Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėja Eglė ŽakevičiūtėBaudžiamoji byla Nr. 1A-186-106/2012Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00290-2010-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.1.4.2.; 1.2.14.5.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2012 m. kovo 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., asmens kodas „(duomenys neskelbtini)“ pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis, 2010 m. rugpjūčio 15 d., apie 15.30 val., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, nenustatytam asmeniui paskambinus I. K., gyvenančiai “(duomenys neskelbtini)“, Palangos m., į telefoną Nr. “(duomenys neskelbtini)“, melagingai prisistačius jos sūnumi, pranešė, kad sužalojo moterį, po to telefoninį pokalbį tęsė asmuo, prisistatęs policijos pareigūnu, kuris pasakė, kad norint nepradėti ikiteisminio tyrimo, nukentėjusiojo giminėms reikia sumokėti 10 000 litų. Po to, 2010 m. rugpjūčio 15 d., apie 16.00 val., A. B., žinodamas, kad I. K. apgauta, atvykęs prie “(duomenys neskelbtini)“, Palanga, namo susitikti su I. K., jai melagingai prisistatė T. J. iš Kauno bei melagingai nurodė, kad telefonu kalba su tardytoju, po ko paėmė iš I. K. 4 000 litų ir taip savo bei kitų asmenų naudai pasikėsino apgaule įgyti 4 000 litų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo A. B. valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų, tokiu būdu A. B. pasikėsino padaryti nukentėjusiajai I. K. 4 000 litų turtinę žalą.

Taip pat jis pasakė, kad jokių pinigų neėmė ir niekas jų jam net nedavė, nes viskas įvyko per kelias sekundes. Tad pareigūnas J. K. atsakė: jei nepaėmei taip padarysime, kad paėmei, nors per teismą šiuos žodžius jis neigė. Sekančią dieną po sulaikymo jį išsikvietė tyrėja A. P., kad papasakotų viską kas įvyko sulaikymo dieną. Jis paklausė ar bus advokatas, ji atsakė, kad visi valstybiniai advokatai užimti, gali pasisamdyti savo advokatą arba pratęs sulaikymą, kol atsilaisvins valstybinis advokatas. Tada jis sutiko duoti parodymus be advokato, nes nenorėjo ilgiau būti sulaikytas. Taip pat jį buvo išsikvietę kiti pareigūnai dėl šio įvykio, kurie prieš jį smurtavo, ir grasino beisbolo lazda, bet to neįrodys, nes nebuvo liudininkų, bei advokato. Taip pat jis tyrėjai pasakė, kad nori susipažinti su byla, ir kad parodytų pinigus, kuriuos jis tariamai paėmė, tyrėja atsakė, jog pinigai jau gražinti nukentėjusiajai. Per teismą sužinojo, kad pinigai buvo gražinti tik po 3 savaičių.

Pabrėžia, kad kelis kartus teismo prašė, kad įrodytų, kad jis paėmė tą voką su kažkokiais popieriaus lapais, tai yra, kad paimtų pirštų antspaudus nuo minėtų daiktų, bet teismas to nepadarė. Tai reškia, kad neįrodyta tai, kad voką paėmė būtent jis. Taip pat, teismo prašė telefono pokalbių išklotinių, kuriose neva jis su nenustatytais nusikalstamais asmenimis apgaulės būdu norėjo pasisavinti svetimą turtą, tai yra 4000 Lt. iš nukentėjusiosios I. K., bet išklotinės, įrodančios jo kaltę, teismui pateiktos nebuvo.

Dar nori pasakyti, kad per akistatą I. K. teigė, kad pareigūnai jį sulaikė su 4000 Lt ir pinigus iš jo ji paėmė kai pareigūnai jam uždėjo antrankius, o teisme pakeitė parodymus ir teigė, kad pinigus paėmė tada kai pareigūnai dar nebuvo atvažiavę, nors su ja apie pinigus jokio pokalbio nebuvo, nes jis manė, kad ją reikės nuvežti tik į autobusų stotį. Taip pat kai jis jos paklausė kokių momentu ji jam galėjo paduoti voką ji jam tiksliai ir neatsakė.

2010 m. rugpjūčio 15 d. apie 15.30 val. Palangoje „(duomenys neskelbtini)“ gatvėje, savo veikoje nusikaltimo sudėties neįžvelgia (sukčiavimo), nes voko neėmė ir pirštų antspaudai, įrodantys jo kaltę nerasti ir nepateikti teismui. Taip pat, telefonu nekalbėjo su nenustatytais asmenimis apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą tai yra 4000 Lt. pokalbio išklotinės įrodančios jo kaltę nebuvo pateiktos. Taip pat advokatas jam nebuvo skirtas, nors žino, kad jam advokatas turėjo būti skirtas. Dar nori pasakyti, kad važiuodamas pas moterį neįžvelgė jokio nusikaltimo, nes manė, kad jam reikės nuvežti ją į autobusų stotį, susitikimui su T. Labai apgailestauja, kad nežinodamas įsivėlė i nusikalstamą veiką, žinodamas to tikrai nebūtų daręs, nes augina du mažamečius vaikus ir nerizikuotų šeimos gerove.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. B. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir skyrė teisingą bausmę.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Tai pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-851/2001. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.

A. B. savo kaltės nepripažįsta ir prašo jį išteisinti. Šį argumentą kolegija vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.

Skirtingai nei teigia apeliantas, byloje nustatyta, kad A. B., su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdamas užvaldyti svetimą turtą apgaulės būdu, pasikėsino užvaldyti nukentėjusiosios I. K. turtą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nenustatytam asmeniui paskambinus I. K., gyvenančiai “(duomenys neskelbtini)“, Palangos m., į telefoną Nr. “(duomenys neskelbtini)“, melagingai prisistačius jos sūnumi, pranešė, kad sužalojo moterį, po to telefoninį pokalbį tęsė asmuo, prisistatęs policijos pareigūnu, kuris pasakė, kad norint nepradėti ikiteisminio tyrimo, nukentėjusiojo giminėms reikia sumokėti 10 000 litų. Po to, 2010 m. rugpjūčio 15 d., apie 16.00 val., A. B., žinodamas, kad I. K. apgauta, atvykęs prie “(duomenys neskelbtini)“, Palanga, namo susitikti su I. K., jai melagingai prisistatė T. J. iš Kauno bei melagingai nurodė, kad telefonu kalba su tardytoju, po to paėmė iš I. K. 4 000 litų ir taip savo bei kitų asmenų naudai pasikėsino apgaule įgyti 4 000 litų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo A. B. valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apelianto argumentus, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė, nes manė, kad reikės nuvežti moterį į stotį susitikimui su T., kolegija vertina kritiškai ir laiko tai kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad A. B. žinojo, jog važiuoja paimti pinigų, kuriuos turėjo įgyti apgaulės būdu, nes jis nukentėjusiajai I. K. prisistatė kaip T. J.. Šį faktą patvirtina nukentėjusiosios I. K. parodymai duoti teisme, kuri parodė, kad A. B. jai prisistatė kaip T. J., tada ji paklausė A. B. iš kur jai žinoti, kad jis T., ir jis jai pasakė, kad jis yra T. J., ir jis kaip tik kalbasi su tardytoju (t. 2, b. l. 78). Be to, iš byloje esančio I. K. pareiškimo matyti, kad būtent tariamas tardytojas jai nurodė perduoti pinigus T. J. (t. 1, b. l. 24). Tas pačias aplinkybės nukentėjusioji parodė ir akistatos metu su A. B. (t. 1, b. l. 126). Akivaizdu, kad A. B., žinodamas, kad I. K. apgauta, melagingai prisistatė T. J. iš Kauno bei melagingai nurodė, kad telefonu kalba su tardytoju. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad I. K. turėtų tikslą A. B. apkalbėti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Apeliantas taip pat neigia paėmęs voką su pinigais. Šis apelianto argumentas atmestinas. Tai, kad voką su pinigais A. B. paėmė patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios I. K. ir liudytojų D. H. ir J. K. parodymai. Teisiamojo posėdžio metu, I. K. parodė, kad padavė jam neužklijuotą voką su pinigais (t. 2, b. l. 78). Liudytoja D. H. parodė, kad matė, kaip jos dukra I. K. padavė voką A. B. (t. 2, b. l. 79). Liudytojas J. K. taip pat patvirtino, kad matė, kaip I. K. perdavė A. B. voką (t. 2, b. l. 79). Apelianto prašymas paimti pirštų antspaudus nuo voko, atsižvelgiant į nešališkus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, netikslingas. Minėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai paneigia apelianto versiją, kad jis voko neėmė. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti minėtais parodymais, nes parodymai ne tik nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje dėl esminių aplinkybių neprieštaraujantys, jie atitinka aptartiems objektyviems bylos duomenims ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji I. K. akistatos metu parodė, kad pinigus ji iš jo paėmė, kai pareigūnai jam uždėjo antrankius, tačiau teisme I. K. pakeitė parodymus ir teigia, kad pinigus paėmė tada kai pareigūnai dar nebuvo atvažiavę. Iš akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusioji parodė, kad voką su 4000 Lt. iš A. B. ištraukė kai jam uždėjo antrankius, tačiau iškart patikslino, kad pinigus ištraukė kiek ankščiau, kol dar nebuvo uždėti antrankiai (t. 1, b. l. 126). Kolegija pažymi, kad šiuo atveju jokios teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kada buvo paimtas iš A. B. vokas su pinigais, ar prieš sulaikymą, ar uždedant antrankius. A. B. kaltė įrodyta, kitais objektyviais surinktais ir pirmos instancijos teisme ištirtais įrodymais.

Apeliantas teigia, kad tyrėja A. P. jam paaiškino, kad nėra laisvų valstybinių advokatų, jis gali pats pasisamdyti advokatą arba pratęs sulaikymą, todėl jis sutiko duoti parodymus be advokato. Tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, liudytoja A. P. paneigė šią apelianto versiją ir parodė, kad A. B. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu ir tai jam buvo išaiškinama prieš kiekvieną procesinį veiksmą, nesakė jam, jog bus pratęstas suėmimo terminas jei jis norės valstybinio advokato (t. 2, b. l. 82). Bylos duomenys liudija, kad A. B. jo teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją buvo išaiškinta iš karto jį sulaikius BPK 140 straipsnio tvarka (t. 1, b. l. 137), ši teisė, taip pat tai, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą, jam buvo išaiškinama prieš kiekvieną apklausą (t. 1, b. l. 111, 114, 120, 124, 127, 130, 133, ). Kadangi byloje esantys protokolai dėl gynėjo atsisakymo patvirtina, kad A. B. savo iniciatyva raštu atsisakė gynėjo pagalbos, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Be to, nuteistasis neginčija nei vieno ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo, todėl nėra pagrindo teigti, jog aplinkybė, kad gynėjas nedalyvavo tiriant bylą, turėjo neigiamos reikšmės bylos ištyrimui.

Apeliantas nurodo, kad pareigūnai prieš jį smurtavo, grasino beisbolo lazda. BPK 62 straipsnis numato ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir nutarimų apskundimo tvarką. Šis straipsnis suteikia proceso dalyviams teisę kreiptis su skundu į prokurorą jei jie mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikdamas savo pareigas pažeidė proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus. Tokio pobūdžio skundų byloje nėra, nurodytos aplinkybės nėra apeliacinės instancijos nagrinėjimo dalykas.

Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad iš A. B. laikino sulaikymo metu, buvo paimti mobiliojo ryšio telefonai, iš kurių vienas „Nokia 1110i“ IMEI “(duomenys neskelbtini)“, kuriame įdėtos SIM kortelės abonementinis numeris “(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 91). Apklausos metu A. B. parodė, kad važiuojant taksi jam 15.20 val. paskambino pažįstamas T., T. telefono numeris “(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 109). Iš byloje esančių telefono išklotinių matyti, jog A. B. savo telefono numeriu (Nr. “(duomenys neskelbtini)“) 2010 m. rugpjūčio 15 d. bendravo su abonentu Nr. “(duomenys neskelbtini)“, kurį jis ir nurodo kaip T. Pažymėtina, kad pirmas skambutis tarp minimų telefono numerių įvyko 10.42 val. t.y. gerokai ankščiau nei nurodo apeliantas. Matosi, kad apeliantas A. B. su nurodytu T. telefono numeriu tądien labai intensyviai bendravo, laikotarpiu nuo 10.42 val. iki 16. 46 val. kalbėta net 48 kartus (t. 1, b. l. 50-86). Kolegijos nuomone, toks intensyvus bendravimas, tarp A. B. ir tariamo T., nors ir nėra pokalbių išklotinės, patvirtina tai, kad buvo siekiama kuo tiksliau ir detaliau suderinti nusikalstamos veikos veiksmus ir tai nebuvo atsitiktinis skambutis su prašymu nuvykti pas nukentėjusiąją, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Skundo teiginys, kad nuteistajam nebuvo leista susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. kad būtų parodyti pinigai, kuriuos jis tariamai paėmė, prieštarauja bylos duomenims. Priešingai negu nurodo nuteistasis, byloje jo parašu patvirtinta, kad jis su byla susipažino, neturi prašymų, pageidavimų papildyti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 170). Vėliau nuteistasis yra pateikęs prašymus teismui leisti susipažinti su bylos medžiaga (t. 2, 33, 35). Taigi matyti, kad pradėjus nagrinėti bylą teisme A. B. buvo susipažinęs su bylos esme ir medžiaga, pasinaudojo teise teikti prašymus ir duoti parodymus. Tokie bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad A. B. teisės buvo pažeistos ir byla buvo nagrinėjama kaltinamajam nežinant kaltinimo esmės.

Apeliantas teigia, kad iš jo nepagrįstai priteista 218,51 Lt teismo proceso išlaidų. Proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje nustatyta, kad proceso išlaidos yra pinigai, skirti liudytojams, nukentėjusiesiems kelionės į iškvietimo vietą išlaidoms atlyginti. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas (BPK 105 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu A. B. buvo pripažintas kaltu padaręs veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Todėl akivaizdu, kad paties apelianto nusikalstami veiksmai šiuo konkrečiu atveju ir sąlygojo šios bylos teisminį nagrinėjimą bei būtinas proceso išlaidas. Proceso išlaidomis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintos nukentėjusiosios I. K. kelionės išlaidos, iš Kauno į Palangą, kurias patvirtina pateikti degalų pirkimo kvitai (t. 2, b. l. 47, 55). Todėl, vadovaujantis BPK 103 straipsniu ir BPK 105 straipsniu, teismas pagrįstai aukščiau paminėtas turėtas nukentėjusiosios kelionės išlaidas, atsiradusias dėl A. B. kaltės, pripažino proceso išlaidomis ir priėmė sprendimą jas iš nuteistojo išieškoti valstybės naudai.

Nors apeliantas neigia padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje esantys įrodymai paneigia nuteistojo teiginius, kad jis nebendrininkavo pasikėsinant apgaule užvaldyti nukentėjusiosios pinigines lėšas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.