT 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. I-212-437/2010). Pridūrė, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti iš NTA Pensijos nepriemoką yra nepagrįstas ir Civilinio kodekso (CK) taikymo prasme. Paaiškino ir tai, jog pensijos mokamos iš valstybės biudžeto, be to, žala, atsiradusi dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginama valstybės iš valstybės biudžeto (TVPĮ 2 str.). Todėl manė, jog pareiškėjos galimai patirta žala turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės (Vyriausybės), o ne iš NTA.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino bei panaikino NTA direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą (raštą) Nr. 4R-851(4.34), priteisė pareiškėjai iš NTA 3384 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 18 300,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. balandžio l d ir įpareigojo NTA mokėti pareiškėjai nuo 2012 m. balandžio l d., iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos, kas mėnesį 1920,63 Lt valstybinę teisėjo pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.
Teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes: NTA direktoriaus 2007 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 9FB-13 pareiškėjai nuo 2007 m. spalio 25 d. buvo paskirta 1920,63 Lt dydžio pensija. Pareiškėjai per 5 paskutinius metus (nuo 1996 m. gegužės 21 d. iki 2001 m. gegužės 20 d.) mokėto darbo užmokesčio dydžius tvirtina Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (1.13)-51-512 pateikta lentelė. Pareiškėjos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. gautos senatvės pensijos dydžius pavirtina VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. pažyma Nr. 11-48-3732. NTA direktorius, vadovaudamasis TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) nurodė pensijas mokėti pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo, ir nustatė, kad šis įsakymas galioja, iki bus priimti Konstituciją atitinkantys pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. NTA direktorius, vadovaudamasis KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, TVPĮ, VPĮ, Laikinuoju įstatymu, 2012 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 9FB-3-(4.46) pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46); nurodė apskaičiuojant ir išmokant pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; apskaičiuoti ir išmokėti pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo pritaikymo; nuo 2010 m. lapkričio 16 d. pensijas apskaičiuoti įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus; išmokėti pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. lapkričio 16 d.; apskaičiavus pensijas, jas išmokant nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinąjį įstatymą. NTA direktorius, vadovaudamasis TVPĮ 7 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46); nurodė pensijas skaičiuoti ir mokėti pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46). Dėl pensijos dydžio ribojimo (taikant dydį 1,5 ir Laikinojo įstatymo nuostatas) pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. iš viso neišmokėta 3384 Lt pensijos. Dėl pensijos dydžio ribojimo (taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo mėn. iš viso neišmokėta 18 300,84 Lt pensijos. Atsakydama į pareiškėjos prašymą, NTA 2012 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 4R-851-(4.34) pranešė, kad jai paskirta pensija bus perskaičiuota, kai bus pašalinti KT konstatuoti pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktų pakeitimai.
Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, remiantis kuriuo atsakovas grindė mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio taikymą pareiškėjai, bei pažymėjo, jog KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad minėtoji teisės norma ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog buvusiems teisėjams pensija perskaičiuojama ne pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuria nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Akcentavo, jog toks reglamentavimas reiškia, kad pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuojama ne pagal VPĮ, o pagal TVPĮ apskaičiuota pensija bei tai, kad iš pradžių turi būti apskaičiuojamas teisėjo valstybinės pensijos dydis pagal TVPĮ 6 straipsnio reikalavimus (įskaitant (iki 2010 m. lapkričio 15 d.) ribojimą iki Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio), o po to ši pensija dar kartą perskaičiuojama, pagal Laikinąjį įstatymą taikant koeficientą.
Teismas sprendė, jog atsakovas nepagrįstai, ne pagal įstatymus, iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo (2010 m. lapkričio 15 d.) apskaičiuodamas pareiškėjai pensiją, taikė Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o ne 1,5 dydžio ribojimą ir nepagrįstai atsisakė skundžiamu NTA direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu (raštu) Nr. 4R-851(4.34) perskaičiuoti pensiją. Pažymėjo, jog atsakovas neneigia, jog tokiu būdu apskaičiuotos (t. y. taikant 1,3 dydžio ribojimą) pareiškėjos pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. lapkričio 15 d. yra 3384 Lt, todėl darė išvadą, jog ji priteistina pareiškėjai.
Akcentavo ir tai, kad KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, susidaro teisinė situacija, kad teisėjams riboti pensijų bendrą sumą nebegalima nei pagal TVPĮ 6 straipsnio 3 dalį, nei pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, jog atsakovas neneigia, kad dėl tokiu būdu apskaičiuotos pareiškėjos pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo mėnesio įskaitytinai yra 18 300,84 Lt, todėl ji priteistina pareiškėjai.
Tuo pačiu teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, nustatančias socialinės apsaugos teisės konstitucinius pagrindus, teisėjo valstybinės pensijos ir socialinio draudimo pensijų suma negali būti didesnė negu teisėjo paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkis (neto, t. y. be mokesčių, dydis), nes priešingu atveju susidarytų situacija, kad teisėjas, esantis pensijoje, kaip gaunantis socialinę paramą asmuo, galėtų gauti daugiau negu tuomet, kai jis ėjo teisėjo pareigas. Nurodė, jog byloje surinkti rašytiniai įrodymai byloja, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės teisėjo pensijos (1920,63 Lt) ir jos gautos senatvės pensijos (maksimaliai – 2052 Lt) suma aiškiai neviršija jos iki išėjimo į pensiją gauto teisėjo darbo užmokesčio (maksimaliai – 8714 Lt).
Pažymėjo, ir tai, jog teismas šiuo sprendimu apgina pareiškėjos teises laikinai, nes teisėjų valstybinės pensijos dydį bei sąlygas nustato įstatymų leidėjas. Taip pat atsikirto į atsakovo argumentą, kad šiuo atveju pareiškėjai padaryta žala turėtų būti išieškota iš valstybės, pažymėdamas, jog ginčo dalykas šioje byloje yra pensijos nepriemoka, o skundo teisinio pagrindo nesudaro CK nuostatos dėl turtinės žalos atlyginimo.
III.
Atsakovas NTA, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58 – 62), kuriuo prašo: 1) ginčijamą teismo sprendimą panaikinti; 2) atidėti ginčijamo teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.
Apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes bei iš dalies pakartoja motyvus, jau teiktus atsiliepime į pareiškėjos skundą. Taip pat akcentuoja, jog ne kartą kreipėsi į įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčius subjektus su prašymu atsižvelgti į susidariusią situaciją ir skubos tvarka spręsti klausimą dėl teisėjų valstybinių pensijų teisinio reglamentavimo, tačiau nei Teisėjų tarybos, nei Nacionalinės teismų administracijos prašymai nebuvo tenkinami. Todėl įvertinus lėšų trūkumą 2012 metams NTA biudžeto programoje „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“ ir neturint kitų finansavimo šaltinių, kuriais būtų užtikrintas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomoje Konstitucijoje įtvirtintus tokių pensijų apskaičiavimo principus, išaiškintus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, buvo priimtas 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46). Šiuo įsakymu, dėl aukščiau minėtų priežasčių, buvo pripažintas netekusiu galios Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, be to, jame nurodyta, jog teisėjų valstybinės pensijos bus skaičiuojamos ir mokamos pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB- 10-(4.46), t. y. pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, siekiant užtikrinti teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo nepertraukiamumą. Pažymi, jog 2012 m. birželio 30 d. priimtas Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4274) bei VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4275). Minėti įstatymai įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 1 d., o NTA direktorius, vadovaudamasis VPĮ (Žin., 1994, Nr.101-2018), TVPĮ (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ir Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostatomis bei 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusio VPĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2012 Nr. 82-4275) ir Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo (Žin., 2012, Nr. 82-4274) nuostatomis, 2012 m. spalio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 9FB-23-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo pripažino netekusiu galios NTA 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ ir 2012 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“ 2 punktą, kuriame buvo nurodyta, kad pensijos bus mokamos pagal 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46). Priduria, jog NTA direktorius 2012 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 9FB-23-(4.46) nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki bus priimti įstatymų pakeitimai, atitinkantys KT 2010 m. birželio 29 d. nutarime įtvirtintus teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo principus bei užtikrintas finansavimas, teisėjų valstybines pensijas skaičiuoti ir mokėti, atsižvelgiant į paminėtųjų įstatymų nuostatas.
Taip pat atkreipia dėmesį, jog KT yra pabrėžęs, jog kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai bei teisėjų valstybinės pensijos <...>. Bloginti įstatymų numatytas finansines, materialines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimus, teisėjų valstybines pensijas galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu teisėjų atlyginimų, teisėjų valstybinių pensijų mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Pakartoja, jog KT 2010 m. birželio 29 d. nutarime taip pat konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal TVPĮ, neprieštarauja Konstitucijai. Nurodo, kad teismas, įpareigodamas pareiškėjai mokėti nustatyto dydžio pensiją – 1920,63 Lt neatsižvelgė į Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant valstybines pensijas, nors KT cituotame nutarime aiškiai pasisakė, kad minėto įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal TVPĮ, neprieštarauja Konstitucijai. Priduria, jog paskirta teisėjo valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti KT konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.
Pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, nes ji buvo neišmokėta ne dėl NTA kaltės. Priešingai – minėta nepriemoka buvo neišmokėta todėl, kad Seimas po KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimo priėmimo neužpildė susidariusios teisės spragos. Pažymi, jog tokios praktikos laikosi ir administraciniai teismai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Taip pat prašo teismo atsižvelgti į tai, jog 2012 metams NTA biudžete numatyta teisėjų valstybinėms pensijoms išmokėti suma planuota nesant teisinio reglamentavimo, atitinkančio Konstituciją, ir įvertinus esamą valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose, kurių atsiradimo tikimybė yra didelė. Todėl pagal analogiją remiasi Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 1 dalimi ir 284 straipsnio 1 dalimi ir prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai I. S. NTA direktoriaus 2007 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 9FB-13 nuo 2007 m. spalio 25 d. buvo paskirta 1 920,63 Lt dydžio pensija (b. l. 19). Tačiau Nacionalinė teismų administracija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. lapkričio 15 d. (iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo), apskaičiuodama pareiškėjai pensiją, taikė Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o ne 1,5 dydžio ribojimą ir tokiu būdu apskaičiuotos (t. y. taikant 1,3 dydžio ribojimą) pareiškėjos pensijos nepriemoka už šį laikotarpį buvo 3 384 Lt. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir nurodė, jog susidarė teisinė situacija, kad teisėjams riboti pensijų bendrą sumą nebegalima nei pagal TVPĮ 6 straipsnio 3 dalį, nei pagal VPĮ 3 straipsnio 3 dalį. Teismas nurodė, kad dėl tokiu būdu apskaičiuotos pareiškėjos pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. kovo mėnesio įskaitytinai buvo 18 300,84 Lt.
Pirmosios instancijos teismas panaikino NTA direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą (raštą) Nr. 4R-851(4.34), kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai perskaičiuoti pensiją, ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo NTA 3 384 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 18 300,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. balandžio l d. bei įpareigojo NTA mokėti pareiškėjai nuo 2012 m. balandžio l d., iki nebus priimtos atitinkamų teisės aktų pataisos, kas mėnesį 1 920,63 Lt valstybinę teisėjo pensiją, neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais.
Atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad NTA neturėjo ir neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo reikalaujamo dydžio pensijos, nes įstatymų leidėjas nepašalino teisės spragos, atsiradusios po Konstitucinio teismo nutarimų paskelbimo. Nurodoma, kad teismas, įpareigodamas pareiškėjai mokėti 1 920,63 Lt dydžio pensiją, neatsižvelgė į Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant valstybines pensijas. Pažymima, jog teisėjų valstybinė pensija pareiškėjai buvo neišmokėta ne dėl NTA kaltės. Kartu prašoma atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes NTA nėra skirta pakankamai lėšų didesnėms teisėjų pensijoms mokėti.
Teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu nustatytų valstybinių pensijų (VPĮ 1 str. 1 d. 5 p.). Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal šį įstatymą. Pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
Specialusis teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Nr. IX-1011.
Bylai aktualioje Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) buvo įtvirtinta nuostata, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime, viena vertus, pabrėžė, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, t. y. sprendžiant su būtent teisėjų valstybinių pensijų skyrimu ir mokėjimu susijusius klausimus, pirmenybė turi būti teikiama jo nuostatoms. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, be kita ko, pripažino nesuderinamomis su Konstitucija tiek paminėtą Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088), tiek paminėtą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostatą ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams. Konstitucinio Teismo nuomone, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos paminėtos nagrinėjamai bylai aktualios nuostatos, „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta, kad jį paskelbus iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Konstitucinis Teismas nurodė, jog šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Tačiau teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki šio nutarimo užpildytas nebuvo, Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos nėra pakeistos ir iki šiol. Pažymėtina, jog buvo atliktos tik prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų korekcijos, tačiau jos neaprėpia teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo reguliavimo. Taigi, nors teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo teisinis reguliavimas įstatymų leidėjo iki šiol nėra pakeistas, tačiau apskaičiuojant pareiškėjai dėl antikonstitucinių nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią nepriemoką, negali būti taikomas nė vienas iš paminėtų ribojimų.
Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, pareiškėjos pensija taip pat buvo mažinama ir taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostatas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Paminėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms, vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Taigi, pareiškėjai ginčo laikotarpiu turėjo būti mokama pensija, netaikant pensijos dydžio ribojimo (nei pagal Valstybinių pensijų įstatymą, nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą) nuostatų, tačiau taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820), tai yra, perskaičiuojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos reikalavimą priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo (2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. rugsėjo 15 d.). Tačiau atsižvelgiant į patikslintą Nacionalinės teismų administracijos pažymą apie I. S. 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. lapkričio 15 d. teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 72) šiuo laikotarpiu susidariusi pensijos nepriemoka buvo ne 3 384 Lt, o 3 373,91 Lt. Kadangi antikonstitucinės normos (Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis) pareiškėjos atžvilgiu buvo taikomos iki 2012 m. gruodžio mėnesio (remiantis Nacionalinės teismų administracijos pažyma apie I. S. 2010 m. lapkričio 16 d. – 2013 m. kovo 31 d. teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 73) duomenimis), už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. priteistina 26 972,34 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos suma. Nors pareiškėja skunde reikalavo priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką tik už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 1 d., tačiau ji taip pat prašė įpareigoti NTA mokėti jai pensiją, neribojant Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Taigi, pareiškėjos skundo turinys bei paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su reikalavimais, kuriais siekė apginti savo teises nuo teisės į pensiją paskyrimo, tęsiant pensijos mokėjimą pagal galiojančius teisės aktus, kurie nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Todėl laikytina, jog yra pagrįsta priteisti pareiškėjai pensijos nepriemoką už visą laikotarpį, kai apskaičiuojant jos teisėjų valstybinę pensiją buvo taikomi Konstitucijai prieštaraujantys pensijų ribojimo dydžiai, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju atsakovas yra Nacionalinė teismų administracija, iš kurios ir buvo priteista pareiškėjai susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka. Tačiau pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 konstatavo, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą, taip pat teismo aptarti pensijos nepriemoką nulėmę įstatymų leidėjo veiksmai, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos. Atkreiptinas dėmesys, kad Nacionalinė teismų administracija, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ 1.10 punkto nuostatomis, yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl teisėjų valstybinių pensijų. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tokia situacija leidžia konstatuoti, kad byloje atsakovu dalyvavo ta valstybės institucija, kuri būtų buvusi tinkama Lietuvos valstybės atstovė procese. Be to, šios institucijos ir atsakovo (valstybės) interesai šiuo atveju negalėjo reikšmingai skirtis. Įvertinus pareiškėjos formuluojamus skundo dalyką ir pagrindą, taip pat neatrodo, kad toks šalių pakeitimas prieštarautų jos interesams. Todėl nagrinėjamu atveju nustatytas procesinis pažeidimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo nustatytą pažeidimą taisyti, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Kadangi Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu (raštu) Nr. 4R-851(4.34) buvo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjos pensiją ir toliau buvo taikomas Konstitucijai prieštaraujantis pensijų dydžio ribojimas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį sprendimą panaikino. 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio pakeitimo įstatymas (Žin., 2012, Nr. 82-4275), tačiau Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Todėl Nacionalinė teismų administracija šiuo atveju susidūrė su situacija, kai dėl įstatymo leidėjo neveiklumo jai teko taikyti antikonstitucinį reguliavimą. Taigi, nors Nacionalinė teismų administracija, priimdama 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 4R-851(4.34), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).
Nacionalinės teismų administracijos pažyma apie I. S. 2010 m. lapkričio 16 d. – 2013 m. kovo 31 d. teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 73) patvirtina, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokamai pensijai nebėra taikomas antikonstitucinis pensijos dydžio ribojimas, tačiau taikoma Konstitucijai neprieštaraujanti Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies norma, todėl pagrįstai išmokama 1 766,98 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjai kas mėnesį 1 920,63 Lt valstybinę teisėjo pensiją, neribojant Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Todėl ši pareiškėjos skundo dalis atmetama. Pažymėtina, jog pareiškėjos prašoma 1 920,63 Lt suma yra nepagrįsta, kadangi ji apskaičiuota netaikant Konstitucijai neprieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų.
Pažymėtina, jog Nacionalinė teismų administracija apeliaciniu skundu prašė atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Remiamasi esama valstybės ekonomine ir finansine situacija, dėl kurios gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškas prašymas buvo vertinamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010), numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas nutartį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Spendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir tesėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad skolininkas ir taip yra pažeidęs prievolę, taigi ir išieškotojo teises, todėl vien blogos atsakovo materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013).
Šiuo atveju atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo. Nacionalinė teismų administracija teismui nepateikė argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjos teisę gauti teisėjo valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjai buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, priteisiant pareiškėjai 3 373,91 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., bei 26 972,34 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„pareiškėjos I. S. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą (raštą) Nr. 4R-851(4.34).
Priteisti pareiškėjai I. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, 3 373,91 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 26 972,34 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
Nutartis neskundžiama.