Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. V. (toliau – Ž. V.) gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas:

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu – griežtesne laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, skiriant Ž. V. galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant Ž. V. sumažintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė buvo subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. baudžiamuoju įsakymu Ž. V. paskirta bausme, skiriant jam galutinę 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 20 MGL (1000 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, Ž. V. nustatyta po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės, o likusios neatliktos bausmės dalies vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant Ž. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti, tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.

Civilinio ieškovo „(duomenys neskelbtini)“ AS civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš Ž. V. priteisiant neatlygintą civilinio ieškinio dalį – 28204,24 (dvidešimt aštuonis tūkstančius du šimtus keturis eurus 24 ct) bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo civilinio ieškinio dalyje visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Be to, jis buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, už tai, kad, veikdamas su nenustatytu asmeniu bendrininkų grupėje, pagamino netikrus dokumentus: 2019 m. kovo mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2021 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, perdavė savo asmens duomenis nenustatytam asmeniui, žinodamas, kad šie duomenys bus panaudoti netikrų dokumentų gamybai, o nenustatytas asmuo nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus: jo (Ž. V.) vardu su Airijos įmone „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. liepos 15 d. tariamai sudarytą darbo sutartį, kurioje jis (Ž. V.) pasirašė, bei tariamai jam priklausančios „AIB“ banko sąskaitos Nr. 38888-128 išrašus.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. V. ir jo gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendį: Ž. V. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, už jos padarymą Ž. V. paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką Ž. V. paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu; nutarus už BK 207 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ar vieną iš šių veikų Ž. V. skirti terminuoto laisvės atėmimo bausmes/bausmę, kiekvienu atveju skirti ją lygią įstatymo leidėjo numatytam bausmės minimumui ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės vykdymą atidėti; bendrinant paskirtą bausmę su teismo baudžiamuoju įsakymu Ž. V. paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu, teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos dalį pridėti ne didesnę, kaip 15 MGL (750 eurų); civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš Ž. V. priteisti negrąžintą kredito dalį, sumažinti palūkanas pagal mokėjimo grafiką, o ieškinio dalies dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo, netenkinti.

3.2. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nepriklausomai nuo nusikalstamų veikų kvalifikavimo, pirmosios instancijos teismas subendrindamas Ž. V. paskirtas bausmes netinkamai pritaikė BK 64 nuostatas. Skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad Ž. V. yra teistas Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. baudžiamuoju įsakymu, kuriuo jam paskirta galutinė bausmė yra 20 MGL (1000 eurų) dydžio bauda, kurios jis nėra sumokėjęs. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bendrinant bausmes nurodyta, kad Ž. V. paskirtą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinant dalinio sudėjimo būdu su minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, galutinė bausmė skiriama 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo ir 20 MGL (1000 eurų) bauda. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, deklaravęs nuostatą dėl bausmių subendrinimo dalinio sudėjimo būdu, bausmes subendrino jas sudėdamas ne dalinai, o visiškai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. V. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą išvadą dėl Ž. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų objektyviai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde savaip pateikiamomis, tačiau objektyviais bylos duomenimis nepatvirtintomis analizuojamo įvykio versijomis, nėra pagrindo. Nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas neabejotinai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti ir skundžiamame nuosprendyje betarpiškai aptarti įrodymai, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

Dėl nuteistojo Ž. V. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį

7. Analizuojant pateikto apeliacinio skundo turinį matyti, kad Ž. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, apeliaciniame skunde neginčijama, prašant tik sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį Ž. V. paskirtą bausmę, skiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, arba sumažinant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą iki baudžiamajame įstatyme numatyto minimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio. Nesant pagrindo nesutikti su Ž. V. veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, to neginčijant ir apeliaciniame skunde, plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako. Tačiau, nuteistojo gynėjas nesutinka su Ž. V. veiksmų teisiniu vertinimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad nuteistojo veiksmai paimant kreditą iš „(duomenys neskelbtini)“ AS turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 207 straipsnio 1 dalį. Ir vis tik, įvertinus aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, darytina abejonių nekelianti išvada, kad Ž. V. veiksmų juridinis vertinimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį šiuo atveju yra teisingas.

8. Konstatuojant tokią išvadą visų pirma pažymėtina, kad BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektas – nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei kaltininkas, sudarydamas kreditinio pobūdžio sandorius, turi tikslą neteisėtai įgyti savo ar kitų naudai svetimą turtą ir, panaudodamas apgaulę, šį tikslą įgyvendina – neatlygintinai įgyja svetimą turtą, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-600/2012, 2K-339/2013, 2K-66/2014). Tuo tarpu BK 207 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektas yra ekonomika ir verslo tvarka. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., pinigines lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2014). Taigi sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama turint tikslą pasisavinti turtą, t. y. tikslą negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe. Tuo tarpu esant kreditiniam sukčiavimui, apgaulė panaudojama ne siekiant pasisavinti turtą, o siekiant užvaldyti jį tam, kad šis būtų panaudojamas plėtojant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. siekimas yra apgaule gautus pinigus investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Jei nustatomas apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktas, veika kvalifikuotina ne pagal BK 207 straipsnį, o pagal BK 182 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-942/2018).

14. Nors tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tiek ir apeliaciniame skunde Ž. V. tvirtina, jog už gautus pinigus iš banko jis ketino pradėti santechnikos verslą ir būtent iš naujo verslo gaunamų pajamų mokėti banko paskolą, tačiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią nuteistojo versiją vertino kritiškai. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis turi tik pagrindinį išsilavinimą, jokios specialybės, įskaitant ir santechniko, jis nėra įgijęs. Šį faktą jis patvirtino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad jokios specialybės jis nėra įgijęs, tačiau ilgą laiką dirbo santechnikos darbus, todėl tas darbas jam buvo žinomas. Ir vis tik, vertinant tokius nuteistojo teiginius pažymėtina, kad jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo gebėjimą atlikti tokio pobūdžio darbus, tuo pačiu ir faktą, jog pradėti santechnikos verslą su gauta banko paskola jis būtų sugebėjęs, nei pirmosios instancijos teismui, nei teisėjų kolegijai jis nepateikė. Nors, sprendžiant iš LITEKO sistemoje esančių duomenų apie buvusias nuteistojo darbovietes visumos matyti, jog jis yra dirbęs ir įmonėse, atliekančiose statybos, remonto, apdailos darbus, tačiau, vien tik šiais duomenimis remiantis spręsti, jog jis buvo pajėgus vystyti sėkmingą santechnikos verslą ir iš jo gauti pakankamas pajamas ne tik savo finansinių skolų dengimui, bet ir naujai prisiimtų finansinių įsipareigojimų tinkamam įgyvendinimui, nepakanka. Juo labiau, jog paskutiniuosius metus iki paskolos paėmimo Ž. V., jo paties teigimu, dirbo užsienyje nelegaliai pas ūkininką, tačiau apie tai, kad ten jis atliko santechnikos darbus nuteistasis neužsiminė. Netikint nuteistojo teiginiais dėl jo siekio pradėti santechnikos verslą, įvertintina ir tai, kad nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino, jog verslo pradžiai jam buvo būtinas automobilis, tačiau, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos, vairuotojo pažymėjimo, pasak nuteistojo, būtino su savo turimais santechnikos įrankiais vykti pas klientus, nuteistasis niekuomet nebuvo įgijęs.

15. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste nesutinkant su pateikto apeliacinio skundo motyvais atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepaisant Ž. V. teiginių, jog išgrynintus iš banko gautus pinigus iš jo atėmė vyrai, padėję jam paimti paskolą, į teisėsaugos institucijas dėl šio fakto jis vis tik nesikreipė ir jokios pagalbos šioje situacijoje neieškojo. Į banką, iš kurio buvo paimti pinigai, nuteistajam neabejotinai suvokiant, jog jie buvo paimti neteisėtai, t. y. pateikus netikrus dokumentus, Ž. V. po pinigų išgryninimo taip pat nesikreipė ir susiklosčiusios situacijos nebandė išsiaiškinti. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis tvirtino, jog buvo įbaugintas, tačiau įvertinus tai, kad apie komentuojamų vyrų egzistavimą jis nuosekliai papasakojo šioje baudžiamojoje byloje, tokia nuteistojo pozicija atmestina ir vertintina tik kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. To paties tikslo, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo siekiama ir sumokant pirmąją paskolos įmoką, dėl ko, nuteistojo gynėjo teiginiai, jog įmoka buvo sumokėta siekiant tinkamai vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, atmestini kaip nepagrįsti. Juo labiau, jog, nepaisant nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog iš jo pinigus atėmę vyrai jam paliko dalį pinigų (ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog jam paliko 600 eurų, o teisiamojo posėdžio metu nurodė jau 500 eurų sumą), net ir žinodamas, jog vėliau, neturėdamas jokių oficialių pajamų, jis neturės galimybės tinkamai vykdyti savo prisiimto finansinio įsipareigojimo, jis padarė tik vieną įmoką, nors šiam tikslui jis galėjo panaudoti visus likusius pinigus.

16. Esant šių duomenų visumai, abejoti Ž. V. kalte padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Ž. V. jam pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (šios nusikalstamos veikos kvalifikavimas apeliaciniame skunde neginčijamas). Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl bausmės

17. Nuteistojo gynėjui nesutinkant ir su skundžiamu nuosprendžiu Ž. V. skirtomis bausmėmis, prašant jas sušvelninti, toliau pasisakytina ir jam skirtų bausmių individualizavimo klausimu. Sprendžiant šį klausimą, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

18. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad Ž. V. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms. Nors apeliaciniame skunde bandant sumenkinti Ž. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą tvirtinama, kad jo veiksmai suklastojant dokumentus buvo antraeiliai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nuteistojo teisinės atsakomybės nešvelnina. Ž. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme betarpiškai patvirtino žinojęs, jog savarankiškai banko paskolos jam nebūtų pavykę gauti dėl savo nemokumo bei turimų skolų. Tačiau, kai asmuo, nuteistojo teigimu, vardu Rimas, jam pasiūlė padėti gauti paskolą, nuteistasis nesigilino, kokiais būdais tai bus padaryta ir vykdė visus jam duodamus nurodymus, tiek suteikdamas savo asmens duomenis bei pasirašydamas jam pateiktus dokumentus – darbo sutartį su įmone, kurioje jis niekuomet nedirbo, tiek ir banko darbuotojai nurodydamas neegzistuojantį ir akivaizdžiai melagingą faktą, jog jis dirba užsienyje. Toks Ž. V. elgesys neabejotinai rodo, jog jis suvokė savo daromų nusikalstamų veikų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Esant šiems duomenims vertinti nuteistojo elgesį kaip antraeilį ir tokiu būdu švelninti jo teisinę padėtį, nėra pagrindo.

20. Sprendžiant Ž. V. paskirtų bausmių individualizavimo klausimą, įvertintina ir tai, kad abu jo įvykdyti nusikaltimai buvo tyčiniai ir baigti. Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos, pirmosios instancijos teismui įžvelgiant vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Tačiau, šioje vietoje būtina įvertinti ir tai, kad šis teistumas Ž. V. nėra pirmasis – praeityje jis buvo teistas du kartus (už turtinio nusikaltimo padarymą ir už disponavimą narkotinėmis/psichotropinėmis medžiagomis). Siekiant koreguoti jo elgesį teigiama linkme, jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės – piniginės baudos, kurių nuteistasis iki šiol nėra sumokėjęs. Šių aplinkybių visuma suponuoja pagrįstą išvadą, kad praeityje nuteistajam parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Tai atskleidžia antivisuomenines Ž. V. nuostatas, jo neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikaltimų padarymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurios korekcijai jokių realių pastangų Ž. V. nededa.

21. Įvertintina ir tai, kad praeityje Ž. V. buvo ne tik teistas, bet už įvairaus pobūdžio administracinių nusižengimų/administracinių teisės pažeidimų padarymą eilę kartų baustas ir administracine tvarka, be kita ko, už įvairaus pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kas įvertinus faktą, jog asmuo niekada nebuvo įgijęs teisės vairuoti, Ž. V. charakterizuoja iš esmės neigiamai ir atskleidžia itin cinišką jo požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles bei įstatymais reglamentuotas elgesio normas. Be to, nuteistojo neteisėti veiksmai, už kuriuos jis buvo nuteistas tiek praeityje, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu, yra susiję su finansinės naudos gavimu, o tai, atsižvelgiant į menką Ž. V. darbinę patirtį bei jokių oficialių pajamų neturėjimą iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, leidžia pagrįstai spręsti, jog iš neteisėtos veiklos, t. y. nusikalstamų veikų darymo, nuteistojo gaunamos pajamos buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis šiam būnant laisvėje.

22. Įvertinus paminėtas faktines ir teisines aplinkybes, nuteistajam paskirtas bausmes vertinti kaip aiškiai per griežtas nėra pagrindo. Paskirtosios bausmės nėra per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant Ž. V. skirtas bausmes, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti Ž. V. teisinę padėtį, skiriant jam švelnesnio pobūdžio bausmes ar mažinant jų dydį, šioje byloje nenustatyta. Juo labiau, jog bendrindamas už pavienes nusikalstamas veikas Ž. V. skirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas jas bendrino apėmimo būdu, o įvertinęs nuteistojo prisipažinimą ir baudžiamąją bylą išnagrinėjęs sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar ir sumažino Ž. V. skirtą subendrintą bausmę vienu trečdaliu.

23. Ir vis tik, nesutikti su apeliacinio skundo motyvu, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas skirtingais nuosprendžiais Ž. V. skirtas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo. Kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų visumos, Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. baudžiamuoju įsakymu Ž. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir nuteistas galutine, vienu trečdaliu sumažinta 20 MGL dydžio, t. y. 1000 eurų, bauda. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ši bausmė nebuvo įvykdyta, todėl jos bendrinimas su skundžiamu nuosprendžiu Ž. V. paskirta bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, kaip tai teisingai sprendė ir pirmosios instancijos teismas, buvo būtinas.

24. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, tiek aprašomojoje, tiek rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodęs, jog skundžiamu nuosprendžiu Ž. V. skirta subendrinta bausmė (8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimas) su Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme (20 MGL dydžio, t. y. 1000 eurų, bauda) bendrintina dalinio sudėjimo būdu, pirmosios instancijos teismas jas faktiškai subendrino visiško sudėjimo būdu, skirdamas Ž. V. subendrintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 20 MGL dydžio, t. y. 1000 eurų, baudą. Šis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka skundžiamo nuosprendžio motyvų, todėl keistinas, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, skiriant Ž. V. galutinę subendrintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 15 MGL dydžio, t. y. 750 eurų, baudą. Jokių pagrindų šias bausmes bendrinti visiško sudėjimo būdu, teisėjų kolegija neįžvelgia. Tokių motyvų skundžiamame nuosprendyje nepateikė ir pirmosios instancijos teismas.

25. Ž. V. gynėjo apeliacinio skundo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam galutinę subendrintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3 dalimi, nustatė, jog Ž. V. po nuosprendžio įsiteisėjimo privalės nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius jam skirtos laisvės atėmimo bausmės, o likusios neatliktos bausmės dalies vykdymą atidėjo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant Ž. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti, tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nors apeliaciniame skunde, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, prašoma atidėti visos Ž. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti tenkinamas šis nuteistojo gynėjo prašymas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

26. Minėta, jog praeityje Ž. V. jau buvo teistas, jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės, tačiau jokios teigiamos įtakos tai jo elgesiui neturėjo, nes jis ir vėl nusikalto, naujus nusikaltimus padarydamas praėjus vos vieneriems metams nuo paskutiniosios savo nusikalstamos veikos padarymo. Be to, jis ne kartą baustas ir administracine tvarka, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio laisvėje neturi, Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja. Tuo tarpu Ž. V. prisipažinimas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, gailestis dėl padaryto bei faktas, kad jis pirmą kartą padarė sunkų nusikaltimą, buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo, jo atžvilgiu taikant dalinį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, todėl dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes ir dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį tais pačiais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

27. Apeliaciniame skunde keliamas ir civilinio ieškinio išsprendimo klausimas, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinio ieškovo „(duomenys neskelbtini)“ AS civilinį ieškinį visiškai, iš Ž. V. priteisdamas neatlygintą civilinio ieškinio dalį – 28204,24 (dvidešimt aštuonis tūkstančius du šimtus keturis eurus 24 ct) bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki teismo sprendimo civilinio ieškinio dalyje visiško įvykdymo.

28. Vertinant šiuos nuteistojo gynėjo motyvus visų pirma pažymėtina, kad baudžiamajame procese gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu) pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Tai deliktinės civilinės atsakomybės bendrosios sąlygos, įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose.

29. Turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką negautos pajamos, kurioms priskiriamos palūkanos, delspinigiai ir kiti patirti nuostoliai (išlaidos), yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu tai, kad negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis.

30. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad civiliniame ieškinyje „(duomenys neskelbtini)“ AS filialas nurodyta 28204,24 eurų dydžio turtinė žala, kurią sudaro tiesioginiai nuostoliai – negražinto kredito dalis (14 899,77 eurų) ir negautos pajamos (sutarties sudarymo mokestis (580,12 eurų), palūkanos pagal mokėjimo grafiką (11 891,35 eurų), sutarties administravimo mokestis (833 eurų)), priežastiniu ryšiu yra susijusi su nuteistojo Ž. V. nusikalstama veika (sukčiavimu). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismo išvadomis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir jo dydžio, nes šios išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais ir atitinka teismų praktiką, pagal kurią negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai, kitos patirtos išlaidos), kurios buvo iš anksto numatytos ir pagrįstai tikėtinos kaip realiai gautinos, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, baudžiamajame procese laikomos turtine žala. Pažymėtina, kad pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką žala, kuri pagal BPK 109 straipsnį gali būti išieškoma baudžiamajame procese, yra suprantama plačiau, nei ji apibrėžiama CK 6.249 straipsnyje, nes apima ir kitus dėl nusikalstamos veikos atsiradusius turtinius praradimus (pavyzdžiui, dėl tyčinės nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius, jei mokestinės prievolės neįvykdymą lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

31. Pagrindo mažinti iš Ž. V. priteisto civilinio ieškinio dydį nesudaro ir apelianto teiginys, kad banko atstovas, nepatikrinęs Ž. V. pateiktų jo mokumą neva patvirtinančių dokumentų tikrumo, sudarė sąlygas paskolos suteikimui nemokiam asmeniui, dėl ko, už civilinio ieškovo patirtą žalą yra atsakingas ir jis pats. Nors apeliantas nurodo, kad teismas privalėjo vadovautis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nagrinėjamu atveju žala kilo išimtinai dėl Ž. V. nusikalstamų veiksmų, pateikiant banko atstovui žinomai netikrus mokumą patvirtinančius dokumentus, kam banko darbuotojų veiksmai įtakos neturėjo. Be to, CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatos paprastai taikomos nustatant neturtinės žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-173/2010, 2K-280/2014).

32. Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo motyvai dėl neva nepagrįstai civiliniam ieškovui priteistų penkių procentų dydžio metinių palūkanų. Šioje vietoje visų pirma pažymėtina, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai civilinėse bylose taikomi ir procesinėms palūkanoms. Pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą.

33. Atsižvelgiant į aptartą, įvertinus tai, kad civilinis ieškovas savo pareikštu civiliniu ieškiniu prašė iš nuteistojo priteisti ne tik dėl kaltų ir tyčinių Ž. V. veiksmų patirtą turtinę žalą, bet ir penkių procentų metines palūkanas, pagrįstai spręstina, kad pagrindo netenkinti šio civilinio ieškovo prašymo pirmosios instancijos teismas neturėjo. Tai atitinka vieningai šiuo klausimu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl nesutikti su tokiu apylinkės teismo procesiniu sprendimu nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo Ž. V. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį dėl skirtingais nuosprendžiais Ž. V. paskirtų bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžiu Ž. V. paskirtą galutinę subendrintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 15 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirta 20 MGL dydžio bauda, skiriant Ž. V. subendrintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 15 MGL, t. y. 750 (septynių šimtų penkiasdešimties) eurų baudą.

Likusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.