Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Roplastitus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Roplastitus“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2353-273/2015 pagal ieškovių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Reikalavimas.LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „RG Consulting“ pareiškimus atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Roplastitus“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Roplastitus“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Roplastitus“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus šios įmonės nemokumą.

Apeliacinis teismas pažymi, jog pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „Roplastitus“.

Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Roplastitus“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria remiantis konstatuotas atsakovės nemokumas. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo įvertinęs įmonės 2015 m. rugpjūčio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad ataskaitiniu laikotarpiu įmonė turėjo turto už 62 300 Eur (61 421 Eur trumpalaikio turto ir 879 Eur ilgalaikio turto). Teismas akcentavo aplinkybę, jog didžiąją trumpalaikio turto dalį (58 452 Eur) sudarė atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys. Pirmosios instancijos teismas iš finansinės atskaitomybės duomenų nustatė, kad bendra įsipareigojimų kreditoriams suma sudarė 150 132 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 98 264 Eur. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovės pateiktą įmonės kreditorių sąrašą, ir išanalizavęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai siekia 65 116,54 Eur sumą. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pradelsti įsipareigojimai viršija įmonės turto vertę, todėl konstatavo atsakovės nemokumą. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Roplastitus“ iš esmės neneigia pirmosios instancijos teismo ex officio nustatyto įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžio – 65 116, 54 Eur. Ji pripažįsta ir kitų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytų duomenų tikrumą ir objektyvumą. Apeliacinio teismo vertinimu, aptariamu atveju vien formalaus įmonės balanso duomenų, kurių tikrumo apeliantė nekvestionuoja, pakanka įmonės nemokumui konstatuoti, kadangi įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija atsakovės deklaruotą į balansą įrašyto turto vertę (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Byloje iš esmės kilo ginčas dėl vienos aplinkybės – 38 820,60 Eur debitorinio įsiskolinimo įmonei reikšmės ir įtakos įmonės mokumo situacijai. Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė akcentavo aplinkybę, jog 2015 m. rugpjūčio 12 d. skolininkui A. Z. pateikė sąskaitą išankstiniam apmokėjimui, o iš šio asmens gautų lėšų pakaktų atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 38 820,60 Eur debitorinis įsiskolinimas buvo įtrauktas į įmonės balansą. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka, neigdama tos debitorinio įsiskolinimo sumos įtraukimą į balansą. Apeliacinio teismo vertinimu, šis atskirojo skundo argumentas nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuostatų pagrįstumo. Apeliacinis teismas akcentuoja aplinkybę, jog nurodytas 38 820,60 Eur debitorinis įsiskolinimas pagal sąskaitos skolininkui išrašymo datą turėjo būti įtrauktas į įmonės 2015 m. rugpjūčio 31 d. balansą. Be to, ši debitorinio įsiskolinimo suma taip pat neįrašyta ir į pateiktą įmonės debitorinių įsiskolinimų sąrašą. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė šį debitorinį įsiskolinimą akcentavo ne įmonės turimo turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų kontekste (kas yra aktualu vertinant (ne) mokumą), bet grįsdama įmonės galimybę išeiti iš sudėtingos finansinės situacijos – gebėjimą patenkinti kreditorių reikalavimus. Pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo išvada dėl debitorinės skolos įrašymo į įmonės balansą (atitinkamoje duomenų apie trumpalaikį turtą eilutėje) būtų padaryta nesant pakankamo pagrindo, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę visas abejones dėl turtinės ir finansinės padėties duomenų teisingumo įmonės atskaitomybės dokumentuose turėjo pašalinti apeliantė (atsakovė). Tačiau aptariamu atveju apeliantė, deklaratyviai išreikšdama abejones dėl vertinamos pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo, nenurodė konkretaus teisinio pagrindimo, pateisinančio debitorinės skolos neįtraukimą (galimą neįtraukimą) nei į įmonės balansą, nei į debitorių sąrašą, taip pat nepateikė ir trumpalaikio įmonės turto sudėties objektyvaus pagrindimo, t. y. argumentuotų paaiškinimų, kokiu pagrindu ir kokios sumos sudaro balanse nurodyto trumpalaikio turto vertę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pripažįsta neįrodyta aplinkybę, jog A. Z. skola nebuvo (neturėjo būti) įtraukta į įmonės 2015 m. rugpjūčio 31 d. balansą (CPK 178 straipsnis). Nėra pagrindo sutikti su apeliantės pastaba, jog šioje byloje teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, šiame procese taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Teismo aktyvumo bankroto procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Tokia teisminės praktikos nuostata aktuali ir analizuojamu klausimu, kadangi, kaip minėta ankstesnėje nutarties dalyje, įmonės mokumą turi pagrįsti įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Net ir hipotetiškai modeliuojant situaciją bei pirmiau analizuotą debitorinę skolą papildomai įtraukiant į balanso duomenis dėl įmonės turimo turto (turtinių teisių), atsakovės mokumo situacija iš esmės nepasikeistų, kadangi pradelstų įsipareigojimų suma – 65 116,54 Eur gana žymiai viršytų pusę įmonės turto vertės – 101 120,60 Eur (62 300 Eur +38 820,60 Eur). Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas konstatuoja, jog įvertinti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio, sąlygojančio įmonės nemokumą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (pagal analizuotus duomenis pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija įstatyme apibrėžtą tokių įsipareigojimų ir turto vertės santykio ribą), todėl nėra prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės.

Atskirajame skunde nurodoma, jog atsakovė neturėjo galimybės atsikirsti į ieškovių UAB „Reikalavimas.LT“ ir UAB „RG Consulting“ reikalavimus. Paaiškino, kad ieškovė UAB „Reikalavimas.LT“ siekia atsiskaitymo už pastolius, dėl kurių pasisavinimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, o ginčas su UAB „RG Consulting“ išspręstas teismo patvirtinta taikos sutartimi. Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neturi įtakos vertinant atsakovės (ne) mokumo situaciją. Atskirojo skundo argumentai neleidžia daryti išvados, jog apeliantė tokiu būdu ginčija kreditorių (bendraieškių) finansinių reikalavimų pagrįstumą, kas sudarytų prielaidas tokių reikalavimų neįtraukti į bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų masę. Nei įsiskolinimų ieškovams susidarymo pagrindas, nei aplinkybė, kad ginčas su vienu ieškovu baigėsi teismo patvirtinta taikos sutartimi, nei kitos apeliantės nurodytos aplinkybės nepaneigia atitinkamų įsiskolinimų egzistavimo fakto. Kita vertus, šioje bankroto bylos stadijoje sprendžiama, ar įmonės padėtis atitinka nemokumo sąlygas, todėl tam tikrų įsiskolinimų pagrįstumo vertinimas (juolab, kad ši aplinkybė atsakovės objektyviai neginčijama) nėra šio teisminio nagrinėjimo dalykas. Nurodytų aplinkybių kontekste būtina akcentuoti ir tai, jog ieškovių UAB „Reikalavimas.LT“ ir UAB „RG Consulting“ finansiniai reikalavimai vertine išraiška nenulemia pirmosios instancijos teismo išvados dėl UAB „Roplastitus“ nemokumo.

Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių apskųstoje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog UAB „Roplastitus“ yra nemoki įmonė, nes jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Iš aukščiau nurodytų duomenų darytina išvada, kad atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo iškelti UAB „Roplastitus“ bankroto bylą teisingumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad atsakovė bus pajėgi įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.