- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-05
- Bylos Nr.
- 1N-59
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Tomas Šeškauskas
- Advokatai
- Romualdas Brilius
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Šeškauskas,
Lietuvos Respublikos BPK 74 str. 2 d. tvarka išnagrinėjo A. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria teismas nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį A. K. , Vokietijos Federacinei Respublikai (toliau – VFR) pagal šios valstybės Eseno prokuratūros vyr. prokuroro 2004-11-17 Europos arešto orderį baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas, numatytas VFR Baudžiamojo kodekso 242 str., 243 str. 1 d., 244 str., 25 str. 2 d., 53 str.
Ta pačia nutartimi A. K. suėmimo terminas pratęstas vienam mėnesiui, skaičiuojant nuo 2005 m. lapkričio 15 d.
Teisėjas, išnagrinėjęs skundą ir susipažinęs su pateikta bylos medžiaga,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas VFR kompetentingos teisminės institucijos – Eseno (Essen) prokuroro 2004-11-17 išduotas Europos arešto orderis Nr. ,,(duomenys neskelbtini)“ dėl Lietuvos Respublikos piliečio A. K. suėmimo ir perdavimo VFR baudžiamajam persekiojimui už 3 nusikalstamas veikas.
Europos arešto orderyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis A. K. kaltinamas padaręs Vokietijos baudžiamojo kodekso 242 paragrafe (straipsnyje), 243 paragrafo (straipsnio) 1 pastraipoje (dalyje), 244 paragrafe (straipsnio), 25 paragrafo (straipsnio) 2 pastraipoje (dalyje) bei 53 paragrafe (straipsnyje) numatytus nusikaltimus, t.y kaltinamas tuo, kad:
2001-01-18 kartu su kitais trimis bendravykdytojais įsilaužė į ,,(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę ir pagrobė 139 mobiliuosius telefonus bei 220 Callya kortelių. Pavogtų daiktų vertė 50000 Vokietijos markių.
2001-01-21 kartu su bendrininkais įsilaužė į ,,(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę. Ten pagrobė 57 mobiliuosius telefonus ir 225 Callya korteles bei grynus pinigus. Bendra pavogto turo vertė 23000 Vokietijos markių.
2001-09-28 kartu su bendrininkais įsilaužė į Oberhauzene esančios firmos tarnybines patalpas. Iš ten pagrobė mobiliuosius telefonus ir kompiuterių dalis, kurių bendra vertė 55000 Vokietijos markių.
Maksimali bausmė, kuri gali būti paskirta už šiuos nusikaltimus Vokietijoje – 10 metų.
Šie nusikaltimai pažymėti išduoto Europos arešto orderio 1 skirsnyje nurodytų nusikaltimų sąraše, ir tuo pačiu atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 25 str. 2 d., 178 str. 3 d.
Pagal VFR kompetentingos teisminės institucijos Europos arešto orderį A. K. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos parnešimu buvo sulaikytas 2005-09-13. Kauno miesto apylinkės teismas 2005-09-15 nutartimi A. K. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą 2 mėnesiams.
Užtikrinant perduotino asmens teises, A. K. buvo apklaustas 2005-10-05 Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje dėl sutikimo būti perduotam supaprastinta tvarka. A. K. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka už Europos arešto orderyje nurodytus nusikaltimus.
Vilniaus apygardos teismas 2005-11-14 nutartimi, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokurorės pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio A. K. perdavimo VFR pagal Europos arešto orderį ir kardomojo kalinimo (suėmimo) jam pratęsimo, nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį A. K. , VFR pagal šios valstybės Eseno prokuratūros vyr. prokuroro 2004-11-17 Europos arešto orderį baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas, numatytas VFR Baudžiamojo kodekso 242 str., 243 str. 1 d., 244 str., 25 str. 2 d., 53 str.. Ta pačia nutartimi A. K. suėmimo terminas pratęsė vienam mėnesiui, skaičiuojant nuo 2005 m. lapkričio 15 d.
Teismas nutartyje nurodė, kad kliūčių A. K. perdavimui pagal Europos arešto orderį, numatytų BK 9¹ str., nėra. Orderyje aprašyta įtariamojo nusikalstama veika baudžiama ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tarybos pagrindų sprendimas nenumato, kad išdavusi Europos arešto orderį šalis pateiktų faktinius duomenis, patvirtinančius įtarimų pagrįstumą, todėl inkriminuojamų veikų įrodytumas nėra nagrinėjimo dalykas perduodant A. K. VFR.
Šalies argumentai
A. K. skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2005-11-14 nutartį, kuria buvo nuspręsta jį išduoti pagal Europos arešto orderį VFR ir pratęsti jam kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui nuo 2005-11-15, panaikinti.
A. K. nuomone, kol bus pilnai ištirta, kad jis nepadarė VFR jokių nusikaltimų, jo negalima perduoti VFR, o suėmimą būtina pakeisti į kitą lengvesnę kardomąją priemonę.
Šalies argumentai
A. K. nurodo, kad Europos arešto orderyje nurodytų jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo laiku jis buvo Lietuvoje ir negalėjo tuo metu daryti nusikaltimus VFR. Kadangi A. K. suimtas, jis aiškina negalėjęs įrodyti teismui, kad tuo metu buvo Lietuvoje. Pažymi, kad teisme jis bei advokatas prašė atidėti prokuroro prašymo nagrinėjimą ir pasinaudojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 73 str. 4 d. galimybe, pavesti prokurorui kreiptis į prašymą pateikusią instituciją dėl papildomų įrodymų pateikimo, o taip pat per atitinkamas Lietuvos tarnybas patikrinti, kad jis, A. K. tuo metu buvo Lietuvoje. A. K. nuomone, tai gali būti klaida ar gal sąmoningas tyrėjų klaidinimas, dėl kurio jis dabar turi kęsti tokius nepatogumus. A. K. atkreipia dėmesį, kad būdamas suimtas jis dėl to labai pergyvena, tardymo izoliatoriuje susirgo psichine liga, dėl bendro susirgimo jis yra II grupės invalidas. Sulaikymo dieną jis turėjo būti komisijoje dėl invalidumo nustatymo, tačiau dėl sulaikymo į komisiją nenuvyko.
A. K. nurodo, kad dėl aukščiau paminėtų priežasčių, teismas turėjo svarstyti ir kardomosios priemonės suėmimo pakeitimo į kitą – lengvesnę kardomąją priemonę klausimą (BPK 72 str. 4 d.). Pažymi, kad jis niekada nesislapstė nuo teisėsaugos institucijų ir to daryti nežada, kadangi niekada nebuvo nusikaltęs ir nepadaręs administracinių nusižengimų. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kol buvo sveikas – dirbo, dabar turi invalidumą, anksčiau teistas nebuvo ir nusikaltimų nepadarė, jokių ryšių užsienyje neturi, neturi jokio tikslo daryti kam nors poveikį ar paslėpti, sunaikinti kokius nors daiktinius įrodymus, dokumentus. A. K. mano, kad dėl savo taikaus charakterio negalėtų padaryti nusikaltimų.
Aukštesniojo teismo posėdyje perduotino asmens gynėjas prašo skundą patenkinti, o prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Suimto perduotino asmens A. K. skundas atmetamas.
Aukštesniojo teismo teisėjas neįžvelgia, kad skundžiama 2005 m. lapkričio 14 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.
Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos ( toliau - ES) valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita ES valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodyta asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo (2002/584/TVR) 8 str. 1 d. nurodytus formos ir turinio reikalavimus ( BPK 17¹ str. 1 d. ).
Šiuo atveju A. K. yra prašomas suimti ir perduoti siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl didelio kiekio mobiliųjų telefonų, kortelių, kitos orgtechnikos grobimų, padarytų organizuotoje grupėje su kitais asmenimis įsilaužus į parduotuves. Sprendžiant perdavimo klausimą nusikaltimo aplinkybės ir kaltės įrodymai nėra tiriami. Perduodančiosios šalies kompetentinga teisminė institucija pasitiki gauta iš kitos ES šalies teisminės institucijos informacija. Papildoma informacija šiuo atveju reikalinga tam, jei pradedama abejoti ar yra BK 9¹ str. 2 d. ir 3 d. numatyti privalomieji asmens neperdavimo pagrindai arba BK 9¹ str. 4 d. numatyti pasirinktiniai neperdavimo pagrindai. Perduotinas asmuo mano, kad būtina papildomai tikrinti tą aplinkybę, jog jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo Lietuvos Respublikoje. Tačiau tai yra aplinkybė, kurią ir patikrins baudžiamąjį A. K. persekiojimą atliekanti institucija. Todėl visiškai pagrįstai Vilniaus apygardos teismas nepasinaudojo procesinėmis galimybėmis, numatytomis BPK 73 str. 4 d., nereikalavo papildomos informacijos, nes tam nebuvo jokio būtinumo.
Suėmimo paskyrimas, perdavimas kitos šalies teisėsaugos institucijoms visais atvejais reiškia asmens konstitucinių teisių suvaržymą. Tačiau šiuo atveju perdavimas yra atliekamas ryšium su baudžiamuoju persekiojimu už sunkias nusikalstamas veikas ir viešasis interesas, kurį užtikrinti Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi tarptautinėje sutartyje, turi privalumą prieš nuostatas, numatančias ir kitas perduotino asmens teises. Vykdant A. K. perdavimą Vokietijos Federacinei Respublikai nėra išnykęs specialus suėmimo pagrindas, numatytas BPK 122 str. 5 d. ir nėra išnykusios kitos suėmimo skyrimo sąlygos, nurodytos 2005-09-15 ir 2005-09-30 žemesniųjų teismų nutartyse, kuriomis A. K. buvo skirtas suėmimas ir tikrintas jo teisėtumas bei pagrįstumas. Todėl Vilniaus apygardos teismo sprendimas pratęsti suėmimą yra pateisintinas ir skunde nurodomais argumentais negali būti panaikinamas.
Todėl aukštesniojo teismo teisėjas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 74 straipsnio 2 dalimi, 130 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
n u taria:
palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.