Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimanto Giedraičio, Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Dėl reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 16 d. individualų administracinį aktą Nr. R15-386-(R26-J46) ir įpareigoti atsakovą atsakyti iš naujo į 2012 m. balandžio 15 d. pareiškėjo skundą bei panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 3 d. individualų administracinį aktą Nr. R15-557-(J1133) ir įpareigoti atsakovą atsakyti iš naujo į 2012 m. birželio 15 d. pareiškėjo skundą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 15 d. skundu kreipėsi į atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją ir prašė pateikti informaciją susijusią su mažamečiu vaiku S. V. (b.l. 13, 90-92). Atsakovas skundžiamu aktu Nr. R15-386-(R26-J46) pateikė pareiškėjui atsakymą (b.l. 12, 93). 2012 m. birželio 15 d. pareiškėjas pateikė atsakovui patikslintą prašymą, kuriuo prašė pateikti tinkamai patvirtintą Jungtinėje Karalystėje 2011 m. sausio 26 d. išduotą S. V. gimimo įrašo Nr. 170 nuorašą bei tinkamai patvirtintą Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išduotą raštą Nr. 19-8-205. Prašyme nurodyta, jog šie dokumentai reikalingi pačiam pareiškėjui susipažinti ir nustatyti, ar S. V. gimimo įraše yra nurodytas vaiko tėvas D. K. (b.l. 108). Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. birželio 15 d. patikslintą prašymą, priėmė skundžiamą 2012 m. liepos 3 d. administracinį aktą Nr. R15-557-(J1133) (b.l. 53). Pareiškėjas su šiais skundžiamais aktais nesutiko ir prašė skundą tenkinti.

LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnis apibrėžia, kad teisę gauti privačią informaciją apie asmenį, turi tik pats asmuo. LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnis apibrėžia, kad „asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal <...> duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). <...> Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis.“ CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik tėvas ir motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, ugdymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų ir institucijų, kurios turi ryšį su vaiku. CK 3.240 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad globėjas ir rūpintojas yra savo globotinių atstovai pagal įstatymą ir gina neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų teises ir interesus be specialaus pavedimo. JT Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad nei vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą. Teismas nurodo, jog atsakovas tinkamai pareiškėjui atsakė. Skundžiami aktai pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, priešingai nei argumentavo atsakovo atstovė. Vadovaujantis minėta teisinių aktų nuostatų analize, pareiškėjui nėra jokio pagrindo pateikti privačią informaciją apie mažametį vaiką, t.y. S. V. , be jos globėjų sutikimo. Pareiškėjas nepateikė nei posėdžio metu, nei pateikiant skundą teismui jokių dokumentų bei duomenų, kurie patvirtintų jo ryšį su nepilnamete S. V. . Darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamus aktus, atsisakydamas pateikti informaciją, kuri yra privataus pobūdžio ir gali būti pateikti tik pačiam asmeniui, o informacija apie vaiką – tik vaiko motinai ir (ar) tėvui, gyvenantiems skyrium. Visa kita galima pateikti informacija, pareiškėjui buvo pateikta tokia apimtimi, kuri neprieštaravo nurodytiems teisės aktų reikalavimams.

Dėl reikalavimų: įpareigoti atsakovą pateikti ieškinį teismui dėl D. K. tėvystės S. V. nustatymo; įpareigoti atsakovą pateikti ieškinį teismui su reikalavimu priteisti išlaikymą S. V. iš tėvo D. K. ; įpareigoti atsakovą pateikti ieškinį teismui su reikalavimu civilinėje byloje Nr. 2-833-887/2012 sumažinti G. V. ir Ž. V. iš Ž. V. reikalaujamą priteisti išlaikymo dydį ir su reikalavimu pakeisti priteistino išlaikymo formą – išlaikymą priteisti pirmiausiai G. V. ir Ž. V. po 2011 m. sausio 30 d. iš (duomenys neskelbtini) Kaune pagrobtu kilnojamuoju turtu; įpareigoti atsakovą pateikti ieškinį teismui su reikalavimu panaikinti S. V. paskirtą G. V. ir Ž. V. globą; įpareigoti atsakovą S. V. įtraukti į galimų įvaikinti vaikų apskaitą.

Šeimos teisės normos, nustatytos CK trečiojoje knygoje, reglamentuoja tėvystės nustatymą. Tėvystę gali nustatyti teismas (CK 3.146 str. 1 d.). CK 3.147 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį asmenų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo, sąrašą, t.y. ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vyras, laikantis save vaiko tėvu, vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys. Byloje nėra duomenų, jog galimas vaiko tėvas būtų atsisakęs pripažinti tėvystę. Pareiškėjas nurodė galimą S. V. tėvą D. K. , tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nepateikė. CK 3.201 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą asmenų, kurie turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo, t.y. vaikas, jo tėvas (motina) arba valstybės vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras. Pažymėtina, kad informacijos suteikimas apie vaiką yra reglamentuotas CK 3.170 straipsnio nuostatomis, o tokią informaciją turi teisę gauti tik tėvas ar motina, kurie gyvena skyrium su vaiku, todėl vertintina, jog pareiškėjas nėra priskiriamas šiame straipsnyje nurodytiems subjektams, taip pat pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas taipogi nėra priskirtinas ir CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams. Be to, pagrindus bei procedūrą, norint vaiko globėją (rūpintoją) atleisti ar nušalinti nuo pareigų, reglamentuoja CK 3.246 straipsnis bei Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 494 straipsnis, kurie nustato sąrašą asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę teikti pareiškimą atleisti ar nušalinti globėją (rūpintoją). Pažymėtina, kad pareiškėjas V. J. nepatenka į šį sąrašą, taip pat, kaip jau minėta anksčiau, pareiškėjas nėra subjektas, kuriam teisės aktai suteikia teisę ginti viešąjį interesą. Vaiko globos kokybės organizavimas ir priežiūra yra funkcijos, kurios CK 3.266 - 3.267 straipsniais, priskirtos vaiko teisių apsaugos institucijų kompetencijai. Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą nepilnametę S. V. įrašyti į galimų įvaikinti vaikų apskaitą, tačiau byloje nepateikia jokio pagrindo, dėl ko turėtų šį pareiškėjo reikalavimą teismas tenkinti. CK 3.219 straipsnio 1 dalis aiškiai reglamentuoja, kad asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir vaikų, galimų įvaikinti, apskaitą tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.

Apibendrinant byloje objektyvius ir neginčijamus duomenis, nustatyta, jog pareiškėjas siekia gauti informaciją apie nepilnametę S. V. , kuri nesusieta su pareiškėju jokiu giminystės ar kitokio pobūdžio ryšiu, ir taip siekia ginti savo neva pažeistus interesus. Teismo vertinimu, atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kurie reglamentuoja vaiko ir jo teisių apsaugą, ir teisėtai bei pagrįstai nepateikė informacijos apie nepilnametę S. V. . Vaiko teisų apsaugą reglamentuojantys teisės aktai aiškiai nustato, kad „1) nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją; 2) vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas“ (JT Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnis), kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai“ (JT Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis), ši nuostata įtvirtinta ir LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje. Šiais pagrindais yra įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių apsaugos principas, o tai reiškia, kad įsipareigojama garantuoti ypatingą apsaugą vaiko asmeniui ir jo teisėms.

Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimai įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra išvestiniai ir kildinami iš šeimos teisinių santykių, reglamentuotų Civilinio kodekso normomis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog LR Konstitucijos 30 straipsniu nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis dėl teisių pažeidimo viešojo administravimo srityje yra realizuojama remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kuria nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šios teisės normos formalus pagrindas kreiptis į teismą siejamas su asmens pažeistos teisės ar intereso gynimu. Todėl vien tik formalus ar abstraktus kreipimasis į teismą, nenurodant teisės pažeidimo ir pažeistos teisės gynimo būdo, neatitinka ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatų ir realiai negali būti apgintas. Asmens skundas gali būti pripažintas pagrįstu tik tuo atveju jei nustatoma, kad viešojo administravimo subjekto aktų priėmimo metu jo teisė ar interesas yra pažeistas ir jis turi būti ginamas. Teismas, nustatęs atitinkamą pažeidimą, privalo priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų teisių gynimo sprendimų. Todėl skunde turi būti nurodyta kokia individuali teisė yra pažeista ir kaip ji turi būti apginta (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A-261-126/2010).

Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodo intereso, dėl kurio skundžia viešojo administravimo subjekto aktus bei veiksmus, nenurodo konkrečiai kaip jis tiesiogiai keičia jo teises, taip pat nėra pateikęs reikalavimo kaip jis turėtų būti ginamas. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai turi viešojo intereso gynimo, o ne individualios teisės ar intereso gynimo požymių. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjas negali kelti ginčo, kuris tiesiogiai nepažeidžia jo teisių, tame tarpe negali ginčyti ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių.

Pareiškėjas nepatenka į asmenų ratą, numatytų ABTĮ 56 straipsnyje, kuriems suteikta teisė ginti viešąjį interesą, todėl jis tokio savarankiško reikalavimo reikšti negali. Reikalavimo teisės neturėjimas taip pat yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-525/2010).

Teismo vertinimu, pareiškėjas savo reikalavimus formuluoja hipotetinių prielaidų pagrindu, kurių jokiais objektyviais įrodymais nepagrindžia, todėl remdamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių analize bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais bei 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.