- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-181-135/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00185-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- K. S.
- Civilinis ieškovas
- A. B.
- Advokatai
- Donatas Daunys
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A–181–135/2015
Teisėjas Vidmantas Rudaitis Proceso Nr. 1-82-1-00185-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.2; 2.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
2015 m. balandžio 30 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos BK 140 str. 1d. ir nuteistas laisvės apribojimu keturiems 4 mėnesiams.
Nuosprendžiu civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista iš K. S. A. B. du šimtai devyniasdešimt eurų (290 EUR arba 1001 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.
Nuosprendžiu priteisti iš K. S. A. B. septyni šimtai dvidešimt keturi eurai 05 ct. (724,05 EUR arba 2500 Lt) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nust at ė:
K. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 1 d. 10 val. 13 min. (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje nuosavame automobilyje „Volvo ZC 70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdinčiam A. B. per atidarytą vairuotojo durelių langą tyčia sudavė ranka tris smūgius į galvą, dėl viršutinės lūpos odos nubrozdinimo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-01-20 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti naują nuosprendį- jį visiškai išteisinti.
Skunde nurodo, kad jo kaltė buvo grindžiama tik prielaidomis, tikint tik V. B., kuris teismui sakė ne tiesą dėl automobilio užstatymo priežasčių ir smūgių sudavimo skaičiaus, nurodė net ne tą ranką, kuria buvo suduota. Apeliantas pripažįsta, jog buvo išprovokuotas žodiniam konfliktui, tačiau tvirtina, kad smūgių nesudavė ir nesužalojo. Pažymi, kad dėl smūgių jis atsiprašė, o daugiau už nieką neturi atsiprašyti, nes nukentėjusiojo nemušė. Mano, kad teismas privalėjo kritiškai vertinti V. B. parodymus.
Nurodo, kad jo nesutarimai su nukentėjusiuoju prasidėjo prie 5-6 metus, kadangi V. B. yra medžiotojas ir medžiodavo šalia jo žemių ribų, netinkamai rengdavo medžiojimui skirtus bokštelius, neįspėdavo apie numatomas medžiokles. Tvirtina, kad dėl to jis (nuteistasis) į jokias įstaigas nesikreipė, nes tikėjosi, kad V. B. pats susipras. Teigia, kad teismas nepakankamai gilinosi, kas, esant įsisenėjusiam ir ilgai trukusiame konflikte dėl medžioklės tarp jo ir nukentėjusiojo, pastūmėjo V. B. konflikto dieną pradėti daryti įrašą dar konfliktui neprasidėjus ir kokiam tikslui jis buvo daromas. Nuteistasis mano, kad tai buvo daromas dėl jo politinės veiklos, nes jis yra buvęs Raseinių meras ir seimo narys, o konflikto dieną jis buvo pareiškęs norą dalyvauti Raseinių mero rinkimuose, tačiau vėliau apsigalvojo ir dalyvavo rinkimuose į Raseinių tarybos narius. Mano, kad provokacijos tikslas buvo jį sukompromituoti, eliminuoti iš politinės kovos.
Nurodo, kad teismui V. B. paaiškino, jog diktofoną, nujausdamas konfliktą, kurio dar nebuvo, jis įsijungė prieš pajudėdamas automobiliu prie nuteistojo automobilio, o kokiam tikslui jam reikalingas įrašas įtikinamai nepaaiškino. Pažymi, kad pagal vaizdo kamerų įrašus, 5-7 sekundės truko, kol jis privažiavo prie jo ir jis, išgirdęs įžeidžiamus žodžius savo atžvilgiu, priėjo prie sėdinčio V. B. ir paklausė, ko jis čia atvažiavo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad paties V. B. padarytame ir teismui pateiktame įraše įrašytas pokalbis prasideda tik nuo 36 sekundės, įraše nesigirdi važiuojančio automobilio variklio garso, tik kažkokie traškesiai ir aidas garso, kuris įrašytas vėliau. Mano, kad įrašas yra trintas, todėl tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme prašė atlikti fonoskopinę ekspertizę dėl tų 36 sekundžių, siekiant nustatyti tikrąją įrašo trukmę ir kas jame buvo. To nepalaikė nei prokuroras, nei teismas, nors, nustačius trynimus ar buvusį įrašą, buvo galima pagrįstai suabejoti ir kitais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes, vartotą smurtą. Nurodo, kad teismas, atsisakymą daryti fonoskopinę ekspertizę, motyvavo proceso ekonomiškumu ir ilgalaike trukme, nors teismas privalo nustatyti objektyvią ir neginčijamą tiesą. Nurodo, kad pagal V. B. parodymus, judėdamas link jo jis rūkė, laikė diktofoną, vairavo automobilį ir perjunginėjo pavaras, kas, apelianto nuomone, fiziškai neįmanoma.
Apelianto nuomone, byloje kyla ir įrodymų leistinimo, t.y. neteisėtai gautų duomenų pripažinimo įrodymais problematika. Teigia, kad oficialiai nei prokuroras, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai vaizdo įrašo iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ negavo, o jį pateikė V. B., todėl, apelianto nuomone, kyla įrašo patikimumo klausimas. Abejonės nuteistajam kyla ir dėl to, kad KAM-6 įrašas padarytas per du failus, vieni įrašai paleidžiami normaliai, kiti pagreitintai, vaizdai neinformatyvūs. Mano, jog atsižvelgus į tai, kad įrašus neoficialiai gavo V. B., tai gavo tokius, kokių norėjo, o ne visus reikalingus. Tvirtina, kad garso įrašas neatspindi jo veiksmų, jis skirtas tik diktofonui (nukentėjusiam).
Teigia, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neįrodė būtinos nusikaltimo sudėčiai objektyviosios pusės, t.y., kad jis sudavė V. B. bent vieną smūgį ir jį sužalojo. Pažymi, kad paties V. B. nuomone dėl smūgių skaičiaus keitėsi – ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė 10, vėliau 4-5, teisme tik 3 smūgius. Atkreipia dėmesį, jog jei būtų norėjęs suduoti V. B., jis tą būtų padaręs ir tam būtų niekas nesukliudęs, nes aplinkui nebuvo žmonių, tačiau jis, supratęs, kad yra provokuojamas, nuėjo prie savo automobilio. Nurodo, kad yra stambaus kūno sudėjimo, stiprus, todėl sudavus tris smūgius, turėjo likti bent menki smūgio sudavimo požymiai V. B. veide, tačiau specialistas po 3 savaičių, t.y. 2014-03-24, nustatė tik odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje. Nuteistojo nuomone, tokio pobūdžio sužalojimas galėjo būti padarytas neatsargiai buityje ar medžioklėje.
Nuteistojo teigimu, iš nuosprendžio turinio analizės matyti, kad teismas pats ne iki galo tikėjo jo kaltumu, abejojo, o galiausiai pasirinko, jog geriau tikėti nukentėjusiuoju, nei juo. Mano, kad jis į teismą buvau perduotas tik dėl to, kad V. B. kreipėsi pirmas. Teigia, kad jo nekaltumą patvirtina ir labai švelni nuosprendžiu paskirta bausmė, tikintis, apelianto nuomone, išvengti apeliacinio skundo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo galima daryti išvadą, jog jis nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, liečiančiomis A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį K. S. atžvilgiu, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Pagrindiniai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. K. S. apeliacinį skundą grindžia argumentais, kuriais savaip interpretuoja buvusį įvykį, iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotas faktines aplinkybes. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad K. S. įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė motyvuotą ir įrodymų visuma pagrįstą nuosprendį, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pagrindo abejoti neturi. Nuteistasis K. S. iš esmės ginčija jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., aplinkybes, tai yra jis neigia kaltę kaltinime nurodytu laiku ir vietoje smurtavęs prieš A. B. ir padaręs jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kolegija sprendžia, jog tai, kad nuteistasis naudojo fizinį smurtą A. B. atžvilgiu, byloje nustatyta ikiteisminio tyrimo metus surinktais, teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir jais pagrįstomis skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis.
Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo ir teisme apklausto nukentėjusiojo V. B., iš dalies paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu darytų apklausų ir akistatos metu duoti parodymai, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolas, vaizdo ir garso įrašai neabejotinai patvirtina K. S. veiksmuose esant BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymių nukentėjusiojo atžvilgiu.
Kaltinamasis bylos tyrimo metu teisme metu ir apeliaciniame skunde savo kaltę neigė, tvirtindamas, kad nukentėjusiojo kaltinime nurodytu laiku nemušė, o sužalojimai ant jo veido galėjo atsirasti jam pačiam susižalojant buityje arba medžioklėje.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis iš karto po įvykio viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis visuose savo parodymuose, akistatos su nuteistuoju metu parodė, kad 2014-03-01 jį sumušė K. S.. Pažymėtina, jog nukentėjusysis nuosekliai ir išsamiai visą laiką aiškino, kiek ir kaip jam buvo suduoti smūgiai, todėl abejoti jo duotais parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtinta ir kita bylos medžiaga, t. y. teismo medicinos specialisto išvada, daliniai paties kaltinamojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, vaizdo ir garso įrašas ir kt. byloje surinkti duomenys.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis A. B. apie sumušimą papasakojo liudytojui V. K., 2014-03-04, t.y. 3 dienoms po įvykio, kreipėsi į policiją ir gydymo įstaigą, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) okužfiksuota, kad A. B. nustatytas viršutinės lūpos odos nubrozdinimas, joje patvirtinta, kad šis sužalojimas padarytas galimai įvykio aplinkybėse nurodomu laiku ir būdu, vieno smūgio ranka, kumščiu ir pan., pasėkoje (14 b. l.), kas atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, netikėti specialisto išvada pagrindo nėra. Juolab, kad ir pats kaltinamasis eilę kartų ikiteisminio tyrimo metu apklausoje ir akistatos metu pripažino galėjęs A. B. sužaloti, teigdamas, kad tai galėjo įvykti tik netyčia (37-38, 47, 49 b. l.).
Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vaizdo ir garso įrašų, kaip įrodymų, vertinimu, kadangi jie, nors ir netiesiogiai patvirtina kaltinamojo kaltę (vaizdo įraše kaltinamasis tiesiogiai neužfiksuotas smūgiuojant nukentėjusiajam, tačiau matyti jo intensyvus judesiai prie pat „Volvo“ automobilio vairuotojo langelio, būdingi būtent smūgių sudavimui, o iš garso įrašo galima spręsti, kad į nukentėjusiojo klausimą, kodėl kaltinimasis jį muša, K. S. to neneigia, tik klausia, kodėl nukentėjusysis daro garso įrašą), tačiau vertinat juos kartu su kitais tiesioginiais įrodymais, jie taip pat patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl paties smurto vartojimo pobūdžio, mechanizmo ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo A. B. ir parodymai nuoseklūs ir atitinkantys faktines bylos aplinkybes. Pastebėtina, kad nors šiuo atveju nurodytų nukentėjusiojo patirtų smūgių skaičius nesutampa su teismo nustatytų skaičiumi, tačiau tai nepaneigia, kad buvo naudojamas smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu ir apeliantas elgėsi nenusikalstamai.
Tuo tarpu nuteistojo K. S. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Remiantis įrodymų visetu, teismas turėjo pagrindą apelianto parodymais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nors apeliantas ir neigia smurtavęs, tačiau iš jo paties parodymų matyti, kad jau ilgą laiką su nukentėjusiuoju vykdavo konfliktai dėl neva netinkamo medžiojimo prie nuteistajam priklausančių žemių. Apelianto versiją, jog jis su nukentėjusiuoju konfliktavo tik žodžiais ir prieš jį smurto nevartojo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė, kadangi ji prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims, kurių visetas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, leido daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo K. S. kaltumo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo K. S. apeliacinį skundą atmesti.